Privačios nuosavybės teisė

Sveikatos sistemos įstatymo pataisas inicijuojanti Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) teigia, kad privalomuoju sveikatos draudimu (PSD) draustiems gyventojams sveikatos priežiūros paslaugos šalies gydymo įstaigose turi būti teikiamos nemokamai ir už šias paslaugas negali būti reikalaujama jokio papildomo mokesčio. „Tokios sąvokos kaip paciento priemoka likti neturėtų“, – sako sveikatos apsaugos viceministrė Jelena Čelutkienė.

„Šiuo metu galiojanti Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 5 dalies nuostata, įtvirtinanti galimybę pasirinkti brangesnes paslaugas, medžiagas, procedūras, teoriškai turėjo suteikti pacientams galimybę pasirinkti tam tikras paslaugas, tačiau praktikoje tapo neteisėto pacientų apmokestinimo įrankiu“, – skambiai teigiama SAM žiniasklaidai išplatintuose pranešimuose.

Tačiau teisininkai atkreipia dėmesį, kad neteisėtas būtų būtent galimybės savo lėšomis prisidėti prie gydymo ar tam tikrų priemonių įsigijimo iš pacientų atėmimas.

Praėjusią savaitę Seimo nario Sauliaus Čaplinsko ir Lietuvos Nacionalinės Sveikatos tarybos surengtoje diskusijoje dalyvavusi Konstitucinio teismo teisėja profesorė Toma Birmontienė pabrėžė, kad Seimui teikiamuose įstatymų projektuose nesilaikoma Konstitucinių sveikatos teisės pagrindų.

Pasak jos, Konstitucinis teismas dar 2013 m. išaiškino, kad būtinoji sveikatos priežiūra, teikiama, kai reikia gelbėti gyvybę, turi būti 100 proc. finansuojama iš valstybės biudžeto ir prieinama visiems – net tiems, kurie nemoka PSD įmokų.

Įsakymas priimtas pažeidus teisės aktų įsigaliojimo taisykles ir iš esmės prieštarauja teisinės valstybės principui.

„O visos kitos paslaugos, kurios neapima būtinosios sveikatos priežiūros, turi būti grindžiamos PSD. Čia viskas veikia kitaip. Čia jau įsijungia konkurencija, nes tame dalyvauja ne tik valstybinės, bet ir kitos, šiuo atveju – privačios sveikatos priežiūros įstaigos. Konstitucinis teismas priminė, kad Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise. Taigi, kalbant apie Privalomo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis apmokamas sveikatos priežiūros paslaugas, privačios sveikatos priežiūros įstaigos gali tame dalyvauti konkurenciniais pagrindais, sudarydamos sutartis su ligonių kasomis“, – T. Birmontienės teigimu, didžiausią dalį sveikatos priežiūros paslaugų sudaro paslaugos, finansuojamos iš PSDF, ir šis finansavimas yra esminis ne tik valstybinėms, bet ir privačioms įstaigoms.

Pasak profesorės, Konstitucinis teismas 2013 m. pateikė svarbų išaiškinimą, kad už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas gali būti apmokama ir iš privačių lėšų, tokiu pat būdu gali būti apmokėta už dalį paslaugos.

„Konstitucinis teismas, konstatuodamas, kad Lietuvoje yra labai daug žmonių, už kurių gydymą valstybė apmoka iš biudžeto, o ne iš jų sumokėtų PSD įmokų, matė, kad visos sveikatos priežiūros paslaugos negali būti visa apimtimi dengiamos iš PSD. Konstitucinis teismas išaiškino, kad pagal Konstituciją (...) už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas gali būti atsiskaitoma iš privačių lėšų, kaip antai, iš savanoriško sveikatos draudimo fondo ir tiesioginių asmenų mokėjimų ir tam tikrais atvejais, kai tam tikra sveikatos priežiūros paslauga finansuojama PSD lėšomis, paciento pasirinkimu dalis tos paslaugos gali būti apmokama iš privačių lėšų, tai yra, paties asmens lėšomis. Ir nuo 2013 m. Konstitucinis teismas niekada nenukrypo nuo šios doktrinos ar nuostatos“, – atkreipė dėmesį konstitucinės teisės žinovė.

Ji priminė ir šių metų balandžio mėnesį Konstitucinio teismo priimtą nutarimą, kuriuo išaiškinta, kad Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostata, pagal kurią teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką sudarę ar partnerystę įregistravę asmenys, prieštarauja Konstitucijai.

„Konstitucinis teismas šiame nutarime vėlgi, aiškindamas Konstitucijos 53 straipsnį, sako, kad kiekvienas asmuo turi rūpintis savo sveikata, pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo. Taigi, gali savanoriškai papildomai drausti savo sveikatą, apmokėti tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas, jų dalį, teikiamas tiek valstybinėse, tiek kitose sveikatos priežiūros įstaigose“, – T. Birmontienės teigimu, atsižvelgiant į Konstitucinio teismo suformuotą doktriną, akivaizdu, kad įstatymų pakeitimais siūlomi ribojimai neatitinka Konstitucijos.

Ruošiamasi neteisėtai apriboti

Pasak profesorės, parengtomis įstatymų pataisomis ruošiamasi neteisėtai apriboti pacientų teises.

„Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalį norima išdėstyti kitaip. Paliekama nuostata, kad stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose hospitalizuotiems apdraustiesiems gydyti vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išlaidos apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, tačiau išmetama ši sakinio dalis: „išskyrus atvejus, kai apdraustasis savo iniciatyva gydančiojo gydytojo rekomendavimu pasirenka brangesnius vaistus ar medicinos pagalbos priemones, negu Lietuvos Respublikoje yra taikomi pagal nustatytas gydymo metodikas.“ Jei įstatyme nelieka šio teiginio, paciento teisės bus apribotos“, – atkreipė dėmesį profesorė.

Ji taip pat akcentavo, kad, pagal siūlomas pataisas, pacientas, kuris moka PSD įmokas ir kuriam priklauso tam tikra sveikatos priežiūros paslauga, jeigu ją gaudamas jis norės pasinaudoti kažkokiu brangesniu vaistu, procedūra ar priemone, kurie neįeina į PSDF lėšomis apmokamą standartą, jis tos paslaugos apskritai negaus.

„Jis negaus kompensuojamos paslaugos, nes turės mokėti visą kainą – ne priemoką, o visą kainą. Ir čia nereikėtų klaidinti visuomenės. Visuomenė galbūt tikisi, kad apskritai nebeliks mokamų paslaugų vadinamosiose valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose. Neapsigaukime! Jos išlieka. Jokiu įstatymo projektu 100 proc. apmokamų paslaugų nei valstybinėse, nei privačiose įstaigose nesiruošiama naikinti“, – pabrėžė T. Birmontienė.

Toma Birmontienė (G. Savickio/ELTOS nuotr.)

Pasak jos, siūlomos sveikatos srities įstatymų pataisos dėl akivaizdžių paciento teisių ribojimų neatitinka Konstitucinio teismo doktrinos.

„Tiesiog nelieka galimybės, gaunant sveikatos priežiūros paslaugą, finansuojamą iš PSDF, ją gauti su brangesne priemone, papildoma konsultacija ar kažkuo daugiau, nei į tą kompensuojamą paketą įeina. Žmogus sutinka primokėti – prievartos imti tokią paslaugą nėra. Konstitucinis teismas sako, kad žmogus gali primokėti ir valstybinėse, ir kitose sveikatos priežiūros įstaigose, bet siūlomi įstatymų projektai iš esmės siekia panaikinti šią teisę, tuo pačiu apriboti ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimo lauką. Ir man sunku suprasti, kaip galima padidinti sveikatos priežiūros paslaugų apimtis, sumažinus galimybę jomis pasinaudoti. Eilės nuo to tik padidės“, – atkreipė dėmesį profesorė.

Be to, jos žodžiais, siūlomos pataisos kertasi ir su kitais konstituciniais principais, pvz., su Pacientų teisių įstatymu ir kitais, kur yra įtvirtinta paciento teisė rinktis.

Neatleidžia nuo atsakomybės

Seimo valdančiojoje daugumoje esantys socialdemokratai neslepia: jie į Seimą atėjo, rinkėjams žadėdami panaikinti priemokas sveikatos priežiūros įstaigose. Tačiau privačioje šeimos klinikoje dirbantis šeimos gydytojas profesorius Vytautas Kasiulevičius užsiminė, kad socialdemokratų rinkiminės programos vykdymas neatleidžia jų nuo atsakomybės numatyti galimas tokių sprendimų pasekmes. O jų nemažai gali būti neigiamų.

„Socialdemokratai vykdo savo programą. Bet reikėtų matyti visą sveikatos sistemos paveikslą. Jame privatus sektorius vaidina svarbų vaidmenį. Tiesa, jis nesudaro daugumos – čia dirba tik 13–14 proc. gydytojų, slaugytojų, tačiau privataus sektoriaus buvimas yra svarbus, nes jis padeda pacientams gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Taip gerėja paslaugų prieinamumas“, – tačiau, pasak V. Kasiulevičiaus, priėmus planuojamas įstatymų pataisas, šių paslaugų prieinamumas sumažėtų.

Jis priminė, kad Lietuvos medikų sąjūdis dar nuo 2017 m. reikalauja, jog vidutinis gydytojo darbo užmokestis sudarytų 2,5–3 Lietuvos vidutinius darbo užmokesčius. Taip esą yra Vokietijoje ir nemažai kitų šalių, kur užtikrinama kokybiška sveikatos priežiūra. Tačiau, kad būtų galima mokėti tokį darbo užmokestį medikams, visų pirma Valstybinė ligonių kasa (VLK) turėtų nustatyti didesnes gydytojų konsultacijų ir kitų paslaugų, už kurias sumoka gydymo įstaigoms, kainas.

„Privatus sektorius turi privalumą, kad jame daugiau laiko pacientui skiriama, ir tai atsiperka. [...] O viešojo sektoriaus gydytojai yra perdegę su tais paslaugų įkainiais, kurie neatitinka realybės. Be to, negali būti puikių įkainių, jei [sveikatos sistemai] skiriama 7,8 proc. BVP, iš kurių beveik trečdalį sudaro pačių pacientų įmokos. Tai absurdas, kai vokiškoj sistemoj sveikatos priežiūrai skiriama 11 proc. BVP (neįskaičiuojant pacientų įmokų, – red. past.). Ir mes norime turėti kokybišką, bet pigią sistemą. Tačiau to tikrai nebus – tai neįmanoma“, – tvirtino profesorius.

Vytautas Kasiulevičius (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Karas dėl gydytojų algų?

Tuo metu VLK direktorius Gytis Bendorius teigia, esą privačiose gydymo įstaigose išvešėjusi visa priemokų sistema.

„Jie nulupa iš paciento, gauna papildomai iš PSDF, bet viską naudoja didelėms algoms gydytojams. Vadinasi, realiai naudos privačioms gydymo įstaigoms iš tų priemokų kaip ir nėra. Negaus priemokų – mokės mažesnes algas“, – „Lietuvos sveikatai“ komentavo G. Bendorius.

Iš jo pasisakymų aiškėja, kad siekis panaikinti priemokas yra nukreiptas prieš privačiose gydymo įstaigose dirbančius gydytojus, o tiksliau, jų atlyginimus, kurie yra didesni nei viešojo sektoriaus (valstybės ir savivaldybių įsteigtose) gydymo įstaigose.

„Aplinka privačiose įstaigose yra patraukli ir maloni. Tikėtina, kad gydytojai liktų dirbti ir už mažesnį atlyginimą, ir niekas nenukentėtų, išskyrus gydytojus. Konkurencija algos požiūriu kaip ir išnyktų, bet reikėtų užtikrinti padorias darbo sąlygas, tobulėjimą, atmosferą, kas yra nelengva“, – „Lietuvos sveikatoje“ cituojamas G. Bendorius.

Tačiau daugiau kaip dvidešimt metų viešojo sektoriaus gydymo įstaigose dirbęs V. Kasiulevičius  teigė geriau emigruosiantis, nei grįšiantis dirbti į viešąją gydymo įstaigą.

„Jei privati medicina Lietuvoje bus visaip marinama, apribojant jos galimybes veikti, dalis privataus sektoriaus gydytojų ne grįš dirbti į viešąjį sektorių, o emigruos. Asmeniškai aš esu aiškiai apsisprendęs tokiu atveju emigruoti“, – sakė žinomas gydytojas.

Jis teigė privačiame sektoriuje atsigavęs kaip žmogus ir baigiantis pamiršti viešojo sektoriaus gydymo įstaigose buvusius toksiškus darbo santykius – santykius, kurie kyla iš persidirbimo ir perdegimo, medikams siekiant uždirbti orius atlyginimus.

Ruošiasi apskųsti teismui

Sunku tikėtis, kad viešojo sektoriaus gydymo įstaigų medikų atlyginimai kils. Greičiau priešingai – sprendžiant iš SAM planuojamų arba jau priimtų teisės aktų, jie gali sumažėti.

Štai sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė gegužės 9 d. pasirašė įsakymą „Dėl brangiųjų tyrimų ir procedūrų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Brangiesiems tyrimams priskiriami kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso tomografijos, pozitronų emisijos tomografijos ir kiti tyrimai. Brangiosioms procedūroms – hemodializės, gydomosios kraujo gravitacinės chirurgijos ir kitos procedūros.

Įsakyme nurodyta, kad už tuos brangiuosius tyrimus ir procedūras, kurie bus atlikti viršijant sutartis su VLK, gydymo įstaigoms bus sumokama tik 70 proc. jų kainos, kai iki šiol buvo mokama vidutiniškai 87 proc.

„Tai yra labai neteisinga, nes tie įkainiai ir šiaip nėra dideli. Tai yra, 80–90 proc. pinigų, visų gydymo įstaigų gaunamų už suteiktas paslaugas, nueina į darbo užmokesčio fondą. Taigi, jeigu jie dabar gaus tik 70 proc. paslaugos kainos, tai net darbo užmokesčiui neužteks, o rezervinių lėšų juk sveikatos priežiūros įstaigos neturi“, – parlamentarė, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Jurgita Sejonienė užsiminė apie galimą medikų darbo krūvio, atlyginimų mažėjimo priežastį.

„Tai, matyt, sveikatos priežiūros įstaigos teiks mažiau paslaugų, pacientai turės rinktis visiškai mokamą paslaugą ir galų gale labiausiai nukentės būtent jie. Nes jeigu pagal sutartis galimų suteiktų paslaugų skaičius apribotas, kai poreikis toms paslaugoms yra didesnis nei numatyta sutartyse, o įstaigos neteiks jiems neapsimokančių viršplaninių paslaugų, pacientai už tai turės mokėti visą kainą“, – prognozavo politikė.

Jurgita Sejonienė (J. Kalinsko/BNS nuotr.)

Tiesa, minėtas ministrės įsakymas gali būti atšauktas – J. Sejonienė jį ruošiasi apskųsti teismui kaip prieštaraujantį Teisėkūros pagrindų įstatymui.

„Ministrė pasirašė įsakymą tik gegužės 9 d., tačiau jame rašoma, kad jo reikalavimai neva tai įsigalioja nuo balandžio 1 d., tai yra, atbuline data. Teisinėje valstybėje taip nedaroma. Net nežinau, kaip tai pavadinti – ar tai yra visiška teisinė nekompetencija, ar tyčinis įstatymų nesilaikymas. Tokia situacija netoleruotina. Manau, kad tai yra labai bloga praktika – tegul teismas išaiškina, kaip turi būti. Socialinių partnerių argumentai ministrės neįtikino – tai gal teismas įtikins“, – vylėsi J. Sejonienė.

Ji atkreipė dėmesį, kad sutartis su VLK dėl šiais metais teiksimų brangiųjų tyrimų ir procedūrų įstaigos sudarė remdamosi iki šiol galiojusia tvarka.

„Manau, tik po naujos tvarkos įsigaliojimo tokios sutartys turėtų būti sudaromos. Jei tvarka įsigalioja balandžio 1 d., tai sutartys turėjo būti pasirašomos po balandžio 1 d., tačiau tai reglamentuojantis įsakymas turėjo būti pasirašytas daug anksčiau“, – teigė ji.

Nereikėtų klaidinti visuomenės. Visuomenė galbūt tikisi, kad apskritai nebeliks mokamų paslaugų vadinamosiose valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose. Neapsigaukime! Jos išlieka.

A. Rudanov: tai prieštarauja teisinės valstybės principui

Savo įžvalgas apie  atbuline data įsigaliojantį ministrės M. Jakubauskienės pasirašytą įsakymą pateikė ir  gyvybės mokslų teisės ekspertas Andrej Rudanov. Jis teigė šį teisės aktą vertinantis neigiamai dėl  keleto priežasčių.

„Pirma, įsivažiavus kalendoriams metams ir gydymo įstaigoms sudarius sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis, SAM iš esmės keičia galiojantį sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo teisinį reglamentavimą. Faktiškai keičiamos paslaugų apmokėjimo taisyklės neatsižvelgiant į tai, kiek pacientų įprastai kreipiasi paslaugų, kokia valstybės politika dėl paslaugų prieinamumo buvo vykdoma prieš tai (nes sveikatos centrų modelyje pacientai ypatingai buvo ir yra skatinami naudotis įstaigų paslaugomis, dažniau kreiptis, anksčiau diagnozuoti susirgimus ir gauti savalaikį gydymą), kokios finansinės apimties sutartis gydymo įstaigos sudarė su VLK 2025 metams. Antra, nėra jokio aiškumo, kaip šis pakeitimas paveiks pacientus“, – dėstė gyvybės mokslų teisės ekspertas.

Be to, jis pabrėžė teisines priežastis, kodėl šis ministrės įsakymas turėtų būti pakeistas arba atšauktas.

„Įsakymas priimtas pažeidus teisės aktų įsigaliojimo taisykles ir iš esmės prieštarauja teisinės valstybės principui“, – pabrėžė A. Rudanov.

Andrej Rudanov (Asmeninio archyvo nuotr.)

Pašnekovas įvardijo keletą teisės pažeidimų, susijusių su terminais ir kitais reikalavimais, padarytų šiuo įsakymu, kurių bene svarbiausias – tai, kad įsakymu apibrėžiami reikalavimai įsigalioja atbuline data. M. Rudanov akcentavo, kad teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują veiklos teisinį reguliavimą (o SAM įsakymas iš esmės naujai nustatė paslaugų apmokėjimo tvarką) įsigalioja ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Taigi, atsižvelgiant į šį ir kitus teisinius reikalavimus, gegužės 9 d. pasirašytas ministrės įsakymas anksčiausiai galėtų įsigalioti lapkričio 1 d.