Atsitiktinis čiaudulys jiems gali tapti lemtingu. Kasdien geriami imunitetą slopinantys ir svetimo organo neleidžiantys atmesti vaistai, kai kurie gyvenimo malonumų suvaržymai šiandien buvusiems mirtininkams nieko verti prieš malonumą gyventi.
Būtų gyvenęs savaitę
Klaipėdietis Petras Šaduikis gerai įsiminė jausmą, kai nuo mirties skiria vos vienas žingsnis. Prieš kepenų persodinimo operaciją vyras sužinojo, kad jam gyventi likusi vos savaitė.
57 metų P.Šaduikis neslepia jautęs artėjančią mirtį. Tad puikiai suprato, kad nežinomo donoro artimųjų dovanotos kepenys – vienintelė jo viltis išgyventi.
Vėlyvą gruodžio vakarą paskambinę medikai iš Vilniaus įspėjo, jei donoro organas netiks, teks važiuoti namo – į mirtį.
Beveik prieš pusantrų metų gruodžio 16-osios naktį vyrui buvo persodintos donoro kepenys. Operacija truko daugiau nei devynias valandas. Paskutinis Petro įsidėmėtas vaizdas prieš operaciją – durų stakta ir ties juo palinkusi žmona.
P.Šaduikis nesidomėjo, kas tapo gyvybę išgelbėjusiu donoru. Žino tik jo metus – 42-eji.
Kepenis sunaikino hepatitas
Pacientų su persodintomis kepenimis susitikime profesorius Jonas Valantinas pasakė, kad vienintelis organas, kuris neniežti ir neskauda – kepenys.
P.Šaduikis gerai įsidėmėjo šiuos žodžius. Hepatito C pažeistų kepenų jis nejautė kelis dešimtmečius. Jaunystėje akademiniu irklavimu užsiiminėjęs vyras kurį laiką nekreipė dėmesio į vis dažniau pasitaikantį nuovargį, silpnumą.
Ligoninėje praleista savaitė buvusiam jūrininkui sveikatą pagerindavo trumpam. Po kurio laiko varginantys požymiai sugrįždavo. Kartą šeimos gydytoja patarė nuvažiuoti išsitirti į Vilnių.
Gydytojo paklaustas, ar nebuvo kada donoru, Petras prisiminė: "Taip, kokiais 1967-aisiais". Teigiamai jis atsakė ir į klausimą apie persirgtą geltą – vieną iš pagrindinių hepatito C požymių.
Primena mersedeso ženklą
Petras dabar visą gyvenimą vartos imunitetą mažinančius vaistus, kad organizmas neatmestų svetimo organo. Tad jam būtina saugotis peršalimo ligų. Prieš kelias savaites išgėrus daugiau vaistų nuo karščiavimo, teko gulėti ligoninėje.
Socialinėje įmonėje vairuotoju dirbantis vyras negali pervargti, taip pat valgyti kepto, rūkyto, aštraus maisto. Žuvies mėgėjas pastarojo draudimo nesureikšmina. Tačiau net cakteli liežuviu prisiminęs specialiai paruoštą žalią skumbrę, kuria gydytojai iš pradžių taip pat neleido smaguriauti.
"Reikia gyventi, o ne laukti. Nors galbūt jau rytoj mano organizmas atmes svetimas kepenis. Bet dabar jos gyvena visavertį gyvenimą", – klaipėdietis nesibaimina, kad svetimas organas bet kuriuo momentu gali sustreikuoti.
Petras tikina, jog laikui bėgant persodinimo operacija pasimiršta, o apie svetimą organą prisimena tik prausdamasis – likę randai primena firminį mersedeso ženklą.
P.Šaduikio pažįstami, sužinoję apie patirtą kepenų persodinimą, neretai nepatikliai perklausia. Jie galvoja, kad tokios operacijos Lietuvoje nedaromos.
Klaipėdiečiui apmaudu, jog daugelis žmonių nežino apie organų donorystę. Tad itin akcentavo jos svarbą. Iki ligos pats neitin domėjęsis donoryste, po operacijos Petras užpildė prašymą donoro kortelei gauti. Dabar ją nuolat nešiojasi su savimi.
Pirmosios širdies atsisakė
Petras Vidmantas iki širdies persodinimo operacijos pustrečių metų išgyveno su dirbtine. Dabar Lietuvoje jis liko vienintelis, nešiojęs dirbtinę širdį ir sulaukęs donoro dovanotosios.
Klaipėdiečiui dirbtinę širdį gydytojai pajungė 2003-iaisiais. Šito prireikė dėl smarkiai išsiplėtusios ir krūtinėje nebetilpusios jo širdies.
Iki tol kelerius metus Petrą kankino dusulys, pilvo veržimas, kojų tinimas, nuovargis. Negalavimai progresavo, tad po kurio laiko nė 40 metų neturintis vyras nebeužlipo net vienos pakopos laiptais, sunkiai paėjo. Dėl kankinančio dusulio teko miegoti sėdomis.
Širdies persodinimo operacijai klaipėdietis ryžosi neiškart. Pirmojo medikų pasiūlymo jis atsisakė. Manė, kad blogos savijautos priežastis – streikuojantys inkstai arba auglys.
"Gydytojams buvo sunku mane įtikinti. Galvojau: man tinsta kojos, skauda pilvą, tad kuo čia dėta širdis?" – kamavusias abejones prisiminė vyras.
Persigalvoti privertė akyse dėl tos pačios ligos mirę palatos kaimynai. Bet tada nebebuvo donoro.
P.Vidmantas buvo penktasis šalyje, kuriam įsodino dirbtinę širdį, padėjusią sulaukti donoro. Tuomet tokios operacijos buvo retos.
Siūlė įdėti krūtinėje užtrauktuką
Anksčiau dirbtinė širdis priminė didžiulę dėžę ant ratų, o pirmosios, modernesnės, prilygo rankinei. Joje tilpo kompiuteris, baterijos ir krūva laidų. Viena tokių širdžių, atkeliavusių iš Vokietijos, buvo pasiūlyta klaipėdiečiui.
Kas vakarą dirbtinės širdies darbo rezultatai kompiuteriu buvo perduodami į pagrindinę duomenų bazę Vokietijoje. Praėjus pusantrų metų po operacijos taip pastebėtas Petro širdies mechanizmo gedimas. Tuomet prireikė pakeisti širdies veiklą atstojantį variklį.
Vyrui krūtinės ląsta buvo atverta keturis kartus. Tad juokais gydytojams jis siūlė įdėti užtrauktuką.
Dirbtinė širdis Petrui trukdė maudytis. Vonioje rankinę su mechanizmu jis apgaubdavo celofanu ir pakabindavo aukščiau. Praustis tekdavo itin atsargiai, kad neužtikštų vanduo.
Pacientas – be pulso
Gyvendamas su dirbtine širdimi P.Vidmantas neturėjo pulso. Tad neišvengta ir kuriozinių situacijų. Kartą, sustojus tikrajai širdžiai, kuri iki tol tik plazdėjo, jis išsikvietė greitąją pagalbą. Atskubėję medikai sutriko. Jie nesuprato, kaip žmogus be pulso ir sustojusia širdimi dar vaikšto.
Po pažastimi nuolat nešiojama bei trukdanti šešis kilogramus sverianti rankinė, kas kelios valandos keičiamos baterijos, dusulys vyrą gerokai vargino. Išgelbėti galėjo tik širdies persodinimas.
2006 metų sausio 15-ąją atsirado donoras. Bet kol klaipėdietis buvo paruoštas operacijai, donoro širdis sustojo. Pravertą krūtinės ląstą vėl teko uždaryti.
Daugiau kaip po poros savaičių sulaukta kito donoro. Dirbtinės širdies išėmimas ir persodinimo operacija užtruko 16 valandų. P.Vidmantui buvo transplantuota avarijoje žuvusio jauno vyro širdis.
Smalsuoliai Petro dažnai teiraujasi, ar skiriasi nuosavo ir jauno vyro širdis. Pašnekovas tikina, kad jeigu ne nepatogumai, pamiršdavo net dirbtinę širdį. Tačiau pripažįsta, kad donoro širdis nepalyginamai geriau.
Sirgo nuo trejų metukų
Penkiolikmetis Paulius Talkačiovas nelinkęs grįžti į praeitį, kur liko skaudi patirtis. Beveik prieš pusantrų metų donoro artimųjų dovanotas inkstas šiandien jam leidžia džiaugtis gyvenimu.
Gydytojai vos trejų metų sulaukusio Pauliaus tėvus įspėjo, kad po dešimtmečio berniukui prireiks inkstų persodinimo. Eglė Talkačiovienė pripažįsta, jog tada nesinorėjo tikėti liūdnomis prognozėmis.
Šlubuojančius berniuko inkstus išdavė atsitiktinis šlapimo tyrimas. Kaip vėliau paaiškėjo, vaikui buvo nustatytas gana retai pasitaikantis Denys-Drash sindromas.
Po kurio laiko Pauliui pradėjo streikuoti širdis, kraujospūdis šoktelėdavo net iki 200 mm Hg. Po nakties pagalvė kartais nusidažydavo iš nosies pasipylusiu krauju. Dėl kamuojančių kraujoplūdžių teko perpilti kraują.
Paaugliui buvo pašalinti abu inkstai. Baimintasi, kad jie nesupiktybėtų. Be to, inkstai nebegamino medžiagos, reguliuojančios kraujospūdį.
Hemodializės prilygo kančiai
Po pamokų tiesiai su kuprine berniukas droždavo į dializės procedūras "Nefridos" klinikoje. Keturios valandos prilygo kankynei, nes pradėjus skaityti įsiskaudėdavo galva. Per savaitę buvo atliekamos trys dializės procedūros.
"Norėjo pasiūlyti dar ketvirtą, nes nebepajėgdavo iš inkstų pašalinti kreatinino. Kuo daugiau judi, tuo labiau kreatininas auga. Suaugęs gali prisitaikyti, o vaikui neliepsi mažiau judėti", – prisiminė mama.
Pauliui teko nemažai suvaržymų: dieta, griežtas skysčių, suvalgomų daržovių ir vaisių ribojimas. Vaikinui tuomet labai norėjosi bulvių, bet jas galėdavo valgyti tik išmirkusias vandenyje. Draudimų nepaisymas galėjo baigtis mirtimi.
Mama pasakojo, kad sūnus greitai pavargdavo, tapo irzlus. Galiausiai sunkiai pavaikščiojo, tad daugiau laiko praleisdavo lovoje. Bandymą atsistoti lydėdavo siaubingi kojų skausmai, mausdavo visą kūną. 1,7 m ūgio paauglys svėrė vos 45 kilogramus.
Motina siūlė savo inkstą
Matydama, kaip akyse nyksta jauniausias vaikas, Eglė nusprendė jam padovanoti savo inkstą. Padarius pirminius tyrimus dėl tinkamumo tapti donore, rudenį moters laukė išsamesnis sveikatos patikrinimas.
Rugpjūčio 23-iosios vėlyvą vakarą šeima sulaukė skambučio – rastas donoras. Kam teks vienas iš inkstų, prilygo loterijai. Žinios apie organo tinkamumą laukė keturi vaikai.
Inkstą nuspręsta persodinti tik Pauliui. Gydytojai leido pasirinkti, kurioje kūno pusėje vaikinas pageidautų nešioti inkstą.
Pasak E.Talkačiovienės, daugelis detalių po operacijos išsitrynė. Pasąmonė turbūt taip gelbėja nuo išgyventų sunkumų, spėjo ji.
Nors po operacijos lydėjo naujas stresas, ar prigis persodintas inkstas. Gydytojai įspėjo, jei per porą savaičių šis nepradės dirbti – teks šalinti. Likus kelioms dienoms iki termino pabaigos, inkstas atsigavo.
Mama prasitarė, jog apie persodintą inkstą sūnus vengia kalbėti. Nors ji vis primena, kad svetimas organas visą gyvenimą netarnaus. Lietuvoje žmogus su persodintu inkstu ilgiausiai išgyveno 35 metus.
"Nepatiko man tos trys dienos reanimacijoje. Niekas nieko neaiškino. Šoną plėšia, skauda. Negali apsiversti. Leidžia morfijų, o skauda vos ne labiau. Nesmagu", – santūriai prisiminė penkiolikmetis.
Šiandien Paulius gyvena visavertį gyvenimą: žaidžia futbolą, krepšinį, su bendraamžiais baigė aštuntąją klasę – liga mokslams nesutrukdė.
"Antrojo gimtadienio nešvenčiame, nes kiekviena diena kaip šventė. Kasdien pagalvoju apie vaikelio tėvus, priėmusius kilnų sprendimą padovanoti inkstus", – sunkiai padėkos žodžius rinko E.Talkačiovienė.
Audronė Būziuvienė, Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriaus pavaduotoja
Lietuvoje trečdalis potencialių donorų artimųjų sutinka dovanoti mirusiojo organus. Prieštaraujančių kasmet mažėja. Pernai atsakė 25 proc. artimųjų, užpernai – 29 proc. Vienas iš atsisakymo argumentų – mirusiojo valios nežinojimas. Lietuviai šeimoje labai mažai kalba amžinomis temomis. Žinant mirusiojo valią, apsispręsti būna lengviau.
Lietuvoje daugėja išduodamų donorų kortelių. Šiuo metu jas turi apie 11 tūkst. gyventojų, nors dar nė vienas kortelės turėtojas netapo donoru. Tai žmogaus valios išraiškos būdas, tačiau net ir šiuo atveju būtų atsiklausta artimųjų valios. Nuomonę apie pritarimą organų donorystei bet kurią dieną galima pakeisti ir paprašyti išbraukti iš registro.
Donorinių organų trūksta visame pasaulyje, o laukiančiųjų transplantacijos eilės gerokai ilgesnės. Lietuva nėra išimtis. Daugiausia laukiama donorinio audinio – ragenų ir organo – inkstų. Neretai artimieji sutinka dovanoti visus organus, išskyrus ragenas. Juos sulaiko vidiniai įsitikinimai ir estetinė baimė. Nors pastarajai pagrindo nėra – paimamas plonas ragenos audinys, o ne pati akis. Sunkiausia dėl širdies donorų, nes turi sutapti daug medicininių faktorių. Vyresnių nei 50 metų donorų širdis mediciniškai transplantacijai netinka.
Donoro artimųjų ir paciento, kuriam persodintas organas, slaptumą Lietuvoje garantuoja įstatymai. Mes tarpininkaujame anoniminiam jų susirašinėjimui. Taip siekiama apsaugoti donoro artimųjų jausmus. Pasitaikė atvejų, kai už dovanotus organus prašyta materialinio atlygio. Nuo šių metų donorų artimiesiems su padėka išsiunčiame bendrą informaciją, kam atiteko dovanotieji organai.
Naujausi komentarai