Berlyne yra 200 ambasadorių, bet tik vieną pažįsta visi. Taip publicistai apibūdina Ukrainos amabasadorių Vokietijoje Andrijų Melnyką. Dauguma vokiečių politikų jo esą nemėgsta, nes ukrainietis sako nepagražintą tiesą ir dėl savo šalies pasiryžęs imtis sunkiosios diplomatinio fronto artilerijos. Pvz., mesti iššūkį vienos įtakingiausių Europos šalių prezidentui.

Ties cinizmo riba

Volodymyro Zelenskio kreipimaisi į pasaulio politikus, parlamentus, organizacijas, net menininkus sulaukia palaikymo, tampa akstinu priimti svarbius politinius ir karinės pagalbos sprendimus. Tik transliuota Vokietijos Bundestago posėdžių salės ekrane kalba sutikta šalčiau.

Kitaip nei kolegos kur nors Londone ar Kanberoje, vokiečių parlamentarai pademonstravo geležinę discipliną ir, išklausę kaip visada įtaigių žodžių, paploję V.Zelenskiui, grįžo prie suplanuotų darbų. Pasiūlymas į darbotvarkę įtraukti pagalbos Ukrainai klausimą buvo atmestas, o parlamentą užgriuvo kritikos banga.

Likus dviem dienoms iki šio kreipimosi A.Melnykas paragino federalinį kanclerį reaguoti į Ukrainos prezidento kalbą ir padaryti atitinkamą pareiškimą. Olafo Scholzo partijoje (SPD) toks ukrainiečio raginimas palaikytas įžūlumu. Valstybės sekretorius Sörenas Bartolas tviteryje parašė esą „šio ambasadoriaus neįmanoma pakęsti“. Žodį „ambasadorius“ jis parašė su kabutėmis.

Tai, kad Vokietija turi per daug su Rusija susijusių interesų– priklausomybę nuo dujų, nafos ir anglių, – anot A.Melnyko, iš dalies yra ir F.-W.Steinmeierio kaltė.

Vėliau žurnalistams A.Melnykas sakė iš dalies suprantąs S.Bartolo pareiškimą: jis tik atspindėjo nuotaiką frakcijoje. Ukrainietis ir pats nevengiąs aštrių frazių tviteryje, kai, pvz., koks politikos profesorius paragina Ukrainą kapituliuoti ar parlamentaras kelia nacių Ukrainos armijoje klausimą. Vis dėlto jam svarbiau ne ginčai su tokiais nesusipratėliais, bet spaudimas Vokietijos politikams priimti Ukrainai svarbius sprendimus.

Koks kai kurių Vokietijos politikų požiūris į ukrainietį, pamatė ir žurnalistai, lydėję jį Budestage: vieni, išvydę A.Melnyką, skubiai apsisuka, kiti praeina pro šalį nė nepasisveikinę, treti įkyriai lenda fotografuotis.

Požiūrio klausimas

Karjeros diplomato, daug dirbusio su Ukrainos europinės integracijos klausimais, turinčio ilgametę darbo vokiškai kalbančiose šalyse patirtį, stiprybė ir silpnumas – atkaklumas ir nenoras leistis į kompromisus.

Nepaisydamas oficialiojo Berlyno neigiamo požiūrio į Stepaną Banderą, ambasadorius pagerbia Miunchene esantį jo kapą, o į eilinį viešą priekaištą atsako įrašu tviteryje: „Nei rusai, nei vokiečiai negali nurodyti ukrainiečiams, ką jie turi laikyti savo didvyriu.“

2020 m. A.Melnykas siekė, kad Bundestagas pripažintų Holodomorą genocidu, tačiau tokią nuomonę palaikė toli gražu net ne visi kitais klausimais Ukrainą palaikantys politikai. Šį klausimą A.Melnykas prisiminė ir dabar, komentuodamas žinią, kad traukdamiesi iš Ukrainos gyvenviečių agresoriai nuniokoja iš ukrainiečių pavogtus maišus su grūdais.

Skirtinga Holodomoro traktuotė atskleidžia mąstymo skirtumus. Jei vokiečiams tai buvo strateginis klausimas, ukrainiečių diplomatui – egzistencinis, tiesioginė sąsaja tarp Stalino nusikaltimo ir 2014-aisiais prasidėjusio V.Putino puolimo.

A.Melnykas nuolat kritikavo projektą „Nord Stream 2“ ir ne tik jį. Kai reikia – ir patį prezidentą Franką-Walterį Steinmeierį, kuris dar pernai vasarį dujotiekį vadino vienu iš paskutinių tiltų, jungiančių su Rusija, ir, prisiminęs pastarosios aukas per Antrąjį pasaulinį karą, aiškino, kad net ir nepateisinant šių dienų Rusijos politinių sprendimų reikėtų nepamiršti platesnio vaizdo.

Ši F.-W.Steinmeierio kalba papiktino ir Kyjivą, ir A.Melnyką. Tik pastarųjų įvykių virtinė nustelbė ukrainiečių kartėlį. Išaugus įtampai prie Ukrainos sienų, Vokietijos politikai – buvę ir dabartiniai – veltui bandė prisibelsti iki V.Putino sąžinės. Vėluojanti reakcija į gresiančią Rusijos agresiją, šalmai, kuriuos, neleidusi Estijai perduoti Ukrainai dar VDR menančių tankų, ukrainiečiams pasiūlė federalinė vyriausybė, nepadidino Kyjivo pasitikėjimo Berlynu.

Kritika prezidentui

Tai, kad po poros mėnesių Ukrainos ambasadorius atmetė Vokietijos prezidento kvietimą į parodą, skirtą sovietų karo belaisviams, menkai tenustebino. Kovo pabaigoje Vokietijos prezidento iniciatyva surengtą solidarumo su Ukraina koncertą, kuriame turėjo skambėti lenkų, ukrainiečių ir rusų kompozitorių kūriniai, pasirodyti rusų atlikėjai, A.Melnykas pavadino įžeidimu.

„Tol, kol Rusijos bombos kris ant Ukrainos miestų, mes, ukrainiečiai, nebūsime nusiteikę didžiajai Rusijos kultūrai. Basta“, – parašė jis tviteryje.

Vėliau A.Melnykas buvo dar griežtesnis. Interviu „Tagesspiegel“ Vokietijos prezidentui jis prikišo: „F.W.Steinmeieriui santykiai su Rusija buvo ir išlieka kažkas esminio, netgi švento, kad ir kas benutiktų. Agresija taip pat nevaidina didelio vaidmens.“

Tai, kad Vokietija turi per daug su Rusija susijusių interesų – priklausomybę nuo dujų, naftos ir anglių, anot A.Melnyko, iš dalies yra ir F.W.Steinmeierio kaltė. Diplomato teigimu, dabartinis prezidentas, būdamas federalinio kanclerio tarnybos vadovas ir užsienio reikalų ministras, dešimtmečiais mezgė kontaktų Rusijoje tinklą, į kurį įsipainioję daug žmonių, vaidinančių dabartinėje koalicijoje svarų vaidmenį.

Buvo laikas, kai pats A.Melnykas prašė audiencijos, tačiau, anot FAZ, nei Užsienio reikalų ministerijoje, nei kanceliarijoje jis nebuvo labai laukiamas asmuo. Todėl galiausiai ėmė atvirai bendrauti su žiniasklaida.

Vokietijos žurnalistai neslepia ukrainiečio atvirumo. Skirtingai nei Vokietijos politikai, ambasadorius niekada nereikalauja iš anksto suderinti citatų ir nekalba anonimiškai. Jis nebijo, pvz., papasakoti, kaip Vokietijos prezidentas skundėsi juo V.Zelenskiui.

Pralaužti ledą

Bendraudamas su žurnaliste, A.Melnykas neslėpė nuovargio. Rusijai atakavus Ukrainą, jis miegąs tik po kelias valandas. Atsikelti verčia pareigos jausmas, tikėjimas, kad Berlyne jis kažką gali nuveikti.

Kasryt pirmiausia susisiekia su Kyjive likusiais artimaisiais, tada A.Melnykas klausia savęs, su kuo dar galėtų susitikti, ką dar galėtų įtikinti, kad Ukrainai reikia pagalbos, ir vėl bendrauja su parlamentarais, mina Gynybos ministerijos slenkstį, kartoja užklausas Užsienio reikalų ministerijai. Vakare jis siunčia žinutę V.Zelenskiui arba Dmytrai Kulebai. Sako, kartais nežinąs, ką parašyti.

Pastarosiomis dienomis, ypač po to, kai pasaulį apskriejo civilių palaikų pilnos Bučos gatvių nuotraukos, A.Melnykas nesiliauja belstis į Vokietijos politikų ir visuomenės sąžinę, o naujas sankcijas Rusijai vadina kanclerio O.Scholzo garbės reikalu.

Kartais žinutę, tik jau ne į Kyjivą, siunčia ir viešai. A.Melnykas papasakojo „Der Spiegel“, kad vasario 24-ąją Vokietijos finansų ministras Christianas Lindneris su juo kalbėjęs taip, tarsi Ukrainos kapituliacija tebuvo kelių valandų klausimas, todėl Rusijos pašalinimą iš SWIFT sistemos ar ginklų tiekimą laikęs beprasmiu. „Tai buvo pats blogiausias pokalbis mano gyvenime“, – vėliau apie šią akistatą papasakos A.Melnykas.