Birželio 20 d. visame pasaulyje minima Pasaulinė pabėgėlių diena.

Pasaulyje kas minutę 20 žmonių yra priversti palikti savo namus, bėgdami nuo karo, persekiojimo ar teroro, skelbia Jungtinių Tautų Organizacija.

Simona Bieliūnė, Vilniaus miesto vicemerė, ir Rutger Groot Wassink, Amsterdamo miesto vicemeras, yra didžiųjų Europos miestų tinklo „Eurocities“ šešėlinių komisarų kolegijos nariai, atsakingi už migraciją.

Reaguodami į naujus Europos Komisijos priimtus teisinius pakeitimus konkrečiose srityse, šešėliniai komisarai teikia savo įžvalgas, siūlo sprendimus, kaip įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, ir rūpinasi miestų atstovavimu ES institucijų lygmeniu.

Žemiau skaitykite S. Bieliūnės ir R. Groot Wassink nuomonės straipsnį apie Europos Sąjungos migracijos politiką.

Po aštuonerius metus trukusių derybų Europos Sąjunga pagaliau susitarė dėl naujo taisyklių rinkinio pagal Naująjį migracijos ir prieglobsčio paktą.

Tačiau, užuot pateikęs sprendimus reikalingus realiame laike, atrodo, kad šis naujai sutartas paktas tik pagilina esamas problemas.

Naujasis paktas, kuriuo siekiama sukurti labiau koordinuotą ir vieningą požiūrį į migracijos ir prieglobsčio klausimų sprendimą visoje ES, ironiškai neatsižvelgia į esminį miestų, kurie yra svarbiausi teikiant svarbiausias paslaugas ir vykdant migrantų integracijos politiką, vaidmenį.

Integracija vyksta vietos lygmeniu.

Nepaisant nuolatinių ES ir jos valstybių narių politinių diskusijų, susijusių su migracijos reguliavimu, integraciją užtikrina miestai ir savivaldybės.

Naujuoju paktu siekiama apibrėžti Europos pareigas migrantų ir pabėgėlių atžvilgiu ir sukurti praktinę veiksmų sistemą.

Galima įžvelgti keletą problemų, dėl kurių gali kilti kliūčių veiksmingam šio pakto įgyvendinimui ir kurios gali turėti skaudžių pasekmių tiek migrantams, tiek vietos valdžios institucijoms.

Pastaraisiais metais Europa patyrė daugybę krizių, kurios pagilino esamą nelygybę ir paskatino populizmo augimą.

Dėl to padidėjo priešiškumas, susvetimėjimas ir nerimą keliantis pažeidžiamų grupių, įskaitant migrantus ir pabėgėlius, ignoravimas.

Nors Naujasis paktas pristatomas kaip „naujų migracijos valdymo taisyklių rinkinys ir bendros prieglobsčio sistemos ES lygmeniu sukūrimas, kuris duoda rezultatų ir kartu remiasi mūsų europinėmis vertybėmis“, juo iš esmės įtvirtinamas migracijos, kaip grėsmės, kurią reikia kontroliuoti ir mažinti, naratyvas.

Pabrėžiant sienų apsaugą, griežtus patikros procesus ir prieglobsčio procedūrų perkėlimą į išorę pagal susitarimus su ES nepriklausančiomis šalimis, Naujajame pakte migracija įvardijama kaip grėsmė saugumui ir „naštos“ valdymas.

Nerimą kelia ir tai, kad Naujajame pakte neatsižvelgiama į pagrindinį principą, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo jų kilmės ar priežasčių, dėl kurių jie migruoja į ES, nusipelno teisingo, oraus ir žmogiško elgesio.

Nors tarptautinė teisė suteikia migrantams galimybę prašyti prieglobsčio bet kurioje ES valstybėje-narėje, tačiau ši teisė yra pažeidžiama.

Pakte daugiausia dėmesio skiriama prie ES sienų esančių dokumentų tvarkymo centrų steigimui.

Nepaisant patikinimų dėl „nepriklausomos stebėsenos“, nėra jokių garantijų, kad šiuose pasienio centruose sulaikytiems asmenims bus suteikta teisinė pagalba, į kurią jie turi teisę.

Be to, atrankos reglamente, kuriuo turėtų būti reglamentuojamas žmonių priėmimas ir jų integracijos dokumentų tvarkymas pasienyje, neatskiriami nuolatiniai migrantai ir pažeidžiamos grupės, pavyzdžiui, nelydimi nepilnamečiai.

Tai gali lemti netinkamą apsaugą ir paramą tiems, kuriems jos reikia, arba net nepilnamečių sulaikymą nagrinėjant jų prašymus.

Šios griežtos priemonės gali paveikti dažnai jau ir taip emocines bei fizines traumas patyrusius migrantus ir paskatinti daugiau žmonių rizikuoti pasirinkus alternatyvius maršrutus.

Dėl to Europos miestuose atsidurs daugiau dokumentų neturinčių migrantų.

Europa susiduria su demografiniais pokyčiais ir darbo jėgos mažėjimu. Mažėjant gimstamumui ir senėjant visuomenei, sparčiai auga įvairių sektorių, ypač sveikatos priežiūros ir technologijų, darbuotojų paklausa.

Supaprastindama teisėtos migracijos kelius, užuot užsispyrusi stiprinti tvirtumą, Europa gali pritraukti kvalifikuotus migrantus, norinčius prisidėti.

Toks požiūris ne tik padės išspręsti neatidėliotiną darbo jėgos trūkumo problemą, bet ir praturtins Europos visuomenę įvairiais talentais ir perspektyvomis, užtikrindamas ilgalaikį ekonomikos augimą ir socialinę sanglaudą.

Priimti legalią migraciją – tai ne tik politinė galimybė, bet ir ekonominė būtinybė Europos ateičiai.

Europos Sąjunga turėtų atidžiai ir sąžiningai pažvelgti į save ir savo puoselėjamą selektyvų atvirumą.

ES teigia norinti pasimokyti iš sėkmingos integracijos politikos, tačiau Naujajame pakte nepripažįstama vietos valdžios institucijų, kurios ne kartą įrodė, kad yra atsparios šiandienos geopolitiniams iššūkiams, svarba šiame procese.

Apie 75 proc. Europos gyventojų gyvena miestuose, kur integracija vyksta tiesiogiai.

Tačiau šis paktas kelia daug pavojų miestams: padidėjusi atsakomybė priimti pabėgėlius gali apkrauti vietos išteklius ir paslaugas, ypač jei integracijos programoms nebus skiriama pakankamai ES lėšų.

Atsižvelgiant į kvalifikuotos darbo jėgos poreikį, Paktas, kuriame daugiausia dėmesio skiriama sienų valdymui, o ne ilgalaikei integracijai, yra trumparegiškas.

Siekiant užtikrinti, kad pabėgėliai ir migrantai taptų produktyviais savo naujų bendruomenių nariais, būtina įgyvendinti veiksmingą integracijos politiką vietos lygmeniu.

Tokie miestai kaip Vilnius ir Amsterdamas, pripažįstantys unikalius nuo karo ir politinės priespaudos bėgančių asmenų poreikius, turi patirties integruojant atvykėlius – nuo kalbų kursų siūlymo iki integracijos į darbo rinką programų.

Investicijos į tvarią integraciją yra naudingos ilgalaikėje perspektyvoje, nes padeda pabėgėliams ir migrantams tapti naudingais priimančiųjų šalių ir vietos bendruomenių piliečiais.

Vilnius pademonstravo vietos valdžios institucijų sėkmę migracijos akivaizdoje. ES ir Baltarusijos pasienio krizės ir Rusijos invazijos į Ukrainą metu miestas bendradarbiavo su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, kad padėtų pabėgėliams.

Vilniuje įsteigtas Psichotraumatologijos centras nuo karo bėgantiems asmenims, kuriame dirba Ukrainos specialistai, o International House Vilnius padeda mieste apsigyvenusiems pabėgėliams.

Amsterdamas, kuris istoriškai visada buvo atviras ir svetingas miestas pabėgėliams, taip pat labai sėkmingai įgyvendina programas, skirtas padėti migrantams įsidarbinti bendradarbiaujant su darbdaviais ir teikiant individualias konsultacijas.

Miestai, turėdami praktinės patirties, yra svarbiausi integracijos proceso dalyviai.

Todėl, prasidėjus naujam ES mandatui, esame įsitikinę, kad vietos valdžios institucijų integravimas į politikos formavimą turi būti svarbiausias prioritetas.

Naujuoju ES migracijos ir prieglobsčio paktu galbūt ir siekiama sukurti vieningą požiūrį į migraciją, tačiau juo nepakankamai atsižvelgiama į neatidėliotinus poreikius ir gerbiamos žmogaus teisės.

Paktui nustumiant į šalį miestus ir daugiausia dėmesio skiriant sienų valdymui, praleidžiamas ilgalaikės tvarios integracijos tikslas.

Norėdama iš tiesų veiksmingai spręsti migracijos problemą, ES turi pasinaudoti miestų patirtimi ir kompetencija, užtikrindama sąžiningą elgesį su visais migrantais ir tvirtą paramą jiems.

Geresnė Europos ateitis prasideda jos miestuose.