Tarp negyvenamose salose atsidūrusių nelaimėlių, buvo ir kelios moterys. Viena tokių „robinzonių“ – kilminga ir turtinga prancūzė Margarita de la Roke.

Apsukrus pusbrolis

XVI a. viduryje ši jauna, graži ir turtinga prancūzė kelerius metus praleido negyvenamoje saloje prie pietrytinių Kanados krantų. Ją ten per prievartą išlaipino pusbrolis Žanas Fransua de Robervalis. Jis buvo laivo kapitonas ir kaperis, kuris su Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I išduota licencija apiplėšinėjo britų prekybinius laivus.

Margarita de la Roke iki 20 metų gyveno prabangoje ir be rūpesčių. Vėliau jai atiteko didelės valdos Langedoko apylinkėse pietų Prancūzijoje. Kaip rašo senos kronikos, dalį žemių ji valdė kartu su savo pusbroliu Robervaliu.

Pasak istorikų, Robervalis buvo „socialinis alpinistas“ – žmogus, siekiantis karjeros ir naudos per pažintis su aukštesnio socialinio sluoksnio ar rango asmenimis. Jis savo valdose organizuodavo medžiokles tada dar būsimam Prancūzijos karaliui Pranciškui I. Atsisėdęs į sostą, Pranciškus nepamiršo paslaugaus dvarponio ir nuotykių ieškotojo. Jį paskyrė pirmuoju Naujosios Prancūzijos generolu leitenantu. Kitaip tariant, kariniu vadovu, atsakingu už prancūzų kolonijų Šiaurės Amerikoje plėtrą ir „šventojo katalikų tikėjimo“ sklaidą.

Karalius suteikė jam ir šiek tiek pinigų, už kurias Robervalis būsimai ekspedicijai parengė tris laivus – „Valentine“, „Anne“ ir „Lechefraye“.

Bausmė už meilės romaną

1542 m. balandžio 16 d. Žano Fransua de Robervalio vadovaujama trijų laivų flotilė paliko La Rošelio uostą vakarų Prancūzijoje. Laivai į Naująjį Pasaulį išgabeno kelis šimtus kolonistų, naminių gyvulių ir įvairios naujakuriams reikalingos mantos.

Flagmaniniame flotilės laive „Valentine“, kuriam vadovavo pats Robervalis, plaukė ir Margarita de la Roke. Istorikai taip ir neišsiaiškino, kodėl patraukli, vieniša 27 metų moteris ryžosi palikti gerai įrengtus šeimos namus, didžiules žemių valdas Prancūzijoje. Gyvuoja bent kelios versijos, tačiau arčiausiai tiesos, ko gero, yra tokia. Robervalis, stengdamasis prilygti karališkųjų rūmų dvariškiams, buvo didelis švaistūnas ir prisidarė skolų. Būdamas oficialiu Margaritos globėju, jis, galbūt tikėjosi ir kitokio jos palankumo. Deja, tolimesni įvykiai pasisuko visai kita linkme.

Ilgoje kelionėje Margaritos pradėjo romaną su tame pačiame laive buvusiu jaunuoliu, kurio vardas liko nežinomas. Robervaliui ta meilės istorija nepatiko. Jaunuolių meilės ryšį jis laikė nusikalstamu elgesiu, skandalinga nepagarba šeimai. Toks buvo puritoniškas kalvinisto Robervalio moralės supratimas ir jis nusprendė, kad turi pagrindą meilužius nubausti.

Kai laivas priartėjo prie negyvenamos Demonų salos Švento Lauryno įlankoje, Robervalis įsakė į ją iškeldinti abu „nusikaltėlius“. Kai kurie šios istorijos tyrinėtojai mano, kad jis taip pasielgė ne tiek iš pykčio, kiek apimtas godumo, tikėdamasis paveldėti Margaritos turtus.

Kova dėl išgyvenimo

Kartu su Margarita ir jos mylimuoju negyvenamoje saloje buvo palikta ir tarnaitė. Išgyvenimui jie gavo keletą daiktų, įskaitant šautuvą, paraką, keletą peilių ir Bibliją.

Nykioje, vėjų perpučiamoje ir šaltoje saloje tremtiniai susirado laukinių žvėrių apleistą uolą ir ten įsikūrė. Čia jie susidūrė su daugybe pavojų ir vargų. Maistas, pastogė, vanduo ir visi kiti daiktai, kurie Prancūzijoje buvo lengvai prieinami, dabar tapo kasdienine kova dėl išgyvenimo. Pirmiausia žuvo Margaritos mylimasis, vėliau mirė ir tarnaitė. Neišgyveno ir saloje Margaritos pagimdytas kūdikis, tačiau jos pačios troškimas išgyventi išliko labai stiprus.

Likusi viena, Margarita maistui medžiojo laukinius gyvūnus, išmoko žvejoti. Kartą ji nušovė lokį. Iš jo kailio pasidarė apsiaustą, kuris moterį gelbėjo nuo šalčio ir darganos.

Margaritos negyvenamoje saloje praleido daugiau nei du su pusę metų. 1544 m. ją saloje atrado ir išgelbėjo banginių medžioklės laivo įgula. Jos dėka Margarita pirmiausia pasiekė vieną uostelį Niufaundlendo saloje, o iš ten išvyko į Prancūziją.

Neliko jokių užuominų, kad grįžusi namo Margarita būtų bandžiusi už patirtą skriaudą apkaltinti savo buvusį globėją Robervalį. Ji įkūrė privačią mergaičių mokyklą ir visą likusį gyvenimą patogiai praleido nedideliame Nontron miestelyje pietvakarių Prancūzijoje.

Žano Fransua Robervalio likimas susiklostė tragiškai. Sugrįžęs iš Naujosios Prancūzijos, kur jam nepavyko įkurti naujos kolonijos, jis kartu su kitais protestantais kalvinistais buvo nužudytas Paryžiuje.

Istorija – įkvėpimo šaltinis

Jei ne princesė Margarita Navarietė (1492-1549), viena labiausiai išsilavinusių to meto Prancūzijos moterų, kažin ar būtų ši istorija pasiekusi mūsų dienas. Ji pirmoji aprašė bendravardės ir jos mylimojo išlaipinimą negyvenamoje saloje. Tai buvo romantiška novelė, pagrįsta kapitono Robervalo pateikta informacija.

Netrukus pasirodė dar dvi publikacijos ta pačia tema. Pranciškonų vienuolis, keliautojas ir rašytojas André Thévet (1516-1590) teigė, kad pati Margarita de la Roke papasakojo jam savo istoriją ir pateikė daugiau šio nuotykio detalių. Ankstyvojo Renesanso laikų poetas François de Belleforest (1530-1583) taip pat neliko abejingas nelaimingą likimą patyrusiai moteriai.

Margaritos de la Roke istorija, pagarsinta XVI amžiuje, suteikė įkvėpimo ir vėliau gyvenusiems rašytojams, daugiausia kanadiečiams. Jiems ši tema artimesnė, nes Margarita buvo išlaipinta vienoje saloje prie rytinių Kanados krantų.

Vienas pirmųjų Margaritos istorija susidomėjo iš Airijos kilęs Kanados poetas Džordžas Martinas 1887 m. paskelbęs didelę poemą „Margaritos legenda“. Kitas Kanados rašytojas Džordžas Vudokas 1960 m. sukūrė radijo pjesę „Demonų sala“. Pagal legendą į tokio pavadinimo salą buvo išlaipinta Margarita. Annamarie Beckel 2008 m. išleido romaną „Akmens tyloje“, kurio turinys pagrįstas intriguojančia Margaritos de la Roke istorija.

2016 m. Toronto teatre pagal Kanados rašytojo Douglo Gloverio romaną „Elle“ (2003)  buvo pastatytas to paties pavadinimo spektaklis. Ir romanas ir spektaklis pasakoja apie tai, kaip Margarita de la Roke, keliaujanti į naujai atrastą šalį, buvo savo giminaičio palikta negyvenamoje saloje dėl  meilės romano ir noro užvaldyti jos turtus. Tai naujausias, bet tikriausiai ne paskutinis meno kūrinys, skirtas Demonų salos belaisvei. Juk, pavyzdžiui, apie Aleksandro Selkirko (1676-1721), kuris tapo Robinzono Kruzo prototipu D.Defo romane, gyvenimą ir nuotykius negyvenamoje saloje buvo prirašyta daugybė knygų ir jos vis dar rašomos.