VISŲ VAIKŲ Į DARŽELIUS NESUVARYS, NES DARŽELIŲ TRŪKSTA

Lietuva neturi aiškios ilgalaikės strategijos, kaip reikėtų spręsti skurdo problemą, todėl iškeliamos gana keistos idėjos, kurių įgyvendinimo galimybės kelia daug klausimų. Pavyzdžiui, kad skurdą šalyje mažintų įvestas visuotinis privalomas ikimokyklinis ugdymas.

Padėtų darželiai?

Asociacija "Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas" ką tik paskelbė apžvalgą "Skurdas ir socialinė atskirtis Lietuvoje 2019". Joje konstatuojama: nors gyvename sparčiu ekonominio augimo laikotarpiu, kai daliai visuomenės gyvenimo sąlygos tik gerėja, skurdo riziką Lietuvoje vis dar patiria kas penktas gyventojas. Be to, nepritekliuje gyvenantys žmonės dažnai yra stigmatizuojami, kaltinami, gėdinami ir išstumiami iš visuomenės gyvenimo. Skurdas šeimoms sukelia sunkumų ir nepriteklių, jis neigiamai veikia sveikatą ir riboja galimybes suaugusiems bei vaikams. Taip pat turi neigiamos įtakos visai visuomenei – skaldo socialinį solidarumą ir pasitikėjimą, atneša nerimą ir nesaugumą, o galiausiai – iššvaisto skurstančių asmenų potencialą.

2000 m. buvo parengta Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija, tačiau ji nebuvo įgyvendinta. Nuo to laiko akivaizdžiai pasikeitė šalies realijos, o nauja strategija taip ir nebuvo sukurta. Atskiros vyriausybės savo programose numato skurdo ir socialinės atskirties mažinimo priemones, tačiau Lietuva neturi aiškaus ilgalaikio projekto.

Rudens pradžioje socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis žiniasklaidai teigė, kad mažinti skurdą, ypač provincijoje, padeda ikimokyklinės įstaigos. Visuotinio privalomojo ikimokyklinio ugdymo įvedimas, jo manymu, socialine prasme būtų teisingas žingsnis.

"Ne kartą esu sakęs ir Prezidentui minėjau, kad taikinys, jeigu mes norime rimtai žiūrėti į skurdą ir gerovės valstybę, turėtų būti ikimokyklinis ugdymas", – tikino L.Kukuraitis.

Pasak jo, vaikai iš komplikuotų šeimų ikimokyklinio ugdymo įstaigose adaptuojasi, gauna pagalbą, jų socialinis vystymasis susilygina su kitų vaikų ir tai prisideda prie skurdo mažinimo.

"Darželiai turi tokią išlyginamąją galią. Jeigu keletą metų lankai su panašiais vaikais ir turi tuos pačius užsiėmimus, tai vis tiek tavo gebėjimai, įgūdžiai vystosi panašiai. Jeigu gyvename atskirai, tik mano namų aplinkoje ir jeigu ta aplinka dar yra turinti socialinės rizikos, tai, žinoma, kad kai aš ateisiu į mokyklą, aš būsiu visai kitų galimybių", – sakė ministras.

Jo manymu, jei į darželius leisti vaiką būtų privaloma, skurdą šalyje galima būtų sumažinti. Tačiau toks sprendimas Lietuvai greičiausiai būtų per staigus žingsnis.

"Kiek žinau, ne kartą yra bandyta politiniuose cikluose svarstyti apie privalomąjį ikimokyklinį ugdymą. Yra dalis šalių, nuėjusių tuo keliu. Bet greičiausiai Lietuvoje tai būtų per staigus pokytis. Mes turėtume ieškoti kitų priemonių su Švietimo ministerija ir su savivaldybėmis", – tikino L.Kukuraitis.

Tiek Vilniuje, tiek regionuose iš principo problema yra ta pati – ikimokyklinių paslaugų poreikis yra neanalizuojamas ir neplanuojamas.

Galimybių nelygybė

Tad ar visuotinai privalomas ikimokyklinis ugdymas Lietuvoje gali tapti realybe, kažkokiu būdu gelbstinčia šeimas nuo skurdo?

Socialinės apsaugos ir darbo ministro L.Kukuraičio patarėja viešiesiems ryšiams Eglė Samoškaitė "Vilniaus dienai" patikslino, kad ministras neremia visuotinai privalomo ikimokyklinio ugdymo idėjos, atvirkščiai – mano, kad privalomumas neužtikrintų pozityvaus rezultato. Tačiau jis kartu su švietimo, mokslo ir sporto ministru ieško būdų, kaip paskatinti tėvus, ypač – regionuose, aktyviau vesti ikimokyklinio amžiaus vaikus į darželius, nes būtent ikimokykliniame amžiuje pradeda formuotis galimybių nelygybė: vieni vaikai gauna ugdymą, pradedami net mokyti kalbų, skaityti ir skaičiuoti, kiti tokių galimybių neturi ir vėliau turi vytis draugus.

"Tai ne tiek padėtų įveikti skurdą trumpuoju laikotarpiu, kiek galėtų sulyginti vaikų galimybes ir mes anksčiau pastebėtume, jei konkrečiai šeimai ar vaikui reikia socialinių paslaugų, – teigė E.Samoškaitė. – Šiuo atveju kalbama apie vaikus, kurie auga sudėtingomis sąlygomis, kurių šeimos stokoja socialinių įgūdžių. Tolygus vaikų įtraukimas į švietimo sistemą didina vaikų galimybes ateityje, nes išsilavinimas tiesiogiai susijęs su didesnėmis pajamomis ateityje. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad ankstyvoje vaikystėje patekus į skurdą, iš jo per visą gyvenimą "išlipa" tik retas žmogus. Vaiko pinigais sprendžiame finansinio skurdo problemą, bet lygių galimybių problema sprendžiama paslaugų prieinamumu."

Anot ministro patarėjos, būtina ieškoti priemonių, kurios skatintų tėvus vesti vaikus į darželį. Baudos šiuo atveju nepadės, ypač socialinės rizikos šeimoms. Kokios tos skatinamosios priemonės galėtų būti, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi nuspręsti kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, išanalizavusios ir kitų šalių patirtį. Nors ministerijos atstovė to neįvardijo, kaip viena iš skatinimo priemonių buvo siūloma darželio lankymą susieti su šeimoms mokamais vaiko pinigais.

Paklausta, ar įsivaizduoja, kaip fiziškai būtų įmanoma įgyvendinti privalomo ikimokyklinio ugdymo idėją didžiuosiuose miestuose, kur ir dabar vaikams darželiuose trūksta vietų, E.Samoškaitė teigė, jog miestuose tai nėra didelė problema – tėvai gana aktyviai užtikrina ikimokyklinį ugdymą savo vaikams. Mieste net 90 proc. 1–6 metų vaikų lanko ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas, o kaime – tik 36,5 proc. Taigi dėmesio centre – regionai ir kaimiškos vietovės.

Naudos neprognozuoja

Politologo Vytauto Sinicos teigimu, privalomas darželis yra visa savo esybe leninistinė idėja – kuo anksčiau ir kuo labiau valstybei kištis į šeimos gyvenimą, į vaiko auklėjimą, atskirti vaiką nuo tėvų, motiną (dažniausiai ją) paleisti iš namų į darbą, nes nėra čia ko sėdėti. Darželyje auklėjimas bus geriausias ir teisingas – jeigu ne šiandien, tai jau netrukus, ideologizuoti fondai, programos ir metodinės priemonės netruks ateiti.

"Jeigu šeimoje sugebama pasiekti, kad vienas iš tėvų uždirba tiek, jog kitas gali namuose auginti vaikus iki pat mokyklos, tai yra nuostabu ir idealu. Gaila, kad daugumai šeimų tokios socialinės sąlygos Lietuvoje ir apskritai mūsų Vakarų ekonominėje sistemoje yra nepasiekiamos, – teigė V.Sinica. – Socializacija darželyje tikrai nėra būtina, kad vaikas neužaugtų maugliu. Priešmokyklinis ugdymas nuo 6 metų Lietuvoje jau yra privalomas, tačiau privalomas ikimokyklinis ugdymas yra toks grubus įsikišimas, kad yra kraupu matyti kataliką tai siūlant. Ypač atgrasu skaityti, kad siūloma darželio lankymą susieti su vaiko pinigais. Taip būtų visiškai diskredituota, po žvaigždutėm ("yra papildomų sąlygų") paskandinta pati vaiko pinigų idėja."

Vilnietės mamos Rasos Žemaitės, atstovaujančios Nacionaliniam aktyvių mamų sambūriui, teigimu, paslaugų teikimo šeimoms patirtis akivaizdžiai rodo, kad niekas taip nemotyvuoja naudotis paslauga, kaip jos prieinamumas ir kokybė. Tad norint, kad tėvai vestų ikimokyklinio amžiaus vaikus į darželį, visų pirma ikimokyklinio ugdymo paslauga turėtų būti prieinama kiekvienam vaikui pagal jo gyvenamą vietą ir tada, kada tos paslaugos reikia, o ne po 5 metų, kai vaikas jau užauga. Tinkamai turi būti prižiūrima bei užtikrinama ir paslaugos kokybė, kad tėvai suprastų, jog veda vaikus ne į priežiūros, o į ugdymo įstaigą.

Anot R.Žemaitės, tiek Vilniuje, tiek regionuose iš principo problema yra ta pati – ikimokyklinių paslaugų poreikis yra neanalizuojamas, strateginiai planai neruošiami, kitaip sakant, paslauga teikiama tiek, kiek jos tuo metu atsiranda galimybė teikti.

"Džiugu, kad Vilnius rado būdą spręsti vietų darželiuose trūkumo problemą kompensuojant privačias paslaugas ir taip išplėsti paslaugų teikėjų ratą. Tiesa, abejotina, ar iš tiesų tinkamai veikia ta priemonė – reikėtų peržiūrėti, kam atitenka tie pinigai, kodėl privačiuose darželiuose nemažėja kainos, kodėl vis garsiau skamba žinia apie prastą privačių įstaigų paslaugos teikimo kokybę, įskaitant ir higienos normų nesilaikymą. Bet tai – jau kita tema, – sakė Aktyvių mamų sambūrio atstovė. – Dabar ateina kitas laikotarpis, kai jau turėtų būti strategiškai planuojama, nes šeimoms jau reikia ne tiesiog darželio, o darželio ne kitame miesto gale, ir ta paslauga turi būti kokybiška, atitikti visus įstatymuose numatytus reikalavimus."

Moters teigimu, didžioji dalis Lietuvos savivaldybių teikia paslaugą ir net ataskaitas apie paslaugos teikimą pagal gautų prašymų skaičių. Kitaip sakant, jeigu šeimos parašo prašymus, atitinkamai ir suskaičiuojamos kaip gavusios vietą darželyje arba negavusios. Tačiau ne paslaptis, kad yra daug šeimų, kurios net nesikreipia gauti paslaugos, nes žino, kad arba paslauga yra toli ir nepasiekiama, nepatogi, arba ji yra nekokybiška, tad geriau vienam iš tėvų likti namuose ir vaikus ugdyti patiems, patikėti seneliams arba samdyti auklę.

"Tad iš principo pagrindinė problema, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas yra neišplėtotas, jis negarantuoja nei teritorinių, nei kokybinių šeimų poreikių, ir kalbėti apie kažkokias kitas motyvacines priemones, kai net tos bazinės dvi neužtikrintos, švelniai tariant, keista," – sakė R.Žemaitė.

Tėvų forumo tarybos narys Kęstutis Mikolajūnas mato išeitį, kaip be prievartos pritraukti vaikus į darželius – darželiai turėtų būti nemokami, kad tėvai patys norėtų atvesti į juos vaikus ir eiti dirbti. Tačiau tai savivaldybės, ypač gyvenančios skolose, vargu ar pajėgs užtikrinti. Juk, pavyzdžiui, Vilniuje vieno vaiko išlaikymas darželyje iš savivaldybės biudžetui kainuoja daugiau nei 200 eurų.

Svarbu ir tai, kad ugdymo įstaigose būtų daugiau vietų, jų prieinamumas būtų geresnis, nes problema, ypač rajonuose, kad darželių ten nėra arba jie toli, o kas pavėžėtų mažylius iki darželio – nėra, nes mokykliniai autobusiukai tam nepritaikyti. Tad jei žmonės užsiima žemės ūkiu ir vaikai gali būti šalia, kodėl juos reikėtų vežti kažkur 15 km? Arba tiesiog tėvai neuždirba tiek, kad susimokėtų už darželį.

"Jeigu nėra priimtinų sąlygų – ugdymas darželyje mokamas, iki jo toli vežti – tėvai su vaiku lieka namuose, ir aš nemanau, kad, padarius darželį privalomą, kažkas pasikeistų, – sakė K.Mikolajūnas. – Tad skurdo mažinimas yra gražus siekis, bet iš tiesų jis nelabai realus. O ir tiesiogiai su ugdymo rezultatais tai, lankė vaikas ikimokyklinio ugdymo įstaigą ar ne, nelabai susiję. Nėra tokių vienareikšmių tyrimų, jog jei vaikas lankė ugdymo įstaigą, jis pasiekė geresnių rezultatų."

Ar tikrai skurdą šalyje mažintų įvestas visuotinis privalomas ikimokyklinis ugdymas?

Skurdas "užprogramuotas"

Asociacijos "Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas" parengtos jau minėtos apžvalgos duomenimis, Lietuvos skurdo rodikliai yra vieni blogiausių visoje ES.

2018 m. skurdo rizikos riba mūsų šalyje siekė 345 eurus, žemiau skurdo rizikos ribos gyveno 22,9 proc. gyventojų.

2018 m. Lietuvos statistikos departamentas ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pradėjo skaičiuoti absoliutaus skurdo rodiklius. Apskaičiuota absoliutaus skurdo riba 2018 m. – 245 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 515 eurų – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Absoliutaus skurdo lygis šalyje 2018 m. siekė 11,1 proc., apie 312 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos. Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už absoliutaus skurdo ribą, mieste gavo 8,3 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 5,5 proc., kituose miestuose – 13 proc.), kaime – 16,8 proc.

Asociacijos "Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas" specialistų teigimu, švietimas yra labai svarbus skurdui mažinti. Moksliniai tyrimai rodo, kad, viena vertus, asmenys, turintys geresnį išsilavinimą, turi mažesnę tikimybę patekti į skurstančiųjų ratą. Kita vertus, vaikų, gyvenančių skurdžiose šeimose, akademiniai pasiekimai yra ženkliai žemesni negu gyvenančių labiau pasiturinčiai. Vadinasi, būtina mažinti išsilavinimo atotrūkį tarp nepasiturinčių vaikų ir vaikų, augančių labiau pasiturinčiose šeimose, ir formuoti švietimo sistemą, kuri užtikrintų kokybišką ir įtraukų mokslą visiems vaikams.

"Ankstyvasis vaikų ugdymas ir priežiūra sukuria pagrindą vaikų įgūdžiams ugdyti, gerovei ir mokymuisi ateityje. Taigi, ikimokyklinis ugdymas yra kertinis dėmuo siekiant užtikrinti mokymąsi visą gyvenimą, išlyginti vaikų pasiekimus, sumažinti skurdą ir užtikrinti socialinį mobilumą.

Be to, vaikų ankstyvosios priežiūros užtikrinimas yra glaudžiai susijęs ir su lyčių lygybės užtikrinimu, ir moterų užimtumo skatinimu, ir su adekvačių pajamų šeimoje užtikrinimu", – rašoma apžvalgoje.

Būtent ikimokykliniame amžiuje pradeda formuotis galimybių nelygybė.

Negana to, pastaruoju metu vis daugiau kalbama ne tik apie ankstyvojo ugdymo prieinamumą, bet ir jo kokybę – būtent nuo šių paslaugų kokybės priklauso ir tolesni rezultatai. Lietuvos ikimokyklinio ugdymo sistema vis dar gerokai atsilieka tiek kokybės, tiek ir prieinamumo srityje.

Švietimo informacinių technologijų centro duomenimis, Lietuvos vaikų, dalyvaujančių ikimokykliniame ugdyme, skaičius siekia 58,2 proc. Tačiau skirtingose savivaldybėse šis skaičius smarkiai varijuoja: 2018 m. ikimokyklinio ugdymo nuo 0 iki 5 metų programą lankė 15–82 proc. vaikų. Dideli skirtumai pastebimi tarp kaimo ir miesto vietovių: pastarosiose šis skaičius vidutiniškai siekia 71,6 proc., kaimo – 27,9 proc.

Kadangi ikimokyklinis ugdymas yra viena iš pagrindinių priemonių siekiant užtikrinti vaikų socialinį mobilumą ir sumažinti skurdą ilguoju laikotarpiu, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ikimokyklinio amžiaus vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose, ugdymui. Tačiau daugiau kaip trečdalis vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose, ikimokyklinio ugdymo programose nedalyvauja.

Skirtingose savivaldybėse socialinės rizikos vaikų ikimokyklinis ugdymas taip pat labai skiriasi: Valstybės kontrolės audituotose išvadose nurodoma, kad savivaldybėse ugdoma 41–97 proc. tokių vaikų nuo 2 metų. Taigi, kiti vaikai ateityje praranda galimybę turėti geresnius pasiekimus bei išbristi iš skurdo ir atskirties.

Valstybės kontrolės ataskaita taip pat atskleidė, kad devyniose savivaldybėse trūko ikimokyklinio ugdymo įstaigų, 30-yje savivaldybių ugdymo poreikis buvo tenkinamas iš dalies: trūko vietų tėvų pasirinktose ugdymo įstaigose, tačiau liko laisvų vietų kitose ugdymo įstaigose, kurios yra labiau nutolusios nuo gyvenamosios vietos.

Kitą nepakankamo prieinamumo priežastį įvardija skurdą patiriantys žmonės bei su jais dirbantys socialiniai darbuotojai: pavėžėjimo paslaugų trūkumas. Valstybės kontrolės ataskaitoje pažymima, kad net 23 savivaldybės neteikia tokios paslaugos ikimokyklinukams. 37 iš 60-ies savivaldybių į ikimokyklinio ugdymo įstaigas veža specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius ir privalomai ugdomus ikimokyklinio amžiaus vaikus.