Prūsų kilmės poetas Simonas Dachas iš Mėmelio ne tik pirmasis apdainavo savo gimtąjį miestą, bet ir sukūrė jį išgarsinusią poemą apie nuostabią mergaitę Anikę iš Taravos.

Šią istoriją, virtusią legenda, savo filme „Anikė. Meilės istorija“ Klaipėdos žiūrovams pristatys jo kūrėjai – režisierė Inesa Kurklietytė ir filmo idėjos autorius, prodiuseris Kęstutis Meškys.

Daugiau nei 50 min. trukmės kino juostoje, skambant žinomo vokiečių kompozitoriaus Sveno Helbigo muzikai bei garsiajai Anikės giesmei, žinomi klaipėdiečiai, daugelio publikacijų autoriai Antanas Stanevičius ir Jovita Saulėnienė pasakoja apie istorinius faktus, kuriuos lydi kino kronikos ir K. Meškio daugelį metų filmuoti Anikės papėdėje vykusių įvykių kadrai. Filmas ne tik pasakoja apie legendinę Anikės iš Taravos ir poeto meilės istoriją, bet ir apie užgimusią klaipėdiečių meilę Anikės skulptūrai, tapusiai miesto simboliu.

Filmą kūrė Audiovizualinų menų industrijos inkubatoriaus kūrybinė grupė – režisierė I.Kurklietytė, operatorius Aleksandras Brokas, montažo režisierius Ričardas Matačius, garso režisierius Ramūnas Jasutis. Filmo sukūrimą iš dalies finansavo Klaipėdos miesto savivaldybė.

Visa ko pradžia buvo žurnalisto, fotografo ir leidėjo, buvusio dienraščio "Klaipėda" vadovo Antano Stanevičiaus interviu su Radvilų ainiu.

Buvo 1988-ieji. Anot A.Stanevičiaus, laisvės dvasia kažkur jau pleveno, bet visa, kas vokiška, Klaipėdoje vis dar buvo nepageidaujama.

"Klaipėdietis architektas Saulius Manomaitis prasitarė, kad yra atvažiavęs toks vokietis, kuris norėtų atstatyti buvusį paminklą Teatro aikštėje, bet jo niekas nepriima, į laiškus Vykdomajame komitete niekas nereaguoja. Aš tuo metu buvau pagrindinio miesto laikraščio redaktorius, pasakiau jam, kad atvestų svečią pas mane pašnekėti", – prisiminė A.Stanevičius.

Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) pilietis Heinzas Radziwillas pasirodė dienraščio redakcijoje.

Beje, jis – garsiųjų Lietuvos didikų Radvilų palikuonis iš Biržų, jo protėviai dėl religinio persekiojimo iš Lietuvos pasitraukė į Prūsiją.

"Interviu su juo nusprendžiau rašyti pats, kad Vykdomajame komitete nekiltų klausimų. Straipsnis "Ar sugrįš "Onutė iš Taravos?" pasirodė 1988 m. gegužės 25 d. Laikraštyje buvo tokia rubrika "Pasvarstykime kartu", ir pasipylė skaitytojų atsakymai, kad būtina atstatyti skulptūrą. Aš, naudodamasis tarnybine padėtimi, visus tuos laiškus išspausdinau. Būčiau atspausdinęs ir kitokią nuomonę, bet kitokios nebuvo", – tikino A.Stanevičius.

Netrukus Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys (1929–2006) sutarė su H.Radziwillu, kad klaipėdiečiai parengs Teatro aikštę, atstatys buvusį fontaną ir postamentą, o VFR kultūrininkai atkurs skulptūrą, kurios tebuvo tik fotografijos.

Vokiečiai skulptūrą buvo pasiryžę atkurti iš nuotraukų, tai buvo gana rizikinga, tačiau kažkokiame sendaikčių turguje pavyko aptikti sprindžio dydžio skulptūros modelį.

Klaipėdoje skulptūra atidengta 1989 m. lapkričio 18-ąją. Po geležinę uždangą simbolizuojančios Berlyno sienos griūties praėjo vos 9 dienos, o iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo likę 4 mėnesiai.