Parodoje bus eksponuojami autoriaus tapybos darbai, eskizai, modeliai.

Antanas Kmieliauskas (1932-2019) – menininkas, kurio šiemet netekome, yra žinomas ir nežinomas kūrėjas kaip ir daugelis tokio masto asmenybių.

Regis, kad kiekvieną dieną matydavome ir jį patį, ir jo kūrinius – Vilniaus gatvėse ir kiemuose, Universiteto skliautuose, bažnyčių altoriuose, daugelyje Lietuvos vietų – Dauguose, Klaipėdoje, Šiluvoje, Guronyse.

Atstovaudamas universaliajai savo talentingųjų dailininkų kartai (čia ir V. Kisarauskas, ir V. Antanavičius, ir V. Valius, ir A. Steponavičius, B. Žilytė bei daugelis kitų.

A. Kmieliauskas buvo daugialypis, daugiaveidis ir daugiabriaunis. Vienoks jis oficialiuose, bažnytiniuose sieninės tapybos ir skulptūrų užsakymuose – labiau barokinis klasicistas, kitoks – grafikoje – čia linijos ir formos ypač vibruoja muzikiniu ritmu, dar kitoks molbertinėje tapyboje. Čia jis tiesiog visoks  – ir jausmingas, ir tragiškas, ir santūrus, ir lyriškas viename asmenyje.

Antakalnio galerijoje atidaromoje A. Kmieliausko parodoje publikai bus pristatomas mažiau žinomas šio menininko kūrybinis segmentas – septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais tapytos jo abstrakčios ar pusiau abstrakčios, Vilniaus kraštovaizdžio, lietuvių liaudies skulptūros – „dievukų“, kaimiškų arimų inspiruotos tapybinės kompozicijos.

Laiko dvasia ir kolegiškas artumas su kitais jo bendraamžiais ir bendraminčiais lėmė tai, kad minėtuose paveiksluose ypač ryški yra brutalistinė deformacija, ekspresyvus spalvos pojūtis, medžiaginis asketiškumas. Tokie A. Kmieliausko darbai regisi tartum nebūdingi, netipiški, mažiau žinomi bendrame jo kūrybiniame peizaže.

Kita vertus, būtent čia jis buvo kaip niekada tikras ir atviras sau. Kad jis galėdavo būti ir kitoks, liudija to paties laiko autoportretai ar šeimos narių atvaizdai – intymesni, ne tokie drąstiški, „jaukesni“.

Šalia tapybos artefaktų taip pat išskleidžiamas pluoštas A. Kmieliausko skulptūrinių eskizų ir molinių modelių. Vėlgi – čia autorius ypač jautrus materijos ir dvasinės energijos aspektais.

Paroda veiks nuo lapkričio 7 d. iki gruodžio 4 d.

Tapytojas, skulptorius, grafikas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas A. Kmieliauskas mirė šeštadienį. Jam buvo 87 metai.

„Jo dukra pranešė, kad A. Kmieliauskas mirė šiandien 9 valandą ryto“, – BNS šeštadienį sakė Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė. A. Kmieliauskas yra sukūręs daugiau kaip 80 skulptūrų, jis taip pat tapė portretus, religinės tematikos paveikslus, freskas.

A. Kmieliauskas 1991 metais pelnė Lietuvos nacionalinę premiją. Dailininkų sąjungos pirmininkės teigimu, A. Kmieliauskas buvo labai nuoširdus, doras ir kuklus žmogus, „niekad nedarė viešųjų ryšių akcijų, kaip dabar madinga, nesistengė niekam įtikti, tiesiog gyveno ir dirbo tai, ką jis labiausiai mėgo ir geriausiai sugebėjo“.

Jam buvo 87 metai.

„Jo dukra pranešė, kad A. Kmieliauskas mirė šiandien 9 valandą ryto“, – BNS šeštadienį sakė Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė.

A. Kmieliauskas yra sukūręs daugiau kaip 80 skulptūrų, jis taip pat tapė portretus, religinės tematikos paveikslus, freskas.

A. Kmieliauskas 1991 metais pelnė Lietuvos nacionalinę premiją.

Dailininkų sąjungos pirmininkės teigimu, A. Kmieliauskas buvo labai nuoširdus, doras ir kuklus žmogus, „niekad nedarė viešųjų ryšių akcijų, kaip dabar madinga, nesistengė niekam įtikti, tiesiog gyveno ir dirbo tai, ką jis labiausiai mėgo ir geriausiai sugebėjo“.

„Galbūt dėl to, kad savo gyvenimo metų ar net valandų veltui nešvaistė abejotinos vertės dalykams, jis sugebėjo sukurti daugybę įspūdingų kūrinių, pradedant nuo mažiausiųjų, laimėjusių tarptautinius apdovanojimus – ekslibrisų, pereinant prie tapybos, freskų ir skulptūrų, puošiančių įvairias viešąsias erdves visoje Lietuvoje“, – BNS sakė E. Utarienė.

Pasak jos, A. Kmieliauskas kūrinius dažniausiai atlikdavo pats, be meistrų pagalbos.

„Prisimenu, kaip dar prieš keletą metų Lietuvos dailininkų sąjungos Skulptūros ir vitražo centro kieme, užsilipęs ant kopėčių su elektriniu disku, paskendęs dulkėse skaptuodavo savo skulptūras“, – teigė E. Utarienė.

„Na, o premijos jį pasivijo ir ne viena. Ir tai džiugu. Lietuvai jis davė be galo daug – paliko didžiulį kraitį ypatingų, aukščiausios prabos kūrinių ir prisiminimus apie save kaip apie žmogų, talpinusį savyje pamatines žmogiškumo vertybes – drąsą sakyti ir daryti tai, ką galvoji ir kaip supranti, meilę, atsidavimą, ištikimybę sau ir kitiems, kilnumą bei nuoširdumą. Šios kūrėjo savybės ugdė ir formavo daugelį su juo bendravusių žmonių, tame tarpe, aišku, ir jo mokinius. Didžiuojuosi, kad teko jį pažinti ir man“, – sakė sąjungos vadovė.