UŽ SUNKIAI SERGANČIUS VAIKUS BĖGANTIS A. ŠLAJUS: NĖRA NIEKO KILNESNIO, NEI PADĖTI KITIEMS

Kasmet Vilniaus maratono skirtingas distancijas bėga šimtai žmonių, galbūt net nesusimąstydami apie laimę abiem kojomis liesti žemę. Šiemet ilgiausią – 42,2 km – maratono distanciją įveikė Aistis Šlajus, jau ne kartą bėgęs už sunkiai sergančius vaikus. Šįkart – už septyniolikmetę Veroniką Čepanskytę, dėl onkologinės ligos netekusią kojos. Taip siekė surinkti pinigų jos reabilitacijai.

Pradžia – gyvenant Airijoje

"Kažkuriame gyvenimo etape mes privalome suprasti, kad nėra nieko kilnesnio, nei padėti kitiems", – šią Martino Lutherio Kingo jaunesniojo citatą galima perskaityti A.Šlajaus socialinėje paskyroje. Kalbantis su Aisčiu supranti, kad jam tai nėra tik skambūs žodžiai – jau ne vienus metus jis organizuoja įvairias paramos rinkimo akcijas ir stengiasi dėl tų, kuriems reikia kitų pagalbos.

Kaip pasakoja A.Šlajus, viskas prasidėjo 2013-aisiais, kai Airijos lietuvių bendruomenė, vedama tuometės lyderės Rasos Raižienės, inicijavo tarpvalstybinį projektą. Juo buvo siekiama surinkti paramą keturioms organizacijoms, vienijančioms autizmu ir Dauno sindromu sergančius vaikus auginančias šeimas. Aistis su kolega bėgo maratoną ir taip rinko paramą dviem Lietuvos ir dviem Airijos organizacijoms.

Žmonės, kurie daro gera, dažniausiai tai daro dėl kitų, bet ne dėl to, kad pasaulis jiems plotų.

2014 m. A.Šlajus dalyvavo projekte "Mums rūpi". Tai buvo Airijos lietuvių bėgikų klubo iniciatyva, kviečianti atkreipti visuomenės dėmesį į vaikų dienos centrus Lietuvoje ir paremti juos finansiškai. Airijos lietuvių bėgikų klubas paramą vaikų dienos centrams Lietuvoje rinko oficialių, mėgėjams skirtų, bėgimo varžybų metu skirtingose pasaulio šalyse ir per įvairius viešus renginius. Visose bėgimo varžybose žmonės buvo kviečiami ne tik dalyvauti, bet ir finansiškai prisidėti prie vaikų dienos centrų Lietuvoje rėmimo ar lėšų rinkimo. Tada pavyko surinkti per 6 tūkst. eurų.

Po pirmos sėkmingos "Mums rūpi" akcijos supratę, kad gali kažką nuveikti savo bėgimu, ir dar paskatinti "Mamų unijos" ambasadorės Airijoje Ritos Laumsargytės-Mockės, bėgimo mėgėjai ėmėsi iniciatyvos surengti antrąją "Mums rūpi" akciją.

"2015 m. inicijavome antrąjį projektą "Mums rūpi". Prisijungti prie jo kvietėme visus Airijos lietuvius – pasirinkti bėgti pusę maratono ar maratoną ir taip rinkti paramą. Kiekvienas žmogus rinko paramą savo aplinkoje, o vėliau kiekvienas projekto ambasadorius pervedė surinktą sumą į bendrą sąskaitą, – pasakoja A.Šlajus. – Mums pavyko į bėgimą suburti apie penkiolika aktyvių tautiečių, gyvenančių ne tik Airijoje, surinkome per 7 tūkst. eurų, kurie buvo skirti "Mamų unijai". Už tas lėšas nupirkta trūkstama įranga Santaros klinikų Vaikų onkologijos skyriui."

Vaikams: 2014 m. A.Šlajus dalyvavo Airijos lietuvių bėgikų klubo iniciatyva surengtame projekte „Mums rūpi“, kai buvo renkamos lėšos Lietuvos vaikų dienos centrams. / A. Šlajaus asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninis projektas

Šiemet A.Šlajus, naudodamasis Airijoje sukaupta ankstesnių projektų patirtimi, nusprendė įgyvendinti savo asmeninį projektą – bėgti maratoną, kad surinktų pinigų septyniolikmetės Veronikos reabilitacijai.

Veronika patyrė ne vieną gyvenimo smūgį. Buvusi profesionali jaunimo tinklinio žaidėja iš pradžių sužinojo, kad serga vėžiu, paskui dėl ligos neteko kojos.

"Daugelis mūsų nustoja šypsotis atsiradus menkiausiam trikdžiui, gyvenimo vibracijai ne pagal mus: kaimynas ne taip pažiūrėjo, vaikai išdaigą iškrėtė, draugas kažką ne taip leptelėjo… Žiūriu į Veronikos šypseną ir mano ribotam kompiuteriui sunku suprasti, kaip ji taip pozityviai ir stipriai iriasi kovodama su sunkia onkologine liga, – prisipažįsta Aistis. – Nepaisant mega kovos, buvusi profesionali tinklininkė toliau kasdieną pasitinka su šypsena ir nenustoja ja dalytis su kitais. Žinoma, mano surinkta parama tėra lašas jūroje, bet, kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo."

6 tūkst. – tiek eurų Veronikos reabilitacijai surinko A.Šlajus.

Vyras pripažįsta nesitikėjęs, kad jo iniciatyva sulauks tokio žmonių palaikymo. Tikėjęsis surinkti Veronikos reabilitacijai bent 2 tūkst. eurų, jis prisibeldė į žmonių širdis ir surinko per 6 tūkst. eurų. Už tai Aistis dėkingas Airijos, Norvegijos, Čikagos lietuvių bendruomenėms, kurios patikėjo jo žinute ir misija.

"Mūsų žmonių širdyse yra daug gerumo, tik jis tylus, nešaukia apie save, – tikina vyras. – Žmonės, kurie daro gera, dažniausiai tai daro dėl kitų, bet ne dėl to, kad pasaulis jiems plotų. Viso pasaulio neišgelbėsime, bet padėdami kitiems darome jį geresnį."

Ne tik imti, bet ir duoti

Ką A.Šlajus pasakytų tam, kuris nesupranta, kam jam viso to reikia, – bėgti, kankintis, eikvoti jėgas, gaišti savo laiką?

"Man atrodo, žmogui, kuriam kyla tokių klausimų, gyvenimas turbūt tiesiog yra per geras. Jis nesusidūrė su bėda, nepagalvoja, kad yra šiame pasaulyje žmonių, kuriems gyvenimas, deja, nesusiklostė taip, kaip jiems. Ir tie žmonės tikrai kenčia", – paaiškina pašnekovas.

Anot jo, nė vienas mūsų neplanuojame susirgti. Tačiau kai kuriuos staiga užklumpa sunki liga, kuri ne tik sužaloja fiziškai, bet dar ir pareikalauja daug lėšų. Retas kuris gali tą finansinį akmenį panešti. Pinigai, kurių reikia gydymui ar reabilitacijai, yra kosminiai, o tu jautiesi paliktas vienas, neturi turtingų tėvų ar tetų, dėdžių. Ką tada daryti?

Požiūris: Aistis įsitikinęs, kad šiame gyvenime turi ne tik imti, bet ir duoti, o geras darbas, gera intencija grįš kažkuo kitu. / A. Šlajaus asmeninio archyvo nuotr.

"Man atrodo, kad šiame gyvenime turi ne tik imti iš gyvenimo, bet ir duoti. Ir jeigu gali duoti būdamas sveikas, ypač kai tokie projektai nereikalauja kažkokių didelių privačių investicijų, o tiesiog pasiryžimo, valios ir šiek tiek laiko – gali pasistengti dėl kitų, – sako Aistis. – Kodėl? Ogi todėl, kad vieną dieną kažkas negero gali atsitikti mums, mūsų vaikams. Ir gal tada atsiras kažkas, kas padės mums. Arba tas geras darbas, gera intencija grįš kažkuo kitu. Aš tiesiog tikiu karma ir tikiu, kad kokią energiją skleidi šiame gyvenime, tokia energija anksčiau ar vėliau grįš."

Apie tą patį vyras kalba ir su savo septynerių bei ketverių sūnumis Mykolu ir Dominyku. "Tikiuosi, kad savo pavyzdžiu parodau, jog jeigu esi sveikas ir gebantis kažką padaryti dėl kitų, turi daryti ir nesitikėti finansinės grąžos. Galbūt tai suformuos jų nuomonę ateičiai apie tokius dalykus ir projektus. Manau, kad mes auginame tą jaunąją kartą, empatišką kitiems, o ne tik sau ir savo fiziniams poreikiams", – dalijasi savo gyvenimo supratimu A.Šlajus.

Neturime nieko daugiau - tik vienas kitą

Eglė Mėlinauskienė, Labdaros ir paramos fondo "Mamų unija" įkūrėja ir vadovė

Aistis bėgo tam, kad Veronika turėtų visas galimybes gauti kvalifikuotą reabilitaciją, kad mergina atsistotų ir galėtų vaikščioti. Sakysite - tuo turėtų pasirūpinti valstybė? Juokinga, tačiau, valstybės interesas ir prioritetai šiandien yra kitur. Tiek ir tokios reabilitacijos, kokią suteikia valstybė sunkią ligą išgyvenusiems vaikams, neužtenka.

Ačiū Dievui, kad Lietuvoje dar yra likę tokių žmonių kaip Aistis, kad bent maža saujelė jų, susispaudusi į tvirtą kumštį, laiko sunkiai sergančio vaiko ranką. Gera, nes šių dienų įvykių kontekste galvoti apie kitą ir jausti kito skausmą tampa retenybe. Mes neturime nieko daugiau - tik vienas kitą. Rytoj mano, tavo vaikas, sesė gali atsidurti bėdoje, ir mes būsime pasiruošę padėti.

A. Šlajaus asmeninio archyvo nuotr.

"Mamų unijos" fondas, skaičiuojantis tryliktus veiklos metus, egzistuoja tik žmonių gerumo, nuoseklaus, sąžiningo darbo dėka. Jeigu ne žmonių, organizacijų, verslo pagalba bei atjauta, fondas negalėtų suteikti tinkamos ir labai reikalingos pagalbos daugybei onkologinėmis ligomis sergančių vaikų. Juos per trylika darbo metų skaičiuojame šimtais.

Situacijų, reikalingų pagalbos, būna labai įvairių - nuo dovanojamo laiko savanorystei iki vaiko gyvybės gelbėjimo. Štai neseniai turėjome atvejį, kai Olandijos medikai, šioje šalyje gyvenančiam keturmečiui lietuvaičiui dėl onkologinės ligos, nusprendė amputuoti ranką. Berniuko tėvai buvo šokiruoti tokio medikų sprendimo. Medicininės pagalbos ėmėsi ieškoti kitose šalyse, tikėdamiesi išsaugoti vaiko ranką. Austrijos medikai sutiko padėti vaikui, matydami galimybę išsaugoti ranką ir jo gyvybę. Tik žmonių gerumo dėka pavyko surinkti neįtikėtiną - 30 tūkst. eurų - operacijai reikalingą sumą. Šiandien vaikas sveiksta ir abiem rankutėmis gali apkabinti tėtį ir mamą.

Gerumas daro stebuklus ir tokių atvejų yra ne vienas, kai net vienas paaukotas euras gali nulemti vaiko ateitį, atrasti kitas gydymo galimybes, kai savo šalies medikai ar valstybė tam neturi resursų ar patirties.