UKRAINOS VISUOMENĖ NENUMANO APIE OLIGARCHŲ IR „BOTŲ“ ĮTAKĄ ŽINIASKLAIDAI
Žurnalistai bauginami ir puldinėjami Ukrainos nacionalistinio judėjimo tam, kad neteiktų jokios kritiškos informacijos apie šią šalį, LRT RADIJUI sako žurnalistas, „Laisvosios Europos radijo“ bendradarbis Christopheris Milleris. Ukrainos oligarchų valdomi žiniasklaidos atstovai, anot jo, teigia, kad pirmiausia reikia būti ne žurnalistais, o patriotais, taip cenzūruojant pačius save.
Amerikiečių žurnalistas Ch. Milleris, „Laisvosios Europos radijo“ bendradarbis. Jis yra vienas tų, kurie buvo „Euromaidano“ įvykių epicentre ir tęsė pranešimus iš konfliktų zonų Rytų Ukrainoje. Žurnalistas pasakoja apie interneto svetainę „Mirotvorets“ („Taikdarys“), valdomą hipernacionalistų savanorių grupės ir palaikomą teisėkūros atstovų, tarp jų – Ukrainos vidaus reikalų ministro. Jis teigia, kad gegužę buvo paviešinta duomenų bazė su daugiau nei 5 tūkst. žurnalistų ir jų pagalbininkų asmeniniais duomenimis. Tie žmonės, anot Ch. Millerio, dirbo prorusiškų separatistų okupuotose teritorijose Rytų Ukrainoje, o informacija apie juos buvo siųsta akreditacijoms gauti ir saugoma tų teritorijų administratorių kompiuteriuose: „Mano vardas buvo tame sąraše, nes dirbau abiejose konfliktuojančiose pusėse, įskaitant Donecką. Ten buvo ir daugiau užsienio žurnalistų iš „New York Times“, CNN ir kt., bet dauguma – Rusijos ir Ukrainos reporteriai.“
Būtent pastarieji žurnalistai, pasak pašnekovo, sulaukė didžiausio puolimo iš „Mirotvorets“. Portalas teigė norintis paviešinti kolaborantus ir, kaip sako jie, teroristus. „Dauguma žurnalistų dirbo abiejose pusėse ir rinko labai svarbią informaciją Ukrainos visuomenei, tačiau buvo pristatomi kaip separatistų rėmėjai, taigi – priešai“, – pasakoja Ch. Milleris.
Po šio įvykio, žurnalistas ir jo pažįstami korespondentai sako sulaukę grasinančių SMS žinučių į savo telefoną. Šią savaitę „Laisvosios Europos radijo“ publikacijoje apie dabartinę žiniasklaidos padėtį Ukrainoje žurnalistas piešia niūrų vaizdą. Pasak jo, dabar labiau nei bet kada, kritiški žurnalistai kenčia nuo nacionalistiškai nusiteikusių interneto trolių atakų.
Pašnekovas sako neabejojantis, kad nuo Leonido Kučmos valdymo laikų ir žinomo žurnalisto Georgijaus Gongadzės nužudymo padėtis pasikeitė į gera. Visgi, priduria jis, dabar vyksta kitokie dalykai: „Nacionalistai tinklaraštininkai, žurnalistai ir kitos politikams lojalios grupės siekia apriboti žodžio laisvę puldami savo darbą atliekančius žurnalistus. Tai nebūtinai fizinės atakos, dažniau – internetiniai puolimai.“ Ch. Mileris teigia jaučiantis nerimą dėl nacionalistinio judėjimo, siekiančio įbauginti žurnalistus, kad šie nušviestų tik vieną realybės pusę ir nepateiktų jokios kritiškos informacijos apie Ukrainą.
Minėtas portalas „Mirotvorets“ vadina save visuomenine iniciatyva, skirta viešinti esą Ukrainai priešiškus asmenis. LRT RADIJO kalbintų pašnekovų teigimu, kas yra jo įkūrėjai, nėra aišku ir šiandien. Tačiau tinklalapis siejamas su aukštais Ukrainos pareigūnais ir net saugumo tarnybomis. Pastarųjų atstovai viešumoje tai neigia. Be to, apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad Ukrainos prezidentas Petro Porošenka išpuolį prieš žurnalistus pasmerkė tik praėjus keletui savaičių, bet pridūrė, kad visgi žurnalistai neturėtų apie šalį rašyti neigiamai.
Oksana Romaniuk, vadovaujanti Kijeve veikiančiai nevyriausybinei organizacijai „Masinės informacijos institutas“, sako, kad, jos manymu, tokios atakos labiau sietinos su politinėmis kampanijomis nei siekiu realiai pakenkti žurnalistams. „Rasta nauja niša, kuria galima pasinaudoti ir paveikti rinkėjus. Galima matyti, kad žurnalistai kaltinami bendrai, nėra puolamos konkrečios žiniasklaidos priemonės ar jų atstovai. Tai – labai destruktyvu ir kvaila, diskredituojamas svarbus žurnalistų darbas, kuris, vykstant konfliktui, labai sunkus“, – teigia pašnekovė.
O. Romaniuk pasakoja apie reiškinį, vadinamą „botnetu“ – organizuotu botų tinklu, šiuo metu veikiantį Ukrainoje: „Botai“ – organizuotos žmonių grupės, už pinigus skleidžiančios šališką informaciją apie politikus ar kitus asmenis. Dažniausiai tai vyksta „Facebooke“. Priklausomai nuo užduoties, jie gali puldinėti arba sekti. Joks originalus turinys nekuriamas, tiesiog skleidžiama informacija ir būtent šie žmonės paskleidė ją apie paviešintus žurnalistų duomenis.“ Pašnekovė sako, kad šiuo metu sunku pasakyti, kurie „botnetai“ paskleidė šią informaciją ir panašu, kad jų buvo keletas, nes sutapo interesai. Taip pat, priduria O. Romaniuk, egzistuoja ir kitokie interneto „troliai“ – vadinamieji „porohobotai“, „julibotai“ ir kt. – dirbantys konkretiems politikams.
Euromaidano įkarštyje įkurtos interneto televizijos „Hromadske TV“ vadovė Katerina Gorčinskaja praėjusį mėnesį britų „The Guardian“ tinklalapyje aprašė vieną tokią prieš jų žurnalistus nukreiptą interneto „trolių“ ataką po reportažų iš Rytų Ukrainos. Kariuomenės vadai socialiniuose tinkluose apkaltino žurnalistus kenkėjiška veikla ir patriotizmo stoka. Tai sukėlė milžinišką prieš žurnalistus nukreiptą puolimų bangą. „Hromadske“ komanda sulaukė net piktų pačių karių skambučių.
Žurnalistas Ch. Milleris mano, kad prieš žiniasklaidą nukreiptos interneto trolių atakos suintensyvėjo Ukrainos vyriausybei pradėjus telkti vadinamąją „interneto armiją“, esą skirtą kovoti su Rusijos propaganda. Jis, kaip ir kiti apžvalgininkai, pastebi Ukrainos žiniasklaidoje vis labiau įsigalėjantį vadinamosios „patriotinės žurnalistikos“ reiškinį, kuris apriboja nuomonių įvairovę, skatina savicenzūrą ir užkerta kelią bet kokiai valdžios kritikai.
Ch. Milleris kalba apie neseniai įvykusį susitikimą Rytų Ukrainoje su žurnalistų grupe iš vieno oligarcho valdomos žiniasklaidos priemonės: „Vakarienės metu kalbėjomės apie darbą ir mano veiklą Donecke. Viena žurnalistė nuolat puolė mane už tai, kad suteikiu balsą tai [Donecko] pusei, bet aš manau, kad tai svarbu, siekiant suprasti įvairias mintis ir motyvus, ypač vykstant informaciniam karui.“
Anot pašnekovo, jį užsipuolusi žurnalistė tvirtino, jog pirmiausia reikia būti patriotais ir tik po to žurnalistais. Esą šiuo metu žurnalistų vaidmuo yra apie Ukrainą nepranešti nieko, kas neigiama, o tik tada vadovautis žurnalistiniais principais. „Man tai kelia nerimą. Be abejo, teisinga palaikyti savo šalį, tačiau negalima savęs cenzūruoti. Žurnalistai privalo suteikti balsą visiems. Šis karas suvienijo šalį kaip niekada anksčiau, o jei vengiama kritikuoti valdžią, tai palieka ją be priežiūros ir atsakomybės prieš visuomenę“, – teigia Ch. Milleris.
Žiniasklaidos padėtį analizuojančios Ukrainos organizacijos „Detector Media“ vadovė ir žurnalistė Natalija Ligačiova sako, kad šalyje, kurioje vyksta karas (nors jis oficialiai karu nevadinamas), žurnalistams dirbti labai sunku. Vis dėlto sunkumai, su kuriais susiduriama, yra kiek kitokie nei L. Kučmos ar Viktoro Janukovičiaus valdymo laikais, pasakoja ji: „Tuomet egzistavo klasikinė cenzūra, taikyta dar iki medžiagos publikavimo.“
Pašnekovė teigia, kad padėtis dabar yra nepaprasta, o tragiškas Pavelo Šeremeto nužudymas ją labai sukrėtė. „Yra žurnalistų ir aktyvistų, įsitikinusių, kad žurnalistikos principus reikia padėti į šalį, o kitaip manantys žurnalistai, nenorintys būti propagandininkais, patiria spaudimą“, – tvirtina N. Ligačiova. Ji pabrėžia, kad neturi omenyje vien spaudimo iš valdžios, nors jis yra – portalo „Mirotvortes“ veiklą atvirai rėmė vidaus reikalų ministras.
Tačiau, tikina pašnekovė, taip nesielgia visi valdžios atstovai: „Pavyzdžiui, įvykus konfliktui tarp televizijos Hromadske ir kariuomenės vadų, prezidento administracija, nors ne viešai, palaikė žurnalistus. Tai buvo labai svarbu. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad pati visuomenė nesutaria, kokį vaidmenį turi atlikti žurnalistai.“ Visgi, pasak N. Ligačiovos, vykstančios diskusijos ir interesų kovos rodo, kad šalyje yra demokratija, o ne autoritarinė valdžia.
Tam pritaria ir O. Romaniuk, teigianti, kad Ukrainoje vyrauja pliuralizmas. „Kokiu klausimu beturėtum kritišką nuomonę, visada rasi, kur ją paviešinti – turime ir prorusiškos, ir proukrainietiškos žiniasklaidos, tai ne problema“, – įsitikinusi pašnekovė. Tačiau kaip vieną didžiausių bėdų O. Romaniuk išskiria oligarchų cenzūrą: „Jie labai iškreipia informaciją savo naudai, ypač tai buvo ryšku prieš rinkimus. Žiniasklaida neneša pelno, ji visiškai priklausoma nuo oligarchų subsidijų ir dėl to yra labai silpna.“ Be to, priduria ji, žiniasklaidos bendruomenė labai susiskaldžiusi, neturinti nei solidarumo, nei bendrų vertybių, kas padėtų atsispirti spaudimui ir ginti žiniasklaidos principus.
N. Ligačiova sako, kad praktiškai visos stambios Ukrainos žiniasklaidos priemonės priklauso oligarchams, kurie turi savų politinių interesų. „Dabar egzistuoja žiniasklaidos savininkų cenzūra, esanti visame pasaulyje ir mes tai puikiai suprantame“ – tikina pašnekovė. Ji teigia, kad ši problema Ukrainoje ypač ryški, nes čia nėra stiprių visuomeninės žiniasklaidos priemonių, ypač – televizijos kanalo. Pasak N. Ligačiovos, būtinos reformos, kurios leistų žurnalistams (net tiems, kurie dirba oligarchams) būti labiau nepriklausomiems, viešinti ne tik savininkus, bet ir žiniasklaidos finansavimo šaltinius.
Pašnekovė įsitikinusi, kad taip pat būtina šviesti visuomenę: „Neseniai mūsų užsakymu atlikta apklausa parodė, kad piliečiai neturi supratimo, kas valdo didžiuosius Ukrainos televizijos kanalus. Tai absurdas – profesionalams viskas yra aišku, o žmonės ne tik nežino, bet ir nesupranta, kodėl svarbu tai žinoti. Žmonės nepasitiki žiniasklaida, be to, nesupranta, kaips jais galima manipuliuoti.“
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
0 komentarai -
DMN inf.55 komentarai -
BNS inf.0 komentarai
konfliktas su Hromadske TV