GERIAUSIAS ĮVERTINIMAS MEDIKUI – KOLEGŲ PRIPAŽINIMAS

„Visos valdžios prievartavo gydytojus ir pacientus, tik ši po to, kai išprievartauja, dar pasikalba: paklausia, kokie jūsų pastebėjimai, kaip mums pavyko?“ – „Vilniaus dienai“ sakė Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojas Valerijus Morozovas, Medicinos darbuotojų dieną kolegų išrinktas Metų ambasadoriumi.

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose Medicinos darbuotojų diena paminėta apdovanojant Santaros klinikų nominacijų nugalėtojus, kuriuos siūlė ir išrinko patys medikai – taip šios gydymo įstaigos kolektyvas tęsia prieš penkerius metus pradėtą tradiciją.

„Didžiuojuosi mūsų klinikų kolektyvu ir džiaugiuosi, kad įstaigoje jau penktus metus profesinė Medicinos darbuotojų diena minima būtent taip – apdovanojant jūsų pačių pastebėtus ir įvertintus kolegas, – medikus sveikino Santaros klinikų vadovas prof. Feliksas Jankevičius. – Dirbti universiteto ligoninėje yra ir garbė, ir didelis iššūkis, todėl tik bendras komandinis darbas leidžia mums didžiuotis tuo, kad esame viena pažangiausių įstaigų Lietuvoje, o dažnu atveju – žinoma bei vertinama ir už šalies ribų. Santaros klinikų pasiekimai – tai jūsų pasiekimai, kasdienis, kruopštus ir atsakingas kiekvieno iš jūsų darbas. Dėkoju už atsidavimą medicinai, mokslui ir pacientams. Nuoširdžiai sveikinu kiekvieną jūsų ir linkiu, kad eitumėte aukštai iškėlę galvas, jaustumėtės įvertinti, gerbiami ir mylimi.“

Šiais metais jau įprastus tapusius apdovanojimus – specialiai šiai progai skirtas olandų skulptorės Corry Ammerlaan-van Niekerk statulėles „Dėkojame“, simbolizuojančias darnumą ir gausią šeimą – gavo 10 klinikų darbuotojų septyniose nominacijų kategorijose. Santaros klinikų kolektyvas rinko Metų gydytoją, Metų slaugytoją, Metų inovatorių, Vaikų numylėtinį, Komandos sielą, Įstaigos ambasadorių ir Kolektyvo atradimą.

Savo rogėse

Metų gydytojais, kolektyvo sprendimu, šiemet tapo Santaros klinikų plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Simonas Kaupas ir Vaikų ligoninės gydytojas neurochirurgas Ramūnas Raugalas.

S.Kaupas, anot kolegų, yra jaunas perspektyvus gydytojas, kuris atlieka sudėtingas rekonstrukcines operacijas bendradarbiaudamas su kitų sričių specialistais. R.Raugalas – vienintelis nuolatinis Vaikų ligoninės neurochirurgas nuo 2008 m. Jis nepamainomas Vaikų ligoninėje, mylimas pacientų, gerbiamas tėvų, nepagaili savo laiko net atostogų metu atvykti konsultuoti Reanimacijos skyriuje gydomų pacientų. Tėvams pataria, pamoko, niekada nesmerkia ir neturi išankstinių nuostatų. Medikas nuoširdžiai rūpinasi ir rezidentais – nuo 2012 m. yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos asistentas.

Tada buvau pirmas nuolatinis neurochirurgas, taip ir likau vienintelis nuolatinis. Labai lengva būti žinomam savo ligoninėje, kai esi vienintelis tos srities specialistas.

„Vilniaus dienai“ R.Raugalas teigė, jog gavus apdovanojimą labiausiai nudžiugino tai, kad buvo pastebėtas ir įvertintas būtent kolegų, viso kolektyvo – nuo direktoriaus iki valytojos.

„Aš darbe jaučiuosi „savo rogėse“. Sritis, kurioje dirbu – vaikų neurochirurgija – iš esmės ir gimė Vaikų ligoninėje mano darbo metu, kai pradėjau čia dirbti 2008 metais. Tada buvau pirmas nuolatinis neurochirurgas, taip ir likau vienintelis nuolatinis. Labai lengva būti žinomam savo ligoninėje, kai esi vienintelis tos srities specialistas“, – juokavo gydytojas.

Jis teigė, jog gera dirbti, kai jauti viso kolektyvo palaikymą. Į neurochirurgų darbą labai rimtai žiūri administracija – visuomet gali drąsiai kreiptis, išdėstyti problemas. Kolegos taip pat padeda  kiek gali. Neurochirurginės operacijos dažniausiai trunka ilgai, tad neretai tenka „pastumti“ kolegų traumatologų operacinius planus, bet šie nepyksta.

„Pas mus patenka sunkūs pacientai, dažnai po sudėtingų traumų, neretai nukentėję nuo artimųjų – suprantama, kad jautriai į tai reaguojame, – sakė R.Raugalas. – Tačiau jausminiai dalykai neturi trukdyti atlikti pagrindinės pareigos – gydyti pacientą. Kalbant apie smurto atvejus, labai padeda suvokimas, kad esi ne teisėjas ar prokuroras, tavo darbas ne smerkti ar teisti, o pasirūpinti savo pacientu. Tas požiūris, kai neklijuoji etikečių, nekaltini tėvų, padeda užmegzti kontaktą ir bendradarbiauti su paciento artimaisiais. Moralų aš jiems stengiuosi neskaityti, nors visko būna.“

Santaros klinikų suaugusiųjų Neurochirurgijos skyriuje R.Raugalas taip pat dirba – eina budėti. Tačiau, kaip pats sako, jaučia, kad būtent vaikų neurochirurgija yra jo sritis. Tas darbas padeda jaustis išskirtiniam ne tik Vaikų ligoninėje, bet ir šalies mastu, nes vaikų neurochirurgų Lietuvoje tėra keturi – dar du Kaune ir vienas Klaipėdoje. Pasitaikius sudėtingesniems atvejams, tenka konsultuotis su suaugusiųjų neurochirurgais. Problema ta, kad, tarkime, galvos smegenų navikai vaikams – nėra dažna patologija, vaikams iki 18 metų Lietuvoje jų diagnozuojama maždaug 20 per metus. Kadangi jie skirtinguose miestuose, vaikų neurochirurgai neturi tos „kritinės masės“, kad pacientui galėtų suteikti labai kvalifikuotą pagalbą. Todėl tenka kviestis pagalbą iš suaugusiųjų ligoninės, kuriems tokios operacijos – duona kasdieninė. Panašiai ir esant kažkokioms sudėtingesnėms stuburo patologijoms. Kaukolės deformacijos atitaisymo operacijos atliekamos kartu su veido ir žandikaulių chirurgu iš Žalgirio klinikos.

Gaila, pamainos nėra

Gydytojas R.Raugalas teigia dar vis neužsiauginęs sau pamainos, nes vaikų neurochirurgiją, kad ir kaip jis stengtųsi sudominti, paprastai pasirenka vos vienas rezidentas per metus, ir tai dar nereiškia, kad jis liks vaikų neurochirurgijoje. Per 11 mediko darbo metų vos dvi gydytojos buvo susižavėjusios vaikų neurochirurgija, bet viena išvažiavo dirbti į Panevėžį ir gydo suaugusiuosius, kita emigravo į Didžiąją Britaniją.

„Vaikų neurochirurgija nėra patraukli tiek pas mus, tiek visame pasaulyje, nes bet kuris chirurgas, kad neprarastų įgūdžių, turi daug operuoti, o tokios vaikų neurochirurginės patologijos, kurias reikėtų gydyti chirurginėmis operacijomis, yra gana retos, labai daug ligų gydoma konservatyviai. Tačiau apie pensiją man dar anksti galvoti, turiu nemažai laiko – dar spėsiu sau pamainą „užsiauginti“, – sakė gydytojas.

Girdi tik kolegos ir pacientai

Įstaigos ambasadoriaus vardas šiemet suteiktas Santaros klinikų šeimos gydytojui V.Morozovui. Jis – bene daugiausia profesionalių patarimų pacientams ir net kolegoms davęs Šeimos medicinos centro gydytojas, ne kartą atstovavęs medikų interesams televizijos ir radijo laidose, aktyviai dalyvavęs Lietuvos medikų sąjūdžio veikloje.

„Būti įvertintam kolegų – malonu, – „Vilniaus dienai“ sakė V.Morozovas. – Daug kalbėdavau apie tai, kas aktualu medikams, bet pastaruoju metu daugiau kalbu apie tai, kas aktualu pacientams. Su pilietinėmis akcijomis šiek tiek apsiraminau – nebematau prasmės. Medikų ruporu smagu būti, bet kai to ruporo negirdi tie, kuriems žodžiai skirti – ateina nusivylimas, nes tai yra „žaidimas į vienus vartus“. Kalbi, pacientai tave girdi, kolegos tave girdi, o tie, kas turėjo išgirsti, neišgirdo – arba dėl to, kad jie kurti, arba dėl to, kad turi ribotas protines galimybes. Kai tiki tuo, ką darai, tikiesi, kad kažkas į tavo nuomonę atsižvelgs, bet galiausiai supranti, kad taip nebus. O kažką daryti vien dėl darymo – tai ne mano būdui.“

Streikuoja tyliai

Gydytojas teigė nebematantis prasmės vaikščioti į posėdžius Sveikatos apsaugos ministerijoje ar ligonių kasose, klausytis biurokratinių kalbų, nes tai – bergždžias reikalas, gydytojų, kasdien susiduriančių su pacientais ir matančių situaciją iš vidaus, nuomonė ten niekam neįdomi.

Valdininkams medikų dalyvavimas reikalingas tik tam, kad jie turėtų kam išpasakoti savo vizijas, o šie pasirašytų, jog girdėjo jų „rožinio drambliuko svajones“, kaip bus viskas gražu. Šio fakto suvokimo rezultatas – nusivylimas ir nepasitenkinimas. Ir jei iš pradžių dar buvo azartas ir viltis, kad gali kažką pakeisti, dabar to nebeliko.

Vadinasi, ateis žmogus naktį į polikliniką ir gydytojas turės jam pasakyti: ne, aš tavęs nepriimsiu, nes ligonių kasos nusprendė, kad tavęs negalima priimti. Kas bus kaltas? Gydytojas. Mes valdininkams tą pasakėme.

„Mes sakome, kad nėra prasmės poliklinikai dirbti 7 dienas per savaitę po 24 valandas per parą, tačiau niekam neįdomu – valdininkai nustatė, kad taip dirbsime, ir dabar dėlioja, kokius pacientus bus galima naktį priimti, o kokių – ne. Vadinasi, ateis žmogus naktį į polikliniką ir gydytojas turės jam pasakyti: ne, aš tavęs nepriimsiu, nes ligonių kasos nusprendė, kad tavęs negalima priimti. Kas bus kaltas? Gydytojas. Mes valdininkams tą pasakėme. Jie sakė – nesvarbu, vis tiek taip bus, – pasakojo V.Morozovas. – Bandėme sumažinti nereikalingų siuntimų kiekį ir taip sumažinti eiles. Ligonių kasos atsakė, kad aš nieko nesuprantu apie šeimos mediciną ir mano darbas yra siuntimų rašymas. Va, ir supranti tada, kad niekam tu ten su savo nuomone ir žinojimu nereikalingas.“

Todėl, kaip teigė gydytojas, dabar jis mieliau kalba apie tai, ką išmano geriausiai – apie tai, kas aktualu pacientams. O pacientams aktualu jų sveikata.

„Pavyzdžiui, apie pirmą vaistų paskyrimą. Ministras draudžia parinkti geriausią vaistą – ką aš galiu padaryti? (Tiesiog greičiau pereisime prie brangesnių vaistų – tų, kurie neturi pigių analogų.) Yra tokia tvarka, aš jos laikausi, nekvestionuoju. O pacientui paaiškinu: jūs galėjote būti gydomas geriau, bet šiuo metu esate gydomas pagal ministerijos nustatytą tvarką. Kaip iš mūsų reikalauja, taip mes ir darome. Jeigu ligonių kasos finansuoja tik, sakykime, penkias ginekologo konsultacijas per dieną, daugiau kvotų neduoda, tai tik penkios moterys pas ginekologą ir pateks. Šešta informuojama, kad jos sveikata ligonių kasoms nerūpi, nes jeigu rūpėtų, tai surastų tuos 12 eurų – tiek ligonių kasoms kainuoja ginekologo konsultacija. Toks yra mano tylusis streikas“, – sakė V.Morozovas.

Jis tikisi, kad Įstaigos ambasadoriumi vis dėlto kolegų buvo išrinktas ne už tai, kad kritikuoja esamą valdžią, kuri yra tokia pat bloga, kaip ir bet kuri iki šiol. Visos valdžios prievartavo gydytojus ir pacientus, tik ši po to, kai išprievartauja, dar pasikalba: paklausia, kokie jūsų pastebėjimai, kaip mums pavyko?

„Aš visgi tikiuosi, kad mane išrinko dėl švietėjiško darbo, gebėjimo nuraminti pacientus, jų informavimo, kas, kur ir kaip. Dabar kur kas daugiau rašau apie sveikatą, tyrimus, kreipimąsi pas gydytoją, į ką reikia atkreipti dėmesį, ir kas yra ne gydytojo, o valdžios sprendimas, ir kodėl jis nenaudingas pacientams. Tai irgi švietėjiška veikla“, – sakė V.Morozovas.

Mažiausiųjų gydytoja

Nominacijos Kolektyvo atradimas laureate balsų dauguma tapo Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro gydytoja neonatologė Violeta Gulbinienė. Kolegų teigimu, medikė pasižymi geru klinikiniu ir strateginiu mąstymu, sugeba greitai ir tiksliai priimti sprendimus, reikalingus teikiant pagalbą mažiausiems pacientams. Jaunoji gydytoja yra kruopšti ir pareiginga, visada randanti tinkamiausią žodį mažųjų tėveliams. Ji puikiai taiko naujausius naujagimių gydymo metodus, skyriuje aktyviai skleidžia šiuolaikines neonatologijos pasaulio naujienas.

„Mano nuotaika – puiki. Tikrai smagu, kad įvertinami ir jauni kolegos, kad jiems leidžiama atsiskleisti ir parodyti, ką sugeba. Nors jauni medikai daug patirties neturi, bet jų idėjos gali būti svarbios ir reikšmingos“, – „Vilniaus dienai“ sakė V.Gulbinienė.

Dirbti su naujagimiais, pasak jos, didelis iššūkis. Jie negali pasakyti, kas jiems negerai, ką skauda, viską turi išsiaiškinti pats. Tačiau ją nuo pat pradžių domino intensyvioji terapija, reanimatologija. Tad ir stodama į rezidentūrą rinkosi tarp vaikų intensyvios terapijos ir neonatologijos. Gydydamas naujagimius, ypač atėjusius į šį pasaulį pirma laiko, turi išmanyti labai daug – įgimtas sklaidos ligas, visas somatinesligas, taip pat ir genetines, turi gerai suprasti, kaip dirba kiekvienas organas ir jų sistemos. Nesikoncentruoji į vieną kažkokią sritį, bet turi suprasti organizmo visumą. Tas iššūkis labiausiai ir traukia.

V.Gulbinienė neneigė, kad netekčių nepavyksta išvengti. Kiekviena netektis yra skaudi ir kiekvieną išgyvena visi kartu – tiek tėveliai, tiek visas personalas. Tačiau jai svarbiausia – profesionalumas, tad visada ji stengiasi įžvelgti ką nors teigiamo, į kiekvieną mažąjį pacientą žiūri su viltimi, kiekvienas jai yra iššūkis ir siekis padaryti savo darbą kaip galima geriau. O kai pavyksta, tai suteikia labai didelį moralinį pasitenkinimą.

„Tikrai yra smagu vėliau pamatyti tuos vaikučius, kai jau paaugę ateina pas mus į skyrių, aplanko. Kiekviena sėkminga istorija yra motyvacija stengtis dar labiau“, – tvirtino gydytoja.

Įvertinti ir kiti

Metų inovatoriumi kolektyvas išrinko gydytoją radiologą Marių Kurminą, dirbantį tiek diagnostinės vaizdinės radiologijos, tiek intervencinės radiologijos srityse, VU Medicinos fakulteto doktorantą.

Nominacija Vaikų numylėtinis atiteko Vaikų ligoninės Vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vedėjui, gydytojui ortopedui-traumatologui dr. Giedriui Bernotavičiui. Tai gydytojas, pas kurį konsultuotis važiuoja vaikai iš visos Lietuvos, atliekantis Lietuvoje unikalias operacijas. Su visais pacientais, kokio amžiaus jie būtų, gydytojas randa bendrą kalbą.

Nominacijoje Komandos siela paskelbti du laimėtojai. Pirmoji – Santaros klinikų ergoterapeutė Raimonda Kavaliauskaitė, dirbanti Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centre. Kūrybinga, entuziastinga, uždeganti optimizmu ir gera nuotaika. Po avarijos pati pabuvusi paciento vaidmenyje, R.Kavaliauskaitė sėkmingai sugrįžo į ergoterapeuto darbą – tiesa, jau sėdėdama ratukuose.

Antroji nominantė – Valstybinio patologijos centro administratorė Lina Seibutė. Nuolat besišypsančią, dėmesingą, iniciatyvią darbuotoją kolegos vertina už draugiškumą, empatiją, gebėjimą pastebėti kiekvieno nuotaiką ir išgirsti kiekvieną kolegą.

Metų slaugytojomis šiemet tapo Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vyresnioji slaugytoja – slaugos administratorė Sabina Barkovskaja ir Vaikų onkohematologijos centro bendrosios praktikos slaugytoja Rima Šlapelienė.