MOKESČIUS REIKIA KRUOPŠČIAU SURINKTI, O NE VIS DIDINTI

Ekspertų vertinimu, mokesčių sistema šalyje gremėzdiška, o mokesčiai keičiami ne remiantis ilgalaikiais tikslais, o veikiau politiniais pažadais ir trumpalaikiu siekiu neskausmingai į biudžetą surinkti vieną kitą papildomą eurą. Vien pernykščiams Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pokyčiams suskaičiuoti prireikia dviejų rankų pirštų. O biudžetas reikšmingai pasipildytų sutvarkius viešojo sektoriaus skyles ir efektyviai kovojant su šešėliu.

Paprastumo moko estai

Lūkesčių apklausose beveik 40 proc. įmonių vadovų nestabilią verslo aplinką įvardija kaip pagrindinę riziką plėtrai. Ir tai, anot Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio, visiškai nenuostabu – skaičiai kalba patys už save.

"2019 m. buvo priimti 17 748 nauji teisės aktai, o 8 090 teisės aktų buvo pakeisti. Iš turinčių įtakos verslo aplinkai teisės aktų pernai priimti 2 946 nauji ir pakeista 3 119. Pernai Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas keistas devynis kartus. Sprendimai, kurie tiesiogiai susiję su verslu, yra priimami skubos tvarka, neįvertinus jų padarinių ir nesitariant su verslu. Tad kalbėti apie prognozuojamą verslo aplinką tikrai negalime", – teigė pašnekovas.

Be to, mokesčių sistema Lietuvoje yra paini ir sudėtinga, o mokesčiai – santykinai dideli. Tai, remiantis gerąja valstybių praktika, neatitinka mažos ir augančios šalies specifikos.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyriausiosios ekspertės Indrės Genytės-Pikčienės teigimu, kiekviena šalis mokesčių sistemos modelį renkasi pagal vadinamąjį socialinį kontraktą – pagal tai, kiek ir kokių viešasis sektorius gyventojams turėtų siūlyti viešųjų paslaugų. Vienos šalys savo ūkį linkusios tvarkyti per viešąjį sektorių, kuo didesnį lėšų perskirstymą, o kitos – priešingai: jos valdžią įsivaizduoja, kaip bazinių paslaugų užtikrintoją, o visas likusias paslaugas teikia privatus sektorius.

Pavyzdžiui, Skandinavijos valstybėse, kaip pasakojo pašnekovė, yra išvystytas platus viešųjų paslaugų sektorius, tad šiose šalyse taikomi didesni mokesčiai, reikalingi toms paslaugoms išlaikyti. Tuo metu Airijoje ar Šveicarijoje mokesčių sistema yra lakoniška ir šiose šalyse yra daugiau galimybių į viešųjų paslaugų sektorių įsiterpti privačiam sektoriui.

Vis dėlto net ir šalyse, kuriose perskirstymo lygis yra aukštas, mokesčiai, anot I.Genytės-Pikčienės, negali kilti iki itin aukšto lygio. Teorinė Lafero kreivė byloja, kad kylant mokesčiams, biudžeto pajamų surinkimas didėja tik iki tam tikro taško. Peržengus ribą, tiek gyventojai, tiek verslas mokesčių pradeda vengti, netgi imasi iškeldinti iš šalies savo ekonomines veiklas. Taigi, kylant tarifui, biudžeto pajamos pradeda mažėti. Todėl mokesčių sistema turi būti optimali, subalansuota ir ne pernelyg apkraunanti. Tačiau Lietuva nepasižymi nė vienu šių bruožų.

Ekspertės vertinimu, Lietuvai būdingi ne tik santykinai dideli mokesčiai, bet ir gremėzdiška mokesčių sistema. Norėdama išlikti konkurencinga šalis esą turėtų siekti paprastos, lengvai suprantamos bei stabilios mokesčių sistemos – būtent tokią taiko estai.

"Net ir turėdami pragmatišką mokesčių sistemą su vienu tarifu jie sugeba į biudžetą surinkti daugiau mokestinių pajamų, įgyvendinti didesnį perskirstymą ir atitinkamai pasiūlyti aukštesnės kokybės viešąsias paslaugas visose srityse: švietimo, sveikatos apsaugos ir kituose sektoriuose. Net ir neskirdama šioms sritims daugiau, palyginti su BVP, lėšų, ši šalis sugeba pasiekti puikius rezultatus. Tai rodo, kad mes, turintys panašią istoriją ir išgyvenę panašius iššūkius, paprasčiausiai dar nesugebame surinktų pajamų išnaudoti optimaliai", – įsitikinusi I.Genytė-Pikčienė.

Jos manymu, Lietuvai, kuri vis dar išgyvena pereinamąjį laikotarpį, yra besivejanti šalis, ilgą laiką išgyvenusi emigracijos procesus ir turinti didžiulį interesą pritraukti užsienio investuotojų, būtina sukurti palankią terpę verslui ar aktyviems gyventojams reikštis, realizuoti savo idėjas. Vien tai Lietuvai gali padėti laimėti konkurencinę kovą su kitomis šalimis, mat daug pranašumų, palyginti tiek su Vakarais, tiek kitomis Centrinės Europos valstybėmis, šalis neturi.

Svarbiausia būtų sutvarkyti viešojo sektoriaus lėšų panaudojimą, jo efektyvumą – tuomet su tais pinigais, kuriuos suneša mokesčių mokėtojai, galima pasiekti daug aukštesnių kokybinių rezultatų.

Lėšas suvalgo aparatas

I.Genytės-Pikčienės vertinimu, labai nemažai lėšų Lietuvoje yra iššvaistoma, o tai sukuria visuomenės nepasitikėjimą ir smukdo motyvaciją mokėti mokesčius. Dėl to Lietuvoje, palyginti su Estija ar Vakarais, šešėlis yra didesnis.

"Svarbiausia būtų sutvarkyti viešojo sektoriaus lėšų panaudojimą, jo efektyvumą – tuomet su tais pinigais, kuriuos suneša mokesčių mokėtojai, galima pasiekti daug aukštesnių kokybinių rezultatų. Kol mes neišeisime iš to užburto nepasitikėjimo rato, manau, būtų labai kenksminga reikšmingai didinti mokesčius. Nes kol nėra pasitikėjimo, tol ir reikalauti aukštos mokesčių moralės yra paprasčiausiai akiplėšiška", – sakė LLRI ekspertė.

Ji priminė, kad prieš keletą metų darbą pradėjusi Vyriausybė žadėjo efektyvinti viešąjį sektorių: atlikti švietimo, aukštojo mokslo, sveikatos apsaugos sektorių, valstybės valdymo aparato reformas. Tačiau jos nebuvo įgyvendintos ir neefektyvaus viešojo sektoriaus organizmo išlaikymas pareikalauja vis daugiau lėšų.

"Tai kaip pilti vandenį į kiaurą kibirą. Kai viešojo sektoriaus paslaugų spragos bus užkamšytos, galbūt nebereikės nei progresinių mokesčių, nei kitų keistų mokestinių iniciatyvų, kurios komplikuoja visą mokestinę sistemą ir gyvenimą tiek smulkiam verslui, tiek ateinantiems investuotojams, – sakė I.Genytė-Pikčienė. – Šitie namų darbai turėjo būti padaryti ne vakar ar užvakar, bet valios tam nėra – jeigu ir atsiranda iniciatyvų Vyriausybėje, tai jos užgęsta Seime, nes politikai gyvena ne ilgalaikėmis strategijomis, o politinio ciklo ritmais. Dėl to politikams, pavyzdžiui, sunku uždaryti mokyklą regione, nors ji seniai nekuria pridėtinės vertės mokiniams, o tik imituoja švietimo procesus ir kainuoja mokesčių mokėtojams. Tokių spragų yra kiekvienoje srityje – Lietuva neatitinka vidutinių ES rodiklių ir pagal mokytojui tenkančių mokinių skaičių, vienam pacientui tenkančių gydytojų skaičių ir t.t."

Reikia mažinti šešėlį

Paklaustas, ar mokesčių didinimas nestabdo ekonomikos augimo, nes gyventojams lieka mažiau laisvų lėšų, kurias galėtų išleisti prekėms ir paslaugoms, banko "Swedbank" vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sakė, kad vienareikšmio atsakymo nėra. Svarbu tai, kokie mokesčiai didinami ir iki kokio lygio, taip pat nuo surenkamų lėšų panaudojimo.

"Akivaizdu, kad jei padidinus mokesčius eksportuotojai tampa mažiau konkurencingi arba visai nekonkurencingi užsienio rinkose, jiems sunkiau pritraukti žmogiškąjį kapitalą, tai ir trumpuoju, ir ilguoju laikotarpiu padariniai būtų neigiami. Jeigu mokesčiai didinami ir surinktos lėšos yra naudojamos neskaidriai, neefektyviai bei neatsakingai, tai tokioje aplinkoje dažnai ir įmonės, ir gyventojai yra linkę vengti mokestinės naštos tiek legaliomis, tiek nelegaliomis priemonėmis. Tada, didėjant mokesčiams, didėja ir šešėlinė ekonomika. Bet negalima teigti, kad visais atvejais didesni mokesčiai yra blogis. Neužmirškime, kad akcizų pagrindinė funkcija dažniausiai yra ne papildyti biudžetą, o pakeisti gyventojų elgseną, taršos mokesčiais bandoma mažinti taršių prekių ir paslaugų vartojimą. Tokių mokesčių didinimas gali nepatikti gyventojams ir verslo atstovams, bet ir trumpuoju, ir ilguoju laikotarpiu jis gali turėti teigiamos įtakos sveikatingumui, aplinkosaugai ir pan.", – aiškino pašnekovas.

Vis dėlto vienas esminių Lietuvos mokesčių sistemos bruožų, anot ekonomisto, yra tai, kad su gana dideliais, palyginti su kitomis ES šalimis, mokesčių tarifais į biudžetą surenkama gana nedaug mokesčių.

"Dažnai politikai ir kai kurie ekonomistai bado pirštu, kad Lietuvos biudžeto perskirstymas siekia tik apie 30 proc. BVP, kai ES vidurkis yra arčiau 40 proc. Bet jie užmiršta pasakyti, kad to priežastis yra ne maži mokesčių tarifai, o didelis mokesčių vengimas, didelė šešėlinė ekonomika. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nesurenkama lėšų į biudžetą, yra PVM atotrūkis, kuris, Europos Komisijos skaičiavimu, siekia daugiau nei milijardą eurų – tiek nesurenkama vien PVM mokesčio. Tai yra geras pavyzdys, kaip reikia ieškoti lėšų, norint papildyti biudžetą, t.y. mažinant mokesčių vengimą, stabdant kontrabandą, o ne didinant mokesčių tarifus", – įsitikinęs N.Mačiulis.

Anot jo, tuščių pakelių tyrimai rodo, kad cigarečių kontrabanda pastaraisiais metais padidėjo: jei prieš porą metų surūkytos nelegalios cigaretės sudarė 17 proc., tai dabar – 21 proc., nors Latvijoje ir Estijoje šis rodiklis tuo pačiu metu mažėjo.

"Tai reiškia, kad didindami akcizus nesugebame sėkmingai kovoti su kontrabandos srautais. Mokesčių politika, kai nedidinamos pastangos kovoti su šešėline ekonomika, o tiesiog bandoma dar labiau padidinti mokesčių tarifus, yra neefektyvi ir žalinga. Siekiama, kad tie gyventojai ir įmonės, kurios moka ir taip didelius mokesčius, sumokėtų dar daugiau", – sakė N.Mačiulis.

Robertas Dargis

Klesti populizmas

Ekspertai pastebi, kad biudžeto surinkimas yra tapęs bemaž svarbiausiu tikslu – svarbesniu ir už siekį sukurti palankią mokestinę sistemą, o tai esą byloja apie ribotą politikų požiūrį.

"Problema susijusi su tuo, kad planuojamas vienų metų biudžetas ir štai kitų metų biudžete yra tam tikri pažadai, tam tikri lūkesčiai, tačiau lėšų neužtenka, todėl keičiama mokesčių sistema. Tai yra labai primityvus ir neatsakingas mokesčių sistemos keitimas – tiek valstybės finansų išlaidas, tiek pajamas reikia planuoti ilgesniam laikotarpiui, nes mokesčių funkcija yra ne tik surinkti lėšų į biudžetą, ne tik perskirstyti lėšas, bet ir nesugriauti ateities vertės kūrimo potencialo, nesugadinti investicinės aplinkos", – pabrėžė N.Mačiulis.

Pašnekovas priminė, kad tirs Nobelio premijos laureato įvardytus mokesčių sistemos kūrimo principus: paprastumą, efektyvumą ir teisingumą. Ekonomisto vertinimu, Lietuvoje dažnai ne remiamasi šiais principais ar gerąja kitų šalių praktika, o prabėgomis ieškoma, kokį mokestį, neišprovokuojant labai didelio rinkėjų nepasitenkinimo, būtų galima padidinti ar sukurti, kad biudžetas pasipildytų vienu kitu papildomu euru.

Pirmiausia mokestiniai pakeitimai ar reforma turi paskatinti žmones galvoti apie savo ateitį.

Stebint praėjusių metų biudžeto formavimo laikotarpį, labiausiai, I.Genytės-Pikčienės vertinimu, nerimą kėlė tai, kad mokestinė sistema tapo įrankiu laimėti politinius žaidimus, todėl ji buvo "ganėtinai dažnai darkoma".

"Šios Vyriausybės kadencijos pradžioje buvo įvykdyta grandiozinė mokesčių reforma ir tarsi buvo padėtas taškas tolimesniems rimtesniems pakeitimams. Tačiau, net nepasibaigus kadencijai, vėl sulaukėme mokestinės sistemos pakeitimų. Jie daromi, siekiant labai trumpalaikių tikslų, netgi dėl priešrinkiminio populizmo. Kai stuburinė mokesčių sistema, kurios stabilumas yra labai reikšmingas tiek smulkiajam ir vidutiniam verslui, tiek ateinantiems investuotojams, panaudojama trumpalaikiams tikslams, tikrai einama klystkeliu", – sakė pašnekovė.

I.Genytės-Pikčienės manymu, pastarieji mokestiniai pakeitimai – tiek progresiniai mokesčiai, tiek papildomi "keisti automobilių registracijos, bankų ir kiti mokesčiai", – yra mokestinės sistemos iškraipymai.

Mokestinės blogybės

R.Dargis taip pat atkreipė dėmesį, kad, priimant sprendimus dėl mokesčių sistemos pakeitimo ar mokesčių įvedimo, svarbiausia numatyti tikslus, kurių ketinama siekti bent artimiausius 5 ar 10 metų.

"Jei siekiame tik surinkti biudžetą, tai jokie pakeitimai ar reforma neduos siekiamo efekto. Permainos turi nubrėžti valstybės ekonominio augimo ir konkurencingumo perspektyvą, – sakė LPK prezidentas. – Pirmiausia mokestiniai pakeitimai ar reforma turi paskatinti žmones galvoti apie savo ateitį. Kol mes neturėsime aiškaus ryšio tarp to, ką žmogus sumoka į biudžetą ir kokią mato naudą, tol jokia reforma nebus vainikuota sėkme. Tai turi dalį žmonių paskatinti imtis savo verslo – ji turi tapti paskata žmogui veikti ir elgtis ekonomiškai naudingiau sau. Ji turi sąlygoti žmonių mokestinę elgseną."

O N.Mačiulis kaip vieną didžiųjų mokestinės sistemos blogybių įvardijo įstatymuose "prikaišiotas lengvatas", kuriomis naudojasi siauros visuomenės grupės, kartais gaunančios ir labai dideles pajamas. Šioms lengvatoms, anot jo, dažniausiai nėra jokio aiškaus ekonominio ar socialinio pagrindo, todėl tai, ekonomisto manymu, yra akivaizdus diskriminavimas.

"Jei mokesčio tarifas diferencijuojamas tik pagal sektorių, o ne kitokius kriterijus, tuomet tai prieštarauja bet kokiems teisingumo principams. Atsimenu, praėjusių metų vasarą premjeras su Prezidentu netgi sukirto rankomis, kad tvirtinant 2020 m. biudžetą bus naikinamos lengvatos, peržiūrimas jų pagrįstumas. Tačiau tai ir liko tik rankų sukirtimu, nes šiame kontekste niekas iš esmės nepasikeitė", – sakė ekonomistas.