ATLEIDIMŲ BANGĄ PAVIJO DIDESNĖ – ATLYGINIMŲ MAŽINIMO

Politikai kalba, kad COVID-19 krizė suvaldyta, o nedarbas kiekvieną savaitę didėja. Tačiau ir išsaugoję darbo vietas nesidžiaugia, nes sumažėjo uždarbis. "Atlyginimų mažėjimas gerokai didesnio masto problema, nei atleidimai iš darbo", – "Kauno dienai" sako Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.

– Verslas buvo raginamas neatleisti žmonių. Viena iš sąlygų norintiems valstybės paramos buvo išsaugoti darbo vietas. Tačiau, ko gero, taip nenutiko. Po to, kai buvo palengvinta kavinių veikla, Užimtumo tarnyba atkreipė dėmesį, kad ėmė masiškai ieškoti darbuotojų, ir ne sezoniniam, o nuolatiniam darbui. Galima daryti išvadą, kad griežtai apribojus užeigų veiklą, jos vis dėlto atleido dalį personalo, o dabar ieško naujų darbo rankų?

– Atleidinėjo. Matėme, kad nedarbas kai kurias savaites didėjo net 2 proc. Pagal tai galima suprasti, kad nebuvo laikytasi raginimų išsaugoti darbo vietas.

Kalbant apie darbo vietų išsaugojimą iš esmės, turėtų būti laikomasi abipusio supratimo. Negana, kad tai subsidijuotų Vyriausybė. Turi būti ir darbdavio noras išsaugoti darbuotoją. Bet verslininkas svarsto tokį krizės scenarijų: nėra žmogaus, nėra problemos, o vėliau galvos, ką daryti.

Galiu pasakyti, kad niekada nebuvo didelio noro išlaikyti darbuotoją ilgesnį laiką darbovietėje. Jeigu yra didesnės galimybės žmogų greičiau, paprasčiau atleisti ir pakeisti kitu, darbdaviai tuo naudojasi. Tai rodo begalinis noras padaryti lankstesnį Darbo kodeksą. Taip pat tai, kokia verslo, kuris taiko didelę darbuotojų rotaciją, kultūra. Ir tai, kad tokia jiems priimtina.

Pasak profesinių sąjungų konfederacijos vadovės I.Ruginienės, nemažai žmonių karantino metu neteko reikšmingos dalies pajamų.

– Sumažinus verslo suvaržymus staiga prireikė daugybės automobilių remonto specialistų, tačiau autoservisų per krizę tikrai nepadaugėjo. Atleistieji, ko gero, nusivylę darbdavio elgesiu, atgal nebegrįš, nueis pas kitą, kuris irgi atleido savo meistrus. Uždaras ratas?

– Iš esmės taip. Tačiau žiūrint į bendrą statistikos rodiklį, reikia nubraukti dalį jų, nes atleidžiama ar išeinama iš darbo ir dėl kitų priežasčių. Palyginti su praėjusių metų duomenimis, šiuo laikotarpiu taip pat buvo nemažai atleidimų. Reikia įvertinti tai, kad žmonės ieško geresnių galimybių ir natūraliai keliauja iš darbovietės į darbovietę.

Kita vertus, sulaukiame nemažai žmonių signalų apie priverstinius pokalbius išeiti savo noru, imti nemokamas atostogas. Tai parodo, kad sąžiningumo darbo rinkoje dar teks palaukti. Jei darbdavys niekada negerbė darbuotojo, nereikia manyti, kad dabar bus kitaip. O jei buvo normalūs tarpusavio santykiai, nuolat tarp jų buvo dialogas, viskas išliko nepakitę, sprendimų ir per karantiną buvo ieškoma kartu.

Diskriminacija Lietuvoje egzistuoja. Ir ne tik dėl lyties, bet ir dėl amžiaus, įsitikinimų.

– Praėjusią savaitę Statistikos departamentas paskelbė pirmojo metų ketvirčio atlyginimų lygį. Vidutinis mėnesinis išmokėtas atlyginimas valstybės sektoriuje per ketvirtį sumenko 1,7 proc., iki 902,8 euro, privačiame sektoriuje – padidėjo 4,6 proc., iki 868,6 euro. Greičiausiai šie skaičiai liks tik istorijoje, nes situacija antrąjį ketvirtį bus visiškai kitokia?

– Taip. Sulaukiame daugybės skundų, o ir patys darbdaviai neslepia, kad uždarbis mažinamas. Kai kurie žmonės linkę tylėti, tačiau atlyginimų mažėjimas gerokai didesnio masto problema, nei atleidimai iš darbo.

Tie, kurie gaudavo atlygį iš dviejų dalių – pagrindinės ir kintamosios, kintamoji labai pakito. Vieniems sumažėjo, kitiems apskritai nemokama. Nemažai žmonių neteko reikšmingos dalies pajamų.

– Statistiką, ko gero, pagerintų tai, jei būtų mokami pažadėti didesni atlyginimai tiems, kurie pastaruosius mėnesius dirba priešakinėse fronto su koronavirusu linijose. Deja, tiek medikai, tiek kitų profesijų darbuotojai sako, kad pažadai liko pažadais.

– Be abejo, pažadai turi būti tesimi. Tačiau dažniausiai kalbame apie medikus, o nereikėtų pamiršti ir kitų, kurie pavojingomis sąlygomis dirba visuomenei. Kalbu apie prekybos sektoriaus darbuotojus, paslaugų, aptarnavimo personalą, pavyzdžiui, kurjerius, paštininkus. T.y. tie darbuotojai, kurie rizikuoja savo gyvybe, kad kasdien mums suteiktų reikiamas paslaugas. Jie nepagrįstai nuskriausti, jiems taip pat turi būti mokamos priemokos rizikingomis darbo sąlygomis.

– Nemažai žmonių buvo priversti karantinuotis ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad darbo vietose nebuvo tinkamų saugos priemonių. Jie dvi savaites buvo priversti sėdėti atsiskyrę nuo pasaulio ir gaudavo tik 60 proc. atlyginimo dydžio išmokas. Ne tik už darbą pavojingomis sąlygomis negavo ir negaus jokių priemokų, bet dar nubausti finansiškai. Teisinga tai?

– Neteisinga. Mes turime pakankamai griežtų įstatymų, ginančių darbuotojus. Vienas tokių – Darbų saugos įstatymas, kuris nurodo darbdaviui užtikrinti saugias darbo sąlygas. Ir čia negali būti jokių abejonių. Būtina. Vengiant užtikrinti saugumą, siųsti į prastovas negalima. Skelbti jas galima tik tada, kai neįmanoma darbuotojui palikti visą darbo krūvį. Kitais atvejais – naudotis nuotolinio darbo galimybe.

– Daugybė profesijų, kur nuotolinis darbas neįmanomas.

– Taip. Bet įmanoma sudaryti saugias darbo sąlygas. Darbdaviai, kad ir prekybos centruose, iš pradžių klausdavo, kaip ir ką čia padaryti. Tačiau paaiškėjo, kad galima ir darbo pirštines duoti, veido kaukes, dezinfekciniu skysčiu aprūpinti, galų gale – pertvaras pastatyti.

Yra tokių įmonių, kurios dirba visiškai kitaip nei prieš karantiną, net pamainų laiką pakeitė, pertvarkė persirengimo ir poilsio kambarius, kad darbuotojų srautai atsiskirtų. Kai kurios įmonės apsaugos priemonėmis aprūpino net savo darbuotojų šeimos narius, vežė maisto paketus, kad pernelyg dažnai nesilankytų prekybos centruose ir išsaugotų sveikatą. Visa tai rodo, kad gali rasti išeičių, sprendimų, reikia tik noro. Nors kai kam paprasčiau yra pataupyti ir žmogų siųsti į prastovą.

– Vis dėlto nuo pat karantino pradžios rekomendacijos, kaip saugotis, nuolat keitėsi. Iš pradžių Ekstremaliųjų situacijų valdymo komisijos atstovai tikino, kad nereikia nei kaukių, nei dezinfekcinio skysčio. Nemažai žmonių dėl to užsikrėtė virusu. Paskui kaukių prireikė, jos net būtinos tapo. Kas atsaklys dėl netikusių rekomendacijų? Gal ir valdžia turėtų prisiimti atsakomybę dėl žmonių patirtų nuostolių karantinuojantis, gydantis?

– Aš nesu linkusi nei teisti, nei labai ginti Ekstremaliųjų situacijų valdymo komisijos, nes padėtis neįprasta, niekas jai nebuvo pasiruošęs. Visi bent porą savaičių buvo šoko būsenos. Įskaitant ir darbdavius, ir darbuotojus. Visi blaškėsi, nežinojo, ką daryti.

Jei būtų kita tokia situacija, manau, būtume jai tikrai gerai pasiruošę. Svarbu jau iš padarytų klaidų pasimokyti. O dar svarbiau – pripažinti klydus.

– Niekas nedrįsta prieštarauti sprendimui skirti 200 eurų pensininkams, bedarbiams ir vargingai gyvenantiems žmonėms vartojimui skatinti. Gal vis dėlto svarbiau orūs atlyginimai ir galimybė užsidirbti, kiek vertas, orios pensijos, o ne vienkartinė finansinė injekcija, kuri kiekvienam atskiram žmogui – tik lašas jūroje, bet valstybei – 1 mlrd. eurų papildomos skolos?

– Apie orius atlyginimus kalbėjome tada, kai buvo didelis ekonomikos pakilimas. Mes, profesinės sąjungos, buvome vieninteliai, kalbėję, kad pagrindinis atlyginimas yra vienas iš svarbiausių socialinių garantų. Jokios priemokos, jokios socialinės pašalpos nepagerina darbuotojo finansinės ir psichologinės situacijos kaip augantis atlyginimas. Suteikia žmogui orumo, kad jis užsidirbo. Tačiau ir pernai diskutuojant su darbdaviais dėl minimalios algos didinimo, jie visais įmanomais būdais tam priešinosi, padidinimą bent euru jie siejo su savo įmonės bankrotu. Nenoras didinti atlyginimus buvo, yra ir, matyt, nedings.

Todėl tokiais sudėtingais laikotarpiais, kaip dabar, turi įsikišti valstybė ir paremti tuos, kuriems sunkiausia. Vis dėlto tikiuosi, jog vieną dieną darbdaviai suvoks, kad geras darbuotojo atlyginimas yra vienas svarbiausių aspektų, nuo jo priklauso ir geras žmogaus darbas.

– Naujausiais duomenimis, moterų atlyginimas ir toliau atsilieka nuo vyrų 12–13 proc. Kada pradės lygintis?

– Tai kultinė diskriminacija Lietuvoje, vykstanti daugybę metų. Apie tai niekas nenori klausytis. Darbdaviai nuolat kartoja, kad taip nėra, kad mes išsigalvojame. Tačiau karantino metu nieko naujo neatsitiko, jis dar kartą apnuogino senas problemas. Sunku moterims gauti darbą, nes bijoma, kad ji išeis vaiko priežiūros atostogų. O kai išeina, netenka dalies pajamų. Paskui sunku grįžti į darbo rinką.

Diskriminacija Lietuvoje egzistuoja. Ir ne tik dėl lyties, bet ir dėl amžiaus, įsitikinimų.

Tyrimas: kodėl moterų atlyginimai mažesni nei vyrų?

Valstybinė darbo inspekcija (VDI), atlikusi 20 neplaninių patikrinimų dėl vyrų ir moterų darbo užmokesčio atotrūkio finansų ir draudimo įstaigose, nustatė, kad ne visiems darbuotojams mokamas vienodas darbo užmokestis už tokį patį ar vienodos vertės darbą.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 m. Lietuvoje moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis finansinės ir draudimo veiklos įmonėse buvo 37 proc.

Pasak VDI, atlikus dokumentų analizę ir gavus įstaigų paaiškinimus, nustatyta, kad darbo užmokesčių skirtumai susidaro abiejų lyčių naudai ir susidaro dėl objektyvių priežasčių, tokių kaip darbuotojo kvalifikacija, išsilavinimas, profesinė patirtis, dalykinės savybės ir elgsena, darbo kiekis ir kokybė, užduočių ir darbo priemonių bei metodų sudėtingumas bei kompleksiškumas, atskaitingumas, įstaigos veiklos rezultatų ir darbuotojų indėlis šiems rezultatams pasiekti.

Daugumoje tikrintų įstaigų vyrauja tam tikra vyrų ir moterų pasiskirstymo atskiruose įstaigų padaliniuose tendencija: moterys dominuoja klientų aptarnavimo sektoriuje, kuriame paprastai nustatytas žemiausias darbo užmokestis, o darbuotojų vyrų skaičius dažniausiai žymiai lenkia moterų skaičių informacinių technologijų padaliniuose, kuriuose numatyti vieni didžiausių darbo užmokesčių.

Analizuojant surinktus duomenis, pastebėta, kad didelis atotrūkis tarp tam tikrose darbo apmokėjimo sistemose patvirtintų minimalių ir maksimalių darbo užmokesčių tai pačiai darbuotojų kategorijai ar pareigybei gali sudaryti prielaidas diskriminuoti lyties ar kitais pagrindais, kadangi sprendimą dėl darbo užmokesčio nustatymo priima vadovas, o tai gali reikšti subjektyvų konkretaus darbuotojo vertinimą.

Darbo kodeksas reglamentuoja, kad darbdavys turi taikyti ir naudoti vienodus atrankos bei vertinimo kriterijus ir sąlygas, tačiau neįpareigoja patvirtinti darbuotojų atrankos, įdarbinimo ir darbuotojų darbo vertinimo kriterijų kaip atskirų dokumentų. Šias tvarkas reglamentuojančių dokumentų nebuvimas taip pat gali sudaryti prielaidas subjektyviam konkretaus atvejo vertinimui ir diskriminacijai lyties ir kitais pagrindais.

Visose patikrintose įstaigose patvirtintos ir paskelbtos lygių galimybių politikos įgyvendinimo ir vykdymo priežiūros principų įgyvendinimo priemonės. Tačiau jos ne visada padeda efektyviai vykdyti darbuotojų lygių galimybių politiką, nes gana dažnai sudarytos formaliai ir deklaratyviai įgyvendinant įstatymų normas.

Vis dėlto patikrinimo metu nustatyta ir keletas geros praktikos pavyzdžių, naudojamų priemonių ir procesų, pasitelkiamų siekiant sumažinti darbo užmokesčio atotrūkį tarp vyrų ir moterų. Viena išskirtiniausių priemonių – lygybės tarp skirtingų lyčių matrica: vykdant atlygio peržiūrą yra atsižvelgiama į tai, kuri lytis konkrečiame pareigybių lygyje yra dominuojanti pagal gaunamą darbo užmokestį. Tokiu atveju priešingos lyties darbuotojams papildomai yra padidinamas darbo užmokestis, siekiant mažinti atlygio atotrūkį tarp skirtingos lyties darbuotojų. Kita priemonė, leidžianti objektyviai įvertinti darbo užmokesčio atotrūkį tarp vyrų ir moterų, – darbo užmokesčio auditas ir nuolat atliekama darbo užmokesčio atotrūkio analizė, įtraukiant darbuotojų atstovus. Pažangia praktika laikytina ir įmonių vykdoma stebėsena, kiek vyrų ir kiek moterų pasinaudojo vertikalios karjeros galimybėmis, dalyvavo mokymuose, vyko į komandiruotes, taip pat anoniminės apklausos, kuriomis siekiama išsiaiškinti, kokia yra pačių darbuotojų nuomonė ir darbo užmokesčio atotrūkio tarp vyrų bei moterų bei kitais diskriminacijos darbovietėje klausimais.