Balandžio 27-ąją minėdami Lietuvos medicinos darbuotojų dieną šventinėje eisenoje nuo Kauno centrinio pašto Jaunųjų gydytojų asociacijos nariai, organizaciją palaikantys sveikatos priežiūros darbuotojai judės Laisvės alėjos fontano link.

„Rinktis pradedame 18.30 val. Skambės muzika, pasisakys mūsų bendruomenės lyderiai. Po valandos išdidžiai iškėlę vėliavas pajudėsime Laisvės alėjos fontano link, kur mus sveikins „Kaunas Jazz“ organizatoriai ir Europos Komisijos atstovai“, - socialiniuose tinkluose kviesdami bendraminčius prisijungti, teigia eisenos organizatoriai.

Kaip eisenos išvakarėse Eltai sakė sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, jis taip pat dalyvaus renginyje, kuriame tikisi susitikti ir drauge Lietuvos medicinos darbuotojų dieną švęsti su jaunaisiais medikais ir kolegomis.

Pasak eisenos organizatorių, pagrindiniai Jaunųjų gydytojų asociacijos ir Lietuvos medicinos studentų asociacijos (LiMSA) organizuojamos profesionalumo akcijos #BūkPokytis renginiai jau įvykę, ketvirtadienį Vilniuje Lietuvos medikų sąjūdžio mitinge „Ką pasiūlysite medikams rytoj?“ pristatyti svarbiausi pokyčiai, kurių laukia medikų bendruomenė.

„Po visko, pasirašę profesionalumo deklaraciją www.bukpokytis.lt ir šventiškai nusiteikę, žygiuosime Kauno Laisvės alėja, minėdami Tarptautinę medicinos darbuotojų dieną. Švęsime mūsų kilnų pasirinkimą tarnauti pacientui ir džiaugsimės vieninga bendruomene!“ - kviečia jaunieji medikai, užsibrėžę kurti tradiciją didžiuotis mediko pasirinkimu Lietuvoje.

Lietuvos jaunųjų medikų sąjungos šūkis - #BūkimePokytis, kurį norime matyti.

Emigruoja dėl galimybės

"Liūdniausia, kad išvažiuoja patys šviesiausi protai, kurie turi drąsos išmokti kitą kalbą arba išmoksta ją per vasaros praktikas. Visi akcentuoja algas. Tai, žinoma, svarbus dalykas, bet ne vienintelis", – pabrėžė Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentas Martynas Gedminas.

Jaunųjų gydytojų asociacija aiškinosi emigracijos priežastis. Viena svarbiausių priežasčių nurodoma kolegiškumo trūkumas, pasitikėjimo atmosferos stoka ir iš pacientų, ir iš kolegų. "Nei pacientai labai pasitiki gydytojais, nei pačių medikų bendruomenėje yra kolegiškumas. Esame susiskaldę. Galiu drąsiai pasakyti, kad yra toks posovietinis mentalitetas kalbant apie santykius su administracija, vyresniais kolegomis", – atviravo M.Gedminas.

Nei pacientai labai pasitiki gydytojais, nei pačių medikų bendruomenėje yra kolegiškumas. Esame susiskaldę.

Medikai dabar mokosi turėdami moderniausius šaltinius po ranka. Jaunieji gydytojai skaito apie inovacijas, moderniausius gydymo metodus, tačiau tikina dažnai Lietuvoje neturintys galimybės žinių realizuoti. Žinoma, yra ir resursų trūkumas, tačiau labai blogai veikia pati sistema. "Po dešimties metų studijų esi popierių rašytojas. Būdamas rezidentas realiai būni slaugytojas, o kai tampi gydytoju, iš tikrųjų tampi tuo tikruoju rezidentu, kuris rašo popierius ir visus savo veiksmus turi derinti su skyriaus vadovu", – situaciją apibūdino pašnekovas.

"Mes turime didelį ego padėti žmonėms nugalėti ligą, mirtį. Tačiau sistema mums nesuteikia galimybės šį savo ego realizuoti. Tie, kurie yra pasiryžę realizuoti save, išvyksta ten, kur jiems tokia galimybė suteikta", – jaunųjų gydytojų bėdas klojo M.Gedminas.

Sausio pradžioje sostinėje vykusiu mitingu buvo reikalaujama ne tik didesnių algų, bet ir efektyvesnio sistemos valdymo, kad skiriami resursai būtų naudojami efektyviai. Anot M.Gedmino, pradedantis gydytojas rezidentas turėtų uždirbti du vidutinius darbo užmokesčius (VDU), rezidentūrą baigiantis medikas – 2,5 VDU, medikas – 3 VDU. Vidutinis darbo užmokestis neatskaičiavus mokesčių šiuo metu siekia per 850 eurų.

Laukia didžioji duobė

M.Gedminas kritiškai vertino viešinamą statistika, kad Lietuvoje trūksta 300 gydytojų. "Niekas nežino, kiek Lietuvoje tų gydytojų reikia. Mes buvome Sveikatos ministerijoje ir prašėme, kad valstybiniu lygiu būtų paskaičiuota, kiek gydytojų reikia. Tie skaičiai aiškiai nusakytų, kiek reikia jaunų gydytojų, kiek – rezidentų", – pastebėjo jaunas medikas.

Anot jo, Lietuvoje gydytojų skaičius tik didėja. "Pas mus yra daugiausia gydytojų, palyginti su kitomis ES šalimis, tačiau pacientai eilėse laukia ilgai. Tai nereiškia, kad trūksta gydytojų, tai reiškia, kad mūsų vadyba yra visiškai nesutvarkyta", – tikrąją priežastį nurodė M.Gedminas.

Mes turime didelį ego padėti žmonėms nugalėti ligą, mirtį. Tačiau sistema mums nesuteikia galimybės šį savo ego realizuoti.

Esą paskelbiami laisvi etatai ligoninėse, kurios bus pertvarkomos. Arba reikia 0,25 etato gydytojo sekmadieniais budėti kokio nors rajono ligoninėje. Tokie pasiūlymai nelabia vilioja. Nėra analizės, kuri parodytų, kiek reikia gydytojų – kiek yra pacientų, kokios paslaugų grupės, kiek yra lovų, kiek vienai lovai reikia gydytojų. Pasak pašnekovo, gydytojų emigracija neturėtų stebinti esant tokiai chaotiškai sistemai.

"Mūsų tyrimo duomenimis, apie 20 proc. žmonių emigravo. Šiais metais į rezidentūros studijas nestojo 30 proc. studentų. Tai nežinia, kur jie išėjo. Po dabartinės švietimo reformos apie pusė studentų mediciną studijuoja mokamose vietose, jiems valstybė nėra įsipareigojusi finansuoti mokymosi vietų netgi rezidentūroje. Todėl mes galime tikėtis emigracijos šuolio iki 50 proc. ar panašiai. Didžioji duobė dar tik laukia", – prognozavo M.Gedminas.

Tragikomedija sistemoje

Slaugytojų emigracija arba darbo pobūdis, kai medikas, tarkime, tris savaites dirba kokioje nors Norvegijos ligoninėje ir dvi ilsisi namuose, tapo beveik įprastu reiškiniu. Gydytojų emigracijos banga pasiekia ir aukštesnius, ir aukščiausius gydytojų sluoksnius.

Privatūs medicinos centrai atidaro savo klinikų filialus Anglijoje ir važinėja konsultuoti. Išvažiuojamosios operacijos ne visada ir vadinamos emigracija, tačiau teigiama, kad trumpalaikiai aukštos kvalifikacijos gydytojų vizitai darbui į užsienį neretai tampa jų nuolatine darboviete.

Žinia, kad emigruoja Kauno klinikų vaikų ligoninės vadovas profesorius Rimantas Kėvalas pritrenkė ne vieną. Pats profesorius nuramino, kad tai gerokai per ankstyva informacija. Esą dokumentai dar tik pateikti konkursui. Kuo visa tai baigsis, paaiškės negreitai.

Vertindami bendrą sveikatos priežiūros sistemą, gydytojai sarkastiškai juokauja, kad ateityje Lietuvoje gali nelikti medikų – dalis bus emigravusi, o kiti susodinti į kalėjimus už klaidas, kurias padarė dėl pervargimo. Lietuvoje gydytojas priverstas kasdien priimti apie 40 pacientų, todėl skirti pakankamai dėmesio kiekvienam esą nėra galimybių.

– Kalbate apie jaunųjų gydytojų emigraciją. Ar pačiam teko svarstyti apie išvykimą? Galbūt jūsų kolegos turi tokių planų?

– Svarsčiau išvykti po šešerių studijų metų, bet gyvenimas susiklostė taip, kad turėjau likti. Viena priežasčių, kodėl dabar nenoriu išvažiuoti, nes čia įdomu. Kitoje šalyje būčiau svetimas, turėčiau mažesnį draugų ratą. O Lietuvoje tiek daug iššūkių ir tiek galima keisti. Tėvynė man davė daug ir aš jai turiu duoti. Deja, daugelis jaunųjų gydytojų sako, kad čia atidirbs, gaus licenciją ir išvažiuos į Vokietiją ar Norvegiją. Taip kalba mažiausiai trisdešimt procentų mano sutinkamų žmonių ir tai mane gąsdina.

– Emigruoja daug jaunų medikų, tačiau Lietuvoje gydytojų skaičius vis tiek išlieka didesnis nei likusioje Europoje.

– Mes ruošiame per daug medikų. O juk įmanoma apskaičiuoti, kiek mums po penkerių metų reikės kardiologų ar pulmonologų. Tai svarbu žmogui, kuris šeštame rezidentūros kurse planuoja savo ateitį. Sakome, kad trūksta gydytojų – o kur, kokių?

Imi jausti, kad potencialas, kuris turėtų augti, degraduoja, dėl to ir nusprendžiama išvykti.

Be to, kitos šalys priima ženkliai mažiau būsimųjų specialistų, o mes studentus ruošiame užsieniui. Abejoju, ar tiek pat išvyktų, jei ruoštume mažiau. Atėjęs į darbo rinką medikas nori būti profesionalas, kad jam būtų sudarytos visos sąlygos padėti pacientams. Tačiau jaunas gydytojas yra nuvertinamas, jam tenka atlikti kurjerio darbą ir nešioti istorijas parašams. Tada imi jausti, kad potencialas, kuris turėtų augti, degraduoja, dėl to ir nusprendžiama išvykti. Pagrindinės išvažiavimo priežastys – piniginiai dalykai, bendravimo kultūra ligoninėse ir požiūris į jauną gydytoją.

– Martynai, koks jaunųjų gydytojų asociacijos vaidmuo mūsų sveikatos sistemoje?

– Asociacija buvo sukurta tam, kad jaunieji gydytojai suprastų, jog yra sistemos dalis ir gali būti aktyvūs. Keisdami save, išmokdami teisės, politikos, teikdami pasiūlymus suvokiame, kad esame pajėgūs keisti sistemą, nes pokyčių jai reikia. Turime nustoti tikėti, kad kas nors ateis, pasakys ir staiga viskas bus gerai. Visada kartojame, kad esmė ne strategijose ar dokumentuose, o žmonėse, kurie sėdės ir konsultuos pacientus. Lietuvoje atsirado atskirtis tarp visuomeniškai aktyvaus medikų jaunimo ir tų žmonių, į kuriuos norėtume kreiptis pagalbos.

Šalyje trūksta 35–50 metų amžiaus gydytojų, kurie veiktų visuomeniškai – ne ligoninių administracijose ar mokslo centruose. Jie emigravo. Gydytojų sąjungoje amžiaus vidurkis siekia šešiasdešimt metų, dėl to ir nesusikalbame. Pajautėme, kad nėra medikų susivienijimo ir bendruomenės. Kai mes susiskaldę, mūsų balsas nėra vieningas, dėl to Lietuvoje nėra pasitikėjimo medikų bendruomene.

– Poziciją reiškiate bene visais sveikatos sistemos klausimais. Tačiau kokiems pagrindiniams tikslams asociaciją norite pasitelkti kaip ginklą?

– Šiuo metu matome tris prioritetus – rezidentų statusas, e. sveikata, geroji vadyba ir valdysena. E. sveikata leistų ženkliai sutaupyti resursų, sutrumpinti eiles, padidinti skaidrumą. Labiausiai šioje srityje pažengusios Santariškių klinikos, o kitur netolygumai yra dideli. Sveikatos sistemoje daug išteklių iššvaistoma ne tam, ko iš mūsų nori pacientas.

Keisdami save, išmokdami teisės, politikos, teikdami pasiūlymus suvokiame, kad esame pajėgūs keisti sistemą, nes pokyčių jai reikia.

Kalbant apie valdysenos principus, pokyčiai turi ateiti iš įstatymų leidybos, parlamento ir Sveikatos apsaugos ministerijos. Vadybos sistemą turi plėtoti kiekvienos ligoninės ir skyriaus vadovas, administratorius. Pavyzdžiui, Vakaruose visi gydymo įstaigos darbuotojai turi galvoti, kaip pasiekti, jog skyrius veiktų efektyviau.

Mūsų ligoninės ir viešasis sektorius neskatina verslumo, nes ligoninei sutaupius kitais metais jai sumažinamas finansavimas, todėl vadovybė negali investuoti į žmogiškuosius išteklius. Lietuvos nacionalinės sveikatos įstatyme nurodyta, kad ligoninės direktoriaus atlyginimas skaičiuojamas ne pagal tai, kaip greitai teikiamos paslaugos ar kokio ilgio eilės, bet pagal tai, kiek pas jį dirba žmonių.

Poliklinikos direktorius, norintis įdiegti kokybės vadybos sistemą, nes tą patį darbą padarytų su ženkliai mažesniais resursais, negali to padaryti, kadangi sumažėtų jo atlyginimas. Nėra motyvacijos. Kitais metais bus patvirtintas Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, kuriame numatyti terminai ir poveikio priemonės, jei įstaiga nesuteikia paslaugų per numatytą terminą. Tai vienintelė priemonė, kuri skatintų efektyvumo didinimą. Laukia didžiuliai pokyčiai, tačiau nematome, kad gydymo įstaigos tam ruoštųsi.   

– Minėjote, kad visas jėgas sutelkėte į rezidento statuso keitimą. Kodėl tai turėtų būti svarbiausia užduotis?  

– Tikimės, kad įvesdami etapinį kompetencijų reglamentavimą, mes suteiktume galimybę rezidentams teikti kuo daugiau kokybiškesnių paslaugų, padidinti jų prieinamumą ir pasiskirstymą. Kadangi neturime nacionalinės rezidentūros sistemos, ji yra tik universitetuose, šis reglamentavimas gali būti įteisintas klinikų vadovo parašu. Vadovas patvirtintų, kad rezidentas yra įgalus pareigas vykdyti savarankiškai.

Įteisinimo formų yra daug. Toks dvigubas statusas yra Latvijoje, Albanijoje ir Prancūzijoje. Pasaulyje rezidentūra laikoma darbu. Rezidentas etapiškai įgyja komptencijų dirbti savarankiškai. Pavyzdžiui, akušerijos ir ginekologijos rezidentas po pirmų metų išlaiko tam tikros formos egzaminą ir jis gali priimti normalų, ne patologinį gimdymą. Po antrų metų jis jau gali atlikti sudėtingesnes procedūras. Per penkerius rezidentūros metus jaunasis gydytojas sukaupia žinių, reikalingų dirbti savarankiškai, todėl baigus rezidentūrą nėra tokio didelio kompetencijų šuolio.

Mūsų ligoninės ir viešasis sektorius neskatina verslumo, nes ligoninei sutaupius kitais metais jai sumažinamas finansavimas.

Žinoma, būdamas rezidentas visada gali pasikviesti specialistą, ko jau nebegali tapęs licencijuotu specialistu. Lietuvoje teisinė bazė yra dvipusiška. Mes turime vadovautis Darbo kodeksu ir Rezidentūros studijų reglamentu. Šiais dokumentais galima manipuliuoti ne rezidento naudai. Džiaugiuosi, kad tokiose konferencijose kaip LSMU inicijuotoje „Diplomacy for life“ pradėta kalbėti apie kompetencijomis grįstą medicinos mokymą, kuris nurodo, kad rezidentas tampa gydytoju tuomet, kai jis įgyja kompetencijas, o ne mokydamasis ciklais. Šiuo metu nelabai kreipiama dėmesio į tai, kiek rezidentas iš tiesų išmoko, kiek pacientų prižiūrėjo.