Savaitgalį išėjęs į Vilniaus gatves galėjai pamanyti, jog sapnuoji. Žolėje pūpsojo nematytos skulptūros, galėjai atsitrenkti į netikėtai išdygusią karvę arba žagtelti išvydęs prabėgantį bokštą.

Gyventojai virto detektyvais

Tarsi profesionalūs pėdsekiai, apsiginklavę geltonais žemėlapiais, visą savaitgalį sostinės gatvėmis zujo vilniečiai ir miesto svečiai. Tikslas – atrasti 33 meno kūrinius, pasislėpusius apleistuose senamiesčio kiemuose, skersgatviuose, pagrindinėse aikštėse.

Pačiu netikėčiausiu atradimu būtų galima pavadinti tekstilininkų pagamintą milžinišką karvę, kuri tarsi priekaištas buvo išsidrėbusi skersai kelio ir trukdė eismą. Šalia jos pūpsojo lenta, liepianti žiūrėti vairuotojui, kur šis važiuojąs. Regis, pavyko autorių užmojis sudrausminti užsisvajojusius ar nekultūringus vairuotojus.

Netikėta dovana – vaflis

Į keliuose nesibaigiančias nelaimes dėmesį norėjo atkreipti ir tekstilininkai Anastasija ir Antanas Tamošaičiai. Menininkai laidotuvių vainikus primenančiomis gėlėmis išsiuvinėjo automobilių variklių dangčius, kitas metalines jų dalis.

Slenkat senamiesčio gatvelėmis gilyn nebereikėjo nė žemėlapio. Link buvusio "Pergalės" konditerijos fabriko viliojo sklindantis kepamų vaflių kvapas ir Chavela Vargaso muzikos garsai. Šalia vaiduokliško pastato jau sukiojosi kepėjos ir praeivius vaišino garuojančiais gardėsiais. Paaiškėjo, jog taip bandoma priminti ne taip seniai gyvavusią tradiciją. Mat kadaise kepamų sausainių kvapas, it medus bites, viliodavo studentus. Drąsesni jų, išvydę languose besisukiojančias kepėjas, paprašydavo pavaišinti mažyčiu meduoliu.

Šiandien gardėsius paslapčia dalijusias kepėjas mena fabriko languose kabantys plakatai su moterų portretais. Tiesa, tai ne kepėjų, o kadaise pastate gyvenusių ar kūrusių dailiosios lyties atstovių atvaizdai ir eilės.

Šimto zuikių ataka

Traukiant gatvelėmis aukštyn, šalia "Lietuvos" teatro, muzikos ir kino muziejų, kelią užtvėrė pats mafijos tėvas Tonis Soprano. Bemaž 3 m ūgio biustas praeiviams kėlė ne pagarbią baimę, o kreivą šypseną. Mat didysis Tonis nė kiek nepanašus į tą dramblotą, psichologinių bėdų kamuojamą mafijos bosą, kurio gyvenimą visi taip noriai sekėme per televiziją.

Be šių meno kūrinių, sostinė knibždėte knibždėjo kitokių lobių. Rodėsi, tik pasakose gali sutikti keliaujančius bokštus, tačiau vieną tokių savomis akimis išvysti galėjai ir prie Aušros vartų ar Gedimino kalno papėdėje. Rodėsi, kad iš knygos į realybę persikėlė ir Eduardo Mieželaičio pasaka "Zuikų mokykla". Šimtas zuikių susirinko, tik ne kalbėjosi apie mokyklą, o šviečiančiomis ausimis lakstė po Vilnių, kol galiausiai apsistojo Konstantino Sirvydo kieme. Patrepsenę smagų nulėpausių šokį zuikiai dingo.

"Kažkokia nesąmonė"

Kai vieni vaišinosi kepiniais, kiti keikė "Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009" organizatorius už dar kartą nevykusiai suorganizuotą renginį. Mat niurzgoms netikėta ir, svarbiausia, pikta, buvo vietoj Puntuko akmens išvysti "kažkokią nesąmonę", panašią į sceną, nukabinėtą marškomis. Arba veltui spaudyti mygtuką ant Šiuolaikinio meno centro direktoriaus. Spustelėjus šis turėjęs pravirkti, tačiau mygtukas lyg tyčia neveikė.
Šiemet kai kam patikęs, kitų išpeiktas detektyvas ne pirmasis. Pernai prasidėjęs "Menas netikėtose erdvėse" vilniečius viliojo 43 projektais, išslapstytais po visą sostinę. Renginio organizatoriai panašių pramogų tikisi pasiūlyti ir kitais metais.