PRAMIEGOTI MILIJONAI: IŠ ES INVESTICIJŲ LIETUVA GALĖJO PASIIMTI DAUGIAU

Lietuva šiandien jau pradeda suprasti, kad didesnę pridėtinę vertę šaliai kuria stambūs infrastruktūros projektai. Vis dėlto neaiškūs prioritetai, įprotis pinigų pabarstyti visiems ar investuoti lėšas į perteklinę infrastruktūrą lemia santykinai mažą šalies grąžą iš ES investicijų.

Apie Lietuvos vykdomų ES projektų efektyvumą ir naujojo finansavimo laikotarpio pokyčius "Kauno diena" kalbino Seimo narę, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoją Rasą Budbergytę.

Žvilgsnis atgal

– Dabartinis 2014–2020 m. finansavimo laikotarpis eina į pabaigą ir jau galima įvertinti nemažą dalį įgyvendinamų projektų. Ar ES lėšos didžiąja dalimi buvo panaudotos ilgalaikį poveikį darantiems projektams, ar vis dėlto nemažai pareikalavo "minkšti" projektai, kurie nekuria pridėtinės vertės ir užges greitai, kai išsisems finansavimas?

– Nors vertinimas atliekamas nuolat, negalėčiau sakyti, kad "minkšti" projektai yra blogi ir nesukuria didelės pridėtinės vertės, o geri yra tik stambūs infrastruktūros projektai. Tiesa, labiausiai efektyvūs ir didesnę pridėtinę vertę sukūrė pastarieji – iš jų išskirčiau "Rail Baltica" ir elektros energetikos sinchronizacijos projektą. Tačiau projektų naudos vertinimas negali būti primityvus.

Pavyzdžiui, pirmojo finansavimo laikotarpio metu tikrai buvo investicijų, nukreiptų į vadinamąją betoninių trinkelių infrastruktūrą. Bet mes jos juk neturėjome ir investavę vien savo nacionalinio biudžeto lėšas iki šiol gyventume džiunglių Lietuvoje. Tačiau planuojant trečiąjį laikotarpį jau galime galvoti, kaip visas lėšas nukreipti į sritis, kuriose būtų sukurta didesnė pridėtinė vertė.

Tiesa, Lietuva iki šiol nepasižymėjo didele generuojama grąža. 2016 m. duomenimis, Lietuvos grąža iš ES investicijų, palyginti, pavyzdžiui, su Lenkija ar net Rumunija, Graikija, buvo ganėtinai maža – vos virš 1 mlrd. eurų, kai tuo metu Lenkijos – 7 mlrd. eurų. Vadinasi, vertinant bendrai, mes esame nei labai blogi, nei labai geri. Mėgstame pasigirti, kad mokame įsisavinti lėšas, tačiau svarbiausia, kad jos padėtų Lietuvai ištrūkti iš mažų algų spąstų, kuriuose šiandien šalis yra įstrigusi. Tai priklausys nuo to, ar ES lėšas tiesiog įsisavinsime, ar sugebėsime jas investuoti.

– Kalbant apie lėšų įsisavinimą, 2017 m. Finansų ministerija teigė, kad Lietuva 2014–2020 m. finansinio laikotarpio ES paramą įsisavina prastai ir perspėjo, kad dėl to gali sulėtėti šalies ekonomikos ir atlyginimų augimas, šaliai gresia prarasti dalį europinės paramos. Tačiau dabar "Vilniaus dienai" ministerija teigė, kad iš Lietuvai skirtų 6,7 mlrd. eurų lėšų jau investuota daugiau nei trečdalis ir investicijos bus panaudotos laiku.

– Šio laikotarpio pradžia buvo gana sunki – buvo daug vėluojančių institucijų, projektų atrankos kriterijai rengti labai sunkiai. Tačiau pastaruoju metu stebima didelė pažanga ir net prasčiausiai funkcionuojančios ministerijos – Sveikatos apsaugos, Kultūros ministerijos – jau yra panaudojusios virš 30 proc. dabartinio laikotarpio ES lėšų. Tikėtina, kad "užsukta" didžiulė mašina.

Tiesa, besibaigiant finansavimo laikotarpiui mes susidūrėme su lėtu lėšų įsisavinimu, nes vadovaujanti institucija – Finansų ministerija – dėjo tikrai labai daug pastangų, kad sustabdytų pridėtinės vertės nesukuriančius projektus. Mat iš ES lėšų sukūrėme ganėtinai daug naujos infrastruktūros, kuri mūsų mažai valstybei tampa perteklinė ir kurią reikia išlaikyti iš nacionalinio biudžeto lėšų. Kad projektai būtų gyvybingi, apie 10 proc. jų vertės turi būti skirta infrastruktūros išlaikymui, jos atnaujinimui – ar tai būtų įranga, ar pastatai.

Piktžaizdė – lėšų švaistymas

– 2019 m. pradžioje ES Audito rūmai teigė, kad ES nesugeba suvaldyti netinkamo europinės paramos panaudojimo, dėl kurio nacionaliniai biudžetai kasmet praranda mažiausiai 50 mlrd. eurų. Kokia situacija Lietuvoje?

– ES Audito rūmai remiasi vidurkiu ir labai sunku skaičiais pasakyti, kokia situacija yra Lietuvoje. Tačiau nenuneigiamas faktas yra tai, kad sukčiaujama ir čia.

2013 m. ES Audito rūmai vertino, kiek skirtingose ES šalyse narėse kainuoja iš Sanglaudos fondo lėšų tiesiami keliai. Rezultatai buvo stulbinantys: kilometras kelio Vokietijoje kainavo perpus mažiau nei Ispanijoje. Lietuva tuo metu dar nebuvo audituojama, bet, pavyzdžiui, Lenkijoje, situacija buvo geresnė nei Ispanijoje. Spėčiau, kad Lietuva nėra tarp šalių, kuriose padėtis blogiausia. Padėtis visuomet prasčiausia Pietų Europos valstybėse, kadangi ten net nacionalinės institucijos nemato nieko blogo, jei kažkas iš europinių lėšų pasistato sodybą ir pavadina ją vaisių džiovinimo laboratorija. Atsimenu, iš Italijos grįžę auditoriai pasakojo, kad didžiuliame name tokiai "laboratorijai" yra paskirtas vienas darbastalis virtuvėje.

– Tačiau ir Lietuvoje esama bemaž akivaizdžių tokių "pseudo projektų" pavyzdžių. Neseniai žiniasklaida kalbėjo apie Rokiškio rajone esančias už ES lėšas privačių miškų savininkų įrengtas poilsiavietes, į kurias nėra jokių nuorodų ir apie kurias niekas nežino. O Nacionalinė mokėjimų agentūra yra sakiusi, kad vien 2007–2013 m. buvo įgyvendinta beveik 250 tokių projektų, tačiau jie visi dar nėra patikrinti.

– Visose ES šalyse – ar tai būtų Švedija, ar Lietuva – sukčiavimas yra didžiausia piktžaizdė. Visada yra žmonių, kurie pasinaudos egzistuojančiomis sukčiavimo schemomis, o jas visas labai gerai žino ir Viešųjų pirkimų tarnyba.

Yra projektų, kuriais labai lengva piktnaudžiauti. Pavyzdžiui, priemonė "Natura 2000", skirta išsaugoti gamtos įvairovę, yra prasminga, bet jei Aplinkos ministerija gudriai suprojektuoja priemonę taip, kad neva saugome karklines nendreles ten, kur dirba prietelius ar giminaitis, didžiulės lėšos skiriamos veltui. Lygiai taip pat visada atsiras iš ES lėšų pastatytų sodybų. Pati Lietuvoje esu buvusi ne vienoje turtingo žmogaus sodyboje, kurioje neva organizuojami mokymai. Taip, mokymai vyksta, tačiau 3–4 kartus per metus, arba 10 dienų per metus, o likusias 355 dienas žmogus ten gražiai gyvena.

– Tačiau kodėl iš tokių paramos gavėjų nėra susigrąžinami pinigai? ES kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) suskaičiavo, kad po aptiktų pažeidimų ES valstybėse narėse vos 45 proc. atvejų įtariamiesiems buvo pareikšti kaltinimai. Ir 2012–2016 m. laikotarpiu ES susigrąžino tik maždaug 15 proc. iššvaistytų ar pasisavintų lėšų. Ar problema yra efektyvios priežiūros bei kriterijų, leidžiančių atpažinti lėšų švaistymą, nebuvimas?

– Kai ES Audito rūmai atranda pažeidimų, panašių į sukčiavimą, ir perduoda juos OLAF, šis labai ilgai juos tiria ir dažniausiai konstatuoja, kad nėra pakankamai įrodymų apie tyčinius veiksmus. Blogybė yra tai, kad dėl tokių sukčiavimo veikų nesi kaltas, jei kažką padarei dėl neapdairumo – turi būti sąmoningai rezgama sukčiavimo schema. Pavyzdžiui, jei ribojamas paramos dydis, steigi dar vieną įmonę, kuri įsisavintų lėšas, nors tai yra paprasčiausias to paties verslo suskaidymas. Tokie dalykai lengviausiai įrodomi. Bet net kai OLAF perduoda tyrimą teisminiam nagrinėjimui, teismai dažnai sako, kad trūksta įrodymų. Todėl būna labai mažai nuosprendžių, kad paramos gavėjas kaltas, ir todėl labai retai išsireikalaujama žalos atlyginimo. Metų metus ES lygiu buvo kalbama apie Europos prokuroro institucijos būtinybę ir pagaliau ji įsteigta. Tikimasi, kad atsiras daugiau teisingumo ir neteisėtai pasisavintų lėšų susigrąžinimo atvejų.

"Padėtis visuomet prasčiausia Pietų Europos valstybėse", – piktnaudžiavimo ES lėšomis kultūrinius ypatumus pastebi R.Budbergytė.

– Ar pati valstybė atlieka reviziją, kaip panaudojamos lėšos, kokia vyrauja švaistymo praktika?

– Pačiame ES teisyne yra sukonstruotas projektų vertinimo mechanizmas ir jo privalo laikytis visos valstybės. Taip pat tiek Valstybės kontrolė, tiek ir kitos procese dalyvaujančios institucijos atlieka ES lėšų panaudojimo auditą. Taigi, priežiūra yra lyg ir pakankama, bet juk negali būti apsaugotas nuo kvailumo ir nežinojimo. Praeityje mes buvome mažai patyrę ir galbūt iš tiesų padarėme klaidų projektuodami, kur ir kaip naudosime lėšas, ko jomis siekiame. Pavyzdžiui, kai kurios ES šalys nuo pat pradžių suvokė, kad daugiau lėšų reikia skirti didesniems projektams, tokiems kaip kelių infrastruktūra, o mes pabarstėme visur ir tai buvo sąmoninga politika, kurią įgyvendino visos vyriausybės, nepriklausomai nuo politinių partijų.

Bet šiandien esame jau apdairesni ir labiau išprusę. Problema yra tai, kad Lietuva ne tik su ES, bet ir nacionalinio biudžeto lėšomis elgiasi nerūpestingai. Mano manymu, aiškių prioritetų mes taip ir nenusistatėme, o įpročio po truputį pabarstyti visiems yra sunkiai atsikratoma.

Be to, trūksta įgūdžių. ES Audito rūmai yra nustatę, kad projektų planavimas yra labai prastas. O kai planavimas prastas, atsiranda skuba ir norintys dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose negali tinkamai pasiruošti. Arba blogai suformuluojami reikalavimai ir iš konkurso išstumiami galintys atlikti darbus. Tačiau gebėjimai atsiranda – juk ne šventieji puodus lipdo.

Geros ir blogos žinios

– Naujojo finansavimo laikotarpio laukiama su nerimu – baiminamasi smarkiai apkarpytų europinių lėšų. Ar jau aiškėja, kokios ES biudžeto apimtys bus po 2020-ųjų ir kaip keisis prioritetai?

– Labai svarbu, kad naujoje finansinėje perspektyvoje Lietuva bus padalinta į du nacionalinius regionus. Jei Vilnius sukūrė 112 proc. BVP vienam žmogui, tai kokia nors Tauragė – 64 proc. Taigi, visos investicijos į Vidurio Lietuvą buvo panaudojamos gerokai mažiau efektyviai nei į Vilniaus, Kauno regionus. Atsiradus dviem nacionaliniams regionams, naujoji parama bus orientuota į mažiau efektyvų regioną. Pavyzdžiui, Vilnius iš 5,6 mlrd. eurų paramos galės gauti tik 100 mln. eurų. Galbūt dėl šios divergencijos regioninė atskirtis nebus tokia didelė – mums tai ypač svarbu, kai regionai ištuštėję, o žmonės ten gyvena tarsi kitokioje Lietuvoje.

Dėl "Brexit" ir kitų šalių nenoro didinti įmokų į ES biudžetą šis naujojoje perspektyvoje traukiasi. Taigi, ketvirtadaliu mažėjant lėšoms, skirtoms Sanglaudai, ir 26 proc. – Kaimo plėtros programoms, buvo rizika, kad iš nacionalinio biudžeto reikės skirti net ir tris kartus daugiau lėšų nei ankstesniais laikotarpiais. Tai yra didžiuliai pinigai, todėl tai, kad EK sutiko mus traktuoti kaip du regionus, yra džiugiausia naujiena – mažėja nacionalinio finansavimo poreikis.

Kad Sanglaudos ir Kaimo plėtros lėšos drastiškai nesumažėtų, Lietuvai labai svarbu, nes mes pripratome gyventi gana atsipalaidavę. Bet kadangi ES laukia labai daug iššūkių, keičiasi ir prioritetai – pirmiausia dėmesys tenka klimato kaitai, taip pat migracijos problemoms, darniai kaimynystei, kadangi pasaulis tampa neramus. Naujoji EK pirmininkė per rinkimus pažadėjo, kad 30 proc. visų lėšų naujuoju laikotarpiu bus skiriama vadinamajam "žalinimui". Tai yra labai daug – nebus paprasta sugalvoti šiuos prioritetus atitinkančias programas.

Mėgstame pasigirti, kad mokame įsisavinti lėšas, tačiau svarbiausia, kad jos padėtų Lietuvai ištrūkti iš mažų algų spąstų, kuriuose šiandien šalis yra įstrigusi.

Teks srėbti padarinius

– Pakalbėkime apie atskirų sektorių laukiančią ateitį. Teigiama, kad pasibaigus ES paramos aukso amžiui, universitetai turės keisti sistemą, pavyzdžiui, jungtis arba užsidaryti. Kils ir dėstytojų trūkumo klausimas, nes dabar jie dažniau gyvena ne iš atlyginimų, o ES projektų pinigų. Manoma, kad liūdna situacija laukia ir 5 mokslo slėnių – pasibaigus ES finansavimui, jie taps našta. Kokią ateitį matote jūs?

– Dirbau valstybės kontroliere, kai slėniai buvo steigiami ir jau tada premjerui Gediminui Kirkilui ir ministrams sakiau, kad tokiam slėnių skaičiui Lietuva yra per maža. Dabar jau ir Valstybės kontrolė, atlikusi auditus, yra konstatavusi, kad slėniai taip ir nesukūrė tiek vertės, kiek buvo planuota.

Buvo tikėtasi, kad pastatysime didžiulius pastatus, investuosime į modernią įrangą ir staiga pas mus ims važiuoti specialistai iš užsienio. Bet jaunas doktorantas iš užsienio dėl geresnio mikroskopo čia dirbti nevažiuos, nes mes jam nesugebėsime sumokėti 1 000 eurų į rankas. Tai, kad pas mus mokslo darbuotojams reikia užsidirbti pinigų iš projektų, nes jie negauna normalios stabilios algos, yra iškreiptų veidrodžių karalystė. Tiesa, rašyti projektus mokslo darbuotojai yra puikiai išmokę, tačiau jie gauna centus. Juk europinė "Horizon" programa, nukreipta į mokslo tiriamuosius darbus ir eksperimentinę plėtrą bei inovacijas, yra sukonstruota taip, kad jos liūto dalis tenka senosioms valstybėms narėms. Tuo metu 13 valstybių narių yra gavusios vos 5 proc. skiriamų lėšų. Mes neturime gebėjimų prasiveržti į didelius projektus, nes senosios valstybės narės jau turi įgūdžių, o ir programos taisyklės yra palankesnės seniems prestižiniams universitetams. Deja, mes Lietuvoje neturime nė vieno prestižinio universiteto, kuris galėtų konkuruoti lygiomis teisėmis.

Mane taip pat stebina mūsų gigantomanija. Teko lankytis KTU "Santakos" slėnyje – koridoriai ten tokie platūs, kad primena laikus, kai rūmai buvo statomi su plačiais koridoriais, kad dvi damos su plačiais sijonais galėtų lengvai prasilenkti. Tai yra aplaidumas ir neūkiškumas – mes investuojame į infrastruktūrą, kuri daug kainuoja, bet nieko nesukuria. Mes taip ir nesugebėjome pritraukti verslo, sukurti sinergijos tarp jo ir mokslo, nes tam reikia įdirbio – neužtenka pastato.

– ES lėšos svarbios ir valstybės sektoriuje – teigiama, valstybės valdomos įmonės yra vienos didžiausių europinių lėšų naudotojų. Ar joms taip pat gresia esamų projektų stagnacija, darbuotojų mažinimas ir kt.?

– Pagal EBPO rekomendacijas, mūsų valstybinių įmonių sektorius yra tikrai per didelis. Tačiau esame įsipareigoję tą sektorių sutvarkyti ir tai po truputį daroma. Kalbant apie ES lėšų panaudojimą valstybės įmonėse, negalėčiau pasakyti nieko specifiško. Jose vyksta tie patys dalykai kaip ir visur: inicijuojame per daug įvairių projektų, kurių mums tikrai nereikia. Labiausiai tai liečia įvairias informacines sistemas. Kadangi valdymas valstybės įmonėse nėra iki galo sutvarkytas, ten atsiranda daug imitacinės veiklos, skirtos vien įsisavinti pinigų ir iš jų mokėti atlyginimus. Lietuvoje yra gaji nepotizmo tendencija, kai saviems žmonėms sukuriamos darbo vietos, ir tai patogiausia daryti per visokius europinius projektus.

– Ar žemės ūkio sektorius, iki šiol gaudavęs bene daugiausiai ES lėšų, naujuoju laikotarpiu taip pat turės susiveržti diržus?

– Bendrojoje žemės ūkio politikoje yra du pagrindiniai ramsčiai: tiesioginės išmokos ir kaimo plėtra. Mums kyla grėsmė, kad kaimo plėtrai skirtos lėšos bus apkarpytos 26 proc. Tai yra labai blogai, nes kaimo plėtra yra pirmiausia nukreipta į modernizavimą, kuris yra aktualus mūsų gana atsilikusiam žemės ūkiui. Savo parametrais jis atsilieka nuo senųjų valstybių ūkių, kuriuose ūkininkai yra pajėgūs nusipirkti visiškai naują kombainą. O mes perkame padėvėtą, vadinasi, neatitinkantį dabartinių modernumo standartų ir negalintį užtikrinti geresnio darbo našumo. Tai, beje, yra apskritai visos Lietuvos problema – mūsų darbo jėgos sąnaudos auga greičiau nei darbo našumas. Ir mes iki šiol visose srityse esame per mažai investavę ES lėšų į našumo kėlimą. Tačiau čia didžiąja dalimi ir glūdi problema: tiek ūkininkui, tiek verslininkui pigiau nusipirkti padėvėtą daiktą, tačiau tuomet turime prasčiau dirbančią automatizuotą liniją ar kombainą, reikia mažiau kvalifikuotos darbo jėgos. Išeina, kad sukuriame žemesnę pridėtinę vertę, o tai yra lygu mūsų mažoms algoms. Kol mes neišsiplėšime iš šito uždaro rato, tol ir liksime užstrigę mažų algų ir vidutinių pajamų spąstuose.

Kalbant apie tiesiogines išmokas, bėda yra tai, kad mūsų ūkininkai jas gauna mažesnes nei ES ūkininkai. Tiesa, jos nuolat didėja, tačiau tebėra diskriminuojančios. Gerai, kad Lenkijos ir Baltijos šalių žemės ūkio ministrai pasirašė susitarimą, kuriuo sudarys koaliciją ir sieks teisingų išmokų.

Vis dėlto, kad ir kiek lėšų žemės ūkis gautų, svarbiausia, kad investicijų liūto dalis tektų ne stambiems, o smulkiems ir vidutiniams ūkininkams. Tą jau supratome, tačiau iki šiol daug metų buvo projektuojama taip, kad parama tekdavo būtent stambiems ir "sofos" ūkininkams – ne dirbantiems žemę, o tik jos turintiems. Todėl žmonės, mano akimis, pagrįstai piktinasi, neva ūkininkai pradėjo labai gerai gyventi.

– Ar mažėjančios ES lėšos žemės ūkiui didina riziką, kad dar mažiau jų teks smulkiesiems ūkininkams?

– Ne, tai veikiau didina riziką, kad galėsime mažiau skirti modernesniems projektams įgyvendinti: modernizacijai, "žalinimui" ir kooperacijai stiprinti. Kooperacija Lietuvoje iki šiol stagnacijos lygmenyje, tačiau kol jos nebus, konkuruoti su Lenkijos ūkininkais ir pigesne jų produkcija bus sudėtinga.

– Minėjote, kad ir verslui tenkančias ES lėšas daugiausia įsisavina stambieji rinkos žaidėjai. Kaip šiame kontekste vertintumėte Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) poziciją, kad europinių pinigų nereikėtų duoti pelno siekiančioms įmonėms, kurios neteikia viešųjų paslaugų, nes taip iškraipoma konkurencija?

– Nesvarbu, apie kokį sektorių kalbėtume, skirstant ES lėšas svarbu pamatuoti, ar projektas būtų įgyvendintas ir be ES lėšų. Jei verslininkas žino, kad jo verslo raidai reikalingas koks nors projektas, jis gali kreiptis į banką dėl paskolos – jei bankas mato, kad idėja gera, skolina. Atsiradus europinėms lėšoms, visi pradėjo gudrauti. Šiuo atžvilgiu LLRI teisus, kad rinka taip išsikreipia – įmonė pasinaudoja dideliu gabalu veltui gautų lėšų, o kita įmonė, galbūt mažiau gudri ar smulkesnė, gamina tą patį produktą su didesnėmis sąnaudomis. Tačiau tai yra ne tik rinkos iškraipymas, bet ir netinkamas ES lėšų panaudojimas.

Investicijų kryptys – dvi

– Minėjote, kad vis dar sunkiai išsigryniname prioritetus, kurie leistų investuoti į perspektyvesnius projektus. Kokius prioritetus išskirtumėte jūs pati?

– Lėšas reikėtų nukreipti į svarbesnius prioritetus, kurie atitinka mūsų valstybės viziją "Lietuva 2030" ir Nacionalinės pažangos programą. Juk tuose programiniuose dokumentuose nekalbame apie trinkeles – kalbame apie tai, kaip pažadinti kūrybiškumą, inovatyvumą, sumanumą, kaip viešosiomis investicijomis padaryti proveržį, užtikrinti gerovę. Svarbiausia, kad žmonės liktų gyventi Lietuvoje, tačiau kol kas investicijos iš ES biudžeto žmonių migracijos nesustabdė, vadinasi, gerovė nepakankama.

Manau, kad mūsų prioritetas turėtų būti ekonominės struktūros ir viešųjų paslaugų kokybės gerinimas. Šalį suskirsčius į du regionus, prioritetas taip pat galėtų būti investicijos į vargingąjį – atskirtis tikrai sumažėtų. Taip pat mums reikia sukurti švietimo infrastruktūrą, pradedant ikimokykliniu ugdymu, baigiant mokslo tiriamosiomis įstaigomis, eksperimentine plėtra, galiausiai įgalinti verslą, kad jis įsitrauktų į inovacijų kūrimą.