Atlyginimai per maži išgyventi

"Bendraujant su darbuotojais paaiškėja, kad yra tikrai nemažas skaičius darbuotojų, kurie dirba ne vieną, ne du, o netgi tris darbus, – tvirtino Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė. – Nors vis skelbiama statistika, kad atlyginimai kyla, tačiau mūsų tikslinės grupės – mažiausiai uždirbančių ir vidutines pajamas gaunančių – gyventojų pajamos taip stipriai nekilo, kaip augo kainos, ypač paslaugų. Dėl to stipraus pagerėjimo žmogus praktiškai nejaučia, jam vis dar išlieka poreikis dirbti antrą ar trečią darbą tam, kad išlaikytų šeimą. Ne vieno darbuotojo klausėme, ar jis rinktųsi dirbti keliose darbovietėse, ar vienoje. Klausimas net kvailas – visi 100 proc. rinktųsi užsidirbti normalų atlyginimą, dirbdami aštuonias valandas per dieną, o likusį laiką praleistų su šeima, poilsiautų."

"Sodros" statistika rodo, kad bemaž kas dešimtam darbuotojui vienos darbovietės neužtenka.

Daugiau nei pas vieną draudėją dirbo apie 9 proc. apdraustųjų. 2020 m. sausį bendras apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičius buvo apie 1,1 mln. Taigi, keliuose darbuose dirbo 99 tūkst. gyventojų, ir šis skaičius išlieka stabilus. "Sodros" duomenimis, toks pat procentinis dydis buvo fiksuojamas ir 2019 m., ir 2018 m. sausį.

Tačiau I.Ruginienė atkreipė dėmesį, kad nereikėtų pamiršti ir tų atvejų, kai vienoje darbovietėje dirbantys gyventojai yra priversti rinktis naktines pamainas ir darbą švenčių dienomis, kad susirinktų atlyginimą, iš kurio galėtų "ne gyventi, o išgyventi". Anot jos, pokalbių metu darbuotojai, tarp jų ir pareigūnai bei medikai, prasitaria, kad dirbant aštuonias valandas per parą jų atlyginimai būtų visiškai menki.

"Kalbant, pavyzdžiui, apie valytojus, dažniausiai jie net keliuose darbuose neuždirba minimalaus atlyginimo. Tai yra visiška katastrofa. Žmonės dirba 12–14 valandų per parą ir nesugeba užsidirbti minimaliausių pajamų", – kalbėjo I.Ruginienė.

Nors SEB bankas tokio pobūdžio statistikos nerenka, tačiau pastebi, kad keliose darbovietėse dirba arba kelis pajamų šaltinius turi apytiksliai kas trečias besikreipiantis dėl paskolų. Dažniausiai tai buhalteriai, medicinos, mokslo srities darbuotojai, taip pat įmonių savininkai ar dalininkai.

Kaupia visą etatą

Internetinės personalo atrankos bendrovės "CV-Online" rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė sakė, kad labai didelio pokyčio, vertinant darbuotojų keliuose darbuose skaičių, per pastaruosius metus nefiksuoja.

Tačiau ji pastebi pokyčius pagal veiklos sritis. Didžiausi judėjimai tarp darbuotojųų, kurie uždarbiauja papildomai, pastebimi statybos, medicinos, švietimo, kultūros, žiniasklaidos ir rinkodaros srityse.

"Šiose srityse daugiausia žmonių, kurie turi arba ieško papildomų trumpalaikių, projektinių darbų arba nuolatinių darbų. Ir tai lemia skirtingos priežastys. Pavyzdžiui, statybų sektoriuje darbuotojai, turėdami oficialų darbą, dažnai uždarbiauja neoficialiai. Medicinos srityje dažnesnis atvejis, kai derinamas darbas valstybės ir privačioje įstaigoje. Dažnam tenka padirbėti ir dviejuose, ir trijuose darbuose, nes medicinos srityje, pirma, yra nemažas darbuotojų trūkumas, o ir atlyginimų skirtumai privačioje ir valstybės įstaigoje yra gana ryškūs. Tai ypač būdinga regionuose", – pasakojo R.Karavaitienė.

Švietimo srityje darbas keliose darbovietėse taip pat daugiau būdingas regionuose, ypač šalyje keitus etatų sistemą. Anot pašnekovės, ne visiems mokytojams pavyksta sukaupti visą etatą, todėl jie ieškosi papildomų darbų arba dirba keliose mokyklose. R.Karavaitienė pastebi, kad judėjimas padidėja po nuolat valdžios vykdomų permainų. Jau kurį laiką stebima, kad švietimo srities darbuotojai ieško išeičių ir nemažai jų vasaromis išvyksta uždarbiauti į užsienį, atliekant ir nekvalifikuotus ar mažai kvalifikuotus darbus.

Kultūros srityje papildomi darbai daugiau susiję su renginių organizavimu savaitgaliais ar kitu laisvu laiku. Tai esą veikiau trumpalaikiai darbai, kuriems būdingas sezoniškumas.

Ieškotis kelių darbų įprasta ir IT srityje, tačiau tai labiau aktualu darbo rinkos naujokams, kuriems svarbu sukaupti patirties.

Pašnekovė patikino, kad darbdaviai į darbuotojus, kurie turi darbą ir kitoje darbovietėje, nežiūri neigiamai.

"Tai yra susitarimas tarp darbuotojo ir darbdavio. Tiesiog nėra kitos išeities, – sakė ji. – Sritys, kuriose dažniausiai renkamasi dirbti antrą darbą, yra būtent tos, kuriose sunkiau sukaupti visą etatą. Iš esmės pačios sritys leidžia turėti antrą darbą."

R.Karavaitienė taip pat pastebėjo, kad aktyvesnė tapo laisvai samdomų darbuotojų rinka – didėja tendencija šalia nuolatinio darbo užsiimti dar viena veikla, dažniausiai susijusia su pomėgiais ar įgūdžiais, ir taip užsitikrinti papildomas pajamas.

Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, per praėjusius trejus metus – nuo 2017 iki 2019 m. – bendras individualią veiklą vykdančių gyventojų skaičius kasmet augo.

Šiuo metu individualią veiklą Lietuvoje vykdo apie 192 tūkst. gyventojų, iš jų veiklą pagal pažymą įregistravę beveik 145,3 tūkst. gyventojų, o verslo liudijimą įsigiję 46,7 tūkst. gyventojų.

Dirbti gali nors ir visą parą

Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė Daiva Čibirienė pastebėjo, kad pagal Darbo kodeksą darbdavys turi pareigą užtikrinti darbuotojo darbo dienos trukmę taip, kad ji nebūtų ilgesnė nei dvylika valandų per dieną. Tačiau tas pats Darbo kodeksas nenumato darbuotojui pareigos pranešti darbdaviui, kad jis darbinasi į antrą darbovietę.

"Taigi darbuotojas gali paslapčia dirbti keliuose darbuose ir nė vienas darbdavys negalės sužinoti, ar jo darbuotojas dar kažkur dirba. Jei darbuotojas nieko nepranešė, abu darbai jam tampa pirmaeiliais ir gali būti taip, kad darbo dienos trukmė bus gerokai ilgesnė nei dvylika valandų per dieną. Tačiau tokiu atveju darbdavys nebus kaltas, kad darbuotojas pervargęs ir daro klaidas dėl viršyto dvylikos darbo valandų per dieną skaičiaus", – paaiškino pašnekovė.

Advokatų kontoros JUREX advokatė Kotryna Jakavičiūtė nurodė, kad darbdaviui netgi draudžiama iš darbuotojo reikalauti informacijos apie darbą kitose įmonėse, jei tai nenumatyta specialiuose teisės aktuose ar susitarimuose su darbdaviu. Mat tai yra informacija, nesusijusi su darbuotojo sveikatos būkle (galimybe dirbti konkretų darbą), kvalifikacija ar darbo funkcijomis.

Tiesa, esama atvejų, kai darbdaviui yra svarbu žinoti, kiek darbuotojas turėjo poilsio ir kiek dirbo, ir jis turi teisėtą interesą reikalauti informacijos apie darbuotojo darbo laiką kitose įmonėse. Tai padaryti darbdavys gali tuomet, kai svarbu užtikrinti saugumo reikalavimus, vykdant tam tikras darbo funkcijas. Pavyzdžiui, kai darbuotojas dirba su pavojingais įrenginiais, vairuoja ir turi būti tinkamai, o kai kuriais atvejais – net ir teisės aktuose nustatytą terminą, pailsėjęs.

"Darbo kodeksas numato maksimalius darbo laiko bei minimalius poilsio laiko reikalavimus, dirbant vienoje darbovietėje, tačiau nereglamentuoja maksimalaus darbo laiko ir minimalaus poilsio laiko reikalavimų, darbuotojui dirbant keliose darbovietėse. Dėl šios priežasties keliose darbovietėse dirbantis darbuotojas turi teisę dirbti neribotą bendrą valandų skaičių. Pavyzdžiui, darbuotojas, dirbantis įmonėje visu etatu, turi teisę tokį patį darbo laiką dirbti ir kitoje įmonėje, tačiau abu jo darbdaviai atsako už įstatymo laikymąsi tik savo įmonėje", – aiškino K.Jakavičiūtė.

Darbo valandų neskaičiuoja

I.Ruginienė patvirtino, kad darbuotojai keliose darbovietėse išties išdirba daugiau, nei numato maksimali darbo valandų norma.

"O dar kiek yra vietų, kur niekas oficialiai nežymi, kad realiai išdirbi dvylika valandų – darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymimos dvi ar keturios darbo valandos. Taip dirbančių žmonių yra daug, ypač paslaugų sektoriuje – restoranuose, kavinėse, kur darbo laikas dažniausiai yra netvarkingai įtraukiamas į apskaitą, – sakė ji. – Tai gali išryškėti tik patikrinimo metu, jei Darbo inspekcija tikrintų kiekvieną įmonę kasmet arba dar dažniau. Tačiau bėda yra tai, kad niekam iš tikrųjų per daug nerūpi, kiek tu laiko praleidi darbe."

Pašnekovė tvirtino, kad laiko žiniaraštyje įtraukiant į apskaitą trumpesnį darbo laiką, nei darbuotojai realiai dirba, pastarieji jokios naudos iš to negauna – tai esą nesukuria galimybių darbuotojams užsidirbti daugiau, taikant valandinį užmokestį.

"Žmogus ne tiek apie darbo valandas galvoja, kiek apie pinigus jo rankoje. Dažniausiai susitariama, kad šitame darbe jis dirbs tiek valandų ir uždirbs 200 eurų, kitur – dar 100 eurų ir t.t. Žmogus net neskaičiuoja, kiek valandų jis iš viso išdirba – jam svarbiausia, kad mėnesio gale bent minimalų atlyginimą gautų ar šiek tiek daugiau. Tai ir yra bėda. Žmogus tarsi papuola į spąstus: jis turi uždirbti minimalias pajamas, visą sveikatą, gyvenimą atiduoda darbui, o tos institucijos, kurios turėtų kontroliuoti darbo sąlygas, ir darbdavys, kuris turėtų būti suinteresuotas išsaugoti žmogų kuo ilgiau darbingą, viską paleidžia savieigai. Tada mes po 5–7 metų matome visiškai išsunktą žmogų – jis net ir aštuonių valandų negalės išdirbti, nes jau yra pervargęs, perdegęs. Ir tada jis tampa nebereikalingas niekam. O mes kalbame apie senėjančią visuomenę, apie tai, kad šiandien ypač svarbus tikslas turėtų būti išlaikyti kuo ilgiau žmogų darbingą", – kalbėjo I.Ruginienė.

Inga Ruginienė teigia, kad žmogus ne tiek apie darbo valandas galvoja, kiek apie pinigus jo rankoje.

Valstybinė darbo inspekcija "Kauno dienai" nurodė nekaupianti duomenų, kiek pasitaiko atvejų, kai oficialiai įformintos apribojimų neviršijančios darbo valandos realybėje iš tiesų viršijamos. Tačiau inspekcija sakė, kad tokių pažeidimų nustatoma nedaug.

Daugiau darbų – nauda šaliai

Paprašyta įvertinti, ar tai, kad kasmet 99 tūkst. gyventojų dirba keliuose darbuose, yra normalus reiškinys, ar veikiau darbo rinkos problema, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) pažymėjo, kad darbuotojas yra laisvas pasirinkti darbą ir nuspręsti, ar dirbti pas vieną, ar pas kelis darbdavius.

"Net 91 proc. žmonių dirba pas vieną darbdavį. Vadinasi, kiti atvejai nėra labai paplitę. Svarbu pastebėti, kad pasirinkę dirbti daugiau nei pas vieną darbdavį žmonės susikuria galimybes įgyti daugiau žinių, kompetencijų, patirties, taip pat turi galimybę apsispręsti, pas kurį darbdavį tęsti darbą, o kurio atsisakyti", – teigia SADM.

Jos atstovai taip pat pridūrė, kad tie žmonės, kurie dirba pas kelis darbdavius ir pas juos gauna darbo užmokestį, nuo kurio skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, turi teisę gauti ir didesnes socialinio draudimo išmokas. Darbuotojai, dirbantys pas kelis darbdavius, prisideda ir prie didesnio Lietuvos bendrojo vidaus produkto.

"Norą turėti galimybes dirbti pas kelis darbdavius arba dirbti tam pačiam darbdaviui papildomą darbą Trišalėje taryboje yra išsakę darbuotojų atstovai, kai su socialiniais partneriais buvo svarstomas Darbo kodekso projektas", – teigė ministerija.

Ji taip pat priminė, kad darbo užmokesčio augimo procentas per pastaruosius metus yra vienas didžiausių tarp ES valstybių: 2019 m. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, atskaičiavus mokesčius, palyginti su 2018 m., padidėjo 14,2 proc.

Nuo 2019 m. iki 555 eurų padidinta minimali mėnesinė alga (MMA), o nuo 2020 m. ji siekia 607 eurus.

Vien MMA problemos neišspręs

Tačiau I.Ruginienė įsitikinusi, kad vien padidinta minimali alga problemos neišspręs – pirmiausia darbdaviai turi suvokti, kad nemokėdami oraus atlyginimo jie priverčia darbuotoją savo jėgas skirti papildomiems darbams ir taip darbuotojo našumas menksta. Tad menki atlyginimai didelį krūvį turintiems darbuotojams esą vienareikšmiškai trumparegiškas požiūris.

"Kol darbdaviai ir toliau spyriosis ir visaip, kaip įmanoma, priešinsis bet kokiam darbo užmokesčio pakėlimui, situacija nesikeis. MMA didinimas yra tik viena priemonių. Iš tiesų reikėtų galvoti ir apie kitus darbuotojus – ir apie vidutines pajamas uždirbančius darbuotojus, kurie dirba kvalifikuotą darbą, turi aukštąjį išsilavinimą. Šie darbuotojai irgi yra nuskriausti, jiems taip pat turi didėti atlyginimas. Jeigu darbdavys mokėtų normalų, orų atlyginimą, nė vienas darbuotojas nenorėtų keisti darbų, dirbti po du ar tris darbus – jis būtų lojalus ir dirbtų kokybiškai tam vienam darbdaviui", – įsitikinusi I.Ruginienė.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad įmones reikėtų efektyviai inspektuoti ir jos už darbo teisės pažeidimus turėtų būti baudžiamos rimčiau. Šiuo metu baudos, pašnekovės teigimu, yra juokingos – už neteisingą darbo laiko apskaičiavimą darbdaviui gresia nuo 40 iki 70 eurų bauda.

Bendraujant su darbuotojais paaiškėja, kad yra tikrai nemažas skaičius darbuotojų, kurie dirba ne vieną, ne du, o netgi tris darbus.

"Reikia normalių baudų. Skandinavai kaip vieną baudos rūšių taiko netgi gamybos stabdymą – tuomet darbdavys, nori to ar ne, turi pasitempti", – pasakojo ji.

Įsidarbinimai – ir fiktyvūs

Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė D.Čibirienė sakė, kad nenustebtų, jei įsidarbinimas keliose darbovietėse tam tikrais atvejais būtų ir fiktyvus, mat įstatymai, anot jos, yra skylėti, priimami greituoju būdu, neskaičiuojant ir nevertinant galimų variantų.

Pašnekovė nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, darbdaviui nereikia mokėti "Sodros" mokesčių nuo skirtumo tarp MMA ir gaunamos algos, mažesnės už minimalų atlygį, jei darbuotojas dirba keliuose darbuose.

Pavyzdžiui, 20 eurų dydžio algai taikomi mokesčiai siekia 4,25 euro per mėnesį (mokami tik "Sodros" mokesčiai – gyventojų pajamų mokestis nemokamas, nes taikomas neapmokestinamasis pajamų dydis). Tokių 4,25 euro per mėnesį dydžio mokesčių užtenka gauti privalomąjį sveikatos draudimą (PSD), kurio kaina, jei niekur nedirbi arba vykdai savarankišką veiklą, siekia 42,37 euro per mėnesį.

"Gyventojai, nenorėdami mokėti 42,37 euro mėnesinių PSD įmokų nuo MMA, įsidarbina dviejuose darbuose, kad ir už 10 eurų per mėnesį, ir tada jiems dingsta prievolė mokėti mėnesines 42,37 euro PSD įmokas, nors tokiu atveju privalomasis sveikatos draudimas išlieka. Gyventojas turi teisę į nemokamą gydymą, kai mokesčių dėl tokios garantijos yra sumokėta labai mažai", – aiškino D.Čibirienė.

Tai pagal šalies teisės aktus, anot pašnekovės, yra legalu ir jokių mokestinių sankcijų darbdaviui ar darbuotojui nebūtų, jei tikrinimo metu paaiškėtų, kad darbuotojas faktiškai nedirbo, bet 10 eurų algą gavo.

"Todėl manyčiau, kad tikrai yra tokių situacijų, kai antras darbas yra tam, kad būtų galima dirbti ne visą dieną arba išvengti mėnesinių PSD įmokų, – sakė D.Čibirienė. – Darbuotojas pats atiduoda darbdaviui visus jo algos mokesčius, kad tik gautų PSD draustumą, sumokant mažiau nei 42,37 euro per mėnesį."

"Bet kokios išimtys gimdo nesąmones, už kurias valdžia atsakomybės prisiimti nenori. Ji gali lengvai tautą išvadinti gyvuliais, jei tik mokesčių mokėtojai pradeda taikyti valdžios sukurtas skylėtas mokesčių mokėjimo taisykles", – pridūrė Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė.

"Mokyklose turėtų būti privalomasis metinis dalykas – verslininko įsitikinimu, tai daug svarbiau už, pavyzdžiui, biologiją ar chemiją, nes finansinio neraštingumo kaina didesnė", – sako žinomas verslininkas Ilja Laursas.

Neraštingumo kaina – milžiniška

"Neturėdamas finansinių žinių žmogus arba trečdalį gyvenimo išmeta į šiukšliadėžę, arba dovanoja kitam, nes priimdamas sprendimą – ar pirkdamas būstą, ar atsidėdamas pensijai – tai daro aklai, atsitiktinai", –  įsitikinęs verslininkas ir investuotojas, rizikos kapitalo fondo "Nextury Ventures" įkūrėjas ir valdybos pirmininkas I.Laursas.

Jo teigimu, finansinis raštingumas yra būtinas kiekvienam piliečiui, todėl jis mokyklose turėtų būti privalomasis metinis dalykas – verslininko įsitikinimu, tai daug svarbiau už, pavyzdžiui, biologiją ar chemiją, nes finansinio neraštingumo kaina didesnė.

"Jeigu vertintumėte praradimą nacionaliniu lygmeniu, padauginkite žmonių skaičių iš trečdalio jų viso gyvenimo santaupų – akivaizdu, kad kalbame apie makroekonominį reiškinį", – atkreipė dėmesį žinomas verslininkas.

I.Laurso manymu, didžioji dalis lietuvių neturi bazinio supratimo, kas yra investicijos, finansiniai sprendimai, protingas savo sukaupto kapitalo valdymas.

"Paprastas pavyzdys: Lietuvoje santaupų, kurios guli bankų depozituose, apimtys yra neproporcingai aukštos – 29 mlrd. eurų. Šios santaupos uždirba 0,5 proc. metų palūkanų (arba išvis neuždirba, jei indėliai neterminuoti), kai metų infliacija sudaro 1,5 proc. Nesunku suskaičiuoti, kokiu greičiu lietuviai tiesiog praranda savo pinigus dėl nepakankamo išsilavinimo. Graudu matyti tokius praradimus", – sakė verslininkas.

O ir finansų žaidėjai manipuliuoja ir naudojasi žmonių nežinojimu.

"Ne kartą minėjau, kad mane šokiruoja praktika, kai užsienyje leidžiama pasirinkti, kokia valiuta mokėti banko kortele ir apie 80 proc. pardavėjų bando tave įtikinti atsiskaityti namų valiuta. Tą sekundę, kai paspaudi žalią skaitytuvo mygtuką, tavo pirkinys gali pabrangti 10 proc.", – kalbėjo pašnekovas.

I.Laurso vertinimu, susidurdami su bet kokiomis priemonėmis – imdami paskolą, būsto kreditą, investuodami pinigus į pensinį fondą, 99 proc. žmonių nepajėgūs suprasti, su kuo sutinka sutartyse. O ir sutartys sąmoningai sudarytos taip, kad norint jas suvokti reikia teisinio išsilavinimo.

Pinigai iš esmės investuojami į Skandinaviją, jos, bet ne Lietuvos, gerovės kūrimą.

"Finansinio raštingumo reikšmę iškelčiau tiek, kad bet kokiai finansinei veiklai, net kreipiantis į banką dėl kredito, reikėtų gauti licenciją", – sakė pašnekovas.

Anot jo, svarbu ne tik tai, ką dėl nežinojimo praranda gyventojas, bet ir kokią įtaką jo neišprusimas daro šalies ekonomikai.

"Neseniai skaičiau JAV Federalinio rezervo banko tyrimą, kuris 70 metų vertino trijų turto klasių – obligacijų, akcijų ir NT – grąžą. Visos jos generuoja apie 10 proc. grąžą. Aš galiu paantrinti, kad profesionalus pinigų valdymas per fondus, per gerovės valdymą atneša panašaus lygio vidutines palūkanas – jos svyruoja tarp 5 ir 30 proc., tačiau vidurkis siekia apie 10 proc. Taigi galima suskaičiuoti, kad, Skandinavijos bankuose laikydami 29 mlrd. eurų santaupų, lietuviai, arba valstybė, negauna apie 3 mlrd. eurų. Tie pinigai iš esmės investuojami į Skandinaviją, jos, bet ne Lietuvos, gerovės kūrimą", – aiškino I.Laursas.

Žvelgiant dar giliau, investuoti teisingai, o ne gulėdami depozituose, šie pinigai, anot pašnekovo, galėtų gerinti ekonomiką, padėti susikurti naujiems verslams, didinti pridėtinę vertę, kurti technologijas ir t.t.

Žinios – žemiau vidurkio

Tyrimai patvirtina: Lietuvoje tiek suaugusiųjų, tiek mokinių finansinis raštingumas yra menkas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) Švietimo centro vadovė Marija Vyšniauskaitė priminė, kad 2015 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimas parodė, kad Lietuvos paaugliai pagal penkiolikos tirtų šalių finansinį raštingumą patenka į prasčiausiai pasirodžiusių penketuką kartu su Slovakija ir Pietų Amerikos šalimis.

EBPO atliktas suaugusiųjų finansinio raštingumo kompetencijų tyrimas, kaip sakė Lietuvos bankų asociacija (LBA), atskleidė, kad Lietuvos gyventojų finansinio raštingumo vidurkis yra 13,5 balo iš galimo 21 ir šiek tiek viršija visų tyrime dalyvavusių valstybių vertinimo vidurkį, siekiantį 13,2. Taigi, anot LBA prezidento Manto Zalatoriaus, esame vidutiniokai.

"Keletą metų iš eilės šalyje organizuojamas Nacionalinis ekonomikos egzaminas patvirtina liūdnoką situaciją – iš dešimties balų vidutiniam egzamino dalyviui galima rašyti penketuką. Patys lietuviai savo ekonominį raštingumą taip pat vertina realistiškai – 66 proc. pripažįsta, kad ekonomikos žinių jiems trūksta, – tai parodė 2018 m. LLRI užsakymu atliktas visuomenės nuomonės tyrimas", – pasakojo M.Vyšniauskaitė.

Kadangi didžiulio masto tyrimai atliekami retai, LBA panoro įvertinti finansinio išprusimo situaciją lokaliai, tikintis dažniau kartoti tyrimą ir įvertinti, kokios finansinių žinių sritys yra artimos, o kur esama daugiau spragų. Drauge su šalies mokslininkais ir sociologais praktikais LBA sukūrė Lietuvos finansinio raštingumo indeksą. Indekso rodiklis, užfiksuotas šiemet, – 43 iš 100, arba 4 iš 10.

Anot M.Zalatoriaus, pagal žinių lygį, dominuojantį visuomenėje, dauguma priklauso tvirtam viduriukui: 75,9 proc. respondentų demonstravo vidutines ir patenkinamas žinias.

"Liūdniau, kad dalis išmanančiųjų finansus gerai ir puikiai buvo penkiskart mažesnė, – sakė pašnekovas. – Infliacija, palūkanos, finansų rizika ir kiti finansų bei ekonomikos reiškiniai, apie kurios girdime beveik kiekvienoje žinių laidoje, taip pat nėra mums visiškai neatrasta tema. Tačiau skirtingų visuomenės atstovų žinios šioje srityje labai kontrastuoja. Gana didelė dalis respondentų – 63 proc. – juos supranta vidutiniškai ir gerai. Tačiau net 37 proc. respondentų neatsakė nė į vieną klausimą šia tema."

Apibendrindamas M.Zalatorius pastebėjo, kad šalies gyventojai gana gerai išmano namų ūkio finansus ir taupymą. Tačiau nesupranta ekonomikos reiškinių ir tai žmones daro pažeidžiamus kaip piliečius. Taip pat gyventojai turi menkas pensinio planavimo ir investavimo žinias – šitaip jie esą neleidžia sau užsitikrinti kryptingo kelio gerovės link.

Per mažai ir per vėlai

Verslininkas, bendrovės "Hanner" valdybos pirmininkas Arvydas Avulis pripažino, kad lietuviams trūksta finansinių, ekonominių žinių ir tai esą galima pastebėti esant įvairioms situacijoms: tiek važiuojant taksi, tiek bendraujant pietų metu, tiek žiūrint televiziją ir matant, kaip kai kurie žmonės kalba apie mokesčius, ekonomiką, pinigų panaudojimą.

"Akivaizdu, kad ypač vyresnės kartos žmonėms tų žinių trūksta, nes mokyklose jiems šių dalykų niekas neaiškino. Kalbant apie jaunesnę kartą, situacija geresnė, bet vėlgi atsiranda kiti įpročiai, pomėgiai ir matyti, kad kalbėti apie pajamų ir išlaidų planavimą nėra populiaru. O informacijos kanalais, kuriais naudojasi didžioji dauguma, žmonės dažniausiai gauna lengvo pobūdžio informaciją", – sakė pašnekovas.

Jo įsitikinimu, norint, kad visuomenė būtų šiek tiek daugiau išsilavinusi, daugiau dėmesio šioms temoms turėtų skirti tiek žiniasklaida, tiek švietimo sistema. Mokyti finansinių pagrindų vaikus galima jau ikimokykliniame amžiuje.

"Pats dabar daug bendrauju su savo anūkais ir jiems taip pat aiškinu, ką galima nuveikti su vienu euru ir kad galbūt geriau jo neišleisti, o sukaupti 5 eurus ir nusipirkti ledų. O vėliau jau galima aiškinti, iš kur valdžia gauna pinigų, kas moka mokesčius, kokie jie ir kam skiriami", – svarstė A.Avulis.

Finansiniam raštingumui verslininkas mokykloje skirtų bent vieną valandą per savaitę. Tačiau dabartinė situacija kitokia.

Akivaizdu, kad ypač vyresnės kartos žmonėms tų žinių trūksta, nes mokyklose jiems šių dalykų niekas neaiškino.

Pirmiausia, akcentavo M.Vyšniauskaitė, ekonomikos dalykui mokyklose skiriami tik vieni mokslo metai – devintoje arba dešimtoje klasėje mokiniai turi vieną savaitinę pamoką.

"30 privalomų ekonomikos pamokų per dvylika mokslo metų yra per mažai tam, kad būtų galima ne tik išmokti apibrėžimus ir formules, bet  svarbiausia – suprasti, kaip visa tai veikia esant realioms gyvenimiškoms situacijoms, kai reikia priimti sprendimą – skolintis ar taupyti, jei skolintis – kokiomis sąlygomis, kai reikia spręsti, už ką balsuoti, – žinoti, kokius ir kodėl mokesčius mokame", – sakė pašnekovė.

Kokybišką ekonomikos mokymą mokyklose, anot jos, apsunkina ir tai, kad daugelis ekonomikos mokytojų nėra ekonomikos specialistai – jie ekonomikos moko šalia matematikos, istorijos ir kitų dažnai mažai susijusių disciplinų.

Be to, anot M.Vyšniauskaitės, ekonomikos principų galima ir reikia pradėti mokyti kuo jaunesnio amžiaus vaikus – taip pataria ne tik EBPO ekspertai, bet ir psichologai.

"Dabar ekonomikos pradedame mokyti jau paauglius. Šešiolikmetis, atėjęs į pirmą ekonomikos pamoką, realių finansinių patirčių, pamokų ir problemų jau yra turėjęs. Taip pat jis jau turi savo nuomonę apie verslininkus, politikus, darbdavius ir kitus socialinius reiškinius. Dažniausiai ši nuomonė būna nepagrįsta ir negatyvi, tad mokytojams tenka visko mokyti iš naujo. Kiekvienai amžiaus grupei būtina parinkti jų raidą atitinkančias priemones ir tinkamiausius būdus, antraip rizikuojama ekonomikos mokymąsi pernelyg teoretizuoti ir atitolinti nuo vaiko pasaulio arba atvirkščiai – supaprastinti ir padaryti nevertą dėmesio", –  sakė M.Vyšniauskaitė.

Daugelis šalių, geriausiai pasirodžiusių EBPO Finansinio raštingumo tyrime, pavyzdžiui, Australija, Nyderlandai, Kinija, ekonomikos pradeda mokyti dar pradinėje mokykloje. Finansiškai raštingų šalių patirtis taip pat rodo, kad veikia ekonomikos ir kitų socialinių dalykų integracija – daugelyje jų mokiniai mokosi pagal jungtinį socialinių disciplinų modulį.

Nesupranta valstybės valdymo

Dėl prasto finansinio raštingumo, M.Vyšniauskaitės teigimu, žmonėms pirmiausia kyla asmeninių finansų problemos – jie išleidžia daugiau nei uždirba, skolinasi automobiliui, nors pajamų pakanka tik dviračiui, nesusidėlioja finansinių prioritetų, nesusirašo biudžeto, nėra pasiruošę netikėtoms situacijoms. Tiesa, asmeninių finansų klausimai daugeliui lietuvių esą nėra didžiausia problema.

Didesnis keblumas – valstybės ekonomika: kiek ir kokių mokesčių mokame, iš kur valstybė gauna pinigus ir kaip juos leidžia.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio įsitikinimu, pagrindinės žinios, kaip funkcionuoja pati valstybės mokesčių sistema, suteikia žmogui suvokimą, kodėl ir kam jis moka mokesčius, kokių paslaugų gali tikėtis iš viešojo sektoriaus, t.y. jis gauna stimulą dalyvauti valstybės gyvenime. Turėdamas žinių jis turi ir suvokimą, kaip veikia įmonės ir ko jis gali tikėtis iš darbdavio, kuriam siūlo savo kompetencijas ir žinias, taip pat kokių sprendimų gali reikalauti iš politikų.

"Žinių turintis žmogus jau visai kitaip žvelgia ir į politikų amžinus pažadus atimti ir visiems padalyti po lygiai, nes toks žmogus puikiai suvokia, kad taip rinkos ekonomika neveikia", – pridūrė pašnekovas.

A.Avulio manymu, jei žmonės labiau suprastų, kaip surenkamas nacionalinis biudžetas, kaip skirstomos lėšos, ką ekonomikai lemia įvairių išmokų mokėjimas ir pan., netgi atsirastų prielaidų sumažėti šešėliui.

Europos šalyse atliktas tyrimas parodė, kad mokiniai, įgiję verslumo patirties mokykloje, yra 50 proc. labiau linkę pradėti savo verslą. B. Barausko nuotr.

"Iš tikrųjų daugelis žmonių nesupranta, kad jei nesumokės kokio nors mokesčio, trumpalaikėje perspektyvoje gal ir turės daugiau naudos, bet ilgalainiui pralaimės – visi mes pralaimėsime. O jei žmogus mano, kad ne visi mokesčiai yra teisingi, jis turėtų eiti kitu keliu – rinktis politikus, kurie ne dalija pažadus, o turi realių idėjų ir planų, kaip pakeisti mokestinę aplinką", – kalbėjo A.Avulis.

Be to, turint daugiau finansinių žinių, ir valstybės įsikišimo, anot A.Avulio, reikėtų mažiau. Pavyzdžiui, gyventojai esą gali savarankiškai užsitikrinti geresnį savo pragyvenimo lygį sulaukę pensinio amžiaus. Pašnekovas pasakojo, kad Prancūzijoje yra taikoma praktika, kai turintys būstą, bet nenorintys jo parduoti ir neturintys kam jį palikti senyvo amžiaus žmonės sudaro sutartis su draudimo kompanijomis ir gauna bemaž antrą pensiją. Išankstinėse sutartyse yra numatoma, kad išėję iš šio pasaulio būstą jie paliks draudimo bendrovei. Vis dėlto Lietuvoje, verslininko manymu, tokį išmanų būdą dėl finansinio raštingumo ir kritiško mąstymo stokos šalies gyventojams dar būtų sunku išaiškinti.

Reikia žengti dar toliau

R.Dargio manymu, šiandien jau reikia kalbėti ne tik apie finansinį raštingumą, bet ir apie verslumo ugdymą ir antreprenerystės pagrindus mokykloje. Antreprenerystės samprata, kaip paaiškino pašnekovas, yra kur kas platesnė – vaikas gauna tiek verslumo, tiek finansinio raštingumo žinių.

"Kalbu apie žinias, kaip idėją paversti kūnu, t.y. gebėjimus kūrybingai pažvelgti į esamą situaciją ir pasiūlyti naujus sprendimus. Šiuo metu mūsų turimos finansinio raštingumo ir verslumo programos ir jų metodikos labai fragmentiškos, dominuoja fakultatyvinis požiūris į šią temą, nors mokyklai tenka išskirtinis vaidmuo ugdant verslų žmogų. Mokykla turi ugdyti tokį jauną žmogų, kuris gebėtų veikti savarankiškai, būtų kūrybiškas, iniciatyvus, gebėtų generuoti idėjas ir nebijotų jų realizuoti, taip pat turėtų bazinių žinių, kaip tai galėtų padaryti", –  paaiškino R.Dargis.

Anot jo, pasaulis jau seniai pripažino, kad jaunimo antreprenerystės skatinimas yra neatsiejamas nuo mokyklos – viskas prasideda nuo pirmųjų mokymosi dienų. Nemažai dabartinių žinomų startuolių verslą pradėjo būdami penkiolikos ar aštuoniolikos metų. Europos šalyse atliktas tyrimas parodė, kad mokiniai, įgiję verslumo patirties mokykloje, yra 50 proc. labiau linkę pradėti savo verslą, o 75 proc. mokytojų pritaria, kad ugdyti verslumą yra svarbu.

Nemažai dabartinių žinomų startuolių verslą pradėjo būdami penkiolikos ar aštuoniolikos metų.

Kaip vieną iš gerų sistemų, kurios dar mokyklos suole sėdinčius įtraukia į kūrybą, suteikia pradmenų, kaip idėjas paversti kūnu ir pristatyti pasauliui, R.Dargis išskyrė nevyriausybinės organizacijos "Lietuvos Junior Achievement" (LJA) ekonominio švietimo ir verslumo ugdymo programą.

"Tad viso labo reikia politinės valios ir greitų sprendimų įtraukiant šią programą į ugdymo programas. Tikėkimės, kad pirmi ledai pajudėjo – neseniai "Lietuvos Junior Achievement" iniciatyva Švietimo, mokslo ir sporto, Ekonomikos ir inovacijų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kartu su asocijuotomis verslo ir švietimo struktūromis pasirašė memorandumą dėl praktinio verslumo ugdymo tinklo steigimo. Visų bendras siekis, kad kiekvienas jaunuolis turėtų bent vieną praktinę 100 valandų verslumo patirtį, mokomąją mokinių bendrovę ir verslumo bei finansinio raštingumo pagrindus prieš baigdamas mokyklą", – sakė R.Dargis.

LJA projektų vadovė Austė Černiauskaitė pasakojo, kad šiais metais, bendradarbiaujant su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, pradinėse mokyklose yra diegiamas bandomasis projektas, adaptuojant "Junior Achievement" programą "Mano bendruomenė", pritaikytą Lietuvos kontekstui. Šią programą, kurią sudaro šešios pamokos, galės mokyti tam parengti mokytojai.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos komentaras

Pradedant nuo priešmokyklinės klasės iki 8 klasės ekonomikos ir finansinio raštingumo mokoma integruojant šiuos dalykus į kitų dalykų pamokas. Vyrauja nuostata, kad ekonominio raštingumo, verslumo pradmenų reikia pradėti mokyti kuo anksčiau, geriausia – ne kaip atskiro dalyko, o integruotai.

Pradinukai nuo šiemet pradėjo išbandyti naują projektą finansiniam raštingumui stiprinti. Nuo rugsėjo 1 d. dešimtyje atrinktų pradinio ugdymo programą vykdančių mokyklų prasidėjo bandomasis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir LJA projektas "Mano bendruomenė". Ši tarpdalykinė mokymo programa moko pažinti verslo, ekonomikos ir socialinių mokslų sritis, gerinti skaitymo, rašymo ir skaičiavimo įgūdžius. Projekto mokymo programos temos apima darbą ir profesijas, pinigų srautų judėjimą, mokesčius, verslą ir kt. Mokymo programą sudaro penkios pamokos ir papildomos veiklos.

Ekonomikos ir verslumo kaip savarankiško privalomo dalyko mokykloje mokoma 9 arba 10 klasėje (arba mokykla gali pasirinkti mokyti abiejose klasėse), tam skirtos 37 pamokos per metus arba viena pamoka per savaitę.

Baigiamosiose klasėse mokoma ten, kur pasirenka mokiniai ir kur susidaro mokinių grupės. 11–12 klasėse mokiniai gali rinktis verslą, vadybą ir mažmeninę prekybą – tam skiriama 140 valandų, o jeigu kursas išplėstinis – 210 valandų per dvejus mokslo metus.

Mokiniai mokykloje mokomi orientuotis rinkoje, tvarkyti asmeninius finansus, ugdomi verslo organizavimo ir verslumo gebėjimai, aiškinama apie valstybės vaidmenį ekonomikoje, dalyvavimą tarptautinėse rinkose, nagrinėjami, vertinami ekonomikos rodikliai ir pan.

Rengiamasi atnaujinti visų sričių, taip pat ir ekonomikos, bendrąsias ugdymo programas. Dėmesys bus sutelktas į verslumo, finansinio ir ekonominio raštingumo kompetencijų integraciją. Greta atnaujintų programų bus rengiamos ir naujos ugdymo priemonės, investuojama į mokytojų profesinį augimą.

Atnaujinant ugdymo turinį siūloma atsisakyti atskirų integruojamųjų programų ir jas įtraukti į susijusias programas, pavyzdžiui, finansinio raštingumo programa būtų integruojama į matematikos ir ekonomikos programas.

Rašytojai už išleistas knygas paprastai gauna vienkartinį honorarą, nebent rizikuoja ir su leidyklomis sutaria gauti tik tam tikrą procentą nuo parduotų knygų. Bet ir iš to pragyventi sunku. Todėl jie turi ieškoti papildomų pragyvenimo šaltinių – ar skinti braškes užsienyje, ar čia dirbti su kūryba susijusius darbus.

Menininko pajamos – nutolusios

Poetas, prozininkas, vertėjas, publicistas Benediktas Januševičius sakė su leidyklomis jau seniai neturintis reikalų, nes tai, jo įsitikinimu, nekomerciniam autoriui neapsimoka – honorarai per maži.

"Apskritai iš kūrybos įmanoma pragyventi, jeigu ta kūryba yra ne tavo. Štai žiniasklaida skelbia, kad neseniai Vincento van Gogho paveikslas buvo parduotas už 7 mln. eurų. Vadinasi, paveikslo pardavėjas, jei nėra pernelyg didelis švaistūnas, iš kūrybos gali gyventi ilgai ir galbūt laimingai. Deja, autoriaus gyvenimo kokybei tai niekaip neatsilieps. Ar įmanoma pragyventi lietuvių rašytojui iš savo kūrybos? Galbūt. Jeigu tokio rašytojo kūriniai populiarūs ir jeigu jis pats juos sėkmingai parduoda, tuomet – galbūt. Bet aš nuoširdžiai abejoju, ar įmanoma pragyventi tik iš honorarų, kuriuos grožinės literatūros autoriams moka mūsų leidyklos", – sakė rašytojas.

Jis pasakojo, kad pagal darbo sutartį nedirbančiam rašytojui užsidirbti leidžia įvairūs su literatūra susiję darbai, pavyzdžiui, korektūros skaitymas, redagavimas, vertimai, straipsnių rašymas. Kai kurie kolegos dėsto kūrybinį rašymą, rašo reklaminius tekstus.

"Ilgą laiką maniau, kad esu autsaideris, nes mano pajamos paprastai nesiekia 300 eurų per mėnesį. Bet, pasirodo, 150–250 eurų per mėnesį – tai vidutinės menininko pajamos. Ką gi, vadinasi, esu vidutinis menininkas", – kalbėjo B.Januševičius.

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos duomenimis, 2017 m. vidutinės meno kūrėjų, dirbančių pagal individualios veiklos pažymas, pajamos sudarė 254 eurus per mėnesį, pagal autorines sutartis – 157 eurus, pagal verslo liudijimus – 39 eurus.

Įkainiai: rašytojas B.Januševičius ironizuoja, kad kuo puikiausiai galėtų gyventi iš to, jei kas mėnesį Vilniuje savivaldybės įkainiais pasodintų 2–3 medžius, o už savo poezijos knygelės atspausdinimą susimokėtų atsukęs (arba prisukęs) dvi lenteles su žaliomis rodyklėmis. B. Barausko nuotr.

Pastarąsias šešias vasaras B.Januševičius šiek tiek užsidirbdavo užsienyje ir manė, kad galiausiai atrado pragyvenimo modelį: gauti šiek tiek pajamų iš darbų, susijusių su literatūra, ir šiek tiek iš kitokių.

"Deja, mano uždarbį užsienyje nenumaldoma lietuviškoji infliacija pavertė niekais. Ne taip svarbu, kokį darbą dirbti, svarbiausia, kad liktų laiko ir jėgų kūrybiniam darbui. Manau, praverstų galimybė dirbti puse etato", – svarstė autorius.

Vien iš savo kūrybos B.Januševičius, kaip sakė pats, jokiais būdais nepragyventų, nes eksperimentinė, šiuolaikinė poezija nėra populiari ir ją leisti neapsimoka. Autoriaus laimei, jo knygų leidybą paremia Lietuvos kultūros taryba. Tačiau ir skirstant paramos pinigus rašytojai esą neretai lieka paskutinėje vietoje. Todėl, anot pašnekovo, geriausia, kai parama disponuoti gali jis pats.

"Nenoriu veltis į diskusiją, reikia ar nereikia remti grožinę literatūrą, juolab kad visos ilgesnės diskusijos šia tema iki šiol baigdavosi tik finansavimo sąlygų komplikavimu. Vis dėlto grožinės literatūros rėmime keista yra tai, kad pinigų, regis, atsiranda visiems: rėmimo fondų darbuotojams, ekspertams, leidėjams, vadybininkams, redaktoriams, korektoriams, dizaineriams, spaustuvininkams, renginių organizatoriams, vertėjams ir daugeliui kitų. Tačiau jie paprastai išsenka kaip tik tuomet, kai reikia sumokėti autoriui", – pasakojo B.Januševičius.

Jis akcentavo, kad mažomis pajamomis nesiskundžia, tačiau nori atkreipti dėmesį, koks didžiulis atotrūkis yra tarp menininkų pajamų ir vidutinio atlyginimo, dirbant pagal darbo sutartį.

"Neretai pagalvoju, galbūt galėčiau pragyventi, kas mėnesį Vilniuje (savivaldybės įkainiais) pasodinęs 2–3 medžius, arba susimokėti už savo poezijos knygelės atspausdinimą, atsukęs (arba prisukęs) dvi lenteles su žaliomis rodyklėmis", – kalbėjo rašytojas.

Honoraras – buičiai susitvarkyti

Žurnalistė, rašytoja Gintarė Adomaitytė, šiemet mininti dvidešimtmetį, kai gyvena iš rašymo, pripažino, kad dėl mažų honorarų greta kūrybos tenka imtis ir papildomų veiklų – ji yra vadovė įvairių kultūros projektų, kuriuos dažniausiai įgyvendina su VšĮ "Meno bangos", taip pat dalyvauja kolegų sumanytuose projektuose.

"Ne tik rašau, bet ir pasakoju apie rašymą: tai ir literatūrinės dirbtuvės, ir paskaitos, ir seminarai mokyklose ar bibliotekose, – pasakojo rašytoja. – Panašiai gyvenančių žmonių rasite nedaug. Vadinasi, tai problema, reikalaujanti ir visuomenės supratimo, ir įstatymų leidėjų dėmesio. Man šis kelias patinka, bet kažin ar siūlyčiau juo žengti kitam žmogui. Būta slogių akimirkų, ką žinai – gal dar bus."

Autorės teigimu, jos gyvenimo būdas, pasaulėjauta ir pasaulėžiūra diktuoja šią tiesą: nesidairyk briedžio girioje, čiupk žvirbliuką.

Honorarai už knygas tikrai žvirblio dydžio, vien iš jų neišgyvensi.

"Honorarai už knygas tikrai žvirblio dydžio, vien iš jų neišgyvensi. Tarkime, vienas iš honorarų tapo virykle mano virtuvėje, kitas padėjo atsikratyti uždelstų mokesčių, trečias – truputį pakeliauti po rūpėjusias Europos šalis, ketvirtas – grąžinti skolą sudėtingu krizės metu man padėjusiam bičiuliui. Galbūt yra Lietuvoje žmonių, gyvenančių vien iš knygų rašymo, tačiau aš jų nepažįstu", – sakė G.Adomaitytė.

Rašytoja pasakojo, kad honoraras jai visada sumokamas už rankraštį dar iki knygos pasirodymo arba tik jai pasirodžius. Ji abejojo, ar turėtų papildomos finansinės naudos, jei knygynuose jos knyga patektų į perkamiausių knygų dešimtuką. Tačiau autorės sąskaitą papildo kiekviena jos knyga, kurią iš bibliotekos parsineša gyventojas, nes rašytoja – asociacijos LATGA narė. Kai kurios G.Adomaitytės knygos patenka į Lietuvos bibliotekose skaitomiausių knygų dešimtukus.

"Nemanau, kad leidykla privalo man siūlyti kokias nors ypatingas sąlygas – juk anksčiau ar vėliau privalėsiu už tą ypatingumą atidirbti, atlikdama tai, kas man nemiela. Galbūt būsiu spaudžiama rašyti knygas dažniau, nei noriu, gal man bus nurodyta keisti žanrą, gal po redagavimo nebeatpažinsiu savo teksto, gal pervargsiu knygos pristatymuose. To baiminuosi. Ypatingų sąlygų negeidžiu, jų nemėgstu, joms nepritariu, – kalbėjo rašytoja. – Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse kai kurie talentingi rašytojai nejučia iš kūrėjų tampa rašymo fabrikėlio darbininkais. Nei sau, nei kitiems to nelinkiu", – sakė pašnekovė.

Sutartys palankios leidėjams

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė teigė negalinti pasakyti nieko konkretaus apie honorarų dydžius, nes autoriai jų neviešina, tačiau esą aišku, kad tai ne tokios sumos, iš kurių galėtum ramiai pragyventi pusę metų ar bent tris mėnesius.

"Rašai knygą penkerius metus ir, tarkim, gauni vienkartinį 5 tūkst. eurų honorarą. Padalinkim: vienam mėnesiui tenka vos 83 eurai. Čia jau kalbu apie solidų honorarą, nes būna, kad už romaną užmokama 3 000, 2 000 arba 1 500 eurų. Knygų leidybos kaštai augo ir auga, taigi auga ir knygų kainos, bet, patikėkite, honorarai taip sparčiai tikrai nekyla", – teigė pašnekovė.

Perspėjimas: anot Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės B.Jonuškaitės, autoriai neturėtų pasirašyti jiems visiškai nenaudingų sutarčių, kuriose numatytos tik leidėjui naudingos sąlygos. B. Barausko nuotr.

Ji pasakojo, kad sutartis tarp rašytojo ir leidėjo pasirašoma po to, kai pastarasis perskaito į leidyklą atneštą rankraštį ir nusprendžia leisti knygą. Tačiau derybose stipresnioji pusė paprastai yra leidėjas.

"Tai dviejų pusių susitarimas, tik... atsiminkime, kad leidėjas yra puikus verslininkas, kuriam sutartį parengė geras advokatas. O kitoje stalo pusėje sėdi vien savo kūrybiniuose sumanymuose paskendęs autorius. Sutinku – juridinis neraštingumas – kiekvieno žmogaus asmeninė problema, tačiau aišku, kad žaidėjai ne iš tos pačios lygos. Daugeliui rašytojų sutarties formuluotės – klampūs labirintai, ir dažnai jie pasirašo nedaug ką suvokdami apie savo turtines teises ir kas vyks su jų rankraščiu ateityje. Autorius, net ir labai tikėdamas savo knygos sėkme, negali numatyti, pavyzdžiui, ar knyga bus labai perkama, ar ne. Ar knyga gaus paramą iš Kultūros tarybos, ar ne. Todėl dažniausiai pasirašo, kad gaus vienkartinį honorarą, nesvarbu, kiek leidėjas jo knygų parduos. Gali, žinoma, rizikuoti ir pasirašyti tokią sutartį, kurioje būtų numatyta, kiek procentų autorius gaus nuo kiekvienos parduotos knygos, kad tie procentai bus išmokami kiekvieną metų ketvirtį ar kas pusę metų. Atidavei penkerių metų vargą ir su viltimi lauk, kiek kada nors tau nubyrės. O gal ir visai nenubyrės. O gal bus knyga neperkama, o gal tik bus tau sakoma, kad neperkama, nes kaip tu patikrinsi tos leidyklos buhalteriją?" – svarstė B.Jonuškaitė.

Rašai knygą penkerius metus ir, tarkim, gauni vienkartinį 5 tūkst. eurų honorarą. Padalinkim: vienam mėnesiui tenka vos 83 eurai.

Ji teigė negalinti pasakyti, kokią dalį galutinės knygos kainos pasiima leidykla, knygynas ir kokia dalis tenka autoriui, nes kiekvienas autorius pasirašo individualią sutartį: galbūt vienas išsidera, kad jam leidykla sumokės 10 proc. nuo parduotų knygų (bet ne nuo kainos, kurią matome knygyne, o nuo leidyklos gautų įplaukų), o kitas – 12 ar 13 proc.

Tiesa, yra ir trečias kelias – autorius gali pats investuoti į savo knygos leidybą (gal iš savo kišenės, o gal suradęs dosnių rėmėjų), pats tartis su redaktoriumi, maketuotoju (o gali ir pats sumaketuoti savo knygą), knygos dailininku, pats sumokėti spaustuvei, pasiimti visą tiražą ir pats užsiimti knygos platinimu. Tuomet visas pelnas lieka jam.

"Toks rašytojas jokios kitos – "valdiškos" – tarnybos jau turbūt neieško. Neturi laiko. Laisvas kūrėjas-leidėjas-platintojas viename asmenyje. Ar yra tokių rašytojų? Taip, du tikrai pažįstu", – pasakojo sąjungos pirmininkė.

Kainos tik didėjo

Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė sakė, kad informacija, susijusi su autoriniais atlyginimais ir honorarais yra konfidenciali. Todėl ji teigė negalinti atskleisti nei vidutinių jų dydžių, nei kaip jie pastaruoju metu keitėsi, nei kokią knygos kainos dalį paprastai sudaro užmokestis autoriui.

Oficialūs 2016 m. duomenys atskleidžia tik tiek, kad apie 40 proc. knygos leidybos sąnaudų sudaro išlaidos, priklausančios nuo tiražo, – tai honoraras autoriams ir spaudos išlaidos.

Tačiau R.Elijošaitytė-Kaikarė pripažino, kad, jos žiniomis, labai nedaug autorių – ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – gali išgyventi iš rašymo. Vis dėlto tai priklauso nuo knygų pobūdžio ir susitarimų su leidyklomis.

Kalbėdama apie knygų kainas pašnekovė pažymėjo, kad knygos yra skirtingos, todėl ir jų kainos skiriasi. Apskritai jos priklauso nuo daugelio veiksnių: ar lietuvių autoriaus, ar versta, ar su iliustracijomis, koks spaudai naudojamas popierius, koks tiražas.

"Lietuvoje nėra fiksuotos kainos politikos, todėl jokiai knygai negali būti nustatyta viena kaina. Kiekvienas prekybos tinklas, o ir patys leidėjai turi teisę turėti savo kainodarą, taikyti nuolaidas", – aiškino ji.

Oficialūs duomenys rodo, kad pastaruoju metu didėjo tiek knygų kainos, tiek knygynų apyvartos.

Remiantis Lietuvos leidėjų asociacijos atlikta knygų sektoriaus apžvalga, 2016 m. vidutinė mažmeninė knygos kaina Lietuvoje buvo 9–10 eurų. Jau tuo metu vyravo nuomonė, kad knygos Lietuvoje brangios, o šią nuostatą iš esmės patvirtino kainų palyginimas su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, knyga iš populiariausių knygų penketuko Lietuvoje 2015 m. kainavo 13,06 euro, o tai buvo maždaug trečdaliu daugiau nei kaimyninėje Lenkijoje ir tik apie 20 proc. mažiau nei Olandijoje, kur gyventojų pajamos buvo 5–6 kartus didesnės nei Lietuvoje.

Lietuvoje nėra fiksuotos kainos politikos, todėl jokiai knygai negali būti nustatyta viena kaina. Kiekvienas prekybos tinklas, o ir patys leidėjai turi teisę turėti savo kainodarą.

Tuo metu Lietuvoje knygų įperkamumas buvo žemiausias iš tokio pobūdžio informaciją pateikusių ES šalių: skaičiuota, kad lietuvių šeima už mėnesio pajamas galėtų nusipirkti 85 populiarias knygas, Lenkijoje – 168, minėtoje Olandijoje – 374. 2016 m. duomenimis, vidutinis lietuvis spaudai per metus išleido 77 eurus, o knygoms teko šiek tiek daugiau nei trečdalis šių išlaidų.

Tačiau per pastaruosius metus knygų kainos tik didėjo. 2019 m. gruodį, palyginti su 2018 m. tuo pačiu laikotarpiu, knygų mažmeninės kainos padidėjo 2,2 proc. Ankstesniais laikotarpiais kainos didėjo atitinkamai 1,4 proc., 4,1 proc., 0,9 proc.

Tiesa, didėjo ir vidutinis gyventojų darbo užmokestis. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, šalies ūkyje siekė 802,7 euro, o 2016 m. – 583,9 euro.

Didėjo ir specializuotų parduotuvių, užsiimančių mažmenine knygų prekyba, apyvarta (be PVM) to meto kainomis: 2018 m. ji siekė 31,9 mln., 2017 m. – 29,9 mln., 2016 m. – 30 mln. eurų. Pažymėtina, kad statistika fiksuoja tik knygynų apyvartas, tačiau knygomis prekiaujama ir kitur (taip pat internete), tad bendra knygų pardavimo apimtis šalyje būtų didesnė.

R.Elijošaitytė-Kaikarė nekomentavo vartotojų pastebėjimų, kad leidyklos knygas perspausdina vis storesnes ir galimai dėl to jų kainos didesnės. Tačiau, pašnekovės manymu, pastaruoju metu išties skiriamas didesnis dėmesys knygos kokybei, dizainui, maketui. O tai esą neabejotinai turi poveikio ir knygos kainai.

2016 m. Lietuvos leidėjų asociacijos apžvalgoje teigiama, kad viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje knygų kaina aukšta, yra maži tiražai, o rinką geografiškai riboja kalba. Knygos leidyboje apie 60 proc. sąnaudų yra fiksuotos, nepriklausančios nuo tiražo dydžio, – tai vertimo, redagavimo, korektūros, maketavimo, dizaino sąnaudos.

Tiesa, nors knygynų apyvartos paūgėjo, įmonių, užsiimančių knygų, periodinių leidinių leidyba ir kita leidybine veikla, pardavimo pajamos per pastaruosius metus beveik nepakito: 2018 m. pardavimo pajamos siekė 112,7 mln. eurų, o 2017 ir 2016 m. – 112,8 mln. eurų. Šiek tiek labiau kito bendrojo pelno pokyčiai – jie siekė atitinkamai 49,9 mln. eurų, 48,9 mln. eurų ir 50 mln. eurų.

2018 m. smarkiai krito tik pelnas prieš apmokestinimą (rodiklis, prie įmonės grynojo pelno pridėjus pelno mokestį): 2018 m. jis siekė 3,1 mln. eurų,  2017 m. – 4,1 mln. eurų, o 2016 m. – 8,6 mln. eurų. Šiuos duomenis pateikė Lietuvos statistikos departamentas.

Laisvė kainuoja

Kad dabartinė vyraujanti praktika keistųsi, pirmiausia, anot B.Jonuškaitės, autoriai neturėtų pasirašyti jiems visiškai nenaudingų sutarčių, kuriose numatytos tik leidėjui naudingos sąlygos.

"Nors jau daug metų kalbama apie pavyzdines sutartis, bet vis dar atsiranda leidėjų, kurių sutartyse puikuojasi tokie autoriui skirti įsipareigojimai: besąlygiškai ir visam autorinių teisių galiojimo laikui perduoti užsakovui visas autorines turtines teises į kūrinį; nereikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas autoriaus vardas. Vadinasi, tau sumoka vienkartinį mažutį honorarą ir pasiima tavo kūrinį visam laikui ir dar 70 metų po mirties. Nenurodo, net kokiu tiražu jį išleis. Ir taip leidėjas galės perleisti tą kūrinį kiek tik norės kartų arba jį parduoti užsienio leidėjams, tavęs net neatsiklausęs. Tavo kūrinį naudos, kur tik norės ir kada norės, net nenurodydamas tavo pavardės", – kalbėjo pašnekovė.

Taip pat Kultūros tarybos skirta parama knygai turėtų ir jos autoriui garantuoti daug didesnį honorarą, negu kad leidžiant knygą be paramos. Daugelis leidyklų, anot B.Jonuškaitės, tokių principų tvarkingai ir laikosi, bet ne visos.

"Kaip minėjau, nėra jokios bendros tvarkos, yra individualūs susitarimai ir jie vargu ar gali atsijoti talentingus autorius nuo prastų. Čia veikia keisti rinkos dėsniai ir dažnai prastas autorius perkamumo prasme yra žvaigždė, o talentingojo knygos dulka knygynų žemiausiose lentynose. Kartais panašiai nutinka ir su skaitomumu – pasižiūrėkite LATGA-A suvestines: kokias knygas dažniausiai skolinasi žmonės bibliotekose? Kas daugiausiai uždirba už knygų panaudą?" – svarstė pašnekovė.

Tačiau sudėtingos finansinės sąlygos, anot B.Jonuškaitės, profesionalių kūrėjų iš pašaukimo neatbaido – jie rašė ir rašys.

"Šie vargu svarsto, ar jų darbas bus finansiškai naudingas. Atrodo, kad jie jau seniausiai susitaikę su mintimi, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, neįmanoma išgyventi vien iš kūrybos. Todėl daugelis rašytojų dienomis dirba kokius nors kitus darbus: redaktoriaus, vertėjo, leidėjo, mokytojo ir t. t., o naktimis ir laisvalaikiu rašo knygas. Norintys turėti daugiau laisvo laiko vasarą važiuoja skinti braškių į Norvegiją arba kur nors į statybas Anglijoje ar Vokietijoje", – pasakojo pašnekovė.

G.Adomaitytė, paklausta, kas rašytojams leistų iš kūrybos pragyventi lengviau, sakė, kad pirmiausia reikėtų keisti save – išmokti oriai ir garbingai gyventi su nedaug lėšų.

"Toves Jansson knygų apie trolius mumius veikėja Ondatra rašė traktatą "Apie nereikalingus daiktus" – tokį patį traktatą dera susikurti ir sau. Būtina suvokti, kad laisvė iš tiesų yra brangi visomis šio žodžio prasmėmis. Patartina dairytis visų įmanomų garbingų užsakymų – recenzijų ar knygų apžvalgų, publicistinių straipsnių rašymo, vertimų iš užsienio kalbų, skaitymo skatinimo ar panašių kultūrinių projektų, – kalbėjo pašnekovė. – Norite gyventi neva prestižiniame Vilniaus rajone, prašmatniame name? Tarkite laisvei sudie. Bet juk galima pasirinkti tradicinį butą, įsikurti atokiau nuo Vilniaus. Mudu su sutuoktiniu prieš 12 metų apsigyvenome Ignalinoje ir nė karto nesigailėjome, kad nutolome nuo Vilniaus 100 kilometrų."

Rašytoja sako, kad esama valstybės stipendijų, teikiamų "ne už gražias akis, bet labai konkretų projektą"; tokių stipendijų, anot jos, galėtų būti daugiau ir šiek tiek didesnių. Taip pat, jos manymu, galėtų didėti, plėstis kartą per metus laisviems menininkams teikiamos Kultūros ministerijos išmokos.

Paprastumo moko estai

Lūkesčių apklausose beveik 40 proc. įmonių vadovų nestabilią verslo aplinką įvardija kaip pagrindinę riziką plėtrai. Ir tai, anot Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio, visiškai nenuostabu – skaičiai kalba patys už save.

"2019 m. buvo priimti 17 748 nauji teisės aktai, o 8 090 teisės aktų buvo pakeisti. Iš turinčių įtakos verslo aplinkai teisės aktų pernai priimti 2 946 nauji ir pakeista 3 119. Pernai Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas keistas devynis kartus. Sprendimai, kurie tiesiogiai susiję su verslu, yra priimami skubos tvarka, neįvertinus jų padarinių ir nesitariant su verslu. Tad kalbėti apie prognozuojamą verslo aplinką tikrai negalime", – teigė pašnekovas.

Be to, mokesčių sistema Lietuvoje yra paini ir sudėtinga, o mokesčiai – santykinai dideli. Tai, remiantis gerąja valstybių praktika, neatitinka mažos ir augančios šalies specifikos.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyriausiosios ekspertės Indrės Genytės-Pikčienės teigimu, kiekviena šalis mokesčių sistemos modelį renkasi pagal vadinamąjį socialinį kontraktą – pagal tai, kiek ir kokių viešasis sektorius gyventojams turėtų siūlyti viešųjų paslaugų. Vienos šalys savo ūkį linkusios tvarkyti per viešąjį sektorių, kuo didesnį lėšų perskirstymą, o kitos – priešingai: jos valdžią įsivaizduoja, kaip bazinių paslaugų užtikrintoją, o visas likusias paslaugas teikia privatus sektorius.

Pavyzdžiui, Skandinavijos valstybėse, kaip pasakojo pašnekovė, yra išvystytas platus viešųjų paslaugų sektorius, tad šiose šalyse taikomi didesni mokesčiai, reikalingi toms paslaugoms išlaikyti. Tuo metu Airijoje ar Šveicarijoje mokesčių sistema yra lakoniška ir šiose šalyse yra daugiau galimybių į viešųjų paslaugų sektorių įsiterpti privačiam sektoriui.

Vis dėlto net ir šalyse, kuriose perskirstymo lygis yra aukštas, mokesčiai, anot I.Genytės-Pikčienės, negali kilti iki itin aukšto lygio. Teorinė Lafero kreivė byloja, kad kylant mokesčiams, biudžeto pajamų surinkimas didėja tik iki tam tikro taško. Peržengus ribą, tiek gyventojai, tiek verslas mokesčių pradeda vengti, netgi imasi iškeldinti iš šalies savo ekonomines veiklas. Taigi, kylant tarifui, biudžeto pajamos pradeda mažėti. Todėl mokesčių sistema turi būti optimali, subalansuota ir ne pernelyg apkraunanti. Tačiau Lietuva nepasižymi nė vienu šių bruožų.

Ekspertės vertinimu, Lietuvai būdingi ne tik santykinai dideli mokesčiai, bet ir gremėzdiška mokesčių sistema. Norėdama išlikti konkurencinga šalis esą turėtų siekti paprastos, lengvai suprantamos bei stabilios mokesčių sistemos – būtent tokią taiko estai.

"Net ir turėdami pragmatišką mokesčių sistemą su vienu tarifu jie sugeba į biudžetą surinkti daugiau mokestinių pajamų, įgyvendinti didesnį perskirstymą ir atitinkamai pasiūlyti aukštesnės kokybės viešąsias paslaugas visose srityse: švietimo, sveikatos apsaugos ir kituose sektoriuose. Net ir neskirdama šioms sritims daugiau, palyginti su BVP, lėšų, ši šalis sugeba pasiekti puikius rezultatus. Tai rodo, kad mes, turintys panašią istoriją ir išgyvenę panašius iššūkius, paprasčiausiai dar nesugebame surinktų pajamų išnaudoti optimaliai", – įsitikinusi I.Genytė-Pikčienė.

Jos manymu, Lietuvai, kuri vis dar išgyvena pereinamąjį laikotarpį, yra besivejanti šalis, ilgą laiką išgyvenusi emigracijos procesus ir turinti didžiulį interesą pritraukti užsienio investuotojų, būtina sukurti palankią terpę verslui ar aktyviems gyventojams reikštis, realizuoti savo idėjas. Vien tai Lietuvai gali padėti laimėti konkurencinę kovą su kitomis šalimis, mat daug pranašumų, palyginti tiek su Vakarais, tiek kitomis Centrinės Europos valstybėmis, šalis neturi.

Svarbiausia būtų sutvarkyti viešojo sektoriaus lėšų panaudojimą, jo efektyvumą – tuomet su tais pinigais, kuriuos suneša mokesčių mokėtojai, galima pasiekti daug aukštesnių kokybinių rezultatų.

Lėšas suvalgo aparatas

I.Genytės-Pikčienės vertinimu, labai nemažai lėšų Lietuvoje yra iššvaistoma, o tai sukuria visuomenės nepasitikėjimą ir smukdo motyvaciją mokėti mokesčius. Dėl to Lietuvoje, palyginti su Estija ar Vakarais, šešėlis yra didesnis.

"Svarbiausia būtų sutvarkyti viešojo sektoriaus lėšų panaudojimą, jo efektyvumą – tuomet su tais pinigais, kuriuos suneša mokesčių mokėtojai, galima pasiekti daug aukštesnių kokybinių rezultatų. Kol mes neišeisime iš to užburto nepasitikėjimo rato, manau, būtų labai kenksminga reikšmingai didinti mokesčius. Nes kol nėra pasitikėjimo, tol ir reikalauti aukštos mokesčių moralės yra paprasčiausiai akiplėšiška", – sakė LLRI ekspertė.

Ji priminė, kad prieš keletą metų darbą pradėjusi Vyriausybė žadėjo efektyvinti viešąjį sektorių: atlikti švietimo, aukštojo mokslo, sveikatos apsaugos sektorių, valstybės valdymo aparato reformas. Tačiau jos nebuvo įgyvendintos ir neefektyvaus viešojo sektoriaus organizmo išlaikymas pareikalauja vis daugiau lėšų.

"Tai kaip pilti vandenį į kiaurą kibirą. Kai viešojo sektoriaus paslaugų spragos bus užkamšytos, galbūt nebereikės nei progresinių mokesčių, nei kitų keistų mokestinių iniciatyvų, kurios komplikuoja visą mokestinę sistemą ir gyvenimą tiek smulkiam verslui, tiek ateinantiems investuotojams, – sakė I.Genytė-Pikčienė. – Šitie namų darbai turėjo būti padaryti ne vakar ar užvakar, bet valios tam nėra – jeigu ir atsiranda iniciatyvų Vyriausybėje, tai jos užgęsta Seime, nes politikai gyvena ne ilgalaikėmis strategijomis, o politinio ciklo ritmais. Dėl to politikams, pavyzdžiui, sunku uždaryti mokyklą regione, nors ji seniai nekuria pridėtinės vertės mokiniams, o tik imituoja švietimo procesus ir kainuoja mokesčių mokėtojams. Tokių spragų yra kiekvienoje srityje – Lietuva neatitinka vidutinių ES rodiklių ir pagal mokytojui tenkančių mokinių skaičių, vienam pacientui tenkančių gydytojų skaičių ir t.t."

Reikia mažinti šešėlį

Paklaustas, ar mokesčių didinimas nestabdo ekonomikos augimo, nes gyventojams lieka mažiau laisvų lėšų, kurias galėtų išleisti prekėms ir paslaugoms, banko "Swedbank" vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sakė, kad vienareikšmio atsakymo nėra. Svarbu tai, kokie mokesčiai didinami ir iki kokio lygio, taip pat nuo surenkamų lėšų panaudojimo.

"Akivaizdu, kad jei padidinus mokesčius eksportuotojai tampa mažiau konkurencingi arba visai nekonkurencingi užsienio rinkose, jiems sunkiau pritraukti žmogiškąjį kapitalą, tai ir trumpuoju, ir ilguoju laikotarpiu padariniai būtų neigiami. Jeigu mokesčiai didinami ir surinktos lėšos yra naudojamos neskaidriai, neefektyviai bei neatsakingai, tai tokioje aplinkoje dažnai ir įmonės, ir gyventojai yra linkę vengti mokestinės naštos tiek legaliomis, tiek nelegaliomis priemonėmis. Tada, didėjant mokesčiams, didėja ir šešėlinė ekonomika. Bet negalima teigti, kad visais atvejais didesni mokesčiai yra blogis. Neužmirškime, kad akcizų pagrindinė funkcija dažniausiai yra ne papildyti biudžetą, o pakeisti gyventojų elgseną, taršos mokesčiais bandoma mažinti taršių prekių ir paslaugų vartojimą. Tokių mokesčių didinimas gali nepatikti gyventojams ir verslo atstovams, bet ir trumpuoju, ir ilguoju laikotarpiu jis gali turėti teigiamos įtakos sveikatingumui, aplinkosaugai ir pan.", – aiškino pašnekovas.

Vis dėlto vienas esminių Lietuvos mokesčių sistemos bruožų, anot ekonomisto, yra tai, kad su gana dideliais, palyginti su kitomis ES šalimis, mokesčių tarifais į biudžetą surenkama gana nedaug mokesčių.

"Dažnai politikai ir kai kurie ekonomistai bado pirštu, kad Lietuvos biudžeto perskirstymas siekia tik apie 30 proc. BVP, kai ES vidurkis yra arčiau 40 proc. Bet jie užmiršta pasakyti, kad to priežastis yra ne maži mokesčių tarifai, o didelis mokesčių vengimas, didelė šešėlinė ekonomika. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nesurenkama lėšų į biudžetą, yra PVM atotrūkis, kuris, Europos Komisijos skaičiavimu, siekia daugiau nei milijardą eurų – tiek nesurenkama vien PVM mokesčio. Tai yra geras pavyzdys, kaip reikia ieškoti lėšų, norint papildyti biudžetą, t.y. mažinant mokesčių vengimą, stabdant kontrabandą, o ne didinant mokesčių tarifus", – įsitikinęs N.Mačiulis.

Anot jo, tuščių pakelių tyrimai rodo, kad cigarečių kontrabanda pastaraisiais metais padidėjo: jei prieš porą metų surūkytos nelegalios cigaretės sudarė 17 proc., tai dabar – 21 proc., nors Latvijoje ir Estijoje šis rodiklis tuo pačiu metu mažėjo.

"Tai reiškia, kad didindami akcizus nesugebame sėkmingai kovoti su kontrabandos srautais. Mokesčių politika, kai nedidinamos pastangos kovoti su šešėline ekonomika, o tiesiog bandoma dar labiau padidinti mokesčių tarifus, yra neefektyvi ir žalinga. Siekiama, kad tie gyventojai ir įmonės, kurios moka ir taip didelius mokesčius, sumokėtų dar daugiau", – sakė N.Mačiulis.

Robertas Dargis

Klesti populizmas

Ekspertai pastebi, kad biudžeto surinkimas yra tapęs bemaž svarbiausiu tikslu – svarbesniu ir už siekį sukurti palankią mokestinę sistemą, o tai esą byloja apie ribotą politikų požiūrį.

"Problema susijusi su tuo, kad planuojamas vienų metų biudžetas ir štai kitų metų biudžete yra tam tikri pažadai, tam tikri lūkesčiai, tačiau lėšų neužtenka, todėl keičiama mokesčių sistema. Tai yra labai primityvus ir neatsakingas mokesčių sistemos keitimas – tiek valstybės finansų išlaidas, tiek pajamas reikia planuoti ilgesniam laikotarpiui, nes mokesčių funkcija yra ne tik surinkti lėšų į biudžetą, ne tik perskirstyti lėšas, bet ir nesugriauti ateities vertės kūrimo potencialo, nesugadinti investicinės aplinkos", – pabrėžė N.Mačiulis.

Pašnekovas priminė, kad tirs Nobelio premijos laureato įvardytus mokesčių sistemos kūrimo principus: paprastumą, efektyvumą ir teisingumą. Ekonomisto vertinimu, Lietuvoje dažnai ne remiamasi šiais principais ar gerąja kitų šalių praktika, o prabėgomis ieškoma, kokį mokestį, neišprovokuojant labai didelio rinkėjų nepasitenkinimo, būtų galima padidinti ar sukurti, kad biudžetas pasipildytų vienu kitu papildomu euru.

Pirmiausia mokestiniai pakeitimai ar reforma turi paskatinti žmones galvoti apie savo ateitį.

Stebint praėjusių metų biudžeto formavimo laikotarpį, labiausiai, I.Genytės-Pikčienės vertinimu, nerimą kėlė tai, kad mokestinė sistema tapo įrankiu laimėti politinius žaidimus, todėl ji buvo "ganėtinai dažnai darkoma".

"Šios Vyriausybės kadencijos pradžioje buvo įvykdyta grandiozinė mokesčių reforma ir tarsi buvo padėtas taškas tolimesniems rimtesniems pakeitimams. Tačiau, net nepasibaigus kadencijai, vėl sulaukėme mokestinės sistemos pakeitimų. Jie daromi, siekiant labai trumpalaikių tikslų, netgi dėl priešrinkiminio populizmo. Kai stuburinė mokesčių sistema, kurios stabilumas yra labai reikšmingas tiek smulkiajam ir vidutiniam verslui, tiek ateinantiems investuotojams, panaudojama trumpalaikiams tikslams, tikrai einama klystkeliu", – sakė pašnekovė.

I.Genytės-Pikčienės manymu, pastarieji mokestiniai pakeitimai – tiek progresiniai mokesčiai, tiek papildomi "keisti automobilių registracijos, bankų ir kiti mokesčiai", – yra mokestinės sistemos iškraipymai.

Mokestinės blogybės

R.Dargis taip pat atkreipė dėmesį, kad, priimant sprendimus dėl mokesčių sistemos pakeitimo ar mokesčių įvedimo, svarbiausia numatyti tikslus, kurių ketinama siekti bent artimiausius 5 ar 10 metų.

"Jei siekiame tik surinkti biudžetą, tai jokie pakeitimai ar reforma neduos siekiamo efekto. Permainos turi nubrėžti valstybės ekonominio augimo ir konkurencingumo perspektyvą, – sakė LPK prezidentas. – Pirmiausia mokestiniai pakeitimai ar reforma turi paskatinti žmones galvoti apie savo ateitį. Kol mes neturėsime aiškaus ryšio tarp to, ką žmogus sumoka į biudžetą ir kokią mato naudą, tol jokia reforma nebus vainikuota sėkme. Tai turi dalį žmonių paskatinti imtis savo verslo – ji turi tapti paskata žmogui veikti ir elgtis ekonomiškai naudingiau sau. Ji turi sąlygoti žmonių mokestinę elgseną."

O N.Mačiulis kaip vieną didžiųjų mokestinės sistemos blogybių įvardijo įstatymuose "prikaišiotas lengvatas", kuriomis naudojasi siauros visuomenės grupės, kartais gaunančios ir labai dideles pajamas. Šioms lengvatoms, anot jo, dažniausiai nėra jokio aiškaus ekonominio ar socialinio pagrindo, todėl tai, ekonomisto manymu, yra akivaizdus diskriminavimas.

"Jei mokesčio tarifas diferencijuojamas tik pagal sektorių, o ne kitokius kriterijus, tuomet tai prieštarauja bet kokiems teisingumo principams. Atsimenu, praėjusių metų vasarą premjeras su Prezidentu netgi sukirto rankomis, kad tvirtinant 2020 m. biudžetą bus naikinamos lengvatos, peržiūrimas jų pagrįstumas. Tačiau tai ir liko tik rankų sukirtimu, nes šiame kontekste niekas iš esmės nepasikeitė", – sakė ekonomistas.

Maži reikalavimai mažiukams

Pernai priimtą nutarimą, leidžiantį su maisto gamyba susijusią veiklą vykdyti namuose, nekeičiant pastato gyvenamosios paskirties, papildė nauji supaprastinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) reikalavimai.

Pagal naujuosius reikalavimus, maisto tvarkymo subjektai, jį gaminantys mažais kiekiais gyvenamosios paskirties patalpose ir tiekiantys tiesiogiai vartotojams, turės pasirinkti vieną iš dviejų veiklos rūšių. Pirmoji yra kepyklos ir miltinių produktų, pavyzdžiui, pyragų, tortų, bandelių, keksiukų, sausainių ir pan., gamyba, antroji – paruoštų valgių ir patiekalų, pavyzdžiui, karštų patiekalų, šaltų užkandžių, pusgaminių ir kt. gamyba.

Komentuodami supaprastintą veiklą "Verslios Lietuvos" atstovai teigė, kad užduodami klausimai dėl verslo pradžios ir plėtros dažnai yra susiję su maisto tvarkymo veikla. Esą pastebima, kad žmonės rodo didelį norą vykdyti veiklą legaliai, tačiau vieniems dėl perteklinių reguliavimų to padaryti nepavyksta, kitiems iš viso dingsta noras imtis šio verslo.

Atsižvelgiant į gaminamo produkto rūšį ir svorį, nustatyta, kiek jų maksimaliai galima pagaminti per vieną dieną.

Pavyzdžiui, miltinės ir kreminės konditerijos gaminių, kurie sveria daugiau kaip 250 g (duona, pyragas, tortas ar pan.) per dieną galima pagaminti ne daugiau nei 5 vnt., o tokių, kurie sveria 250 g ir mažiau (bandelės, keksiukai, spurgos ir kt.), galima pagaminti ne daugiau kaip 100 vnt.

Sveriamų smulkiųjų duonos ar pyrago gaminių (pavyzdžiui, sausainių, džiūvėsių ar pan.) numatytas maksimalus kiekis – ne daugiau nei 7 kg per dieną. Gaminant patiekalus, per vieną dieną jų bus galima paruošti ne daugiau kaip 20 porcijų, pusgaminių (pavyzdžiui, makaronų, koldūnų, blynelių ir pan.) – ne daugiau nei 10 kg, o nedidelių užkandžių (pavyzdžiui, vieno kąsnio sumuštinių) – ne daugiau kaip 100 vnt.

Nors dabar veiklą galima pradėti be didelių investicijų į namų virtuvę, patalpoms keliami esminiai reikalavimai: aplinka ir įranga turi būti geros būklės, švari ir lengvai valoma, prireikus – dezinfekuojama; patalpoje neturi būti kenkėjų; būtina užtikrinti karšto ir (ar) šalto geriamojo vandens tiekimą; turi būti atliktas vandens laboratorinis tyrimas; laiku ir dažnai pašalinamos iš darbo zonos atliekos.

Nors gyvenamosios paskirties patalpose jau galima vykdyti maisto gamybą, tačiau tiems, kurie šia veikla planuoja užsiimti ne nuosavame, o dviejų butų sublokuotame name ar daugiabutyje, reikia gauti kaimynų sutikimus. Taip pat patalpos, įranga, produktai ir žaliavos turi atitikti supaprastintus VMVT reikalavimus. Prieš išduodami maisto tvarkymo subjekto pažymėjimą inspektoriai vizituoja ir vertina patalpų bei gamintojo pasiruošimą.

"Verslios Lietuvos" Verslo aplinkos gerinimo grupės vadovo Vytauto Adomaičio vertinimu, anksčiau vyravusi nuostata, kad reikia iš anksto užkirsti kelią visiems galimiems neigiamiems poveikiams, sukūrė perteklinius veiklos draudimus ir neproporcingus apribojimus, kurie mažino Lietuvos verslo konkurencingumą.

"Supaprastinti reikalavimai lemia lengvesnę verslo pradžią, nereikalaujančią didelių investicijų ar sudėtingo pasiruošimo. Manome, kad tai paskatins naujų verslų kūrimąsi ir bendrą verslumą visoje Lietuvoje. Vieniems toks verslo pobūdis yra papildoma veikla, kitiems – pragyvenimo šaltinis arba paskatinimas kurti didesnį verslą, atidaryti savo restoraną ar kepyklėlę", – sakė jis.

Išlįs iš šešėlio?

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnioji ekspertė Ieva Valeškaitė patvirtino, kad nauja tvarka išties ne tik įgalins daugiau žmonių užsiimti šia veikla, bet ir leis išlįsti iš šešėlio tiems, kurie iki šiol tai darė pažeisdami galiojančią tvarką.

"Džiugina, kad tai jau ne pirmas pakeitimas, supaprastinantis maisto produktų gamybos tvarką smulkiesiems verslininkams. Maisto gamyba ilgą laiką buvo (ir veikiausiai tebelieka) viena labiausiai reguliuojamų veiklos sričių – iki praėjusių metų galimybės gaminti maistą parduoti namuose praktiškai neegzistavo. Norintieji gaminti maisto produktus parduoti turėjo, pavyzdžiui, ieškotis patalpų, turinčių atskirą įėjimą žaliavoms ir gataviems produktams bei pan. Vykdantys šią veiklą turi gerokai pasukti galvą, norėdami laikytis galiojančių taisyklių. Kai kurie reikalavimai palieka daug erdvės tikrintojų interpretacijoms – nors ir nurodoma, kad gamybos patalpų sienų, grindų, lubų, langų, durų danga turi būti lengvai plaunama (paviršius lygus, dažytas, gali būti išklota plytelių danga), toli gražu ne visos iš pažiūros tinkančios dangos gali prasprūsti pro tikrintojų filtrą", – sakė I.Valeškaitė.

Perteklinių reikalavimų atsisakymas, anot I.Valeškaitės, yra žingsnis teisinga kryptimi. Tuo labiau kad Lietuvoje smulkusis verslas ir taip susiduria su didžiule administracine našta – institutas suskaičiavo, kad 244 valandas, arba daugiau kaip 30 darbo dienų, pernai mažos Lietuvos įmonės turėjo skirti administraciniams formalumams: deklaracijoms, statistinėms ataskaitoms ir kitiems dokumentams pildyti. Tad esą nekeista, kad vengdami tokios naštos smulkieji verslininkai vengia registruoti savo veiklą, gaminius pardavinėja per pažįstamus.

Deja, gaminantiems maistą namuose palikti kiekio ribojimai kelia abejonių. Juk penki kepalėliai duonos ar 20 kibinų įmonės šventei – juokas.

Šešėlis nedings

Lietuvos vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos prezidento Jaroslavo Orševskio manymu, nauja tvarka yra labai pagirtinas dalykas, kita vertus, dar nėra aišku, ar tai nebus tik palengvinimai popieriuje. Nors asmuo nebus priverstas investuoti į veiklai skirtas patalpas, tačiau jo turimos patalpos turės atitikti visus standartus, o jie esą tikrai nėra paprasti.

"Taigi, labai džiugu, kad smulkūs verslininkai arba žmonės, norintys prisidurti prie savo uždarbio, galės tai ir padaryti. Be to, ir valstybė dėl to laimės – mokesčių inspekcija gaus įplaukų ar dėl sumokėtų mokesčių, ar nusipirktų verslo liudijimų. Kita vertus, atsiranda labai daug klausimų, kas ir kaip užtikrins, kad viskas būtų daroma taip, kaip turėtų. Štai prie Rotušės matome šampaną pilstančius ir mažus sumuštinukus parduodančius žmones. Kiekvienas tas sumuštinis tikrai nėra atkeliavęs iš restoranų. Šešėlis išlieka ir niekur jis nedings. Tiesiog tiems, kas tikrai nori vykdyti veiklą, yra užsidegęs, supaprastinimai leis vykdyti veiklą legaliai", – svarstė J.Orševskis.

Rimto verslo nesukurs

"Deja, gaminantiems maistą namuose palikti kiekio ribojimai kelia abejonių, – sakė I.Valeškaitė. – Juk penki kepalėliai duonos ar 20 kibinų įmonės šventei – juokas. Gausios giminės šeimininkės turbūt daugiau maisto paruošia Kalėdų švenčių stalui. Tarnybos, žinoma, baiminasi, kad nekokybiški produktai nepatektų į rinką. Tačiau dabar egzistuoja vis daugiau informacijos šaltinių, kurie leidžia sužinoti, ko galite tikėtis pirkdami iš vieni ar kito pardavėjo, pietaudami kavinėje ar greta įsikūrusiame restorane. Tai geriau nei informacija, kurią viešai pateikia įvairios tarnybos. Neskaniai pavalgėte? Taurių švarumas kavinėje sukėlė abejonių? Po jūsų atsiliepimo socialiniuose tinkluose arba mobiliosiose restoranų apžvalgų programėlėse įstaigai arba tiekėjui gali ilgai tekti plauti dėmę nuo savo prijuostės. Turbūt retas pasidomi, kaip kavinę, kurioje yra suplanavęs praleisti vakarą, įvertino Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Tačiau prieš tai valgiusiųjų atsiliepimai socialiniame tinkle – kitas reikalas", – svarstė I.Valeškaitė.

J.Orševskio manymu, supaprastina veikla veikiau leis gerai prisidurti prie gaunamų pajamų, nei kurti pelningą verslą.

"Naminėje orkaitėje vienu kartu mes daugiau nei 20 keksiukų nelabai iškepsime. Tad, jei norime pagaminti dienos leistiną normą – 100 vnt.,– turime kepti penkis kartus po 25 minutes – iš viso susidaro 2,5–3 val., o dar užtrunka sumaišyti tešlą ir t.t. Tad jeigu nori kepti didesnėmis apimtimis, nesi toks ir smulkus verslininkas – jei apimtys didesnės, galbūt atsiranda poreikis investuoti į didesnę patalpą, didesnį našumą. Kiekvienas turi paskaičiuoti, kiek gali investuoti, bet pradžia gali būti ir 100 keksiukų", – svarstė pašnekovas.

Jis taip pat akcentavo, kad nors apraše labai glaudžiai nurodyta, kokią produkciją galima gaminti namuose, tačiau keliais žodžiais aprėpiama labai didelė kulinarijos ir konditerijos dalis.

J.Orševskis sakė nejaučiantis baimės, kad supaprastinta tvarka gali sukelti chaosą, t.y. kad smulkių gamintojų atsiradimas gali pakenkti kokybės standartams ir sumažinti visos rinkos reputaciją.

Pašnekovas sakė pats jau šešerius metus turintis individualios veiklos pažymą, pagal kurią vieną ar du kartus per metus gamina renginiams. Tačiau išaugsiančios konkurencijos jis nesibaimina, mat rinka yra ganėtinai didelė – vietos užteks tiek didiesiems, tiek mažiesiems gamintojams.

"Aš manau, žmogus gali atsirinkti, ko jis nori: ar sumuštinuko, ar brangesnio gaminio. Pavyzdžiui, sumuštinukai, mano nuomone, neturėtų kainuoti pigiau 1,20 euro, nes vien jiems pagaminti reikia labai daug resursų ir laiko. Bet yra žmonių, kurie nesibodi susukti kelias tortilijas, supjaustyti jas į 20 dalių ir 40 vnt. parduoti už 20 eurų, – jie taip prisiduria pinigų. Aš į tai žiūriu tik su šypsena, nes matau savo ir tų žmonių produkcijos kokybę. Tačiau rinka yra ganėtinai didelė ir pritaikyta kiekvienam vartotojui. Manau, laikui bėgant, žmonės atsirinks, kas yra kokybiška. Ir kaip bet kuriame kitame versle, vieni turės daugiau užsakymų, kiti – mažiau, o treti pamatys, kad neverta gaišti laiko, ir veiklą nutrauks", – kalbėjo J.Orševskis.

Butų pardavimas pirminėje rinkoje, anot ekspertų, šiemet yra 70 proc. didesnis nei pernai, tad NT plėtotojų "sandėliuose" užsilikę keli tūkstančiai dar neparduotų butų apie pasiūlos perviršį nesignalizuoja.

Pastato tiek, kiek reikia

Nepaisant sostinėje augančios konkurencijos tarp butų plėtotojų (kasmet pastatoma ir pardavimui pasiūloma vis daugiau butų ir namų), neparduotų butų skaičius jau pastatytuose daugiabučiuose, anot "Ober-Haus" Būsto departamento vadovo Antano Kišūno, iš esmės išlieka stabilus ir išsilaiko ties 1 000–1 400 riba jau aštuntus metus iš eilės.

"Ober-Haus" skaičiavimais, 2019 m. viduryje neparduotų butų Vilniuje buvo apie 1 050.

Kotryna Griško, "Inreal" grupės NT analitikė, skaičiuoja, kad vadinamasis butų "sandėlis" šiemet, palyginti su praėjusiais metais, yra didesnis 11 proc. Tačiau šį pokytį, anot jos, lemia abiejose pusėse suaktyvėjusi rinka: tiek plėtotojai siūlo daugiau objektų, tiek ir gyventojai jų nuperka daugiau.

"Pardavimo rodikliai yra gerokai didesni – šių metų pirmą pusmetį žmonės nupirko 2 856 butus, tai yra apie 70 proc. daugiau nei pirmą 2018 m. pusmetį, kai buvo parduoti 1 675 butai. Taigi, galima sakyti, ką plėtotojai pasiūlo, tą rinka ir įsisavina", – sakė pašnekovė. Jos vertinimu, rinka yra subalansuota.

V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

"Inreal" duomenimis, liepos pabaigoje pirminėje Vilniaus rinkoje laisvų ir rezervuotų butų suskaičiuojama apie 5 500. Dar apie 2 tūkst. butų, įvertinus pasiūlą skelbimų portaluose, galimai yra antrinėje rinkoje.

Butus perka "iš brėžinių"

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius atkreipė dėmesį, kad į neparduotų butų apskaitą paprastai įtraukiami ir objektai, esantys tik pradėtuose statyti namuose. Į dalį jų dar neįmanoma fiziškai įžengti.

Pašnekovo skaičiavimu, šiuo metu Vilniuje neparduotų butų, kuriuos galima rezervuoti arba pirkti, bet kurių nemaža dalis yra dar nestatomuose namuose, skaičius siekia beveik 5 800. Butų, kuriuose jau galima apsižvalgyti, yra tik apie 1 500. Taigi, kaip pažymėjo pašnekovas, didžioji dalis, virš 3 tūkst. butų, yra tik NT plėtotojų brėžiniuose arba statomuose namuose.

"Todėl sakyti, kad butai stovi tušti ar yra labai didelis neparduotų butų skaičius, būtų neteisinga. Šie skaičiai tikrai nėra dideli ar nenormalūs. Vilniuje šių metų pusmetį buvo parduota beveik 3 tūkst. butų, per metus jų bus parduota 5 500–6 000. Panašus ir statybų tempas. Kitaip tariant, tiek, kiek pastatoma, per metus maždaug ir parduodama", – sakė M.Statulevičius.

Į apskaitą dar realiai neegzistuojantys butai įtraukiami ne veltui. K.Griško pastebėjimu, gyventojai butą dar statomuose objektuose ar vien iš brėžinių įsigyja ganėtinai dažnai. Mat kuo ankstyvesnė statybos stadija, tuo didesnė tikimybė rasti maksimaliai pirkėjo poreikius atitinkantį būstą – pasirinkti pageidaujamą daugiabučio aukštą, patraukliausią buto suplanavimą ir pan. Be to, kai kurie plėtotojai pradinėje statybos stadijoje leidžia daryti tam tikrus plano pakeitimus.

Butų pardavimo vangumą gali lemti miesto rajonas, kuriame statomas objektas, langų orientacija, aplinka, infrastruktūra.

Šiuo metu, anot pašnekovės, rinkoje daugiausia ir siūloma butų dar statomuose pastatuose.

Sunkiau realizuojama 20 proc.

Nors bendras realizacijos rodiklis Vilniaus pirminėje butų rinkoje aukštas, plėtotojams, A.Kišūno pastebėjimu, sekasi skirtingai. Vienuose projektuose statybų pabaigoje jau būna parduoti ar rezervuoti beveik visi butai, kituose pardavimo apimtis nesiekia ir trečdalio jau pastatytų butų.

"Ober-Haus" skaičiavimais, per 2019 m. pirmąjį pusmetį pastatytuose daugiabučių projektuose (25) statybos pabaigoje iš viso buvo parduota ar rezervuota beveik 72 proc. butų. Projektai, kuriuose buvo realizuota mažiau nei 40 proc. butų, sudarė 20 proc. visų šių projektų (5). Projektai, kuriuose buvo realizuota nuo 40 proc. iki 80 proc. butų, sudarė 40 proc. visų projektų (10). Likusiuose 40 proc. projektų (10) statybų pabaigoje buvo parduota ar rezervuota virš 80 proc. butų.

Eksperto pastebėjimu, pardavimo vangumą tam tikruose objektuose gali lemti keli aspektai: miesto rajonas, kuriame statomas objektas, langų orientacija, aplinka, infrastruktūra. Tačiau didžiausią įtaką likvidumui daro butų suplanavimas ir plėtotojų nustatyta kainodara – sunkiausiai parduodamiems butams būdingas nepatogus, nefunkcionalus suplanavimas ir per daug optimistinės plėtotojų nustatytos kainos.

Kalti ne mirštantys rajonai

M.Statulevičius įsitikinęs, kad patyrę ir rinkoje ne vienus metus veikiantys statytojai žino ir tiria rinką, stebi pirkėjų poreikius, tad pastatytus butus realizuoja gana greitai. Tačiau įspūdį, kad kai kuriuose rajonuose butai yra sunkiau parduodami, gali sudaryti naujokų plėtojami objektai. Mat darydami savo pirmuosius projektus jie kartais kopijuoja didžiųjų rinkos žaidėjų rinkodarą ir prašauna pro šalį – produktas gali būti ne taip gerai parengtas, tačiau jo kaina gali mažai skirtis nuo patrauklesnio objekto.

Taip pat objektai gali būti sunkiai realizuojami dėl tam laikotarpiui būdingų poreikių neatitikimo. Pavyzdžiui, vangesnį pardavimą gali lemti prastesnė, nei dominuoja rinkoje, būsto energinė klasė.

"Tai gali sukurti įspūdį, kad rajonas, kuriame objektas stovi, yra mažiau patrauklus. Tačiau tokių rajonų, kuriuose nebūtų visiškai statoma ar nebūtų parduodama, Vilniuje šiuo metu turbūt nėra daug. Net ir Šeškinė, kurioje ilgą laiką nebuvo nieko statoma, šiuo metu yra viena iš aktyvesnių (realizuojami 2–3 projektai ir jie ganėtinai gerai parduodami). Galbūt mažiau statybų dabar yra rytinėje miesto dalyje. Santariškių teritorija, prieš 5–8 metus pasižymėjusi aktyvesne plėtra, dabar yra ramesnė, bet, matyt, ratas apsisuks ir aktyvumas keisis – juk gyvenimo būdas mieste keičiasi: vienu laikotarpiu buvo populiarūs individualūs namai, kitu – kotedžai, dar kitu – butai ir pan.", – aiškino pašnekovas.

Jo pastebėjimu, vis daugiau būstų statoma centrinėje miesto dalyje, populiariais rajonais tampa Šnipiškės, Žirmūnai, Naujamiestis, kurie anksčiau buvo mažiau patrauklūs statytojams. "Žmonės dabar nori gyventi arčiau centro, savo darbo vietų, tad natūralu, kad atsiranda daugiau vidutinio arba brangesnio segmento būstų – centre statomas būstas savo kaina viršija miesto vidurkį", – pasakojo M.Statulevičius.

Tiesa, centre esantį brangesnį turtą, jo manymu, parduoti užtrunka ilgiau. Tačiau tai esą veikiau pasakytina apie prestižinio segmento būstą. Anot pašnekovo, natūralu, kad būsto, kurio kvadratinio metro kaina viršija 3–4 tūkst. eurų, pirkėjams svarbu ne tik patikimas statytojas, aplinka, bet ir kaimynystė, papildomos paslaugos, įrengimas ir pan.

"Apskritai žmonės dabar renkasi iš didesnio objektų skaičiaus. Vilniuje šiuo metu statoma daugiau nei 100 objektų, taigi žmogui, norinčiam gyventi tam tikrame rajone ar gatvėje, yra galimybė pasirinkti net ne iš vieno, o kelių objektų. Galbūt dėl didesnių galimybių rinktis pirkimo laikotarpis šiek tiek išsitęsia. Galbūt, pavyzdžiui, žmogus, apžiūrėjęs vieną būstą, žino, kad šalia bus statomas jam palankesnis objektas, ir rinksis jį. Pirkėjai dabar tiesiog lygina objektus platesniame spektre – stovintį pastatą su kitu stovinčiu, statomą su jau stovinčiu ir pan.", – aiškino M.Statulevičius.

Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventų įsidarbinimo vidurkis yra didžiausias tarp Baltijos šalių. Jungtinės Karalystės "The Knowledge Academy" atlikti tyrimai pagal 2018 m. duomenis rodo, kad įsidarbino 83,3 proc. studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose baigusių asmenų. Latvijoje šis rodiklis siekė 81,7 proc., Estijoje – 74,5 proc.

Aukščiausias Europoje absolventų įsidarbinimo vidurkis fiksuojamas Islandijoje (91,8 proc.), Nyderlanduose ir Norvegijoje (89,2 proc.), Vokietijoje (88,7 proc.), Čekijoje (88,0 proc.), Šveicarijoje (87,5 proc.).

Sunkiausiai darbą susirasti sekėsi aukštąjį išsilavinimą įgijusiems Graikijoje (50,5 proc.), Italijoje (52 proc.), Ispanijoje (66,3 proc.), Kroatijoje (67,3 proc.), Bulgarijoje (70,2 proc.).

Sekli darbuotojų pasiūla

Politologo, dirbusio ne viename prestižiniame pasaulio universitete, Ainiaus Lašo manymu, didžiausią įtaką tokiems Lietuvos rodikliams veikiausiai daro santykinai didelis darbuotojų poreikis rinkoje. Anot jo, darbuotojų trūkumas jaučiamas praktiškai visose srityse, todėl esą pernelyg nestebina, kad aukštųjų mokyklų absolventai gana nesunkiai randa darbą, o verslas yra pasiruošęs į juos investuoti.

Tačiau jei ekonominė situacija pasikeistų liūdnesne linkme, tai esą neigiamai atsilieptų ir jaunimo įsidarbinimo lygiui.

Gintautas Jakštas, Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas, taip pat sakė, kad šalies aukštųjų mokyklų absolventų įsidarbinimo lygis yra aukštas dėl darbuotojų pasiūlą viršijančios paklausos. Tačiau, jo manymu, svarbiausia klausti, ar absolventai randa jų lūkesčius atitinkantį darbą. Mat statistikoje, kuri atskleidžia, kokia dalis absolventų dirba darbą, kuriam reikalingas aukštasis išsilavinimas, Lietuva atrodo prasčiau. Pavyzdžiui, vos vienas iš trijų sporto ar žemės ūkio mokslus universitetuose baigusių absolventų dirba darbą, kuriam reikalingas aukštasis mokslas. Likę du trečdaliai dirba darbus, kuriems būtų pakakę profesinio ar žemesnės grandies išsilavinimo.

"Pavyzdys iliustruoja, kad pasiskirstymas skirtinguose švietimo lygiuose neatitinka darbo rinkos struktūros (vertinant aukštos, vidutinės ir žemos kvalifikacijos pareigas). Dar opesnė problema, kad kai kuriose programose studentų žymiai daugiau, nei darbo rinkoje reikės tokių absolventų, kai kuriose – priešingai – studentų net kelis kartus per mažai. Dėl to ir yra situacija, kai darbo rinkoje jaučiamas didelis trūkumas aukštos kvalifikacijos specialistų, pavyzdžiui, inžinierių, IT specialistų, mokytojų ir pan., o kai kurias kitas programas baigę absolventai, nors galbūt įgijo kokybišką išsilavinimą, aukštos kvalifikacijos darbo rasti negali, nes tos profesijos absolventų parengta tiesiog žymiai per daug", – kalbėjo G.Jakštas.

Darbdaviai kartelės nenuleidžia

Užimtumo tarnybos duomenys leidžia daryti prielaidą, kad absolventų įsidarbinimo galimybės gerėja. Pastaruosius penkerius metus į Užimtumo tarnybą besikreipiančių jaunuolių, iš jų ir absolventų, kasmet mažėja. Per vienuolika šių metų mėnesių į Užimtumo tarnybos klientų aptarnavimo skyrius kreipėsi 8 tūkst. absolventų: iš jų kas trečias buvo įgijęs universitetinį išsilavinimą, kas ketvirtas baigė kolegiją, apie 42 proc. jaunuolių baigė profesines mokyklas. Šiemet, palyginti su 2018 m. sausio–lapkričio mėnesiais, absolventų įregistruota apie 12 proc. mažiau.

CVonline.lt rinkodaros vadovės Ritos Karavaitienės pastebėjimu, šiuo metu daugiausia darbo pasiūlymų yra skirta IT, klientų aptarnavimo ir paslaugų, gamybos, pardavimų, inžinerijos, finansų, transporto, prekybos, statybos srities darbuotojams. Šiose srityse paklausa didelė, tačiau pasiūla – ne itin.

"Konkurencija šiose srityse nėra didelė, įsidarbinimo galimybės aukštos. Daug didesnė konkurencija fiksuojama rinkodaros, žmogiškųjų išteklių, teisės, žiniasklaidos, organizavimo, administravimo srityse. Čia mažiau darbo pasiūlymų, daugiau kandidatų, o laimi – stipriausi", – pasakojo pašnekovė.

Dažnai laimi tie, kurie studijų metu įgijo atitinkamos darbinės patirties, yra aktyvūs, motyvuoti ir turi teisingą požiūrį į darbą.

Nors darbo rinka išgyvena ne pačius lengviausius laikus – su darbuotojų trūkumu susiduria beveik visos veiklos sritys – ir absolventai galėtų būti išsigelbėjimas, tačiau realybė esą šiek tiek kitokia.

"Jaučiamas kai kurių sričių absolventų trūkumas, pavyzdžiui, IT, technologijų, inžinerijos srities. Tačiau absolventams trūksta praktinės patirties ir įgūdžių, o kai kuriems gerokai stinga ir motyvacijos. Dažnai laimi tie, kurie studijų metu įgijo atitinkamos darbinės patirties, yra aktyvūs, motyvuoti ir turi teisingą požiūrį į darbą. Absolventas absolventui nelygus – darbdaviai vien dėl darbuotojų trūkumo reikalavimų kartelės nenuleidžia ir ieško sau tinkamo darbuotojo, kuris atitiktų ne tik techninius reikalavimus, bet ir tiktų kaip asmenybė. Jei studentas tikslingai sėmėsi darbo patirties, gavęs diplomą jis ieškos jau nebe pirmo darbo, o kils karjeros laiptais", – sakė R.Karavaitienė.

Nuo ankstesnės darbo patirties, kaip pastebėjo pašnekovė, priklauso ir absolvento darbo užmokesčio dydis. Jei absolventas ieškosi pirmojo darbo, jo atlyginimas gali būti gerokai mažesnis už senbuvių. Tačiau jei studijų metu jis sukaupė vertingos darbo patirties, atlyginimas greičiausiai bus didesnis nei absolvento, pirmąkart siekiančio įsilieti į darbo rinką.

R.Karavaitienės skaičiavimu, daugiausiai uždirba 6–10 metų patirtį turintys darbuotojai, o iki vienų metų patirtį turintys uždirba 28 proc. mažiau. Turintys 1–2 metų ir 3–5 metų patirtį darbuotojai uždirba atitinkamai 18 proc. ir 6 proc. mažiau.

Ne diplomas, o patirtis

Specialistai vieningai sutinka, kad didžiausią dėmesį įdarbindami jauną specialistą darbdaviai teikia šio sukauptai darbo patirčiai. Todėl pranašumą įgyja tie, kurie studijas derino su darbu. Tiesa, tuometinis Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (dabar – STRATA) yra konstatavęs, kad darbas studijų metu turi neigiamos įtakos studentų mokymosi pažangumui. Nedirbantys studentai dažniau mokosi puikiais balais, o dirbantys tokių rezultatų pasiekia rečiau.

Paklaustas, ar nesusidaro paradoksali situacija, kai į darbo rinką lengviau įsilieja prastesniais balais mokslus baigę, tačiau studijų metais dirbę studentai, G.Jakštas pažymėjo, kad esminis dalykas ieškant naujo darbuotojo yra kandidatų žinios ir gebėjimai. Anot jo, klausimas, kaip šios žinios ir gebėjimai buvo įgyti, darbdaviui yra antraeilis. Tai patvirtina šiemet STRATA atlikta darbo skelbimų analizė, kurios metu buvo išanalizuota daugiau nei 160 tūkst. darbo skelbimų, siekiant nustatyti, koks išsilavinimas, įgūdžiai, darbo patirtis ir asmeninės savybės aktualiausios naujų darbuotojų ieškantiems darbdaviams.

Tyrimo rezultatai parodė, kad net į 64 proc. skelbimų išsilavinimo reikalavimas nėra įtrauktas, nors apie pusę skelbimų sudaro aukštos kvalifikacijos darbo vietos, kurioms reikalingi gebėjimai, įprastai įgyjami aukštosiose mokyklose. Taigi, pagrindinis akcentas yra žinios ir gebėjimai, kurie gali būti įgyti įvairiais būdais.

Nors yra daug tyrimų, kurie rodo, kad darbas studijų metų pagerina studentų perspektyvas darbo rinkoje, tačiau, kaip akcentavo pašnekovas, darbas darbui nėra lygus – reikėtų atskirti atvejus, kai studentas dalį dienos skiria su studijomis susijusiam ir tolesnei karjerai aktualią patirtį teikiančiam darbui nuo žemos kvalifikacijos darbų.

Pagal rodiklį, parodantį, kiek asmenų dirba žemesnės kvalifikacijos darbą, negu įgytas išsilavinimas, Lietuva, palyginti su ES, pasižymi gana prasta situacija.

"Tai signalizuoja apie kelias problemas, susijusias su studijų kokybe, studijų vietų paskirstymu, žemu studijuojančiųjų pasirengimu, praktiškai neegzistuojančiu profesiniu orientavimu. Kita vertus, reikia pripažinti ir tai, kad ne visiems studentams pavyksta sėkmingai suderinti darbą su studijomis. Dalis dirbančių studentų mokosi tik tam, kad išlaikytų egzaminus ir gautų diplomą. Pabaigę studijas jie lieka tame pačiame žemesnės kvalifikacijos darbe, o diplomas gula į stalčių. Tačiau, jei studentas renkasi su studijomis susijusį darbą, jam geriau sekasi rasti tinkamą laiko balansą ir toks pasirinkimas gali turėti teigiamos įtakos studento karjeros perspektyvoms. Todėl galima pasidžiaugti, kad beveik pusė dirbančių Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų renkasi darbą, susijusį su studijuojamu dalyku", – sakė G.Jakštas.

Anot jo, tik maža dalis darbdavių prašo kandidatų atnešti diplomo priedėlį ir parodyti studijų rezultatus. Daug dažniau tinkamiausią kandidatą atsirinkti padeda pokalbis ir praktinė užduotis – tai geriausiai padeda įvertinti kandidato potencialą.

Yra darbdavių, kurie norėtų, kad absolventai būtų parengti konkrečiai darbo vietai. Tačiau aukštojo išsilavinimo misija yra kitokia.

Praktika – geriausias kelias

Šalies darbdaviai studijų kokybę, kaip pastebėjo G.Jakštas, yra linkę vertinti ganėtinai kritiškai. 2014 m. centro atliktas tyrimas parodė, kad tik pusė darbdavių šalies studijų kokybę vertina teigiamai. Tuo metu 31 proc. ją įvertino neutraliai, o 19 proc. – neigiamai. Anot jo, studijų kokybės atžvilgiu kritiškiausi privataus sektoriaus darbdaviai. Tačiau darbdavių ir akademinės bendruomenės požiūris į studijų kokybę dažnai skiriasi.

"Dalis darbdavių studijų kokybę redukuoja iki įdarbinto absolvento pasirodymo. Jei absolventas dirba gerai – studijų kokybė gera, jei jis susiduria su iššūkiais – vertinimas kritiškas. Tačiau nebūtinai prastas darbuotojas reiškia prastą studijų kokybę – tai gali nulemti ir asmeninės darbuotojo savybės ar kiti veiksniai, kurių įtaką įvertinti sudėtinga. Yra darbdavių, kurie norėtų, kad absolventai būtų parengti konkrečiai darbo vietai. Tačiau aukštojo išsilavinimo misija yra kitokia. Aukštasis išsilavinimas turi ugdyti kūrybišką, XXI a. iššūkiams pasirengusią asmenybę, turinčią platų akiratį ir išprusimą. Tai nereiškia, kad vos priimtas į darbą absolventas tiksliai žinos, kaip ką daryti ir tiks tik tai konkrečiai darbo vietai. Iš jo turi būti tikimasi žinių ir gebėjimų, leisiančių gana greitai tapti produktyviu darbuotoju daugelyje skirtingų profesijų", – pažymėjo G.Jakštas.

Tačiau Lietuvos verslo konfederacijos generalinis direktorius Andrius Nikitinas tvirtino, kad darbdaviai absolventus vertina palankiai – jų įdarbinimas esą tik šiek tiek labiau komplikuotas, kadangi darbdaviui kainuoja papildomų resursų.

"Daugelis darbdavių studentus mielai priima, aišku, egzistuoja tam tikros apmokymo sąnaudos – reikia paruošti specialistą, nes jis yra žalias, o tai reikalauja laiko ir resursų. Tačiau resursų tam yra – yra įvairių priemonių, programų, finansuojamų ir iš ES fondų, ir organizuojamų mūsų pačių", – sakė pašnekovas.

Kaip svarbiausią veiksnį, norint lengviau įsilieti į darbo rinką, A.Nikitinas įvardijo praktiką studijų metu. Jo manymu, praktiką atlikti būtina ir absolventams nereikėtų bodėtis net lūkesčių neatitinkančių paprastų darbų. Mat vien įsilieję į darbdavio kolektyvą jie įgyja žinių, kaip valdomi procesai, kokios egzistuoja atsakomybės ir pareigos, kokios yra galimos darbo kryptys. Praktika po bakalauro studijų taip pat leidžia atrasti tinkamą magistro studijų kryptį. Galiausiai įsidarbinimo galimybes labai padidina rekomendacijos tarp darbdavių.

Tiesa, pašnekovas neslėpė, kad greta universitetų, kurie tarp darbdavių labai aktyviai ieško praktikos vietų studentams, esama ir tokių, kur pastebimas pasyvumas.

Studijų kokybė – vidutiniška

"Aukštosioms mokykloms yra svarbu žengti koja kojon su bendresnėmis tendencijomis konkrečiose srityse. Pavyzdžiui, jei transporto srityje auga dirbtinio intelekto įrankių reikšmė, ši tendencija turi atsispindėti ir studijose. Ar mums pavyksta tai pasiekti? Sakyčiau, iš dalies pavyksta, bet tikrai turime, kur augti. Juk pasaulis keičiasi sparčiai ir aukštosios mokyklos turi būti tų pokyčių fronto linijose. Vadinasi,  turime nuolat investuoti į akademinį personalą, jo įgūdžių atnaujinimą, naujų įgūdžių įgijimą. Man susidaro įspūdis, kad mūsų Vyriausybė ne visada suvokia, kiek visa tai kainuoja", – sakė A.Lašas.

Jis aukštojo mokslo kokybę vertino kaip vidutinišką. Pašnekovo manymu, yra puikių studijų programų, puikių mokslininkų, bet išlieka daug netolygumų. "Dalis aukštųjų mokyklų yra gerokai aptrupėję, nesugeba pritraukti pakankamai studentų arba tiesiog balansuoja ant rentabilumo kartelės ribos. O tai neigiamai atsiliepia kokybei. Aš vis dar matau konsolidacijos poreikį, kuris leistų ilgainiui stabilizuoti aukštojo mokslo sistemą", – sakė A.Lašas.

G.Jakšto vertinimu, kai kurios studijų programos jau yra per daug susiaurėjusios. Bakalauro programos, jo manymu, galėtų teikti studentams platesnį išsilavinimą, pagrindines krypties lygio žinias ir gebėjimus, o likusią studijų kreditų dalį studentas galėtų naudoti ganėtinai laisvai, pats ar su aukštosios mokyklos konsultantu pasirinkdamas aktualius studijų dalykus. Taip studentas galėtų susiformuoti gebėjimų rinkinį pagal profesiją, kurios sieks po studijų, tačiau taip pat būtų gavęs ir gana platų išsilavinimą, kuris, esant poreikiui, leistų persiorientuoti darbo rinkoje.

Žada mažesnes kainas

Šią vasarą Energetikos ministerijos užsakymu atlikta mokslininkų studija parodė, kad Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros teritorijoje galima įrengti apie 3,35 GW vėjo turbinų, o geriausios vietos vėjo parkams plėtoti – 30 km nuo kranto ties Šventąja, netoli sienos su Latvija.

Studijoje pateikti skirtingose zonose galimi statyti įvairių galingumų – 200, 300, 400 arba 500 MW galios – vėjo elektrinių parkai. Šiuo metu šalies teritoriniuose vandenyse Baltijos jūroje kol kas nėra nė vieno vėjo parko.

Preliminariais vertinimais, vėjo parkai Baltijos jūroje galėtų pradėti gaminti elektros energiją iki 2030 m. Ministerijos teigimu, Vyriausybė iki 2020 m. pabaigos turi priimti sprendimą dėl vėjo energetikos plėtros Baltijos jūroje. Esant palankiam sprendimui, aukcionai būtų skelbiami 2022 m.

Energetikos viceministras Rytis Kėvelaitis "Kauno dienai" sakė, kad teoriškai 3,35 GW vėjo parkas galėtų pagaminti 13,5 TWh elektros energijos arba daugiau nei Lietuvos metinis poreikis. Tačiau norint įrengti tokios galios vėjo elektrinių parką jūroje reikalingos papildomos investicijos į tinklų ir balansavimo infrastruktūrą.

Šiuo metu, kaip teigė viceministras, galiojantis teisinis reglamentavimas numato, kad leidimai naudoti Lietuvos jūrinę teritoriją atsinaujinančius išteklius naudojančių elektrinių plėtrai ir eksploatacijai išduodami konkurso būdu. Konkurse galės dalyvauti tiek valstybinės, tiek privačios įmonės. Konkursai bus organizuojami tik Vyriausybei patvirtinus, kokios galios elektrinės ir kokioje jūrinės teritorijos dalyje jas yra tikslinga plėtoti. Konkurso būdu leidimai bus išduodami asmenims, kurie bus pripažinti konkurso laimėtojais pagal mažiausios kainos kriterijų elektros energijos gamybai iš vėjo energijos, įsipareigos balansavimo sąnaudas padengti savo lėšomis ir atitiks kitas sąlygas.

"Tikslas – turėti kuo didesnę konkurenciją tarp investuotojų į vėjo elektrinių parką jūroje, kas užtikrins mažiausias atsinaujinančios energijos kainas vartotojams. Projektų atsiperkamumas ir paramos vėjo elektrinėms modelis bus vertinami, derinant valstybės pagalbos schemą kartu su Europos Komisija bei rengiant Vyriausybės nutarimą dėl tikslingų plėtoti galių ir vietovių vėjo elektrinių jūroje vystymui. Vėjo elektrinių parkai padės sumažinti elektros energijos kainas bei importo apimtis", – tikino R.Kėvelaitis.

Kaltinimai dėl vilkinimo

Tačiau Lietuvos vėjo energetikų asociacijos (LWEA) prezidentas prof. dr. Stasys Paulauskas sakė, kad vėjo elektrinės Baltijos jūroje jau seniai galėjo veikti ir aprūpinti visą šalį elektra, tačiau esą nuo pat pirmų vėjo energetikos plėtros žingsnių sulaukta pasipriešinimo.

Anot jo, nuo 1993 m. vėjo energetikos šaką ėmusi plėtoti asociacija susidūrė su "nežmonišku pasipriešinimu iš valstybės, Vyriausybės ir pagrindinės valstybinės įmonės "Lietuvos energija" (dabar – "Ignitis") suinteresuotų asmenų pusės." Esą pirma jie teigė, kad Lietuvoje vėjo nėra, po to – kad vėjo malūnai sutrikdys elektros tinklų darbą.

O dabar valstybės įmonė "Ignitis" nusprendė pasivogti privačių bendrovių ir mokslininkų atlikto daugiamečio darbo rezultatus ir nukelti žaliosios energetikos plėtrą dešimtims metų.

"O dabar valstybės įmonė "Ignitis" nusprendė pasivogti privačių bendrovių ir mokslininkų atlikto daugiamečio darbo rezultatus ir nukelti žaliosios energetikos plėtrą dešimtims metų, – sakė S.Paulauskas. – Vėjo energetikos šaką sukūrė Lietuvos verslininkai ir juos vienijanti Lietuvos vėjo energetikų asociacija. Valstybės įmonėse ir ministerijose nebuvo ir dabar nėra vėjo energetikos specialistų, todėl jie ir priešinasi naujovėms, kurių nesupranta, ir negali parengti teisės aktų."

Jūrinę vėjo energetiką, anot pašnekovo, asociacija plėtoja nuo 2002 m. Asociacijos inicijuotame ir parengtame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, kurį Seimas priėmė 2011 m., buvo numatyta, kad vyriausybė iki 2013 m. parengs aukcionų ir leidimų statyti jūroje vėjo elektrines tvarką. Pagal įstatymą esą buvo suteikta viltis verslininkams investuoti į jūrinių vėjo parkų tyrimus. Keturios bendrovės atliko tyrimus, pasitvirtino poveikio aplinkai ataskaitas bendram 1 500 MW galios jūros vėjo elektrinių įrengimui. Šios elektrinės, kaip pastebėjo S.Paulauskas, jau galėjo būti įrengtos ir padengti visą Lietuvoje vartojamos elektros energijos poreikį.

Tačiau, pašnekovo įsitikinimu, kažkas Lietuvoje ir užsienyje gerai uždirba iš elektros importo, tad nepageidauja, kad Lietuva pati apsirūpintų nuosava pigia ir ekologiška elektros energija. Jis akcentavo, kad iš Lietuvos kas metus už elektros importą išvežama daugiau nei 300 mln. eurų, už kuriuos "Rytų elektros tiekėjai gamina tankus ir raketas, kuriomis žvangina Lietuvos pašonėje."

"Todėl prieš keletą metų kažkokie neaiškūs, dabar jau nedirbantys Vyriausybėje, asmenys inicijavo minėto įstatymo pakeitimą, pagal kurį visas atliktas verslininkų darbas, vystant jūros vėjo elektrinių projektus, buvo nubrauktas. Nors jau esame jūrą gerai ištyrinėję ir turime parengtus projektus, įstatymu numatyta jūrą dar tyrinėti ir po 2022 m. rengti aukcionus. Pagal piktavalių kenkėjų ir uždirbančiųjų iš elektros importo sumanymus, pirmosios vėjo elektrinės jūroje pradėtų veikti apie 2030 m. Visą šį laiką tiekėjai turėtų gražaus biznio. Nereikia būti energetiku, kad suprastum, jog per valstybės įmonę "Ignitis" ir Energetikos ministeriją prieš Lietuvos interesus veikia kažkuri užsienio šaknų mafija, kurios atskleidimas turi būti VSD reikalas", – tvirtino S.Paulauskas.

Nesąžininga konkurencija

S.Paulausko pastebėjimu, visame pasaulyje vėjo elektrines stato privatūs asmenys. "Sausumoje yra vadinamųjų vėjo kooperatyvų praktika Švedijos Gotlando saloje, Danijoje ir Vokietijoje, kur patys vartotojai susideda ir savo lėšomis įsirengia vėjo elektrinių parkus. Jūroje vėjo elektrines daugiausia stato privačios kompanijos.

Jo teigimu, vienintelė įmonė "Ignitis" atvirai deklaruoja savo planus plėtoti jūros vėjo energetiką, telkia stambius užsienio investuotojus. Todėl asociacija daro išvadą, kad būtent ši "daugybę metų žlugdžiusi vėjo energetiką kompanija" siekia perimti jūros vėjo energetikos sektorių.

"Kad "Ignitis" traukia antklodę ant savęs, nėra paslaptis. Bėda tik, kad jūros vėjo energetika yra labai sudėtinga sritis, reikalaujanti šios srities specialistų. Todėl, neturint specialistų, šių projektų įgyvendinti neįmanoma. Tad ir dėl šios priežasties vėjo elektrinių jūroje nematysime dešimtis metų", – įsitikinęs asociacijos prezidentas.

Jeigu aukcionų tvarka būtų parengta iki 2022 m., ji esą sukurtų pranašumą valstybės įmonei ir tikrieji iniciatoriai liktų toli už borto.

"Teisine kalba galime įžvelgti valstybės kaltę: dėl "apgautų lūkesčių", "verslo perėmimo sukčiavimo būdu", "lygių konkurencijos galimybių pažeidimo", "žaliojo augimo stabdymo", "sukčiavimo stambiu mastu" ir t.t. Bet kuriuo atveju, dabar jūrinės vėjo energetikos plėtros teisė yra pasukta prieš ES žaliosios vėjo energetikos plėtrą kažkurių asmenų ir, ko gero, nedraugiškų užsienio valstybių naudai", – konstatavo S.Paulauskas.

"Ignitis" ryšių su visuomene vadovas Artūras Ketlerius teigė, kad apie konkrečias investicijų sumas bendrovė kol kas dar negali pakomentuoti, nes nėra atliktų techninių tyrimų ir kitų detalių. Anot jo, "Ignitis renewables" ieško strateginio partnerio, su kuriuo kaip mažasis partneris galėtų įgyvendinti vėjo parko jūroje projektą tam, kad įgytų daugiau žinių šioje srityje, ir tai esą nėra tiesiogiai susiję su galimais aukcionais.

Bendrovė sakė nesanti susipažinusi su asociacijos teiginiais, kad bendrovė anksčiau buvo suinteresuota stabdyti vėjo energetikos plėtrą, o dabar – atidėti vėjo parką jūroje dešimtims metų. Todėl jų esą nevertina. "Norime atkreipti dėmesį į tai, kad "Ignitis grupė" yra viena iš atsinaujinančios energetikos sektoriuje veikiančių įmonių, o sprendimus dėl reguliavimo priima valstybės institucijos, ne įmonės", – pridūrė "Ignitis" atstovas.

Norint, kad būtų vystomi kuo efektyvesni vėjo energijos parkai, būtina užtikrinti konkurenciją.

Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Europoje vėjo jėgaines stato ir valstybės valdomos įmonės, ir privatūs asmenys – priklausomai nuo to, kas konkrečiu atveju sugeba pasiūlyti konkurencingesnę kainą aukcionuose. Vienas sėkmingiausių valstybės valdomų įmonių pavyzdžių jūrinio vėjo srityje, anot pašnekovo, yra Danijos valdoma įmonė "Orsted", kuri sėkmingai plėtoja vėjo parkus.

"Norint, kad būtų vystomi kuo efektyvesni vėjo energijos parkai, būtina užtikrinti konkurenciją. Tai galima pasiekti, kai aukcionuose dalyvauja kuo daugiau įmonių – tiek valstybės kapitalo, tiek privataus kapitalo. Pasaulyje ir mūsų regione yra daug sėkmingų pavyzdžių, kai energetikos projektus vysto valstybės kapitalo įmonės. Pavyzdžiui, Švedijos "Vattenfall", Danijos "Orsted", Estijos "Enefit" ar Suomijos "Fortum", – nurodė A.Ketlerius.

Kraštovaizdžio nesudarkys

Teigiama, kad jūrinis vėjas yra vienas perspektyviausių ir efektyviausių atsinaujinančių energijos išteklių ir į jo plėtrą krypsta daugelio valstybių žvilgsniai. Studijoje nurodyta, kad 30 km atstumu nuo kranto ties Šventąja vėjo greitis siekia 9–10 m/s per sekundę, o jūros gylis – 25–40 metrų. Šalia driekiasi infrastruktūros koridoriai.

S.Paulausko teigimu, jūroje vėjo yra trečdaliu daugiau negu sausumoje. Todėl rudens – pavasario mėnesiais jūros vėjo elektrinės veikia visa galia apie 60 proc. laiko ir tai labai efektyvu.

Paklaustas, ar įrengus 3,35 GW vėjo turbinas būtų išnaudotas visas potencialas, S.Paulauskas teigė, kad 1500 MW pakaktų tam, kad nebereikėtų importuoti elektros iš užsienio. Anot jo, Lietuva kasmet suvartoja per 40 TWh – maždaug po 10TWh tenka kiekvienam iš 4 sektorių: elektros gamybai, daugiabučiams, individualiems namams šildyti ir transportui. Pagal ES darnaus judumo planus, visuose šiuose sektoriuose atsisakoma iškastinio kuro ir pereinama prie elektros vartojimo, todėl ateityje elektros energijos reikės vis daugiau.

Nors dėl sudėtingesnių pamatų ir povandeninių elektros tinklų jūrinės vėjo elektrinės yra šiek tiek brangesnės už sausumos, tačiau šį trūkumą, anot S.Paulausko, atperka labai didelė vėjo parkų galia. Be to, vėjo elektrinių savikaina staigiai krenta ir pinga jose pagaminta elektros energija.

Tiek asociacijos prezidentas, tiek Energetikos ministerija taip pat ramina, kad šis šalies energetikai reikšmingas projektas Lietuvos kraštovaizdžiui nepakenks. R.Kėvelaitis taip pat patikino, kad esant geram matomumui vėjo elektrinės plika akimi nuo kranto bus faktiškai nepastebimos.

Anot S.Paulausko, dėl sausumos vėjo elektrinių statybų netoliese gyvenantys asmenys prieštarauja dėl to, kad surado pasipelnymo būdą – siekia piniginės naudos iš vėjo elektrinių statytojų. Tačiau jūroje, kaip teigė pašnekovas, "godūs kaimynai negyvena."

Pasauliui – penkios žinutės

Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje išskirtos keturios pagrindinės kryptys: energetinis saugumas, konkurencingumas, žaliosios energetikos plėtra ir inovacijos. Nepriklausomo energetikos eksperto Romo Švedo vertinimu, šalies strategijoje išsikelti tikslai iš esmės atspindi pasaulines tendencijas.

Analizuodamas Tarptautinės energetikos agentūros naujausią globalių energetikos tendencijų vertinimą, kuris buvo pateiktas šių metų pradžioje, R.Švedas atkreipė dėmesį į penkias pagrindines pasauliui siunčiamas žinutes.

Pirmoji žinia, kaip pastebėjo ekspertas, yra tai, kad naftos paklausa pasaulyje vis dar didėja. Tačiau atsinaujino neramumai pagrindiniuose naftos turtinguose regionuose, t.y. Artimuosiuose Rytuose, todėl padidėjo rizika, susijusi su naftos tiekimu.

Antra, pasaulyje smarkiai didėja dujų paklausa, o ypač plėtojamas SGD tiekimas. Tarptautinė energetikos agentūra planuoja, kad per 20 metų – iki 2040 m. – gamtinių dujų rinka padidės beveik dvigubai. Be to, 2016 m. pasaulyje apie 40 proc. gamtinių dujų buvo tiekiamos SGD būdu, o apie 60 proc. – vamzdynais, 2040-aisiais šios proporcijos apsivers.

Trečioji žinia yra susijusi su elektros paklausa – ji, pasaulio ekonomikai skaitmenizuojantis, labai sparčiai didėja.

Ketvirtoji žinutė, kurią siunčia Tarptautinė energetikos agentūra, yra tai, kad pastebimas itin spartus atsinaujinančių energijos išteklių, ypač saulės energijos, reikšmės augimas. Tačiau šios energijos apimtys dar nėra pakankamos ir neatliepia bazinio poreikio.

Paskutinė, penktoji, žinia yra susijusi su kova su klimato kaita. Pastebima, kad vyriausybių sprendimai nepakankami įgyvendinant Paryžiaus sutartyje įvardytus klimato kaitos tikslus. Jie, tiesa, susiję ne tik su energetine struktūra, bet ir daugeliu kitų sektorių.

Lietuvai trūksta elementarių bazinių žinių, kaip panaudoti SGD dujas.

Ateitis dėl SGD – abejotina

"Kokią žinią pasaulinės tendencijos siunčia Lietuvai, į ką mes turėtume atkreipti dėmesį? Pirma, energijos tiekimo saugumo užtikrinimas yra aktualus ir mes negalime jo nurašyti, ypač turint omenyje neramumus Artimuosiuose Rytuose ir tai, kad vis dar dominuoja iškastinis kuras ir nafta. Antra, gera žinia Lietuvai, turinčiai SGD terminalą, yra tai, kad gamtinių dujų panaudojimas, kaip prognozuoja agentūra, net padvigubės, o ypač išaugs SGD poreikis. Lietuva turėtų šokti ant šios bangos – išnaudoti SGD terminalo ekonominį potencialą. Aišku, šioje srityje nesnaudžia ir Rusijos kontroliuojamos įmonės. Lietuvai trūksta elementarių bazinių žinių, kaip panaudoti SGD dujas. Manau, kad turėtų būti skiriamas dėmesys pramonei auklėti, rinkai sukurti, – kalbėjo R.Švedas. – Tai yra svarbu, nes dujos yra laikomos pereinamuoju kuru, siekiant klimato kaitos tikslų. Kitaip tariant, pirmiausia visas pasaulis turi atsisakyti anglies, naftos, ir tai lengviausia padaryti pereinant prie dujų. Po to jau bus pereinama prie atsinaujinančių išteklių."

Tačiau buvęs ilgametis Lietuvos energetikos instituto vadovas Jurgis Vilemas sakė esąs labai skeptiškas dėl Lietuvos noro bet kokia kaina išlaikyti SGD terminalą. Jis atkreipė dėmesį, kad pagal Paryžiaus susitarimus 2050 m. gamtinių dujų turi nelikti, nes tai yra kuras, generuojantis anglies dioksidą. Pašnekovo manymu, iki to laiko tarptautinėje erdvėje anglies dvideginio generavimas bus vis labiau apmokestinamas, tad gamtinės dujos esą bus išstumtos iš rinkos ir jų kaina bei poreikis tik mažės.

"Daug kur atsisakoma gamtinių dujų panaudojimo – jau yra šalių, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, tam tikros Austrijos teritorijos ir pan., kur gamtinių dujų naudojimas šildymui uždraustas. Lietuvai gamtinės dujos reikalingos tik šildymui – elektros gamybai jos nereikalingos", – teigė J.Vilemas ir pridūrė, kad, nutiesus liniją į Lenkiją, terminalas Lietuvai per brangiai kainuoja.

Siekia mažinti importą

Lietuvos energetikos sektoriaus vizija – šalies piliečiams užtikrinti patikimą, atsinaujinančią ir aplinkai nekenksmingą energiją už palankiausią kainą. Kaip vieną reikšmingiausių pokyčių energetikos ministro patarėja Aurelija Vernickaitė išskyrė Lietuvos energetinio saugumo stiprinimą, kurio siekiama šalies energetines sistemas ir rinkas integruojant į ES rinkas ir sistemas. Tam numatyti įgyvendinti du svarbūs projektai: elektros tinklų sinchronizacija su Europos sistema per Lenkiją bei dujotiekių jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos. Anot jos, jau prieš keletą metų pradėjusios veikti elektros jungtys "NordBalt" su Švedija bei "LitPol Link" su Lenkija padidino Lietuvos elektros energetikos rinkos konkurencingumą. Įgyvendinus šiuos projektus, bus užbaigta šalies energetikos sistemos integracija į patikimą, saugią ir konkurencingą ES energetinę sistemą.

Kitas svarbus Lietuvos strateginis tikslas, prisidėsiantis prie šalies energetinio saugumo, – šalies priklausomybės nuo elektros importo mažinimas. Strategijoje numatyta plėtoti patikimą ir konkurencingą vietinę elektros energijos gamybą. Užsibrėžta, kad 2030 m. Lietuvoje gaminama elektros energija sudarytų 70 proc. bendrai suvartojamos galutinės elektros energijos, o 2050 m. – visa elektros energija būtų pagaminama šalyje.

R.Švedas priminė, kad Lietuva yra didžiausia elektros energijos importuotoja visoje ES – net iki 70 proc. energijos. Tačiau į energetinės nepriklausomybės klausimą ekspertas sakė žiūrįs filosofiškai ir didelių importuojamos elektros energijos apimčių nedramatizuoja.

"Tarsi suponuojama, kad nepriklausomybę gali užtikrinti vietinė gamyba. O aš argumentuočiau kitaip – kad energetikoje nepriklausomybę užtikrina kuo didesnis energijos tiekimo alternatyvų skaičius. Jau kartą istorijoje buvo pavyzdys šalies, kuri norėjo viskuo apsirūpinti pati, su niekuo nebendravo ir galiausiai jos ekonomika neatlaikė tokio pasirinkto kelio, – sakė R.Švedas. – Dabartinė Lietuvos elektros energijos sistema šią nepriklausomybę užtikrina. Lietuva, kaip Baltijos šalių regionas, turi veikiančias jungtis su Lenkija, Švedija ir Suomija – tris alternatyvas, kurios užtikrina galimybę rinktis. Maža to, Lietuvos elektros sektorius pereis į sinchroninį darbą su kontinentinės Europos sistema. Taigi, galima gaminti vietoje arba importuoti iš daugelio šaltinių. O gaminti elektrą yra iššūkis, nes kuo daugiau elektros energijos tiekimo alternatyvų, tuo didesnė konkurencija ir tuo didesnis iššūkis Lietuvos gamintojams. Kyla klausimas, kokiu būdu šį iššūkį planuoja spręsti Energetikos ministerija, kuri įsivardija, kad iki 2030 m. šalyje pagaminta elektros energija sudarys 70 proc. visos suvartojamos elektros energijos, – juk kaina turi atliepti rinkos kainą."

J.Vilemas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu Lietuva importuoja didelę dalį elektros energijos ne todėl, kad negali jos pasigaminti pati, o dėl to, jog kaimynų energija pigesnė.

"Lietuva šiandien turi pakankamai galių pasigaminti elektrą: Elektrėnuose stovi naujutėlaitis 9-asis blokas, taip pat dar pora senų, kurie paliekami rezerve, stovi Kauno ir Vilniaus termofikacijos elektrinės, – pastebėjo Lietuvos energetikos instituto mokslo tarybos pirmininkas. – Tos elektrinės užsidarė ne todėl, kad paseno ir negali dirbti, o dėl to, kad situacija kuro srityje pasikeitė taip, jog Lietuvoje esančiose elektrinėse, naudojančiose organinį kurą, – nesvarbu, ar tai būtų mazutas, ar dujos, generuojamos elektros savikaina yra kartais didesnė nei importuotos elektros energijos kaina. Kol mes neturėjome linijų su Vakarais, importas atrodė labai negeras dalykas, nes importavome iš Rytų."

Nors užsibrėžtos vietinės gamybos apimtys, anot J.Vilemo, yra gana realios, tačiau strategija didinti gamybą nebūtinai yra teisinga – Lietuva yra maža šalis, apsupta didelių valstybių, naudojančių daug energijos. Tad Lietuvos, įsiliejusios į Europos energetinę sistemą, situaciją rinkoje nulems veikiau padėtis europinėje rinkoje nei strategijoje surašyti tikslai.

"Kadangi skandinavų sąlygos geresnės ir jie iki 2050 m. tikrai turės perteklių, mes būsime importuojanti valstybė, nes tai apsimokės, – įsitikinęs J.Vilemas. – Užsibrėžti tikslai didinti vietinės gamybos dalį net iki 100 proc. yra galimas, bet vargu, ar ekonomiškai naudingesnis variantas, ypač turint solidžių alternatyvų, į kurias daug investavome. Tai yra investicijos į galimybę importuoti, jei rinkos sąlygos bus palankios", – akcentavo ekspertas.

Prioritetas – žalioji energija

Energetikos ministro patarėja A.Vernickaitė tikina, kad Lietuvos vizija, kokia bus energetika ateityje, dera su Europos Komisijos parengta ilgalaike strategija – siekiu, kad iki amžiaus vidurio energetikos poveikis klimatui taptų neutralus.

Tad elektros energija iš atsinaujinančių šaltinių iki amžiaus vidurio, anot pašnekovės, taps viena svarbiausių energijos rūšių. Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatyta, kad iki 2030 m. 45 proc. suvartojamos elektros ir net 90 proc. šilumos energijos bus pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių. O 2050 m. visa Lietuvoje sunaudojama elektros ir šilumos energija bus gaminama iš atsinaujinančių bei kitų netaršių šaltinių.

"Tik priminsime, kad Lietuva, kartu su Danija, Estija, Ispanija ir Portugalija, yra tarp penkių ambicingiausių valstybių ES pagal atsinaujinančios energetikos tikslus 2030 m., – sakė A.Vernickaitė. – 2020 m. išsikeltus tikslus Lietuva pasiekė dar 2014 m. ir šiuo metu atsinaujinantys energijos ištekliai tarp bendrai suvartojamos energijos jau siekia 27 proc."

Anot energetikos ministro patarėjos, Lietuvoje jau artimiausiu metu vyks intensyvi vietinių, atsinaujinančius išteklius gamybai naudojančių elektrinių plėtra. Atsižvelgus į technologijų vystymąsi ir kainą, manoma, kad didžiausią dalį sudarys vėjo energetika.

Rugsėjį jau paskelbtas pirmasis atsinaujinančios energetikos aukcionas. Iki 2022 m. kasmet bus skelbiama po vieną aukcioną.

Gyvenimas pateiks korekcijų, bet svarbiausia, kad nėra didelių principinių technologinių klaidų, kas būtų atsitikę, jei būtume investavę į atominę elektrinę.

"Šiuose aukcionuose, paskirsčius visą numatytą elektros energijos kiekį, 2025 m. Lietuva pasiektų strategijoje numatytą tikslą – ne mažiau kaip 38 proc. Lietuvoje suvartojamos elektros energijos bus pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių. Planuojama, kad 2025 m. atsinaujinančius energijos išteklius naudojančios elektrinės pagamins iki 5 TWh elektros energijos, ir tai leis 30 proc. sumažinti elektros energijos importo poreikį. Remdamasi geriausia europine praktika Lietuva pirmą kartą rengia technologiškai neutralius aukcionus, kuriuose gali dalyvauti visos atsinaujinančių energijos išteklių technologijos, pavyzdžiui, saulė, vėjas, biomasė, biodujos ir kitos", – pasakojo Energetikos ministerijos atstovė.

Nors siekiai, anot R.Švedo, yra sveikintini ir ambicingi, be to, atitinkantys globalius energetikos iššūkius ir kovos su klimato kaita tikslus, ar juos Lietuvai pavyks pasiekti, esą geriau bus matyti po 2–4 metų, kai bus aiškesnė rezultatų dinamika. Jis tik atkreipė dėmesį, kad atsinaujinanti energetika yra gana brangi. O skirtumas, kiek elektros reikia pramonei ir kiek dabar šalis pagamina, yra didžiulis. Kita vertus, didelę įtaką apimtims darys ir mokslo bei technologijų pažanga. Kai sudaroma terpė inovacijoms plėtotis, jos, pašnekovo pastebėjimu, ir tobulėja. Dabar esą sukuriamos ypač palankios sąlygos plėstis ir pačiai atsinaujinančiai energetikai, ir inovacijoms šioje srityje. R.Švedo įsitikinimu, Lietuvos masteliu Energetikos ministerija daro bemaž revoliucinius sprendimus.

J.Vilemas taip pat sakė, kad 2030-iesiems užsibrėžti rodikliai yra realūs, tačiau tolesnę kryptį nulems šiuo metu sunkiai prognozuojamos ekonominės sąlygos.

"Gyvenimas pateiks korekcijų, bet svarbiausia, kad nėra didelių principinių technologinių klaidų, kas būtų atsitikę, jei būtume investavę į atominę elektrinę. Lietuvos energetinė strategija atitinka užsienio tendencijas – Europa nekalba apie jokius kitus energijos šaltinius kaip atsinaujinančius. Pavyzdžiui, Vokietijai žymiai sunkiau visą energiją pasigaminti iš atsinaujinančių išteklių, nes ten daug elektros pagaminama iš anglies, ir elektros suvartojimas daug didesnis nei Lietuvoje – vienam gyventojui ten tenka dvigubai daugiau energijos. Tačiau Vokietija vis tiek išsikėlusi tokį patį tikslą", – pastebėjo jis.

Nuo didžiųjų – prie mažųjų

A.Vernickaitė nurodė, kad siekiant stiprinti vietinės žaliosios elektros energijos gamybą, intensyviai skatinama mažoji decentralizuota energetika, t.y. energijos vartotojai bus skatinami gaminti elektrą savo reikmėms – nuo didžiųjų elektrinių pereinama prie mažosios energetikos.

"Jeigu kalbėtume apie mažąją atsinaujinančią energetiką, tai, vertinant technologijų atsiperkamumą, panaudojimo paprastumą, šiuo metu gyventojų individualiems elektros energijos poreikiams tenkinti tinkamiausia technologija yra saulės elektrinės. Saulės elektrinės atsipirkimą lemia nemažai veiksnių: įrengimo kaina, paramos dydis, elektros energijos kaina, pagamintos elektros energijos momentinis suvartojimas ir susigražinti elektros energijos kiekiai iš tinklų. Tačiau, įvertinus visus šiuos veiksnius, saulės elektrinės su parama atsipirkimo laikotarpis gali siekti apie 7–9 metus. Saulės elektrinės investicijos atsiperka greičiau tada, kai pagaminta elektros energija suvartojama iš karto", – aiškino A.Vernickaitė.

Lietuvoje nuo spalio startavo naujas mažosios žaliosios energetikos modelis, leidžiantis gaminti elektros energiją iš atsinaujinančių išteklių ir ją vartoti geografiškai skirtingose vietose. Ministerijos teigimu, šiuo žingsniu visiems Lietuvos gyventojams, taip pat ir gyvenantiems daugiabučiuose, atveriamos galimybės tapti žaliosios ir švarios elektros energijos gamintojais ir vartotojais. Tai esą unikali sistema visos Europos mastu. Planuojama, kad iki 2030 m. šalyje turėtų būti ne mažiau kaip 500 tūkst. gaminančių vartotojų.