Ramiai pagyventi

Pernai lapkritį iš A. Sipavičiaus buvo likęs tik jo šešėlis. Beveik 2 m vyras, didelę dalį gyvenimo aktyviai sportavęs, rūpinęsis savo mityba, pernai dėl kepenų problemų buvo taip nusilpęs, kad iššūkis buvo be pertraukėlės nueiti daugiau kaip dešimt žingsnių.

„Dabar jėgos beveik grįžusios, tik jaučiu šiokį tokį silpnumą. Viskas gerai. Gyvenu, dirbu ir džiaugiuosi. Anksčiau net nepagalvodavau, kaip gali labai nudžiuginti įvairios smulkmenos. Išgyvenu dieną – jau laimingas. Pastebėjau, kad mažiau nervinuosi, mažiau kreipiu dėmesio į nereikšmingus anksčiau erzinusius mažmožius. Po operacijos tapau ramesnis“, – palygino A. Sipavičius.

Kokie dar neįgyvendinti tikslai, siekiai? Kažkur nukeliauti, kažką nuveikti? „Noriu ramiai pagyventi. Pasidžiaugti gyvenimu, artimaisiais“, – sakė kaunietis, su žmona Rita užauginęs dvi dukras, stebintis, kaip auga nenuoramos anūkės.

Išgelbėjo gyvybę

Viso to nebūtų, jei ne medikų ir viso ligoninės personalo profesionalumas, atsidavimas, medicinos ir technologinis progresas, be abejo, ir donoro artimųjų sprendimas.

„Esu labai dėkingas donoro artimiesiems, medikams ir visiems kitiems prisidėjusiems. Aš aukštaūgis – 198 cm. Dėl to dar sudėtingiau rasti atitikmenį“, – aiškino A. Sipavičius ir dėkojo transplantaciją atlikusiems Kauno klinikų Chirurgijos klinikos Kasos, kepenų ir tulžies latakų chirurgijos skyriaus vadovui doc. Tomui Vanagui ir prof. Antanui Gulbinui, Anesteziologijos klinikos gydytojai anesteziologei-reanimatologei Vilmai Traškaitei-Juškevičienei ir kt.

Pastebėjau, kad mažiau nervinuosi, mažiau kreipiu dėmesio į nereikšmingus anksčiau erzinusius mažmožius. Po operacijos tapau ramesnis.

Pabudęs rytais jis vis nejučia paliečia šoną – lyg pasitikrina, ar nėra požymių, kad naujosios kepenys atmestos. Skrupulingai vartoja būtinus vaistus. Jų reikės visą gyvenimą. Visa kita dienotvarkė mažai tepasikeitė.

Sveikas maistas ir gyvenimo būdas jį lydėjo visą gyvenimą. Valgiaraštį reikėjo dar labiau apriboti, bet maistas niekada nebuvo jo gyvenimo prasmė, visada maitinosi saikingai.

Lėmė išvyka?

Kaip nutiko, kas lėmė, kad prireikė tokios sudėtingos operacijos – kepenų transplantacijos? A. Sipavičius mano, kad jo kepenų problemų pradžia – paauglystėje.

„Žaidžiau krepšinį. Buvau aktyvus sportininkas. Žaidžiau „Žalgirio“ dublerių komandoje“, – į jaunystę mintimis grįžo kaunietis.

Kai jam buvo 16 metų, su komanda išvyko į Elektrostalę, miestą netoli Maskvos. „Atsimenu kaip šiandien, valgydavome valgykloje, o joje po stalais šunys lakstė“, – teigė pašnekovas. Valgyklos darbuotojos keturkojams padėdavo po stalu valgytojų indus, kad išlaižytų likučius.

„Po kelionės blogai pasijaučiau. Mane tyrė pusę metų. Buvo padidėjusios kepenys. Buvo silpna, gydė. Nustatė hepatitą B ir taip keistai gydė – gliukozės tabletėmis! Nesportavau metus. Po kiek laiko atsigavau. Grįžau į aikštelę. Toliau aktyviai sportavau. Jokių problemų. Jaučiausi gerai“, – pasakojo vyras.

Pribloškianti diagnozė

Prieš penkiolika metų, kai jau buvo persiritęs per 45-metį, per vieną profilaktinių patikrų A. Sipavičiui buvo nustatytas II tipo diabetas. Jis išmoko kontroliuoti šią ligą, tačiau maždaug po penkerių metų prireikė skrandžio operacijos. Teko šalinti išvešėjusius polipus. Patekęs medikų globon dėl skrandžio, sužinojo, kad turi ir kitų sveikatos problemų. Kepenų fermentų tyrimai neatitiko normų, šiek tiek jas viršijo. Echoskopijos rezultatai kėlė dar didesnį nerimą, o ištyrus paimtą mėginį nustatyta kepenų cirozė.

Loterija: A. Sipavičiui donoro kepenų paieškos buvo dar sudėtingesnės dėl jo aukšto ūgio. Regimanto Zakšensko nuotr.

Tai lėtinė kepenų liga, kai kepenys ima randėti, trinka kraujotaka per kepenis ir gali išsivystyti kepenų nepakankamumas.

„Žagtelėjau. Iš kur? Vaistais, alkoholiu niekada nepiktnaudžiavau, valgydavau paprastai, asketiškai“, – pasakojo A. Sipavičius.

Diagnozavus šią ligą, prižiūrimas gydytojų palyginti ramiai gyveno dešimt metų. Teko šiek tiek pakoreguoti meniu. Laikėsi visų medikų nurodymų. Vis dėlto per tą laiką prireikė atlikti kelias kepenų kraujagyslių šuntavimo operacijas.

Dar vienas posūkis

Baigęs sportininko karjerą, o vėliau išgirdęs apie kepenų cirozę vyras aktyvaus gyvenimo būdo neatsisakė. Su žmona poilsiaudami per dieną dviračiais numindavo ir po 50 km. Iki pablogėjimo likus vos keturiems mėnesiams, apvažiavo visą Kauną. „Tada jėgų dar buvo“, – pastebėjo vyras ir pridūrė, kad vėl nusipirko dviratį, bet ne rekordų siekti, o pasimėgauti.

Pernai savijauta labai suprastėjo. Jėgų buvo vis mažiau. „Vasarį buvau paguldytas į ligoninę. Galvojau, išgydys mane ir viskas bus gerai“, – sakė kaunietis.

Į ligoninę teko grįžti ir pavasarį, ir vasarą. Kas mėnesį – po savaitę ligoninėje. Pernai liepą dėl sutrikusios kepenų veiklos pradėjo gausiai kauptis skysčiai. „Ištraukė 10 l“, – pamena pašnekovas, ligoninę tuo metu vadinęs antraisiais namais. „Visai neblogai man ten buvo. Labai tiko ligoninės maistas ir dienotvarkė. Ir dabar keliuosi 5 val. ryto“, – vardijo A. Sipavičius.

Maždaug prieš metus, vyro būklei vėl pablogėjus, Kauno klinikose jam buvo atlikti specialūs tyrimai ir nustatyta tikroji ilgus metus varginusi liga – kepenų venų trombozė. Imtas taikyti specialus gydymas, tačiau būklė negerėjo. Vienos konsultacijos metu gydytojas gastroenterologas prof. Limas Kupčinskas užsiminė: pagal būklės progresavimą jį reikėtų įtraukti į transplantacijos laukiančių asmenų sąrašą. „Nesitikėjau tokio posūkio. Galvojau, dar galima kažką pataisyti“, – tarstelėjo vyras.

Laikas tarsi sustoja

Būdamas ligoninėje A. Sipavičius matė dviejų palatos draugų mirtį. Laikas ligoninėje, kaip įvardijo, tarsi sustoja.

„Ligoninėje atsikeli kiekvieną rytą, žiūri pro langą – saulė kyla, troleibusai važiuoja, žmonės juda, visi užsiėmę ir niekas iš jų neįsivaizduoja, kas vyksta čia“, – sunkias akimirkas prisiminė A. Sipavičius.

Transplantacija jam atlikta pernai lapkritį. „Pamenu, guliu ligoninėje. Skambina Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos Gastroenterologijos skyriaus vadovė gydytoja doc. Irena Valantienė. Sako, yra tinkamos donoro kepenys. Kokia mano reakcija? Pagalvojau, kuo man čia viskas baigsis. Rytojaus dieną – į operacinę“, – pasakojo kaunietis.

„Atsibudus po operacijos jausmas savotiškas, – tęsė pašnekovas. – Girdėjau, kaip bendrauja personalas. Tą darome, aną darome. Vamzdelių pilna prijungta. Taip pat į nosį ir visur kitur daugybė.“

Vos pažino save

Prieš operaciją aukštaūgis vyras svėrė apie 95 kg. Įprastas svoris būdavo apie 105 kg. „Po transplantacijos, kai užlipau ant svarstyklių, žagtelėjau. 80 kg! Vos pažinau save veidrodyje, bet paskui raumenys ir svoris atsistatė“, – toliau pasakojo A. Sipavičius.

Dar būdamas reanimacijos skyriuje jis stengėsi kuo greičiau sustiprėti. „Priežiūra buvo kapitalinė. Visas buvau apkarstytas vamzdeliais, bet norėjau būti savarankiškas. Kiek gali gulėti? Judėti buvo ir sunku, ir baisu. Šono, kur kepenys, neskaudėjo, bet jis buvo lyg patinęs. Saugojau labai. Nesinorėjo gulėti ant tos pusės“, – kalbėjo vyras.

Jam greitai pavyko atsistoti ant kojų. „Vien pastovėti buvo nelengva. Žengiant pirmus žingsnius kojos drebėjo kaip mažo vaiko. Dariau pratimus, stiprėjau. Sulaukiau didžiulio personalo palaikymo. Reanimacijos skyriuje buvome stebimi visą parą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Viena įsiminusių padrąsinančių akimirkų – kai kartą, eidamas į tualetą, sėkmingai įveikė kliūtis, buvo apdovanotas nuoširdžiomis ovacijomis. Kelią tikslo link stebėjo trys medikės. „Einu lėtai, kaip robotas. Vienas vamzdelių užsikabino už rankenos. Galvoju, ką daryti. Lėtai grįžau atgal. Atkabinau vamzdelį. Atsisukau – ploja man tyliai. Sakau, duokite daugiau teatro“, – juokėsi A. Sipavičius.

Žvelgiant retrospektyviai, kaip jis mano, ar būtų buvę galima kažką kitaip padaryti, kad nebūtų prireikę transplantacijos? „Ne, nieko. Profilaktiniai tyrimai visada rodydavo vos nežymius pakitimus. Finišas vis tiek būtų buvęs toks pats“, – įsitikinęs A. Sipavičius.

Aplanko kapą

37-erių kauniečiui Nerijui Maskolaičiui teko išgyventi net dvi širdies persodinimo operacijas. Pirmoji atlikta prieš 16 m., kai jam buvo 21-eri.

„Tada vasarą, liepos mėnesį, susirgau kažkokiu keistu virusu – nei kosulio, nei gerklės skausmo, tik kelias dienas vargino aukšta temperatūra. Juo persirgus, naktimis mane pradėjo dusinti. Vėliau ėmiau dusti ir eidamas. Kreipiausi į medikus – nustatė nusilpusį širdies raumenį. Miegot, gulėt, sėdėt tapo sudėtinga. Tik atsigulį į lovą – dusina. Miegodavau sėdėdamas. Gruodžio mėnesį man įstatė prietaisus, pavaduojančius ir kairįjį, ir dešinįjį skilvelį. Su jais beveik metus laukiau širdies transplantacijos operacijos. Galima sakyti, kad klinikose tuo metu ir gyvenau. Situacija buvo tokia: arba transplantacija, arba merdėji toliau“, – prisimena Nerijus.

Pirmoji širdies transplantacijos operacija Nerijui buvo atlikta 2007 m. Maždaug po trejų metų ir ši širdis nusilpo – prireikė antrosios donoro širdies. Su šia širdimi Nerijus gyvena jau šešiolika metų ir tikina jos veiklos sutrikimų nepatyręs.

Dėl kraujo tyrimų ir vaistų skyrimo pas gydytojus jis lankosi kas 3 mėn., o koronariniai tyrimai, biopsijos jam atliekami kartą metuose.

„Gyvenu įprastą gyvenimą. Po transplantacijos susituokiau, turiu dvejų metų dukrą. Gydytojų dėka mano gyvenimas yra puikus“, – prisipažįsta.

Gyvenu įprastą gyvenimą. Po transplantacijos susituokiau, turiu dvejų metų dukrą. Gydytojų dėka mano gyvenimas yra puikus.

Nerijus pasakoja išsiaiškinęs, kas tapo jo širdies donoru. „Ant kapo nuvažiuoju, žvakutę tą dieną uždegu“, – antrosios širdies transplantacijos operacijos datą per Jonines kasmet pamini vyras.

Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos Širdies chirurgijos skyriaus vadovas profesorius Povilas Jakuška prisiminė, kad 2006 m. Nerijaus būklė buvo sudėtinga dėl stipriai ir greitai progresavusio širdies nepakankamumo. Ėmė trikti ir kitų organų funkcijos, tarp jų – kepenų, inkstų.

„Gelbstint šio jauno žmogaus gyvybę jam buvo implantuota dirbtinė širdis, kad laukiant donorinės širdies ji palaikytų kraujotaką ir funkcionuotų visi kiti organai. Su šia dirbtine širdute tinkamo donoro pacientas pralaukė beveik metus. Per tą laiką šiek tiek pagerėjo kitų organų funkcija, pagerėjo paciento bendra būklė. Jam buvo persodinta donoro širdis, tačiau po persodinimo praėjus trims metams išsivystė donorinės širdies nepakankamumas. Prasidėjo lėtinio širdies atmetimo požymiai. Pradėjo iš lėto progresuoti donorinės širdies raumens silpnumas ir širdies nepakankamumo požymiai. Įvertinus paciento jauną amžių ir būklę, buvo priimtas sprendimas įtraukti jį į pakartotinės širdies transplantacijos operacijos laukiančiųjų eilę. Atsiradus tinkamam donorui pacientui buvo atlikta pakartotinė širdies persodinimo operacija“, – prisiminė P. Jakuška.

Pasak medikų, pakartotinė širdies persodinimo operacija visada yra sudėtingesnė, kelia didesnius iššūkius.

„Tokia širdis yra sąaugose. Reikia nepažeidžiant jas išdalinti. Atsiranda kraujavimo rizika, kitos techninės problemos. Šios problemos medikų komandos dėka buvo išspręstos, atlikta sėkminga atroji transplantacija“, – sėkmės istorija dalinosi profesorius.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Dviem pacientams širdį reikėjo persodinti pakartotinai

Nuo širdies persodinimo operacijų Kauno klinikose pradžios 2001 m. čia buvo atliktos 56 tokios operacijos. Dviem pacientams iš jų širdį reikėjo persodinti pakartotinai.

Pasiteiravus, koks virusas galėjo taip pažeisti jauno žmogaus širdį, kad prireikė net širdies persodinimo, P. Jakuška atsakė: „Bet kuris virusas gali pažeisti širdies raumenį ir sąlygoti širdies nepakankamumo progresavimą. COVID-19 infekcija taip pat pažeidžia širdį, tą pastebime ir dabar – daugėja duomenų apie tokius atvejus. Tai pastebima visame pasaulyje. Anksčiau širdies raumuo dažniausiai būdavo pažeidžiamas po sunkių gripo komplikacijų, kai išsivysto ne tik plaučių, bet ir širdies raumens pažeidimas. Jei jis vystosi toliau, gali privesti prie širdies nepakankamumo.“

Profesoriaus teigimu, atsiradus COVID-19 virusui, prisidėjo dar viena priežastis, galinti lemti širdies nusilpimą ir jos nepakankamumo progresavimą.

Pasak profesoriaus, išaugusį organų transplantacijos operacijų skaičių lėmė tiek Kauno klinikose suburta potencialių donorų paieška ir bendravimu su jų artimaisiais užsiimanti komanda, tiek besikeičiantis visuomenės požiūris. Vis daugiau žmonių staiga ištikus artimojo netekčiai sutinka paaukoti jų organus gelbstint kito žmogaus gyvybę.

Juokauja, kad popieriumi atsirandančių tuščių ertmių neužkiši

61 m. kauniečiui Artūrui Sipavičiui kepenų transplantacijos operacija atlikta 2022 m. lapkričio mėnesį.

„Prieš 13 m. darant skrandžio operaciją man nustatė kepenų cirozę. Buvo smūgis. Nei gėriau, nei kažkokius cheminius preparatus vartojau. Ir šiandien nežinau, kokia tos kepenų cirozės priežastis. Sportuoju – prieš metus po 50 km dviračiu per dieną nuvažiuodavau. Maitinausi dietiškai: keptų, rūkytų gaminių nevalgiau. Prieš metus man pasidarė visiškai prastai – staiga nukrito hemoglobinas, kitų tyrimų rezultatai taip pat buvo labai prasti. Buvau įtrauktas į laukiančiųjų kepenų transplantacijos sąrašą. Ir lapkričio mėnesį atsirado tinkamas donoras“, – prisimena Artūras, jaučiantis dėkingumą donoro artimiesiems.

Artūras Sipavičius. Regimanto Zakšensko nuotr.

Svarbūs kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant, ar donoras tinkamas konkrečiam pacientui – ar atitinka kraujo grupė, ar panašus ūgis.

„Mažo žmogaus kepenų tokiam aukštam kaip aš neįdėsi, ir atvirkščiai. Juokauju, kad popieriumi atsirandančių tuščių ertmių neužkiši. Suprantu, kad man šioje loterijoje labai pasisekė“, – sako Artūras.

Mažo žmogaus kepenų tokiam aukštam kaip aš neįdėsi, ir atvirkščiai. Juokauju, kad popieriumi atsirandančių tuščių ertmių neužkiši. Suprantu, kad man šioje loterijoje labai pasisekė.

Po operacijos parą laiko jis buvo komoje.

„Pabudau – visur manyje kateteriai, kaip kokioje kalėdinėje eglutėje. Pakilau iš lovos praėjus dviem paroms po operacijos. Jausena prieš operaciją ir po jos skyrėsi kaip diena ir naktis. Ėmiau vaikščioti. Atėjo gydytoja, turėjusi mane išmokyti vaikščioti, ir pasakė, kad man jos pagalbos jau nebereikia.

Dabar Artūras teigia besijaučiantis puikiai.

„Anksčiau tam, kad nueičiau kelių šimtų metrų atstumą, turėdavau kelis kartus sustoti, pailsėti. Po operacijos jau būdamas reabilitacijoje 5 km per dieną lengvai nueidavau. Jaučiuosi tarsi naujai gimęs. Dabar gimtadienį turėčiau švęsti operacijos dieną“, – įsitikinęs kaunietis.

„Esate sveikas“, – taip jo būklę įvertino Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos Gastroenterologijos skyriaus vadovė doc. Irena Valantienė, atlikusi Artūrui kepenų echoskopiją.

Pasak jos, kepenų transplantacija Artūrui atlikta dėl ženkliai pažengusios kepenų cirozės su visomis galimomis kepenų cirozės komplikacijomis.

„Dėl lėtinės kepenų ligos šis pacientas apie 10 m. buvo nuolatinis Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos pacientas. Pagrindinė jį varginusi priežastis – pilve kaupęsis skystis. O jis ir kaupėsi dėl to, kad visiškai neveikė kepenys“, – pasakojo docentė.

Jos teigimu, transplantacijos operacija Artūrui pavyko labai sėkmingai. Ji truko šiek tiek daugiau nei keturias val. Tokiai operacijai tai yra labai trumpas laikas. 

Anot I. Valantienės, kepenų ligos, dėl kurių prireikia transplantacijos, gali ištikti ir gyvenančiuosius sveiką gyvenimo būdą.

„Kepenų ligos yra labai įvairios. Priklausomai nuo gyvenimo būdo, lėtinei kepenų ligai progresuojant, kartais pavėluotai kreipiantis į gydytojus, kartais išsisėmus visoms gydymo galimybėms prieiname prie to, kad kepenų cirozė pereina į terminalinį kepenų funkcijos nepakankamumą ir sąlygoja visas gyvybei grėsmingas komplikacijas, dėl ko ir reikia kepenų transplantacijos“, – sakė docentė.

Pasak jos, bet koks kepenų uždegimas lemia lėtinę kepenų pažaidą, kurios negydant arba gydant pavėluotai išsivysto kepenų cirozė.

„Šių ligų priežastys – įvairios, daugiausia – virusiniai lėtiniai hepatitai C ir B, alkoholio vartojimas, ir kt. Šiai dienai stipriai daugėja nealkoholinės suriebėjusių kepenų ligos atvejų. Ši liga įgauna didžiulį pagreitį JAV, greičiausiai ši tendencija ateis ir pas mus“, – teigė I. Valantienė.

Gydytoja ragino nepamiršti, kad alkoholio vartojimas paskatina bet kurios lėtinės kepenų ligos progresavimą. Vis dėlto pagrindine priežastimi, kodėl daugėja pacientų, kuriems reikia kepenų transplantacijos, docentė įvardijo ne alkoholio vartojimą, o proveržį diagnozuojant kepenų ligas.