Ar Rusijos žmonės tikrai nori karo? Ne Kremlius, bet tie, kieno sūnūs, broliai, sutuoktiniai, draugai jau žuvo ir dar žus beprasmiame kare Ukrainoje? Atsakymą suprasti ne taip paprasta, o ir jis nevienareikšmis.

Apklausų aritmetika

Kovo 30-ąją paskelbti Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centro apklausos rezultatai parodė, kad 76 proc. rusų greičiau palaiko Rusijos sprendimą surengti „karinę operaciją“ Ukrainoje.

Analogiški ir kito, Levada centro tyrimo rezultatai, paskelbti diena vėliau: 83 proc. Rusijos gyventojų palaiko karą Ukrainoje. Daugiausia paramos tarp vyresnio amžiaus, menkiau išsilavinusių, nedidelių miestų ir kaimų gyventojų.

Žmonės tiesiog galvoja, kad po dviejų trijų mėnesių viskas normalizuosis, ir bando neigti realybę.

Levada centras – nepriklausomas, jam skirtas užsienio agento statusas, kuriuo Rusijoje ženklinami režimui neįtinkantys žurnalistai, mokslininkai, visuomenininkai ir nevyriausybinės organizacijos. Tad apkaltinti centro sociologus pataikavimu valdžiai būtų sunku.

Ilgametis Levada centro vadovas dr. Levas Gudkovas, pastebėdamas pasaulinę tendenciją – nuolat mažėjantį žmonių pasirengimą dalyvauti sociologiniuose tyrimuose – nemato pagrindo abejoti respondentų nuoširdumu.

Ši apklausa taip pat vykdyta ne telefonu, bet susitikus gyvai – taip esą galima užmegzti asmeninį daugiau ar mažiau patikimą ryšį. „Apie 10–13 proc. žmonių bijo atsakyti į klausimus ar galvoja, kad jie negali atvirai pareikšti savo nuomonės, o didesnė dalis tiek proputiniškai, tiek antiputiniškai nusiteikusiųjų kalba gana laisvai", – sakė jis Ukrainos žiniasklaidai.

Pripažintas sociologas pabrėžia: apie gyventojų nusiteikimą negalima spręsti pagal vieną klausimą. Teigiamai į klausimą „Ar palaikote prezidento V.Putino veiksmus?“ visada atsakys daugiau, nei, pvz., bus tų, kurie, paprašyti įvardyti penkis šešis patikimus politikus, paminės V.Putiną. Iš šių atsakymų skirtumo ir galima pamatyti tikrąjį palaikymo lygį.

„Nuo 2017 m. iki 2021 m. vasaros žmonių, kurie patys įvardytų V.Putiną, sumažėjo nuo 50 iki 23 proc., bet militaristinės propagandos akivaizdoje šis skaičius ėmė lėtai kilti. Sausį šis skaičius buvo apie 30 proc., dabar pakilo iki 43 proc.“, – kanalui „Utro fevralia“ dėstė sociologas.

Tarp minėtų politikų, kuriuos patikimais pastarųjų apklausų metu įvardija patys respondentai, – gynybos ministras Sergejus Šoigu, užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas. Atotrūkis tarp pirmosios ir antrosios pozicijos – apie 30 proc. Dr. L.Gudkovas jį vadina labai dideliu: „Tai rodo, kad realios politikos pas mus nėra – politikos laukas išdegintas.“

Svarbiausia – nieko nedaryti

Pripažintas sociologas sakė pats netikėjęs, kad, pradėjus naują, aktyvią Rusijos karo su Ukraina fazę, rusai rems šalies valdžią panašiai kaip kad 2014 m.

„Pagrindinis motyvas, kuris jiems leidžia pritarti tiems veiksmams, nepaisant baimės dėl didelio karo, kurią mes fiksavome ankstesniais mėnesiais, – žmonėms buvo įkalta į galvas, kad Ukrainos valdžioje yra fašistai ir tai kelia pavojų rusakalbiams. Esą, Ukrainos fašizmas išprovokuotas Vakarų, kurie nori sunaikinti Rusiją. Žmonės tuo patikėjo. Yra nedidelis sluoksnis turinčiųjų kitokios informacijos ir gebančiųjų analizuoti, tačiau daugumai tai neprieinama. Todėl jie supranta, kad Rusija pažeidžia tarptautinę teisę, tačiau mano, kad V.Putinas elgiasi teisingai, nes gina savus. Šis barbariška tezė priimtina daugumai gyventojų“, – sako sociologas.

Kita vertus, jis atkreipia dėmesį į savotišką Rusijos gyventojų dviveidystę. „Rusijos visuomenės sąmonė yra iš principo dviguba. Todėl palaikant šalies valdžią išlieka neapykanta jai ir nuomonė, kad socialinė santvarka yra neteisinga. Visiškai nesvarbu, ką žmonės galvoja apie V.Putiną, svarbu, kaip jie elgiasi viešumoje“, – pabrėžė dr. L.Gudkovas.

Jo kolega sociologas dr. Gregas Judinas mano, kad dauguma rusų šiandien nori gyventi įprastą gyvenimą nekreipdami dėmesio į karą, su mintimi, esą, vis tiek jie nieko negali pakeisti. Rusijoje tvyrančią nuotaiką jis aiškina dviejų trijų mėnesių teorija: žmonės tiesiog galvoja, kad po dviejų trijų mėnesų viskas normalizuosis, ir bando neigti realybę.

Kodėl Rusijos propaganda nesugebėjo įtikinti žmonių, kad egzistuoja COVID-19, tačiau taip lengvai įtikino, kad Ukrainoje egzistuoja nacizmas?

„Propagandos esmė – ne įtikinti kažkuo, bet suteikti argumentų nieko nedaryti, – sakė jis žurnalistės Jekaterinos Gordejevos laidai „YouTube“. – Kai buvo kovidas ir buvo aiškinama, kad reikia kažką daryti, propaganda buvo bejėgė – žmogus nenori nieko daryti. Dabar jam sakoma, kad viskas yra gerai, viskas greitai bus išspręsta, kad politinė valdžia žino, ką daro, tad nieko nereikia daryti. Tai siaubinga. Pagal tokią logiką žmogus gali pradėti tikėti bet kuo“, – aiškino ekspertas.

Ištrinta svarbi riba

Varšuvoje įsikūrusio Lenkijos–Rusijos dialogo ir santarvės centro ekspertas Łukaszas Adamskis atsakymų į šių dienų klausimus siūlo ieškoti tolesnėje istorijoje. Dar prieš kelis šimtus metų Vakarų diplomatai, kalbėdami apie Rusiją, kėlė klausimą, ar ši tironų valdžia sukūrė tokią tautą, ar tauta pirmenybę teikia tironams? „Perfrazuojant: kas atsakingas už Rusijos piktadarystes: V.Putinas, todėl vargšė tauta už tai neatsako? Ar yra bendra visų Rusijos piliečių atsakomybė?“ – interviu kanalui „UkrLifeTV“ sakė jis.

„Man atrodo, kad jei perkeliame atsakomybę tik V.Putinui, kaip kad tai daro kai kurie Vakarų analitikai ir politikai, pateikiame analitine prasme neteisingą diagnozę ir sukuriame dirvą sankcijoms silpninti“, – sakė L.Adamskis. Taip mąstant bus prieita prie žalingos nuomonės, esą, pasitraukus V.Putinui, nebeliktų priežasčių taikyti sankcijas.

Tačiau, primena ekspertas, dauguma rusų laimino Krymo aneksiją. „Jiems netrukdė tai, kad viena valstybė užgrobia kitos valstybės gabalą ir mano, kad tai yra teisinga. Daugiau kaip 80 proc. Rusijos žmonių rėkė: „Krymas mūsų!“ Žinome, kad trys penktadaliai neprieštarauja, dėl DNR ir LNR (okupuotoje Ukrainos teritorijoje įkurtų vadinamųjų Donecko ir Luhansko respublikų – red. past.) nepriklausomybės pripažinimo. Kalbu apie apklausas, darytas iki vasario“, – požiūrį į karą aiškino L.Adamskis.

Rusai nuo seno tapatinasi su valstybe. Jie nesuvokia turį teisę priešintis valdžiai, kuri pažeidžia pagrindinius konstitucinės santvarkos principus.

Šiandien V.Putino palaikymas auga, nes be tų, kurie įsitikinę, kad didelės valstybės iš prigimties turi daugiau teisių nei mažos; be nacionalistų, kurie mano, kad Ukrainos valstybė neturi egzistuoti ir bent jau nuo jos turi būti atskirtos rusakalbių apgyvendintos sritys, prisidėjo ir tie, kuriems atrodo, kad „mūsų prezidentas gal ir ne visada teisus, bet mes turime solidarizuotis su mūsų valstybės veiksmais“.

„Deja, manau, kad Rusijos visuomenės apklausos yra gana teisingos. Tokie rezultatai sutampa su atsakymais į kitus klausimus, užduotus dar prieš karą, griežto režimo, bet ne tokio totalinio kaip dabar, sąlygomis. Mano įstaiga kartu su Levados centru prieš dvejus metus vykdė bendrą projektą – apklausų metu uždavėme klausimą: „Kaip manote, ar Jekaterina II buvo teisi, kai dalijant Abiejų Tautų Respubliką prisijungė dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos žemes?“ 69 proc. rusų atsakė manantys, kad tai buvo teisingas žingsnis. Turėjau galimybę detaliau paanalizuoti jų atsakymus. Jie šokiravo“, – pasakojo L.Adamskis.

Dalis šio tyrimo respondentų manė, kad tai buvo teisingas žingsnis, nes baltarusiai, ukrainiečiai ir rusai yra viena tauta. Kiti sakė, kad žemių niekada nebūna per daug. Treti manė, kad anuomet tokios teritorijų dalybos buvusi normali praktika. „Tačiau buvo atsakymų, labai charaketrizuojančių mąstymo būdą: aš rusas, aš negaliu kitaip mąstyti; aš turiu solidarizuotis su savo valstybe“, – L.Adamskis pabrėžė stiprų rusų identifikavimosi su valstybe faktorių.

Skirtingai nei lenkai, ukrainiečiai, kurie mano, kad valstybė turi egzistuoti, kad žmogus jaustųsi saugesnis ir galėtų lengviau spręsti kai kuriuos klausimus, rusai nuo seno tapatinasi su valstybe. Jie nesuvokia turį teisę priešintis valdžiai, kuri pažeidžia pagrindinius konstitucinės santvarkos principus. „Rusų politinio mąstymo tradicijoje nėra įsišaknijusios teisės į revoliuciją. Ir tai matyti analizuojant jų požiūrį į Maidaną“, – šiandienos elgesio priežastis akcentavo L.Adamskis.