Reaguoja skirtingai
Profesionalus automobilių sportas verčia lenktynininkus išbandyti visas galimybių ribas.
Jų pasirodymai dideliu greičiu lekiant lenktynių trasose ar miško keliukais, atrodytų, reikalauja nepaisyti savisaugos instinktų.
Dėl to sportininkai neišvengia klaidų ir avarijų, kurios palieka ne tik nesėkmės kartėlį, bet ir skaudesnių padarinių.
Lietuvos šonaslydžio („drifto“) čempionate besivaržantis „Urta by carVertical“ lenktynininkas Paulius Petrauskas teigė, kad siekiant rezultato baimė ir jaudulys kartais kyla net ir dėl ypač didelio noro, kad pasirodymas pavyktų sklandžiai.
Jo žodžiais, baimė automobilių sporte nėra vienalypė. Vieni net ir sudaužę bolidą geba iškart sėsti į kitą ir lyg niekur nieko lėkti toliau. Kiti varžybų metu patiria didžiulį stresą, tačiau jis nepakiša kojos siekiant rezultato.
Rizika su simuliatoriumi
Tretiems vairuotojams nerimas tampa į ratus įkištu pagaliu, kuris stabdo varžybose, nors treniruočių metu jų rezultatai būna puikūs.
„Anksčiau prieš varžybas labai nerimaudavau, tačiau treniruotės prie simuliatoriaus vairo ir seansai su psichoterapeutu labai padėjo sutramdyti neigiamus jausmus, kad trasoje jie netrukdytų. Treniruojantis simuliatoriuje galima išbandyti įvairių trajektorijų, skirtingų pasirodymo scenarijų ir rasti atsakymus į visus klausimus. Svarbiausia, kad tai daroma be realios rizikos sudaužyti automobilį ar susižeisti pačiam. Taip pavyko nerimą pakeisti kovingumu, kuris dabar visuomet užvaldo prieš pat startą“, – pasakojo P. Petrauskas.
Varžybų kontekstas ir priešininkų pajėgumas taip pat sukelia papildomo spaudimo. Lenktynininkas neslepia, kad kartais psichologinis pasiruošimas būna toks pat svarbus kaip ir įgūdžiai valdyti automobilį.
Baimei neduoda laiko
Anot jo, kartais vos pasižiūrėjus į lentelę, kurioje būna nurodytos varžovų pavardės, galvoje nesąmoningai prasideda savęs lyginimas su oponentais.
Pamačius skambesnes pavardes, užklumpa nerimas ir baimė. Nors ir tie varžovai galbūt jaučia lygiai tą patį – t. y. bijo tavęs.
„Automobilių sporte dažnai varžybos būna pralaimimos dar net neatvažiavus į startą. Pats jaučiu, kad, jei tenka grumtis su labai stipriu priešininku, nesąmoningai pagalvoju, kad galbūt nesu pakankamai geras. Po tokių minčių startuoti būna sudėtingiau, o ir pats pasirodymas kelia dar daugiau nerimo, tad ir klaidų išvengti būna sunkiau“, – kalbėjo „Urta by carVertical“ pilotas.
P. Petrauskas pasakojo pats didelių avarijų nepatyręs, tad tokio tipo baimės jo nekankina. Tiesa, jis prisiminė, kad Latvijos lenktynininkas Kristapas Blussas po avarijos, įvykusios skriejant 210 km/val. greičiu, kai jis siekė šonalsydžio greičio rekordo Latvijoje, nieko nelaukdamas vėl sėdo prie pasiskolinto sportinio bolido vairo, kad neturėtų nė menkos pertraukos, per kurią galvoje įsisuktų baimė.
Kartais psichologinis pasiruošimas būna toks pat svarbus kaip ir automobilio valdymo įgūdžiai.
Vertėsi per trampliną
Lietuvos ralio čempionato daugkartinis nugalėtojas ir vienas greičiausių Lietuvos ralio lenktynininkų Vaidotas Žala atskleidė, kad įvykus avarijai varžybų metu gali atsirasti nejaukumas.
Anot sportininko, jam šis sąmyšis dažniausiai būna trumpalaikis ir jį pavyksta gana greitai numalšinti, tačiau kai kuriais atvejais tokie įvykiai įsirėžia į atmintį ir giliau. Jo teigimu, kiekviena nesėkmė ir gyvenime, ir sporte kaupiasi ir formuoja patirtį, brandą. Klaidos brangiai kainuoja, tačiau turi ir savų privalumų.
„Pamenu, 2013 m. patyriau gana didelę avariją varžybų metu. Maždaug 180 km/val. greičiu, ties tramplinu posūkyje, mūsų automobilis virto per priekį ir galą. Tai buvo vienintelis atvejis mano karjeroje, kai po avarijos atsidūriau ligoninėje patikrai, nes patyriau didelių sumušimų ir buvo sunku kvėpuoti, – patirtimi dalijosi V. Žala. – Šis atvejis man giliai įsirėžė į sąmonę, todėl kurį laiką įveikdamas tramplinus posūkyje saugojausi labiau nei įprastai. Net ir dabar, praėjus daugiau nei dešimt metų po to įvykio, tokiose situacijose vis tiek esu itin atsargus. Važiuoju drąsiau, tačiau visuomet labai atidžiai įvertinu stenogramos niuansus tokiose vietose.“
Grėsmė nebaugina
Čempionas teigė, kad galimybių lenktyniauti tokios patirtys iš esmės nepakeičia, tačiau giliai įsirėžia atmintyje, todėl ir jausmų analogiškose situacijose kyla įvairių.
Anot jo, lenktynininkų savisaugos instinktas yra mažesnis, labiau atbukęs nei vidutinio žmogaus, todėl sėdintys prie sportinių automobilių vairo gali sau leisti daugiau ir toleruoti didesnę riziką. Tačiau V. Žala pabrėžė, kad net ir drąsiausi sportininkai nenori skausmo, lūžusių kaulų ar kitų traumų.
180 km/val. greičiu, įveikiant trampliną posūkyje, automobilis virto. Tai buvo vienintelis atvejis karjeroje, kai po avarijos atsidūriau ligoninėje.
V. Žala įsimintinų avarijų patyrė ir Dakaro ralio trasose. Populiariausiose pasaulyje lenktynėse smėlynais per visą istoriją yra žuvę beveik pusšimtis žmonių, todėl šios varžybos pramintos Mirtininkų maratonu. Tačiau 38-erių metų vilniečio tai nestabdo.
Po sėkmingų startų visureigių kategorijoje jis praėjusiame Dakare debiutavo sunkvežimių klasėje, kur užėmė aukštą penktąją vietą. Prieš keletą dienų Elektrėnuose V. Žala dar sykį tapo Lietuvos ralio čempionu, o metų pabaigoje rengiasi startuoti dar viename Dakaro ralyje.
Tragedijų – ne viena
Per Lietuvos automobilių sporto istoriją nutiko ne vienas tragiškas incidentas. Portalas TV3 suskaičiavo skaudžiausius ralio įvykius.
1972 m. greičio ruože netoli Telšių Mariaus Pakalenkos vairuojamas automobilis pernelyg plačia trajektorija įvažiavo į posūkį ir pakliuvo po autobusu. Avarijos metu žuvo šturmanas Aleksandras Mažrimas. Neįprastą situaciją komplikavo dar ir tai, kad dėl šturmano žūties buvo apkaltintas, o vėliau ketveriems metams į kalėjimą pasodintas vairuotojas.
2005 m. Visagino ralyje žuvo žiūrovas. 2005 m. sausio 29 d. ASK „Slikas“ ekipažas Tomas Baltramiejūnas ir Valdemaras Savickas su „Opel Kadett“ po šuolio nuo vieno iš tramplinų prarado automobilio kontrolę ir rėžėsi į šalia kelio buvusių ralio aistruolių būrį. Iš šešių sužeidimus patyrusių vyrų trijų būklė buvo itin sunki. Vienas jų, 1958 m. gimęs vyras, ligoninėje mirė.
2007 m. ralyje „Kauno ruduo“ žuvo lenktynininkas Rolandas Šaduikis. Žiūrovų pasakojimu, nelaimė įvyko R. Šaduikio vairuojamam „Honda Civic“ išnirus iš miško ir nusileidus nuo tramplino. Po jo reikėjo įveikti dešinįjį posūkį, į kurį R. Šaduikio automobilis, spėjama, įlėkė kiek per anksti ir nuslydo nuo kelio. Priekinis ratas rėžėsi į didžiulį akmenį pakelės griovyje, pakilo į orą ir pradėjo verstis. Automobilis daug kartų vertėsi ore, kol galiausiai atsidūrė pievoje, už kelių šimtų metrų nuo kelio.
Saugą trasoje užtikrinusiems viešojo saugumo tarnybos pareigūnams avarija nepasirodė pavojinga, jie liko savo vietose. Pagalbos ėmė šauktis žiūrovai – pamatę, kad iš „Honda Civic“ niekas neišlipa, jie nubėgo prie automobilio. Žmonių prašomi, pareigūnai iškvietė greitąją pagalbą, o galiausiai varžybos buvo sustabdytos.
Po avarijos prabėgus daugiau nei 20 minučių, pasirodė ir greitosios pagalbos medikai, bet R. Šaduikio pulso jie jau nebeužčiuopė. Nuspręsta traukti jį iš automobilio, o netrukus medikai konstatavo sportininko mirtį.
2013 m. vykusiame Vilniaus ralyje po šuolio trečiajame greičio ruože Arūno Majausko ir Luko Pečeliūno „Subaru Impreza“ tapo nevaldomas ir nulėkė tiesiai į žiūrovus. Pamatę artėjantį automobilį jie pakilo bėgti, tačiau laiku nesureagavusi moteris buvo partrenkta ir žuvo vietoje.
2024 m. rugsėjo 27 d. Papievių gatvėje lenktynių „Samsonas Rally Utena 24“ metu greičio ruože lenktyninis automobilis „Ford Focus“, vairuojamas Latvijos piliečio, gimusio 1987 m., posūkyje nesuvaldė automobilio ir nuvažiavęs nuo kelio kliudė šalikelėje stovinčius žiūrovus. Įvykio metu dėl patirtų sužalojimų mirė vyras (gim. 2002 m.), įvairių kūno sužalojimų patyrė keturiolika žmonių, jie buvo paguldyti į gydymo įstaigas arba jiems paskirtas ambulatorinis gydymas.
Naujausi komentarai