„Mes norime su jumis pasikalbėti“, – koridoriuje išgirstu gydytojo kvietimą aptarti magnetinio rezonanso  tyrimo rezultatus. Ką jie parodys? Ar paaiškins, kodėl taip staiga suprastėjo Tavo savijauta, bloga, pykina ir dvejinasi akyse, norisi slėptis nuo šviesos. „Kažkas ne taip“, – šmėkštelėjo mintyse. „Ne, negali būti“, – raminausi. Juk Tau, mūsų trečiam netikėtam stebuklui, nušvietusiam mūsų šeimos gyvenimą, tiek svajojančiam, džiuginančiam savo dainelėmis, piešiniais ir kupinam noro pažinti pasaulį, visada viskas ėjosi taip lengvai. Tikėjau, vyliausi, kad ir šįkart, ir toliau viskas bus gerai. Čia tik dėl saulės, tiesiog perkaitai per atostogas pas močiutę kaime.

...Pravėrusi kabineto duris, iškart atkreipiu dėmesį į net tris manęs laukiančius gydytojus, akis nejučia užtvindo ašaros. Žvelgiu į gydytojus ir į dideliame ekrane rodomas smegenų nuotraukas. Jų pačiame centre – balta kaštono dydžio dėmė.  „Sėskitės“, – pakviečia mane gydytojas. „Tikiuosi, čia ne mano vaiko nuotraukos?“ –   „Jūsų“.

Mūsų šeimai tas birželis prieš beveik trejus metus pakeitė viską. Išgirsta diagnozė Tau, mūsų jauniausiam, tuo metu septynerių metų berniukui, apvertė visą mūsų šeimos gyvenimą aukštyn kojomis. Išgyvenę virtinę intensyviausių jausmų, susiėmėme, juk svarbiausia – GYVENTI. Gyventi, išsaugant kaip įmanoma geresnę gyvenimo kokybę... pagal esamą situaciją.

Tu buvai dar toks mažas, bet koks supratingas! Kantriai išbūdavai visus tyrimus, procedūras, laukimą – gal todėl ir mes išsilaikėme, nepabirome su savo jausmais. Užgimė toks didelis noras domėtis, klausti, ieškoti informacijos, rasti kiek įmanoma veiksmingesnių gydymo galimybių, kad tas „vėžiukas-ežiukas“ tavo galvelėje leistų mums gyventi. Negalėjome nusėdėti vietoje ir laukti, likti stebėsenoje. Galiausiai po visų ieškojimų Paryžius mums tapo nerimo ir vilties miestu, kur nuvykome operacijai.

Kiti man sako, kad aš – stipri. Man stiprus esi Tu. Tiesiog kaip ir kitos, ligos ištiktų vaikų mamos, aš ieškau patvirtinimo, kad Tau viskas bus gerai. Pamenu, kartą sanatorijoje vienos mergaitės mama, kurios dukra šiuo metu yra remisijoje, man padovanojo apyrankę su užrašu: „Kol yra viltis, yra gyvenimas“. Dabar, praėjus beveik ketveriems metams nuo išbandymų ir vilties dienos, po nusiraminimą atnešusios operacijos, galiu patarti ir kitiems mamoms ir tėčiams – nebijokite ieškoti pagalbos ir nenurašykite savęs, visada ieškokite vilties gyvenimui. Net kai suserga brangiausias žmogus, reikia ieškoti vilties. Dalintis viltimi. Gyventi.

Mama Jurgita

***

„Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA) jau 12 metų padeda einantiems onkologinės ligos keliu, telkia juos į bendruomenę, teikia visokeriopą pagalbą. Lietuvoje kasdien onkologinės ligos diagnozę išgirsta 50 žmonių, taigi per metus net 18 tūkstančių šeimų stoja į kelią, kurio nė vienas nesirenkame savo noru. Šiuo metu POLA padeda 46 849 onkologiniams pacientams ir jų artimiesiems. Kiekvieną mėnesį šis skaičius paauga apie 800 žmonių. Padėkite mums padėti jiems, skirdami 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) paramą“, – kviečia POLA direktorė Neringa Čiakienė. Tai galimybė realiai padėti sergantiems onkologine liga ir jų artimiesiems, nepatiriant papildomų išlaidų.

Elektroninio deklaravimo sistemoje (EDS) pildydami paramos skyrimo formą, įveskite pilną gavėjo pavadinimą: Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija arba Paramos gavėjo kodą 302704554. Plačiau apie paramos skyrimą – informacija svetainėje https://pola.lt/gpm/

Su mūsų organizacijos išduodama POLA kortele onkologine liga sergantiems žmonėms gyvenimo kasdienybė, finansinė našta tampa lengvesnė, viltis – stipresnė nemokamai gaunant POLA specialistų (psichologo, dietologo, teisininko) individualias konsultacijas. Būrys savanorių pacientų gidų, tarp kurių yra ir istorijos herojė Jurgita, palaiko gyvąjį ryšį ir neša žinią, kad ir su liga GYVENIMAS tęsiasi. Naujai sukurtoje navigacijos sistemoje www.priesvezi.lt pacientams ir jų artimiesiems lengva rasti svarbiausią informaciją pagal paciento kelio etapus.