Tikslų estafetė
ES ketina anglies dioksido neutralumo tikslą pasiekti iki 2050 m. Praėjusią savaitę Europos Komisija (EK) pasiūlė iki 2040 m. 90 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimą, tiesa, palikdama galimybę lanksčiai reaguoti į šiuos planus turinčių įgyvendinti kai kurių ES valstybių nerimą.
Siekdama įtikinti skeptiškai nusiteikusias Europos sostines, EK siūlo, kad nuo 2036 m. bloko šalys galėtų įskaičiuoti anglies dioksido kreditus (juos galima sukurti kaupiant anglies dioksidą arba išvengiant papildomų jo emisijų), įsigytus finansuojant ne Europoje vykdomus projektus. Briuselis teigia, kad ES 37 proc. jau sumažino klimato kaitą skatinantį išmetamų teršalų kiekį lyginant su 1990 m., tačiau bloko žaliasis kursas susiduria su vis didesniu pasipriešinimu.
Pasak nevyriausybinės organizacijos „Žiedinė ekonomika“ vadovo Domanto Tracevičiaus, tikrai yra ES valstybių, kurioms užsibrėžti neutralumo klimatui tikslai yra pasiekiami, Lietuva taip pat kai kuriose sferose jau yra pasiekusi reikšmingų rezultatų: „Ypač energetikos sektoriuje turime labai didelį teigiamą pokytį. Kur pokytis yra mažas? Tai yra transportas ir žemės ūkis. Šiose srityse darbo tikrai yra labai daug.“
D. Tracevičius dalijasi kai kurių Europos šalių ir Lietuvos žemės ūkio sektoriaus pastarųjų metų studijų akcentais. Lietuvoje vertimasis žemės ūkiu laikomas tradiciniu verslu, tai yra itin vertinama veikla, pabrėžia jis. Tačiau į ateitį ne visada orientuotas ūkininkavimas neretai padaro žalos, kuri dažnai viešojoje erdvėje nebūna plačiai aptarinėjama. ŠESD, amoniako išmetimai, vandens telkiniai, neatitinkantys geros ekologinės būklės, pesticidų žala, biologinės įvairovės nykimas, kraštovaizdžio fragmentacija – šias pagrindines bėdas vardija D. Tracevičius. „Bet jų tikrai yra daugiau, be to, daug kas priklauso nuo skirtingų regionų“, – priduria jis.
Trypčiojama vietoje
Strategija „Nuo ūkio iki stalo“ siekiama užtikrinti, kad Europos maisto produktai būtų sveikesni ir tvaresni. Tarpiniai šios strategijos iki 2030 m. tikslai numato, kad ES ūkiuose turėtų būti naudojama 50 proc. mažiau pesticidų, 50 proc. mažiau antibiotikų, 20 proc. mažiau mineralinių trąšų, būtų 50 proc. mažiau maistinių medžiagų praradimų, veiktų 25 proc. daugiau ekologinių ūkių.
„Žaliasis kursas turėjo atnešti labai daug reikšmingų pokyčių, pavyzdžiui, 50 proc. mažiau pesticidų, bet tam Lietuvos ūkininkai labai priešinasi, taip pat ir kitų šalių ūkininkai. Ir tie tikslai atrodo vis sunkiau pasiekiami, mažiau realūs, – į šiandieninę situaciją žvelgia D. Tracevičius. – Pavyzdžiui, daliai šalių neblogai sekėsi su maistinių medžiagų praradimų valdymu, yra tokių, kurios prieš dešimt metų pradėjo matuoti maistinių medžiagų balansą, įvedė tam tikras ribas, ir pokytis jau yra. Aišku, čia padeda ekologinių ūkių transformacija.“
Anot jo, Lietuvoje su ekologiniais ūkiais trypčiojama vietoje, o mineralinių trąšų naudojimas iš esmės nekrenta. „Buvęs Aplinkos ministras Kęstutis Navickas įvedė mineralinių trąšų naudojimo lubas su daugybe išimčių, bet atėjo kiti ministrai ir tos lubos buvo panaikintos, vadinasi, dabar galima vadovautis tik trąšų gamintojų rekomendacijomis“, – sako D. Tracevičius.
Lietuvoje ekologiniai ūkiai sudaro 8 proc. visų ūkių. Buvo periodas, kai jų buvo sumažėję, kaip sako D. Tracevičius, dėl rinkos aplinkybių, degalų kainų ir kitų dedamųjų. Ūkininkams esą labiau apsimokėjo auginti grūdus. „Primityviai skaičiuojant, ekologinių ūkių savininkai, turėdami 8 proc. visų finansų, yra nusverti grūdininkų, kurie valdo didžiąją dalį žemės naudmenų. Ministras jų neklauso ir turime tokią situaciją, kad duominuojantys grūdininkai labiausiai formuoja žemės ūkio politiką“, – dėsto jis.
Tačiau yra padėtį keisti galinčių priemonių: į žaliuosius pirkimus būtų galima įtraukti tik ekologišką maistą ir akcentuoti trumpąsias maisto grandines, nustatyti mažesnes azoto trąšų normas, tręšimo planų privalomumą ir sankcijas. „Yra situacija, kad ūkininkai ir jų asociacijos – iš esmės tai yra lobizmas – važiuoja į Briuselį ir stengiasi apginti savo interesus, kurie gali visiškai nesutapti su viešaisiais interesais. Taip turime tą pačią problematiką“, – teiga D. Tracevičius.
Dirvožemio įstatymas
Prie teigiamų pokyčių galėtų prisidėti ir dirvožemio įstatymo priėmimas, juo turėtų būti saugoma ir gerinama Lietuvos dirvožemio kokybė. „Mūsų rekomendacijomis, toks įstatymas turėtų užtikrinti tausų naudojimą ir funkcionalumą ne tik žemės ūkyje, bet ir palaikant aplinkos kokybę ir ekosistemines funkcijas, pavyzdžiui, vandens filtracijos, sugėrimo, oro taršos mažinimo, augalijos ir gyvūnijos palaikymo, – dėsto D. Tracevičius. – Įstatymas turėtų skatinti žemės naudotojus racionaliai naudoti žemę, puoselėti dirvožemio kokybę, neleisti prastėti agro- ir miško ekosistemų dirvožemio būklei, tiesiogiai priklausančiai nuo žmonių veiklos ir gamtinių veiksnių. Taip pat būtina laipsniškai mažinti žalingų veiksnių poveikį dirvožemiui, įgyvendinant tinkamas jo naudojimo priemones.“
„Konstitucija mums sako, kad turime saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, ir iš dalies tai yra miškų, oro, vandenų apsauga, bet dirvožemio apsaugos nėra. Nėra sankcijų už dirvožemio būklės prastėjimą. Ir yra valstybių, kurios reglamentuoja tokius dalykus, galima išskirti Vokietiją, Nyderlandus, Austriją, net Bulgarija saugo savo dirvožemį, stebi jo būklę, – pavyzdžius pateikia D. Tracevičius. – Tai yra ne tik viešasis interesas, tai yra ir žemės sklypo savininko interesas, nes labai nemaža dalis sklypų yra nuomojama ūkininkams. Bet ūkininkas, turėdamas 2–5 metų nuomos sutartį, greičiausiai mažiau tausos tą žemę, negu dirbdamas nuosavą žemę.“
Prahos savivaldybė turėjo apie 400 hektarų žemės ūkio naudmenų ir išnuomojo tą žemę su pagrindine sąlyga: joje privaloma ūkininkauti tik ekologiškai.
Tiesa, ES lygiu egzistuoja dirvožemio apsaugos įstatymas, bet jis, D. Tracevičiaus vertinimu, apsiriboja paviršutinišku monitoringu arba sankcijomis, todėl vargu ar gali turėti apčiuopiamos naudos. „Kad ir kokia politinė kryptis, centro dešinė ar centro kairė vyrautų ES institucijose, ūkininkai Kaimo reikalų komitete savo interesams atstovauja priešingai nei reikalautų viešasis interesas“, – sako jis.
Danijos pavyzdys
Kitas aistras šiuo metu ES žemės ūkio srityje keliantis klausimas – kokį maistą auginti yra tvaru, o kokį – ne. „Žinoma, tai pirmiausia yra augalinis maistas, vaisiai, daržovės. Tai yra pats draugiškiausias aplinkai maistas, nes jam ir vietos, ir trąšų, ir vandens mažiausiai reikia. Kitoje skalės pusėje yra atrajojančių gyvūnų mėsa, nes net ir svorio vienetui užauginti reikia gerokai daugiau sąnaudų ir kai kuriais atvejais dešimtimis kartų daugiau anglies dioksido išmetimų“, – sako D. Tracevičius.
Gyvūninės kilmės produktų mažinimas turėtų būti vienas iš prioritetų ne tik dėl klimato, bet ir dėl visuomenės sveikatos. „Vidutinio lietuvio mityba nėra subalansuota, joje yra labai daug riebalų, o to pasekmė – turime vieną aukščiausių ES širdies ir kraujagyslių ligų rodiklių. Priešprieša tokiems įpročiams būtų pietietiška, Viduržemio jūros, Skandinavijos šalių mityba“, – primena D. Tracevičius.
Jis Daniją laiko pavyzdžiu, kaip vyriausybė gali padėti padidinti ekologiškų ūkių skaičių šalyje. „Nuo 2012 m. Danijos vyriausybė pradėjo naują ekologiško maisto pirkimo strategiją. Viešaisiais pirkimais remiamas perėjimas prie 60 proc. ar 90 proc. ekologiškų produktų mokyklose, ligoninėse ar kitose valstybinėse įstaigose buvo pasiektas be didesnio biudžeto. Aukštesnės ekologiško maisto kainos buvo kompensuotos mažinant maisto atliekų kiekį, perkant sezoninius maisto produktus ir mažiau mėsos“, – pasakoja D. Tracevičius.
„Dėl šio sprendimo per mažiau nei dešimtmetį, 2011–2019 m., ekologiškų produktų pardavimas maisto paslaugų sektoriuje padidėjo penkis kartus, o ekologinių ūkių plotai išaugo net 70 proc., – akcentuoja jis. – Toks pokytis leidžia sukurti paklausą, daugiau ūkininkų pereina prie ekologinio ūkininkavimo. Švedijoje irgi yra panašiai: to pasiekti stengiamasi viešaisiais pirkimais. Norėtųsi, kad ir pas mus taip būtų.“
„Žiedinės ekonomikos“ vadovo teigimu, Lietuvoje būtų galima papildyti dabar egzistuojantį įsakymą dėl aplinkos apsaugos kriterijų taikymo vykdant žaliuosius pirkimus: jame galėtų atsirasti nuostata, kad ne mažiau nei 90 proc. perkamų maisto produktų (išskyrus maisto produktus, skirtus gyvūnams) būtų pagaminti ekologiškai, jie būtų atvežti iš ne didesnio nei 60 km atstumo, taip skatinant trumpąsias maisto grandines, ir atitiktų klimatui draugiškos mitybos kriterijus.
Požiūrio permainos
D. Tracevičius užsimena, kad valstybės nuomojamoje žemėje galėtų veikti ekologiniai ūkiai – tai irgi prisidėtų prie žaliojo kurso tikslų siekiamybės. „Žemės ūkio paskirties žemės pasiskirstymas pagal valdymo teisę Lietuvoje atrodo taip: 22 proc. yra neregistruota nuoma, 70 proc. – nuosavybė arba registruota nuoma, 8 proc. – nuoma iš valstybės. Tuose 8 proc. galėtų būti ekologiniai ūkiai, – sako D. Tracevičius. – Tai būtų reikšmingas skaičius. Aš matyčiau kaip prioritetą, kad valstybė savo žemėje tvarkytųsi mažų mažiausiai pagal žaliąjį kursą.“
„Tokių pavyzdžių tikrai yra. Gal prieš penkerius metus perskaičiau, kad Prahos savivaldybė turėjo apie 400 hektarų žemės ūkio naudmenų ir išnuomojo tą žemę su pagrindine sąlyga: joje privaloma ūkininkauti tik ekologiškai. Be to, miestas planuoja pasiūlyti pagalbą parduodant ekologiškai užaugintą maistą, ypač Prahos mokyklose. Tikimasi, kad šis sprendimas padidins ekologinį ir rekreacinį Prahos apylinkių kraštovaizdžio potencialą“, – pasakoja jis.
„Tokie pavyzdžiai įkvepia. Tiesa, žemės ūkio ministerija į nacionalinį energetikos ir klimato srities planą įtraukė reikalavimą, kad valstybės žemės ūkio panauda vyktų pagal šiuos prioritetus, bet kol kas tai nevyksta“, – nusivylimo neslepia D. Tracevičius.
Tikriausiai problema slypi požiūryje. „Nežinau ūkininkų, kurie nenori gauti išmokos. Ir mes turime situaciją, kai kasmet apie 0,5 mln. eurų skiriama ūkininkų asociacijoms važiuoti į Briuselį ir ten siekti savo interesų. Asmeniškai seku Lietuvos ūkininkų sąjungos veiklą ir matau, kaip jie dalijasi nuotraukomis iš Briuselio, paaiškina situaciją, kaip galima kovoti už savo siekius“, – teigia jis.
„Lietuvoje mes neturime tokios finansavimo priemonės nevyriausybinėms organizacijoms, nebent kelti kompetenciją, – sako D. Tracevičius. – Jeigu ne Žemės ūkio ministerija, tai būtų gerai, kad bent jau Aplinkos ministerija balansą išlaikytų, ir būtų galimybė skleisti žinią, kad tai yra valstybinis interesas, ir kad žemės ūkis irgi gali prisidėti prie klimato kaitos sprendimų ir biologinės įvairovės.“
Norėtume matyti išmokas ūkininkams už teigiamus žingsnius, o ne veiklas, kurios neatitinka standartų.
Natūralu, kad ten, kur nukreipiamos lėšos, ten ir vystosi ekonomikos šakos ir ypač žemės ūkis, kuris daugybėje šalių yra subsidijuojamas. „Visos pusės tą supranta, dėl to netgi atsirado diskusija, kuri pernai užsimezgė tarp visuomenės, nevyriausybinių ir ūkininkų organizacijų. Prieita prie išvadų, kad maisto gamyba turi būti tvaresnė. Visi pokyčiai neturi mažinti ūkininkų pajamų, bet visi norime, kad transformacija būtų kitokia, kad ūkininkavimas būtų kitoks, nes dabar žala gamtai ir klimatui yra milžiniška, daug kas yra neįvertinta, – pabrėžia D. Tracevičius. – Norėtume matyti išmokas ūkininkams už teigiamus žingsnius, o ne už veiklas, kurios neatitinka standartų.“
Naujausi komentarai