PARODOJE „SALVE VILNIUS, KITAIP“ – SOSTINĖS SKAMBESYS, SIMBOLIAI IR ISTORIJOS

Nors karantinas vizualiojo meno lauko atstovams gana palankus laikotarpis meninei kūrybai, vis dėlto dalytis sukurtais darbais galimybių mažai. Todėl kūrėjai, siekdami būti aktyvūs ir matomi (ne tik virtualiosiose platformose), inicijuoja projektus, skatinančius įvairių dailės sričių, kartų ar skirtinguose Lietuvos miestuose kuriančių menininkų bendradarbiavimą.

Skliautuotose sostinės Bernardinų bendruomenės centro erdvėse eksponuojama ketvirtą kartą surengta grupinė paroda „Salve Vilnius, kitaip“ suvienijo tapytojus ir skulptorius pažymėti 700-ąjį Vilniaus  įkūrimo jubiliejų ir padovanoti šventę, visų pirma, vienas kitam, eksponuojant darbus galerinėje erdvėje, antra, vaizduojamojo meno mylėtojams, pasiilgusiems matyti kūrinius šviesiose ekspozicijų erdvėse (net jei tos erdvės pasiekiamos tik per nuotolį).

Tarp vilties ir dabarties

Parodos organizatoriai dalyvaujantiems kūrėjams iškėlė sąlygą – darbus kurti tik ovalo, tondo, elipsės, arkos formatų.

Parodos organizatoriai dalyvaujantiems kūrėjams iškėlė sąlygą – darbus kurti tik ovalo, tondo, elipsės, arkos formatų.

„Šis Renesanso laikotarpiu susiformavęs apvalių, aptakių formų dekoratyvumas pasirinktas neatsitiktinai. Tai užuomina į vingiuotas Vilniaus senamiesčio gatveles, į apvalias senosios miesto architektūros detales“, – paaiškina parodos kuratorius tapytojas Ričardas Zdanavičius.

Parodos pavadinimas – „Salve Vilnius, kitaip“ – kuriame dominuoja žodis „Salve“ (lot. „Sveiki“) taip pat itin svarbus, simboliškas. Jis suteikia vilties, kad galbūt netrukus galėsime sveikintis vieni su kitais ne per ekranus. Tačiau kol kas ekspozicijoje kūrinius pristatantys menininkai dėmesį sutelkia į tai, koks Vilnius yra šiandien, stebėdami jį pro savo dirbtuvių ar namų langus, vieni klaidžiodami po nurimusį, ištuštėjusių miestą.

Miesto skambesys

„Vilnius – tai ne tik šimtmečiais kurtas harmoningas gotikos, baroko paveldas, bet ir čia gyvenę žmonės, kurie patyrė sunkius maro laikus, galbūt primenančius tai, ką šiandien išgyvename mes. Todėl parodoje eksponuojamuose darbuose vaizduoju Barborą Radvilaitę, kuri neatsiejama nuo Vilniaus, ir jos palydovus, kurie juos pančiojančias intrigas išgyvena tarsi dvasinę epidemiją. Paveiksluose balansuoju tarp praeities ir dabarties, atskleisdama individualų tikrovės suvokimą ir savo jausmus“, – apie kūrinius pasakoja parodoje dalyvaujanti kaunietė tapytoja Irena Mikuličiūtė-Mika.

Žmonės, kaip miesto simboliai, svarbūs ir tapytojui Andriui Makarevičiui, kuris neįsivaizduoja Vilniaus be oranžiniais drabužiais vilkinčių krišnaitų procesijų, užpildančių gatves giesmių skambesiu, o Ričardas Zdanavičius miesto muzikalumą pastebi architektūros ir šurmuliuojančių miestiečių kuriamoje dinamikoje.

Subtiliuose Loretos Zdanavičienės darbuose dėmesys sutelkiamas į miesto fragmentus, paskatinant žiūrovą Vilniaus ieškoti aplinkos detalėse, kurios šnabžda pačias slaptingiausias istorijas. Rūta Eduikaitytė tokių istorijų atranda siaurose Vilniaus gatvelėse, priklausančiose laukiniams katinams, Ilona Janulienė – miesto architektūriniame peizaže, Vita Balinskienė atsigręžia į miesto simbolius, o Jolanta Sereikaitė juos pakylėja iki debesų.

Su švelnia ironija į parodos temą ir į esamą pandeminę situaciją žvelgia tapytojas Gustas Jagminas, žiūrovą skatindamas išjudinti savo vidų iš apribojimų kupinos kasdienybės (tai, kad fiziškai daug ko negalime, nereiškia, jog esame kalėjime). Skulptorius Kęstutis Musteikis stebi jį supančią aplinką labai atidžiai ir unikalia vizualine raiška, remdamasis atpažįstamais simboliais, kūriniuose atskleidžia tai, kas, paradoksalu, plika akimi yra nematoma, tačiau fundamentalu.

Ekspozicijoje kūrinius pristatantys menininkai dėmesį sutelkia į tai, koks Vilnius yra šiandien, stebėdami jį pro savo dirbtuvių ar namų langus, vieni klaidžiodami po nurimusį, ištuštėjusių miestą.

Apie taip pat nematomas ir kartais labai sunkias svajones Jonas Gelčys pasakoja šmaikščiame mažosios plastikos kūrinyje, kuriame tarsi įspėja žiūrovą, kad svajoti reikia elgtis atsakingai, svajonėmis – nepiktnaudžiauti. Juozas Genevičius estetiškose, subtiliose skulptūrose sugrįžta prie žmonių, kaip daugialypio miesto veido, jų portretuose reflektuodamas jautrias istorijas.

Tarp praeities ir ateities

Živilė Jasutytė keliauja į praeitį ją apglėbdama švelniu ilgesiu. Jaroslavas Rokickis pasakoja tik atmintyje išlikusias istorijas, o Marta Vosyliūtė praėjusio laiko palikimą priartina prie dabarties, kūriniuose atskleisdama stebinančius kontrastus.

Arūnas Braziūnas miestą vaizduoja kaip pilkų monolitų ritmą, kuriame kakofoniją kuria neadekvačios žmonių emocijos. Ieva Bunokaitė žiūrovui leidžia pažvelgti pro savo (namų ar dirbtuvių) langą ir atrasti ramybę abstrahuotose architektūrinėse formose, pastelinėse spalvose.

Marius Strolia miesto atmosferą perteikia erdvinių geometrinių formų kompozicijomis, o Kristina Daniūtė kūrinyje reflektuoja Vilniaus gatvėse vyraujantį tuštumos jausmą, sekdama paskui juodu apsiaustu vilkintį pandemijos skeletą.

Saulė Urbonavičiūtė atranda miestą naktį, akis pakėlusi į dangų remiančius bažnyčių bokštus, Rūta Šimelionytė žavisi Vilniumi, žvelgdama į raudonais stogais mirgančią jo panoramą, o Česlovas Polonskis savo miestą atranda lankydamas koplyčias. Lina Audronytė kūrinyje žiūrovą kviečia pasivaikščioti Vokiečių gatve, kurioje tapytoja yra paslėpusi savo vaikystės prisiminimus.

Vytauto Tracevičiaus žvilgsnis nukrypsta į miesto gamtovaizdį, Vija Tarabildienė stebi, kaip Vilnius atsiskleidžia jaunosios kartos akyse, Valentinas Ajauskas paveiksle sutelkia miesto šviesas, o Gražina Murelytė Ajauskienė kūrinyje išsaugo praėjusio laiko liudijimus.

Vilnius tapytojų ir skulptorių kūriniuose atsiskleidžia kaip muzikalus, istorijų turtingas, įvairus miestas. Tačiau jis geba išlaikyti savo paslaptį, pakviesdamas žiūrovą ją atrasti pačiam.

Parodoje dalyvauja

Loreta Zdanavičienė, Ričardas Zdanavičius, Jaroslavas Rokickis, Rūta Šimelionytė, Ilona Janulienė, Jonas Gelčys, Andrius Makarevičius, Kristina Daniūnaitė, Gustas Jagminas, Živilė Jasutytė, Vija Tarabildienė, Česlovas Polonskis, Irena Mikuličiūtė-Mika, Rūta Eidukaitytė, Saulė Urbonavičiūtė, Valentinas Ajauskas, Gražina Murelytė-Ajauskienė, Virgis Stančikas, Vytautas Tracevičius, Jurgita Kristina Pačkauskaitė, Jolanta Sereikaitė, Artūras Braziūnas, Marta Vosyliūtė, Kęstutis Musteikis, Marius Strolia, Juozas Genevičius, Lina Audronytė, Vita Balinskienė, Ieva Bunokaitė.

Paroda veikia Bernardinų bendruomenės centras (I ir III aukštai), Maironio g. 10, Vilnius, iki kovo 8 d.