Tūkstantinė skola

Nepilnametės Laurynos mama Raimonda (vaiko ir mamos vardas pakeistas, – aut. past.) su partneriu skirtingais keliais pasuko daugiau nei prieš dešimt metų. Moteris tikino neapsikentusi buvusio mylimojo girtavimo ir neatsakingo gyvenimo būdo, o ir namuose jausdavosi nesaugiai.

„Buvo šiek tiek dramų: pasakiau, kad mano namuose jo kojos nebus, nes vyras niekur nedirbo, mokesčių nemokėjo, tik kartais maisto nupirkdavo. Vėliau pradėjo lošti. Išsiskyrėme, prisiteisiau alimentus, bet man pasakė, kad „tu, barakuda, nieko negausi“. Jis vos tris kartus įmokas atliko, tad susikaupė nesumokėtų alimentų už maždaug 18 tūkst. eurų. Jo toks gyvenimo būdas – prisidaro skolų, o jo tėvai karts nuo karto jas padengia. Tėvai galbūt buvo pasiruošę padengti įsiskolinimą, bet tada, matyt, įsikišo sesuo, kuri nesutiko. Tada pradėjo kurstyti mano dukrą“, – pasakojo vilnietė.

Ji tikino, kad maždaug dešimt metų su šia šeima gyveno draugiškai ir palaikė konstruktyvius santykius. „Aišku, būdavo tokių pareiškimų: „mama tave skriaudžia“, „mama tau to nepadarys“, „mama kažko tau nenupirks ar neduos“. Norėdama, kad vaikas turėtų pilną šeimą, su viskuo susitaikydavau. Dukra gyvendavo pas mane, per atostogas ar savaitgaliais lankydavosi pas senelius. Kai seneliai nebepatenkino paaugusios Laurynos poreikių, atsirado teta, kuri gali nupirkti brangesnį daiktą. Prasidėjo nuteikinėjimas pasitelkiant papirkinėjimą, – Raimonda prisiminė, kad mergaitei buvo nupirktas žaidimų kompiuteris, pasiūlyta vykti į kelionę. – Tarsi padeda, bet atsisukę pažiūri, ar pakankamai pridarė problemų ir įskaudino.“

Moteris atvira – finansiškai ji negali leisti tiek, kiek dukros tėčio šeima. Kadangi gyvena vieno kambario bute, vasarą Lauryna daugiau laiko leisdavo pas tetą, kuri gyvena name su kiemu, šalia – ir merginos seneliai.

Psichologinės problemos

Mama pasakojo, kad po koronaviruso pandemijos dukrai prasidėjo psichologinės problemos – ji ėmė žaloti save. Šeima pradėjo ieškoti specialistų pagalbos. Buvo pasirinktas tetos pasiūlytas privačiai dirbantis specialistas, pas kurį lankėsi ne tik Lauryna, bet ir jos mama bei teta.

Raimonda sakė, kad po kelių mėnesių pasigirdo kalbos apie gerėjančią vaiko būklę. „Nuo rugsėjo iki spalio dukra pas tetą buvo dar daugiau, bet tik ateidavo vakaras, taip Laurynai kažkas blogai: skambina ir sako, kad nugriuvo, apalpo, važiuojam į Santaros klinikas. Per du mėnesius Santarose dėl neaiškių priežasčių buvom keturis kartus. Griežtai perėmiau kontrolę ir dukra grįžo namo“, – teigė Raimonda. Laurynai paūmėjo lėtinio sutrikimo simptomai, vėl prireikė vartoti vaistus.

Anot pašnekovės, medikai priežasčių tokiai vaiko būklei paaiškinti nerado, priskyrė tai paauglystei. Mamai pradėjo kirbėti mintys ir apie psichotropinių medžiagų vartojimą.

Užtruko: „Kiek galima šią košę virti? – retoriškai klausia dėl dukros kovojanti mama. – Tai čia taip iki dukros pilnametystės? Ir man pasakė, kad iš esmės tai taip.“ / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Turėjau viską patikrinti. Dukra eilinį kartą mokykloje suvaidino priepuolį – gydytoja sakė, kad reikia išmokti su tuo gyventi ir nekreipti dėmesio. Pakeldavau, duodavau vandens. Kai kartą pasiėmiau iš mokyklos nuvežti į Santaras, dukra mašinoje suvaidino sceną, tad medikams pasakiau, kad tai, mano nuomone, yra panikos ataka, – anot mamos, medikai pakonsultavo, kaip įveikti panikos priepuolius be medikamentų. – Po poros savaičių dukra vėl grįžo iš mokyklos blogai besijausdama – mačiau, kad, grįžusi namo, po pusvalandžio ji lyg nesava ir sutrikusi.“

Nepilnametė prisipažino, kad išgėrė vaistų, kurių neturėjo vartoti. Išsigandusi mama ėmėsi priemonių ir nuvežė dukrą į ligoninę. „Išplovė skrandį, paguldė į reanimacijos skyrių. Ji buvo apatiška, turėjome įtarimų dėl narkotikų. Nupirktą testą sugadino, tada pradėjome kalbėtis apie paauglystę ir kaip reikia spręsti problemas. Vaikas pasikeitė 180 laipsnių, sakė, kad turi problemų su draugais. Prisipažino, kad su draugėmis pasidalydavo vaistais, padidino dozes. Narkotikai, kaip suprantu, prasidėjo vėliau“, – sakė vilnietė.

Smegenys man tiesiog sprogsta, nes vaikui daroma beprotiškai didelė žala.

Pasinaudojo teta?

Pašnekovė teigė, kad praėjus mėnesiui po vizito Santaros klinikose šeimoje apsilankė vaiko teisių apsaugos specialistai. Raimonda stebėjosi, kur Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (toliau – Tarnybos) specialistai buvo anksčiau, kai išties reikėjo pagalbos.

„Tada buvo taikyta atvejo vadyba, vėliau nutraukta, nes neva viskas gerai, tai vaikas liko pas mane. Tačiau tuo pasinaudojo teta, nes kitą dieną po dukros nakvynės jos namuose jau skambino, kad Lauryna nori likti pas ją“, – dėstė pašnekovė.

Mama tikino, kad tuomet jau galiojo susitarimas, kad nepilnametė pas tetą lankysis tik savaitgaliais arba labai išskirtiniais atvejais.

Tačiau viskas tuo nesibaigė – po pamokų dukra negrįžo namo. „Ryte buvo skambinusi teta, kad nieko nepasieksiu neleisdama pas ją ir netenkindama dukros norų. Teta pareiškė, kad Lauryna nenori grįžti namo ir kad vežasi ją pas save, – vilnietė pasakojo, kad tuomet nuėjo pas specifinės paskirties sveikatos specialistą, čia apsilankė ir merginos tėvas. – Jie pradėjo pasakoti, kad aš darboholikė ir nesirūpinu vaiku. Parėkavo, parėkavo, nieko naujo neišgirdau, tad parašiau sveikatos specialistei, kad, jei reikia, tegul vaiką pasiima, tik atstoja nuo galvos. Žinau – tų karų nelaimėsiu. Specialistė nesuvaldė situacijos, o vėliau pasakė, kad dukra jaučiasi nebereikalinga namuose. Daug kartų kalbėjomės, tad dukra žino, kad ji reikalinga. Lauryna dvi savaites praleido pas tetą ir, aišku, tuomet vyko apdorojimas.“

Prireikė policijos

Kartą psichologės paskatinta ir nuėjusi prie mokyklos moteris išgirdo, kad pas tetą dukrai patinka labiau. Pamačiusi, kad nebesuvaldo situacijos, mama porą valandų bandė dukrą įtikinėti, paėmė telefoną, kad paauglė neskambintų tetai.

„Kantrybė trūkinėjo, bet jokių pasistumdymų nebuvo. Pasakiau, kad jei dukra peržengia ribas, tuomet iškviesiu policiją. Atvažiavo policija, vėl vaiko teisių apsaugos specialistai, o tada pasakyta, kad vaikas nori pas tetą. Parodžiau nuotrauką, kurią teta pati atsiuntė – sudėti alkoholio buteliai, guli girtas jos sutuoktinis, šiek tiek toliau guli Lauryna – ir klausiau tarnybos, ar čia tinkama aplinka, kur nepilnametė yra nekontroliuojama, naudoja psichotropines medžiagas“, – pasakojo pašnekovė. Specialistai yra sakę, kad prieš vaiką Raimondos namuose nėra naudojamas fizinis smurtas, kad namuose galioja taisyklės, kurios nepilnametei patinka.

„Įsivaizduokite, kokia panika, kai iš tavęs be priežasties paima vaiką. Spaudimas sukilo, nors to nėra buvę, buvau paklaikus“, – 2024-ųjų metų pradžioje įvykusį konfliktą, po kurio dukra negrįžo gyventi namo, prisiminė mama.

Pasigenda pastangų

Kai kurie vaiko teisių apsaugos specialistai teigė, kad Raimonda – nerūpestinga motina, nesuvokia suicidinių minčių turinčios dukros sveikatos problemų rimtumo. Moteris įsivėlė į ginčus.

„Vaiko man negrąžino, nes padarytas nepakankamas pokytis, dukra nenori gyventi su mama, – sakė pašnekovė ir pridūrė: – Mediatorė iškart pasakė, kad reikia įtraukti tetą, nes ji šioje situacijoje yra aktyvi dalyvė. Teta neatėjo, nes ji turi tokią teisę.“

Mama nerimauja, kad dėl tokios situacijos gali pablogėti vaiko psichologinė būklė. „Vaikas yra įveltas į lojalumo konfliktą ir tampomas, nes konflikto niekas nesprendžia, – pasakojo moteris. – Vieną dieną gaunu žinutę, kad vaiko nėra mokykloje. Tarnybos specialistai teigė, kad atsakys po mėnesio, nes tokia praktika. Gavau dokumentus, kur paskutiniame lape buvo išrašas iš Santaros klinikų, kad apatiškos būklės vaikas reanimacijos skyriuje. Parašyta, kad tėvams apribotos teisės. Nuo kada jos apribotos? Žinau, kad mano vaikas reanimacijoje, bet nežinau, kas įvyko. Į ligoninę įleido su raštu po trijų dienų.“

Nepilnametę paguldė į specifinės paskirties skyrių, mama ją lankė. „Kai dukra būna paimta iš giminių aplinkos, vėl pradeda normaliai bendrauti – prisipažino, kad ten rūko elektronines cigaretes, vartoja kramtomąjį tabaką. Po ligoninės ji dienai grįžo pas senelius, iš kur ją išvežė apsinuodijusią“, – apie nerimą keliančią situaciją pasakojo mama.

Baiminasi: mama nerimauja, kad dėl tokios situacijos gali dar labiau pablogėti vaiko psichologinė būklė. / Asociatyvi Freepik nuotr.

Keista situacija

2024 m. birželį mama sulaukė palankaus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo. Teismas nurodė, kad dėl sveikatos būklės vaikui geriau likti šeimoje, o konfliktai su motina galėjo būti nulemti giminių konflikto.

Advokatės patarta moteris nusprendė kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos. „Įtraukiau ne tik tėvą, bet ir tetą. Tetai nepatiko, kai gavo tuos dokumentus“, – pasakojo moteris.

Vasarą mama su dukra buvo stovykloje, žygyje su baidarėmis, keliavo į Stokholmą. „Matau, kad susirašinėja su teta ir vaikas keičiasi, – prisiminė moteris. – Ruošiausi į jogos stovyklą, tai dukrą išleidau su drauge į prekybos centrą, vakare ji grįžo, o aš išėjau su drauge. Tada man paskambino vaiko teisių apsaugos specialistai ir pranešė, kad atvažiavo paimti vaiko, nes neva su dukra susipykau ir ji jaučiasi nesaugiai. Turbūt juokaujat? Ir viskas, jie ją pasiėmė.“

„Man sako, kad turiu susitarti su teta. Sakau, kad jie mane šantažuoja, kad jei atsisakysiu įsiskolinimo už alimentus, tada viskas bus tvarkoje. Nebemačiau prasmės bendradarbiauti, tad tai daryti atsisakiau. Kiek galima šią košę virti – specialistai sakė, kad visas pagalbos priemones išnaudojo, gali pasiūlyti tik psichologą, – sakė moteris. – Tai čia taip iki dukros pilnametystės? Ir man pasakė, kad iš esmės tai taip.“

Kuo labiau bandau suartėti su dukra, tuo daugiau matau bandymų provokuoti.

Daroma didelė žala

Nepaisant to, kad Raimonda įsivėlė į konfliktus su dukros giminėmis ir vaiko teisių apsaugos specialistais, įsisuko ir teismų karuselė.

Kadangi moteris buvo įsitikinusi, kad tarnyba neturi jokių argumentų, pasiūlė paduoti ją į teismą. „Mano valstybės advokatas tylėjo kaip žuvis, o vaiko teisių apsaugos specialistai tiek prikalbėjo, kad negalėjau patikėti savo ausimis, kad galima taip meluoti teisme. Teismo sprendimas – paimti vaiką iš šeimos. Padavėm apeliaciją – tai dar labiau apie mane neigiamai atsiliepė, paliko galioti man nepalankų ankstesnį teismo sprendimą. Padavėm kasacinį skundą, – jį atmetė. Smegenys man tiesiog sprogsta, nes vaikui daroma beprotiškai didelė žala“, – kalbėjo mama.

Lauryna nuo 2024 m. rugpjūčio vidurio apgyvendinta pas tetą, nors Vilniaus miesto apylinkės teismas tik 2024 m. gruodį leido paimti vaiką iš šeimos.

„Suvokiu, kad kuo daugiau kovosiu, tuo mane jie gali paskelbti visiškai neadekvačia. Vaiko teisių apsaugos specialistai daro viską, kad vaikas į šeimą negrįžtų, – teigė ne vieną knygą apie vaikų psichologiją perskaičiusi Raimonda. – Kuo labiau bandau suartėti su dukra, tuo daugiau matau bandymų provokuoti.“

Norai ir interesais

Skauduliu šioje istorijoje mamai tapo klausimas, kodėl tiek daug paisoma dukros nuomonės ir kodėl nepilnametė gyvena pas tetą.

„Mergaitė išsakė norą gyventi pas tetą, matyt, dėl šios priežasties pas ją ir buvo apgyvendinta, – teigė mamos advokatė Kristina Smaidžiūnaitė-Lankevičienė. – Motinos teigimu, ji siūlė neutralius ir šeimai artimus asmenis, pas kuriuos laikinai galėtų būti apgyvendinta dukra, tačiau į motinos pasiūlymus nebuvo atsižvelgta.“

Anot advokatės, vaikas iš mamos du kartus buvo paimtas po paauglės pareiškimo, kad su motina gyventi nenori, o kai pareiškė, kad nori grįžti pas Raimondą, vaikas buvo jai grąžintas. „Čia ir kyla klausimas, ar vaiko paėmimas inicijuojamas dėl jo nuomonės, ar dėl kitų objektyvių priežasčių, kurias nustatyti yra būtina, vaiką paimant iš jo tėvų“, – teigė advokatė.

Remiantis teismų praktika, dėl nebrandumo, auklėjimo spragų ir panašių aplinkybių vaiko norai ir interesai ne visuomet sutampa, todėl kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar vaiko norai atitinka jo interesus.

Anot K. Smaidžiūnaitės-Lankevičienės, motina vykdė pagalbos plane iškeltus uždavinius ir įsipareigojimus, bendradarbiavo su kai kuriais specialistais, rūpinosi dukros sveikata, labai domėjosi atžalos mokymosi rezultatais, bendradarbiavo su ugdymo įstaigos specialistais, o jos namuose – tvarka ir švara. „Tad susiklosto įdomi situacija, kai tarnyba taikyti administracinę atsakomybę duomenų neturi, konstatuoja, kad nėra kenkiama vaiko interesams, tačiau duomenų pakanka taikyti pačią kraštutinę ir išimtinę priemonę – vaiko paėmimą iš motinos. Tai atrodo mažų mažiausiai keistai ir nelogiškai“, – teigė advokatė.

Anot jos, šiuo atveju buvo išnaudoto visos teisminės instancijos, gynybos priemonės, tačiau situacijai pasikeitus vaikas turi būti nedelsiant grąžintas į šeimą.

Tarnybos pozicija

Laurynos tėvas ir teta atsisakė „Kauno dienai“ komentuoti susiklosčiusią situaciją. Teta teigė, kad mama, jei nori atstatyti santykius su dukra, turi galimybę bendrauti su specialistais. Ji teigė matanti būdų pasiekti tinkamų sprendimų vaiko atžvilgiu, tačiau tam reikia mamos noro. Moteris sakė, kad yra visiškai atsakinga už vaiką, nuo nieko neatsiriboja, tačiau nori, kad situaciją komentuotų vaiko teisių apsaugos specialistai.

Tarnyba „Kauno dienai“ teigė, kad šiai situacijai spręsti skiriama daug pastangų ir resursų.

„Šiuo metu vaikas yra saugioje, jo poreikius atliepiančioje aplinkoje, o vaikui ir tėvams teikiama visa reikalinga pagalba, kuri turėtų padėti įveikti iššūkius. Nors pagalbą vaiko teisių gynėjų iniciatyva teikia socialiniai partneriai, siekdami greitesnių pokyčių, liekame aktyvūs ir įsitraukę, – teigė Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas Gedas Batulevičius. – Siekiant saugoti minimo vaiko ir jo šeimos privatumą, svarbu kalbėti tik apie dažniausiai vaiko teisių gynėjų praktikoje pasitaikančius atvejus, kai vaikui pritrūksta saugumo augti šeimoje arba su vienu iš tėvų.“

Abejonės: tarnybos atstovai tikino, kad vaiko teisių gynėjai stengiasi maksimaliai išnaudoti visas galimybes išsaugoti vaiką šeimoje. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Anot tarnybos atstovo, šeima gali susidurti su įvairiais iššūkiais ir tai nebūtinai yra fizinis smurtas prieš vaiką. Tai, pavyzdžiui, gali būti ir tam tikri tėvų patiriami laikini sunkumai, dėl kurių žmogus tuo metu nėra pajėgus tinkamai pasirūpinti savo vaiku.

Jis tikino, kad vaiko teisių gynėjai stengiasi maksimaliai išnaudoti visas galimybes išsaugoti vaiką šeimoje. Laikinosios globos trukmė – iki 12 mėnesių, o tam tikrais atvejais ji gali tęstis iki 18 mėnesių – tai atvejai, kai tėvai jau eina pokyčių keliu, tačiau vis dar pritrūksta laiko pasiekti pastebimų rezultatų.

„Paauglę sudraskys“

Visi pašnekovai sutiko – šiame konflikte svarbiausia kuo mažiau pakenkti vaikui. Kaip padaryti kuo mažiau žalos, paklausėme vaikų ir paauglių psichiatro Lino Slušnio.

„ Svarbu: L. Slušnio teigimu, esminis dalykas – suaugusieji nesugeba įžvelgti, kokių bombų, konfliktuodami tokiose situacijose, padeda paaugliams. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

– Kokia žala daroma vaikams, kurie išgyvena lojalumo konfliktą ir gyvena pas vieną iš konflikto pusių?

– Nėra, matyt, gerai nė vienoje pusėje, ir kai turi rinktis kažkurią mažesnę iš dviejų blogybių, tai čia ne vaiko pasirinkimas. Čia turi labai tiksliai išanalizuoti situaciją ir priimti sprendimus tie suaugusieji, kurie atlieka šį darbą – jie turi pasakyti, kiek yra pažeidimų ir ar žala, kurią dar galima patirti, yra didesnė nei šeimos struktūros ardymas.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad priimdami sprendimus mes labai dažnai kreipiame dėmesį, ką pasakė suaugusieji (vieni tą pasakė, kiti – tą). Suaugusieji tokiuose procesuose patys yra konfliktiniai asmenys, tad reikia atsistoti į vaiko poziciją. Yra vaikas ir yra teisėti globėjai – žmonės, kurie privalo ir gali pasirūpinti vaiku. Jeigu mama gali (nėra nustatyta kitaip), tai tada teoriškai [vaikas] turi keliauti pas mamą, nes prašyti vaiko pasakyti, pas ką nori gyventi, tai, na, pasakyčiau... Kartais net teismuose užduoda klausimą: „pas ką tu nori gyventi?“, – o toje salėje sėdi giminaičiai, pas kuriuos vaikas jau gyvena, ir mama, kuri nors gal ir sunkiai gyvena, bet nori turėti su vaiku ryšį. Tada vaikui reikia priimti sprendimą, o tai yra absurdų absurdas. Čia ir yra lojalumo konfliktas, nes vaikas gali pasakyti, kad pas mamą ar giminaitį yra gerai, jam ir ten tinka, ir ten tinka, kad neturi priekaištų, bet neturi kaip pasirinkti. Tiesiog pavadinkime tai „duokite man ramybę“ – apsisprendžiam ir viskas.

Pirminė grandinė yra tėvai. Jei tėvai yra tie, kurie negali prižiūrėti, tuomet yra kitos grandys – giminaičiai. Nors aš nesu vaiko perdavimo giminaičiams dėl lojalumo konflikto ar antrinio konflikto šalininkas. Dažnai konfliktas jau yra skyrybų metu. Šioje istorijoje nežinau to santykio, bet jausmas yra toks – yra tėvas, o vaikas turi vilčių ir iliuzijų, kad tėvo būklė pagerės ir ši problema išsispręs. Ir staiga dar mes atiduodame vaiką giminaičiams. Negali sakyti, kad jie nežiūri vaiko, jie prižiūri, bet kyla antrinis konfliktas – pasakyk, kad teta yra blogesnė nei mama, kuri stengėsi, dėjo pastangas ir penkiolikos metų vaikas mato tas pastangas. Tai šiuo atveju jau lendame į antrinį lojalumo konfliktą, kuris yra tarp giminaičių. Tai nėra gerai. Aš sutinku, kad surasti tinkamus laikinuosius globėjus, žmones, kurie padėtų vaikui, yra labai sunku, bet, pasitelkus švarią logiką, giminaičiai nėra pats geriausias pasirinkimas vaikui. Kartais – net blogesnis nei laikinoji globa.

Labai aiškiai matyti, kad šiuo atveju jau pasiekta antroji grandis ir ši grandis jau irgi tampa problema. Kai atsiranda tokia problema, ne vaikas priima sprendimą, o oficialiai, jei jau gali, mama. Nežinau, ar tėvas tebėra tame horizonte, bet mama gali toliau auginti vaiką. Nėra problemos. Tai yra banali „Santa Barbara“, kurioje nė viena suaugusiųjų pusė nemato vaiko ir jo emocijų. Tai yra nusikaltimas. Visi tempia gumą, kad aš kažką padariau daugiau nei kitas, t. y. kalba apie save, savo gerus darbus. Velniop visa tai. Yra vaikas. Ačiū už nuopelnus, tai yra geras darbas, bet yra mama (jeigu yra mama, ji susitvarkė) ir dėl šito mes nekariaujam. Bet dažnai kalbama ne apie vaiką, ne su vaiku ir nebandoma paaiškinti, kad buvo toks etapas, dabar jau bus kitoks – mes prieš tavo mamą nesiruošiam kariaut ir nekariausim. Nusilenkiam tai pirminei šeimai, kuri deda pastangas, kad vaikas vėl augtų, ir padedam jai sugrįžti. Nes kitai pusei pradėjus aiškinti apie savo nuopelnus, prasideda didysis karas. Tokių karų tenka matyti, o to pasekmė – bandantys žudytis, bandantys žalotis ir į visokius žalingus įpročius, priklausomybes įklimpstantys jaunuoliai. Štai ir bėda.

– „Iki aštuoniolikos metų grįžti pas motiną nenoriu.“ Teismo nutartyje parašyti štai tokie, anot vaiko teisių apsaugos specialistų, pasakyti paauglės žodžiai. Ar tokie nepilnamečio žodžiai yra svarbus motyvas sprendžiant, kur jis gyvens?

– Jei tai yra pasakyta vyresnio nei keturiolikos metų vaiko, tai yra pakankamai svarus argumentas. Iki keturiolikos metų yra mažiau svarus. Reikia žiūrėti, kiek tai susiję su emocijomis. Tai vadinamoji „karšta bulvė“. Paauglys gali pasakyti, kad nekenčia tavęs kaip tėčio, tačiau po valandos ar kitą dieną gali pasakyti, kad myli, kad pajuokavo. Jei suaugęs žmogus prisimena anksčiau pasakytus žodžius ir vaiką laiko niekšu, tuomet tik tolina nuo savęs. Reikia suvokti, kad tai buvo laikinas emocijų proveržis. Faktiškai tokius žodžius reikėtų patikrinti kokius tris kartus ir prie skirtingų žmonių. Nesu girdėjęs, kad kas nors taip darytų. Turi būti išdėstyti labai aiškūs motyvai.

– Anot vaiko, „iš tetos ji jaučia gaunanti šilumos daugiau nei reikia, o iš mamos – mažiau nei reikia“.

– Nežinau tos šeimos struktūros, bet iš pasakojimo girdžiu, kad daugiau šilumos ir pataikavimo, atlaidumo yra iš tetos pusės, nes yra brolis, kuris apleido. Tai gali jausti kaltę ir tada įdeda daugiau pastangų. Mama gali būti labiau struktūruota, reiklesnė, kelianti tam tikrus reikalavimus. Kartais mamos tą piešinį gali matyti visai kitaip: sėkmės atveju mato perspektyvą, o ne glosto ir viskam nusileidžia, pasako, kad reikia mokytis, o ateityje to prireikia. Bet sunku spręsti, kaip yra iš tikrųjų, išeitų tik filosofavimas.

– Ar tokio amžiaus vaikai linkę pasirinkti patogesnes gyvenimo sąlygas, tarkim, ten, kur galioja mažiau taisyklių, mažiau varžomos jo teisės ar atlaidžiau žiūrima į pareigas, yra geresnės materialinės sąlygos?

– Visada. Tik sudaryk sąlygas ir galimybes, ir tokių paauglių bus didžioji dalis. Jei dar nors kiek santykis namuose, tarp biologinių tėvų, sušlubuoja, tai pats paprasčiausias dalykas yra pasiūlyti geresnį materialinį gyvenimą su mažesniais ribojimais ir viskas – vaiką turi savo pusėje. Mano praktikoje yra buvę labai šlykščių istorijų, kai tėvai taip papirkinėja vaikus. Jei norime kalbėti apie normalią vaiko raidą, tai teismai netgi negali pradėti vertinti situacijos, remdamiesi tokiais dalykais. Pasakysiu žiauriai – mes turėtume apie 60 proc. vaikų paimti iš šeimų, nes likusi dalis yra gerokai turtingesnė, ten yra geresnės sąlygos. Tai toks teiginys yra absurdas. Bet problema yra, nes net teismai kreipia į tai dėmesį.

– Motina teigė, kad kai dukra buvo ligoninėje, stovykloje, bendravo su ja, o kai vaikas buvo apgyvendintas pas tetą, tuomet bendravimas su motina baigėsi, nes vaikas iš tetos tikisi naudos. Ar tokios situacijos stebina?

– Nestebina. Galiu prognozuoti, kokia bus perspektyva.

– O kas gali būti su paaugle?

– Paauglę sudraskys ir ji neturės sėkmingo suaugusiojo gyvenimo. Jei ji nepateks į rimtų psichoterapeutų rankas ir nesusidėlios savo „turto“ ten, kur reikia, nebekreips dėmesio į giminaičių „ošimą“, bus sudaužytas jos pasitikėjimas savimi, viskas sudaužyta. Vienoje pusėje atsiras kaltės, kitoje – kokie nors neišsakyti dalykai. Sulaukus pastebėjimų dėl nedėkingumo, atsiras pyktis, pagieža ir kiti dalykai, kai žmogus negalės gyventi normalaus gyvenimo. Jei triukšmas liks visą laiką, bus blogai. Taip ir blaškysis, o tada labai lengva įkliūti į kitus nevykusius tarpusavio santykius. Susidaro užburtas ratas. Esminis dalykas – suaugusieji nesugeba įžvelgti, kokias bombas, konfliktuodami tokiose situacijose, padeda paaugliams. O tai yra bombos visam likusiam gyvenimui – jos gali sprogti ir po dešimties, ir po penkiolikos metų. Tada visi stebisi, kas nutiko tam žmogui. Nieko nenutiko – tai ir yra jūsų darbas.

Žiauriai kalbu, bet reikia žmones žadinti, nes per daug tokių istorijų. Pasidomėtumėte, dėl ko vaikai guli ligoninėse, tai 80 proc. atvejų ne vaikai turi gulėti, o tėvai. Tai jie turėtų aiškintis, kaip išlipti iš to mėšlo, kad būtų galima padėti vaikui ir kad jie galėtų sėkmingai užauginti vaikus. Tik 20 proc. vaikų yra su paaugliškais nuokrypiais, prie kurių tėvai neprisidėjo, o tiesiog taip susiklostė aplinkybių visuma.

– Paauglė savo sveikatą trikdė ir kai gyveno ne su mama. Tarnybos specialistai teigė, kad žalojimasis ir kenkimas sveikatai – tęstinės problemos rezultatas, kuriam įtakos turėjo ankstesnės patirtys. Kodėl mama kalta?

– Vaiko teisių specialistai irgi yra žmonės, o ne stebukladariai. Jų yra labai įvairių. Labai galimas dalykas, kad kai kurie turi išankstinę nuostatą, kad geresnės materialinės sąlygos yra kitur, o tada nesąmoningai visos neigiamos išvados keliauja į  mamos pusę. Jie kartais to net nesuvokia, nes jie neturi to lygio išsilavinimo, kokį turi psichologai ar psichiatrai, kurie mato tą vaizdą visai kitaip. Tada jų nuostata atkeliauja į dokumentus, ir  mama pastumiama į šalį.

Jei paauglės savižalos atvejai susiję ne su mama, o su išoriniais veiksniais, tai Lietuvoje pilna tokių atvejų ir niekas vaikų neatiminėja, jei tikrai matyti, kad stengiamasi spręsti problemą.

Man čia kvepia nuostata „aš esu galingesnis, geresnis ir stipresnis“, tai yra, mamos žeminimu. Bet tai sklinda ne iš vaikų teisių apsaugos specialistų, o giminaičių, kurie naudojasi tarnybos silpnybėmis.

– Mamai teikiamos įvairios pagalbos priemonės, bet kita pusė prievolių neturi. Tarkim, tetai buvo siūloma ateiti į mediaciją, bet, anot mamos, ji neatėjo. Ar nematote spragų?

– Čia ne spragos, čia patrankos skylė. Jeigu yra paskirta mediacija ir mama ateina, o kita pusė – ne, tai ir viso gero – ta pusė nebeturi galimybės auginti vaiko. Turi būti vienodi reikalavimai. Kitu atveju nėra teisinga.

Lietuvoje taip, deja, būna, kad mamoms reikia sunešioti geležines kurpaites, o kitai pusei kartais nieko daryti nereikia. Prielaida yra ta, kad mama turėjo bėdų, tai jai reikia susitvarkyti, bet ateina momentas, kai šios priemonės neturėtų būti taikomos. Kai vaikas yra pas giminaičius, jie ir turi stengtis, nes kai yra laikina globa, tai labai gerai žinau, kaip dirba globėjai, patys ieško mamų ir veža vaikus. Jie yra įpareigoti taip daryti. Čia, panašu, kad giminaičiai įsipatogino.

– Kokių patarimų turite artimiesiems, kad vaikas išsikapstytų iš duobės?

– Pradėti galvoti ne apie save ir savo nuopelnus. Pradėti galvoti, o kas yra iš tiesų, apie vaiko situaciją, apie tai, kas yra biologinė mama, kas yra teisėtas globėjas ir kodėl nereikia konfliktuoti. Niekas nesako, kad vaikas neturi matyti tetos. Jei mama yra susitvarkiusi, tai reikia padėti jai susigrąžinti vaiką, kad nebūtų pykčio. Būk teta kiek nori, šalia mamos gali daryti beveik tą patį, bet elegantiškai – be tų visų atributų, pvz., kaltinimų. Bet tam reikia aukščiausios savimonės žmonių.