REZIDENTAS M. GEDMINAS: JAUNAS GYDYTOJAS ATLIEKA KURJERIO DARBĄ

Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) prezidentas skubiosios pagalbos rezidentas Martynas Gedminas (27 m.) vadovauja beveik penkiems šimtams organizacijos narių. Į klausimą, ar kada nors planavo Lietuvos sveikatos sistemos problemų sprendimą iškeisti į emigraciją, vaikinas atsakė: „Tėvynė man davė daug ir aš jai turiu duoti.“

– Kalbate apie jaunųjų gydytojų emigraciją. Ar pačiam teko svarstyti apie išvykimą? Galbūt jūsų kolegos turi tokių planų?

– Svarsčiau išvykti po šešerių studijų metų, bet gyvenimas susiklostė taip, kad turėjau likti. Viena priežasčių, kodėl dabar nenoriu išvažiuoti, nes čia įdomu. Kitoje šalyje būčiau svetimas, turėčiau mažesnį draugų ratą. O Lietuvoje tiek daug iššūkių ir tiek galima keisti. Tėvynė man davė daug ir aš jai turiu duoti. Deja, daugelis jaunųjų gydytojų sako, kad čia atidirbs, gaus licenciją ir išvažiuos į Vokietiją ar Norvegiją. Taip kalba mažiausiai trisdešimt procentų mano sutinkamų žmonių ir tai mane gąsdina.

– Emigruoja daug jaunų medikų, tačiau Lietuvoje gydytojų skaičius vis tiek išlieka didesnis nei likusioje Europoje.

– Mes ruošiame per daug medikų. O juk įmanoma apskaičiuoti, kiek mums po penkerių metų reikės kardiologų ar pulmonologų. Tai svarbu žmogui, kuris šeštame rezidentūros kurse planuoja savo ateitį. Sakome, kad trūksta gydytojų – o kur, kokių?

Imi jausti, kad potencialas, kuris turėtų augti, degraduoja, dėl to ir nusprendžiama išvykti.

Be to, kitos šalys priima ženkliai mažiau būsimųjų specialistų, o mes studentus ruošiame užsieniui. Abejoju, ar tiek pat išvyktų, jei ruoštume mažiau. Atėjęs į darbo rinką medikas nori būti profesionalas, kad jam būtų sudarytos visos sąlygos padėti pacientams. Tačiau jaunas gydytojas yra nuvertinamas, jam tenka atlikti kurjerio darbą ir nešioti istorijas parašams. Tada imi jausti, kad potencialas, kuris turėtų augti, degraduoja, dėl to ir nusprendžiama išvykti. Pagrindinės išvažiavimo priežastys – piniginiai dalykai, bendravimo kultūra ligoninėse ir požiūris į jauną gydytoją.

– Martynai, koks jaunųjų gydytojų asociacijos vaidmuo mūsų sveikatos sistemoje?

– Asociacija buvo sukurta tam, kad jaunieji gydytojai suprastų, jog yra sistemos dalis ir gali būti aktyvūs. Keisdami save, išmokdami teisės, politikos, teikdami pasiūlymus suvokiame, kad esame pajėgūs keisti sistemą, nes pokyčių jai reikia. Turime nustoti tikėti, kad kas nors ateis, pasakys ir staiga viskas bus gerai. Visada kartojame, kad esmė ne strategijose ar dokumentuose, o žmonėse, kurie sėdės ir konsultuos pacientus. Lietuvoje atsirado atskirtis tarp visuomeniškai aktyvaus medikų jaunimo ir tų žmonių, į kuriuos norėtume kreiptis pagalbos.

Šalyje trūksta 35–50 metų amžiaus gydytojų, kurie veiktų visuomeniškai – ne ligoninių administracijose ar mokslo centruose. Jie emigravo. Gydytojų sąjungoje amžiaus vidurkis siekia šešiasdešimt metų, dėl to ir nesusikalbame. Pajautėme, kad nėra medikų susivienijimo ir bendruomenės. Kai mes susiskaldę, mūsų balsas nėra vieningas, dėl to Lietuvoje nėra pasitikėjimo medikų bendruomene.

– Poziciją reiškiate bene visais sveikatos sistemos klausimais. Tačiau kokiems pagrindiniams tikslams asociaciją norite pasitelkti kaip ginklą?

– Šiuo metu matome tris prioritetus – rezidentų statusas, e. sveikata, geroji vadyba ir valdysena. E. sveikata leistų ženkliai sutaupyti resursų, sutrumpinti eiles, padidinti skaidrumą. Labiausiai šioje srityje pažengusios Santariškių klinikos, o kitur netolygumai yra dideli. Sveikatos sistemoje daug išteklių iššvaistoma ne tam, ko iš mūsų nori pacientas.

Keisdami save, išmokdami teisės, politikos, teikdami pasiūlymus suvokiame, kad esame pajėgūs keisti sistemą, nes pokyčių jai reikia.

Kalbant apie valdysenos principus, pokyčiai turi ateiti iš įstatymų leidybos, parlamento ir Sveikatos apsaugos ministerijos. Vadybos sistemą turi plėtoti kiekvienos ligoninės ir skyriaus vadovas, administratorius. Pavyzdžiui, Vakaruose visi gydymo įstaigos darbuotojai turi galvoti, kaip pasiekti, jog skyrius veiktų efektyviau.

Mūsų ligoninės ir viešasis sektorius neskatina verslumo, nes ligoninei sutaupius kitais metais jai sumažinamas finansavimas, todėl vadovybė negali investuoti į žmogiškuosius išteklius. Lietuvos nacionalinės sveikatos įstatyme nurodyta, kad ligoninės direktoriaus atlyginimas skaičiuojamas ne pagal tai, kaip greitai teikiamos paslaugos ar kokio ilgio eilės, bet pagal tai, kiek pas jį dirba žmonių.

Poliklinikos direktorius, norintis įdiegti kokybės vadybos sistemą, nes tą patį darbą padarytų su ženkliai mažesniais resursais, negali to padaryti, kadangi sumažėtų jo atlyginimas. Nėra motyvacijos. Kitais metais bus patvirtintas Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, kuriame numatyti terminai ir poveikio priemonės, jei įstaiga nesuteikia paslaugų per numatytą terminą. Tai vienintelė priemonė, kuri skatintų efektyvumo didinimą. Laukia didžiuliai pokyčiai, tačiau nematome, kad gydymo įstaigos tam ruoštųsi.   

– Minėjote, kad visas jėgas sutelkėte į rezidento statuso keitimą. Kodėl tai turėtų būti svarbiausia užduotis?  

– Tikimės, kad įvesdami etapinį kompetencijų reglamentavimą, mes suteiktume galimybę rezidentams teikti kuo daugiau kokybiškesnių paslaugų, padidinti jų prieinamumą ir pasiskirstymą. Kadangi neturime nacionalinės rezidentūros sistemos, ji yra tik universitetuose, šis reglamentavimas gali būti įteisintas klinikų vadovo parašu. Vadovas patvirtintų, kad rezidentas yra įgalus pareigas vykdyti savarankiškai.

Įteisinimo formų yra daug. Toks dvigubas statusas yra Latvijoje, Albanijoje ir Prancūzijoje. Pasaulyje rezidentūra laikoma darbu. Rezidentas etapiškai įgyja komptencijų dirbti savarankiškai. Pavyzdžiui, akušerijos ir ginekologijos rezidentas po pirmų metų išlaiko tam tikros formos egzaminą ir jis gali priimti normalų, ne patologinį gimdymą. Po antrų metų jis jau gali atlikti sudėtingesnes procedūras. Per penkerius rezidentūros metus jaunasis gydytojas sukaupia žinių, reikalingų dirbti savarankiškai, todėl baigus rezidentūrą nėra tokio didelio kompetencijų šuolio.

Mūsų ligoninės ir viešasis sektorius neskatina verslumo, nes ligoninei sutaupius kitais metais jai sumažinamas finansavimas.

Žinoma, būdamas rezidentas visada gali pasikviesti specialistą, ko jau nebegali tapęs licencijuotu specialistu. Lietuvoje teisinė bazė yra dvipusiška. Mes turime vadovautis Darbo kodeksu ir Rezidentūros studijų reglamentu. Šiais dokumentais galima manipuliuoti ne rezidento naudai. Džiaugiuosi, kad tokiose konferencijose kaip LSMU inicijuotoje „Diplomacy for life“ pradėta kalbėti apie kompetencijomis grįstą medicinos mokymą, kuris nurodo, kad rezidentas tampa gydytoju tuomet, kai jis įgyja kompetencijas, o ne mokydamasis ciklais. Šiuo metu nelabai kreipiama dėmesio į tai, kiek rezidentas iš tiesų išmoko, kiek pacientų prižiūrėjo.