SUSIŽALOJUSIOS KAUNIETĖS PATIRTIS: PENSININKAMS BELIEKA SUPŪTI

Septyniasdešimtmetės kaunietės sveikatos istorija prilygsta bestseleriui: tik trečias gydytojas, praėjus trims savaitėms po to, kai moteris patyrė traumą, nustatė teisingą diagnozę – daugybinį pėdos kaulų lūžį.

Susižalojo svečiuose

"Užsienyje man būtų atlyginta ir moralinė, ir materialinė žala, bet gyvenu Lietuvoje, kur vyresnio amžiaus žmonės, nebemokantys mokesčių, yra užribyje, niekam neįdomūs ir nereikalingi", – ne be apmaudo kalba Rūta S. (vardas pakeistas).

Moteris susižalojo viešėdama pas giminaičius, kai nuo laiptelio slystelėjo koja. Nudiegė labai stiprus skausmas, kuris neslopo, koja pradėjo tinti. Rūtos artimieji, tarp kurių – daug medikų, sužalotą koją apdėjo ledais, subintavo.

"Skausmas ir tinimas nemažėjo, todėl dukterėčia atvežė mane į Kauno klinikinės ligoninės Traumatologijos punktą. Jauna gydytoja pasiuntė mane koją peršviesti rentgenu. Įvertinusi nuotrauką pasakė, kad lūžio nemato, diagnozavo čiurnos raiščių patempimą, bet nurodė koją sugipsuoti, kad ji būtų stabili. Paskyrė kitą konsultaciją po savaitės", – kiekvieną žodį ir medikų veiksmą prisimena Rūta.

Dar moteriai buvo nurodyta gerti kraujo skystinamuosius vaistus, kad nesusidarytų krešuliai, nes koja buvo mėlynos spalvos. Rūta pasirinko kito gydytojo rekomenduotą ginkobilą, kuris, sako, taip pat skystina kraują ir saikingai plečia galvos kraujagysles.

Kvietėsi greitąją pagalbą

Tą savaitę Rūta ištvėrė sunkiai ne tik dėl skaudamos kojos, bet ir prarastų galimybių apsitarnauti.

Moteris gyvena viena, tad išmoko savarankiškai, pasitelkusi virtuvės kėdę, nukeliauti į tualetą ir vonią. Maisto atnešė artimieji. Tačiau savaitės pabaigoje, sekmadienį, nebeištvėrė, nes ilgai kentėtas kojos skausmas tapo nebepakeliamas.

"Jokie vaistai nebepadėjo, neberadau vietos, tai paskambinau Kauno greitosios pagalbos stoties medikams. Galvojau, gal patars ką, bet, kai papasakojau, kas man yra, atvažiavo ir nuvežė vėl į Kauno klinikinę ligoninę, Traumatologijos punktą", – pasakoja Rūta.

Buvo penkta valanda ryto, kai moteris atsidūrė ten. Slaugytoja pakvietė gydytoją, jis prakirpo gipsą ir įsitikino, kad koja labai nuspausta.

"Lūžio gydytojas neįtarė. Apžiūrėjo seną nuotrauką, patarė nusipirkti liotono skaudamai kojai tepti ir paskyrė konsultaciją po dviejų savaičių. Dar patarė nakčiai nusiimti gipsą, nes jis liko prakirptas", – Rūta priduria, kad koja buvo sutinusi, tokia tebėra ir dabar, nors nuo traumos praėjo jau beveik du mėnesiai.

Moteris džiaugėsi, kad, atlaisvinus koją, ją skaudėjo mažiau. Taip išgyveno dvi savaites. Nuvažiavusi į ligoninę paskirtu laiku pateko dar pas kitą gydytoją. Jo paskelbtos diagnozės moteris buvo šokiruota: lūžęs kulnakaulis, reikės operacijos.

Diagnozė šokiravo

Rūta stebisi iki šiol, kaip lūžio nematė net ne vienas, o du gydytojai. Gal buvo pagrindo nepatikėti trečiuoju?

Tačiau moteris kritiškai vertino savo būklę, nes nesveiko. Diagnozė pasitvirtino ir paaiškėjo dar daugiau, kai gydytojo paskyrimu buvo atliktas dar vienas tyrimas kompiuterinės tomografijos metodu.

"Iš gydytojo veido supratau, kad man labai blogai", – tebeišgyvena Rūta, labai vengusi kompiuterinės tomografijos tyrimo dėl didelės apšvitos.

Tyrimas atskleidė, kad ligonei lūžęs kulnakaulis, laivakaulis, vidinis ir išorinis pleištukai. Išvada – daugybinis pėdos kaulų lūžis. Laimei, kaulai nepasislinko, todėl jų operuoti nereikėjo.

"Mano artimieji man suteikė kvalifikuotą pirmąją pagalbą, pamokė, kaip elgtis, tad lūžę kaulai nepakeitė dislokacijos. Vienas gydytojų man liepė judinti pirštus, bet to negalima daryti bet kaip", – piktinasi Rūta.

Nebepasitikėdama Respublikinės Kauno ligoninės medikais, moteris perėjo gydytis į Kauno klinikas. Gydytojas ortopedas traumatologas Arūnas Vertelis patvirtino, kad jo kolegos tikrąją diagnozę ligonei nustatė ne iš karto.

"Buvo diagnostikos problemų, ne kiekvieną lūžį galima pamatyti paprastoje rentgeno nuotraukoje", – tarsi ir teisino kolegas  ligonių mylimas žinomas gydytojas A.Vertelis, Kauno klinikų Ortopedijos traumatologijos skyriaus vadovas.

Vargas dėl reabilitacijos

Rūta labiausiai džiaugiasi, kad gydytojas A.Vertelis atmetė operacijos būtinybę. Be to, išvadavo iš sunkaus ir nepatogumų kėlusio gipso.

"Gipsą įtvaru keičiame, kai ligoniui jau galima elgtis mobiliau", – konkrečių gydymo metodų terminų gydytojas A.Vertelis neįvardijo.

Tačiau už įtvarą Rūtai teko susimokėti net 66 eurus. Skambino į Valstybinę, Kauno teritorinę ligonių kasą, bet atsakymo į klausimą, kodėl jai, mokėjusiai sveikatos draudimo mokesčius, reikia susimokėti už gydymo priemonę, negavo.

"Pagal pacientės pateiktame siuntime nurodytą diagnozę Valstybinės ligonių kasos lėšomis gaminys "KT 0-6" suaugusiesiems nekompensuojamas", – paaiškino AB "Ortopedijos technika" atstovė Irina Sabaliauskienė.

Ji pridūrė, kad, lūžus kulnui, padikauliui ir patyrus kitas panašias į Rūtos traumas, įtvarai kompensuojami tik vaikams.

Dar ligonės laukia reabilitacija. Jos trukmė, anot gydytojo V.Vertelio, priklauso nuo to, kaip lūžę kaulai gyja.

"Reabilitacija skirta kojos funkcijai po lūžio atkurti. Nevaikštant sustingsta čiurnos, pėdos sąnariai, raumenynas, nes jis nedirba", – paaiškino gydytojas ortopedas traumatologas.

Rūta išgyvena: kiek visa tai kainuos? Ji žino, kad stacionarinė reabilitacija jai nepriklauso, tik ambulatorinė.

"Jei pacientas neoperuotas, nėra jokių galimybių skirti stacionarinę reabilitaciją. Jos indikacijos aprobuotos Sveikatos apsaugos ministerijos", – patvirtino gydytojas A.Vertelis.

Dabar jo pacientė Rūta svarsto, kiek nemokamų procedūrų paskirs reabilitologas. Yra girdėjusi, kad paskiria tris ar penkias, ir tai yra tik masalas, nes už kitas, norint efekto, reikia susimokėti patiems.

Išgyvena dėl kitų

Apie tai, kad kasdien galėtų važinėti į reabilitacijos įstaigą, Rūta dėl savo būklės nė svajoti negali. Negana to, ir važiuoti nelabai yra kur, nes, sako moteris, Kaune iki rudens laisvų vietų nėra. Toks jos paieškų telefonu rezultatas.

Negali Rūta važiuoti ir į Birštoną ar Druskininkus. Lova dviviečiame kambaryje ir maitinimas, nes į parduotuvę maisto produktų nenueisi, kainuoja nemažus pinigus. Rūta yra pensininkė. Universitetą baigusi ir visą gyvenimą sąžiningai ėjusi atsakingas pareigas, 42 metų darbo stažą turinti moteris gauna, kaip ir visi, lietuvišką pensiją. Jos vos pakanka susimokėti už butą, kurį, vyrui mirus, išsikeitė į patį mažiausią, bei maistui ir kitoms elementarioms reikmėms.

"Su viena koja paeiti negali, turi ranką ištiesus prašyti, kad kas padėtų. Neatkūrus sąnarių lankstumo, be reabilitacijos finalas – ortopediniai batai ir neįgaliojo vežimėlis", – prognozuoja septyniasdešimtmetė, nes esant tokio amžiaus prarastos funkcijos be pastangų, savaime, neatsikuria.

Rūta priduria, kad ji yra gana judri ir stipri, nes visą gyvenimą sportavo, mankštinasi ir dabar, neserga jokiomis kitomis ligomis.

"Tačiau kaip išgyventi vienišam pensininkui, kai jis suserga ir yra niekam nereikalingas? Ačiū Dievui, aš gyvenu ne penktame aukšte. O jei koją susilaužęs žmogus dar serga ir diabetu, sveria šimtą kilogramų? Pagaliau ir mano pensija didesnė nei minimali", – patyrusi nesėkmę, apie kitus galvoja Rūta.

Anot jos, jei kaimynai keičiasi kas mėnesį, nes butai nuomojami, vaikai Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje, esi vienas kaip pirštas, Rūtos žodžiais tariant, absoliutus nulis.

"Vargšui niekas nepasako, kur ramentus gauti. Ačiū Dievui, kad už gipsą nereikia sumokėti. Kaliniais rūpinamasi labiau nei sergančiais pensininkais", – ironizuoja moteris, kurios bendraamžiams medikai pagrindine visų negalavimų diagnoze įvardija amžių.

Kalti, kad sensta?

Rūta klausia: kada pensininkai sukrus, ims kovoti už savo teises? Kada į jų pageidavimus bus atsižvelgta, kaip yra paisoma kalinių interesų? Antra vertus, sako moteris, negalintys vaikščioti ligoniai yra įkalinti tarp keturių savo buto sienų, o socialinių darbuotojų pas mus prisišaukti nelengva.

"Vienai močiutei reikėjo pagalbos, sako, socialinis darbuotojas ateis po dviejų savaičių, nes dabar visi užimti. Kai iš trupinėlių susidėlioji dėlionę – siaubas ima. Visa tai – valstybės problemos. Ar žmonės kalti, kad sensta, kad jaunimas bėga iš Lietuvos, kad pas mus nekuriamos darbo vietos? Mačiau, kaip gyvena pensininkai užsienio šalyse. Mano pavyzdys rodo, kaip yra pas mus", – palinguoja galvą daug skaitanti, bet dabar į bibioteką negalinti nueiti moteris.

Ji įsitikinusi, kad jei gyventų civilizuotoje pasaulio šalyje, prisiteistų ir už moralinę, ir už fizinę žalą, nes lūžusios kojos gydymas – ne grožio procedūros.

"Be aktyvių asmeninių pastangų, gyvendamas penktame aukšte, susižalojęs ir nepaeidamas supūtum gyvas. Be to, atsitikus nelaimei, nereikia pasitikėti vieno gydytojo nuomone, nes, kaip jie patys sako, vieni medikai yra nuo Dievo, kiti – neduok Dieve", – savo liūdną pasakojimą baigia moteris ir priduria dar vieną faktą, kad net Kauno Centro poliklinikoje nėra lifto.