PO KEPENŲ TRANSPLANTACIJOS A. SIPAVIČIUS MATO MAŽIAU PROBLEMŲ, DAUGIAU DŽIAUGSMO

Kepenų transplantacija išgelbėjo kauniečio Artūro Sipavičiaus gyvybę, grąžino sveikatą ir pakeitė požiūrį į kasdienybę. „Mėgaujuosi gyvenimu“, – kalbėjo 62 metų vyras, ramiau nei kada nors anksčiau reaguojantis į įvairius pasitaikančius nesklandumus, netikėtumus ir darbe, ir namie.

Ramiai pagyventi

Pernai lapkritį iš A. Sipavičiaus buvo likęs tik jo šešėlis. Beveik 2 m vyras, didelę dalį gyvenimo aktyviai sportavęs, rūpinęsis savo mityba, pernai dėl kepenų problemų buvo taip nusilpęs, kad iššūkis buvo be pertraukėlės nueiti daugiau kaip dešimt žingsnių.

„Dabar jėgos beveik grįžusios, tik jaučiu šiokį tokį silpnumą. Viskas gerai. Gyvenu, dirbu ir džiaugiuosi. Anksčiau net nepagalvodavau, kaip gali labai nudžiuginti įvairios smulkmenos. Išgyvenu dieną – jau laimingas. Pastebėjau, kad mažiau nervinuosi, mažiau kreipiu dėmesio į nereikšmingus anksčiau erzinusius mažmožius. Po operacijos tapau ramesnis“, – palygino A. Sipavičius.

Kokie dar neįgyvendinti tikslai, siekiai? Kažkur nukeliauti, kažką nuveikti? „Noriu ramiai pagyventi. Pasidžiaugti gyvenimu, artimaisiais“, – sakė kaunietis, su žmona Rita užauginęs dvi dukras, stebintis, kaip auga nenuoramos anūkės.

Išgelbėjo gyvybę

Viso to nebūtų, jei ne medikų ir viso ligoninės personalo profesionalumas, atsidavimas, medicinos ir technologinis progresas, be abejo, ir donoro artimųjų sprendimas.

„Esu labai dėkingas donoro artimiesiems, medikams ir visiems kitiems prisidėjusiems. Aš aukštaūgis – 198 cm. Dėl to dar sudėtingiau rasti atitikmenį“, – aiškino A. Sipavičius ir dėkojo transplantaciją atlikusiems Kauno klinikų Chirurgijos klinikos Kasos, kepenų ir tulžies latakų chirurgijos skyriaus vadovui doc. Tomui Vanagui ir prof. Antanui Gulbinui, Anesteziologijos klinikos gydytojai anesteziologei-reanimatologei Vilmai Traškaitei-Juškevičienei ir kt.

Pastebėjau, kad mažiau nervinuosi, mažiau kreipiu dėmesio į nereikšmingus anksčiau erzinusius mažmožius. Po operacijos tapau ramesnis.

Pabudęs rytais jis vis nejučia paliečia šoną – lyg pasitikrina, ar nėra požymių, kad naujosios kepenys atmestos. Skrupulingai vartoja būtinus vaistus. Jų reikės visą gyvenimą. Visa kita dienotvarkė mažai tepasikeitė.

Sveikas maistas ir gyvenimo būdas jį lydėjo visą gyvenimą. Valgiaraštį reikėjo dar labiau apriboti, bet maistas niekada nebuvo jo gyvenimo prasmė, visada maitinosi saikingai.

Lėmė išvyka?

Kaip nutiko, kas lėmė, kad prireikė tokios sudėtingos operacijos – kepenų transplantacijos? A. Sipavičius mano, kad jo kepenų problemų pradžia – paauglystėje.

„Žaidžiau krepšinį. Buvau aktyvus sportininkas. Žaidžiau „Žalgirio“ dublerių komandoje“, – į jaunystę mintimis grįžo kaunietis.

Kai jam buvo 16 metų, su komanda išvyko į Elektrostalę, miestą netoli Maskvos. „Atsimenu kaip šiandien, valgydavome valgykloje, o joje po stalais šunys lakstė“, – teigė pašnekovas. Valgyklos darbuotojos keturkojams padėdavo po stalu valgytojų indus, kad išlaižytų likučius.

„Po kelionės blogai pasijaučiau. Mane tyrė pusę metų. Buvo padidėjusios kepenys. Buvo silpna, gydė. Nustatė hepatitą B ir taip keistai gydė – gliukozės tabletėmis! Nesportavau metus. Po kiek laiko atsigavau. Grįžau į aikštelę. Toliau aktyviai sportavau. Jokių problemų. Jaučiausi gerai“, – pasakojo vyras.

Pribloškianti diagnozė

Prieš penkiolika metų, kai jau buvo persiritęs per 45-metį, per vieną profilaktinių patikrų A. Sipavičiui buvo nustatytas II tipo diabetas. Jis išmoko kontroliuoti šią ligą, tačiau maždaug po penkerių metų prireikė skrandžio operacijos. Teko šalinti išvešėjusius polipus. Patekęs medikų globon dėl skrandžio, sužinojo, kad turi ir kitų sveikatos problemų. Kepenų fermentų tyrimai neatitiko normų, šiek tiek jas viršijo. Echoskopijos rezultatai kėlė dar didesnį nerimą, o ištyrus paimtą mėginį nustatyta kepenų cirozė.

Loterija: A. Sipavičiui donoro kepenų paieškos buvo dar sudėtingesnės dėl jo aukšto ūgio. Regimanto Zakšensko nuotr.

Tai lėtinė kepenų liga, kai kepenys ima randėti, trinka kraujotaka per kepenis ir gali išsivystyti kepenų nepakankamumas.

„Žagtelėjau. Iš kur? Vaistais, alkoholiu niekada nepiktnaudžiavau, valgydavau paprastai, asketiškai“, – pasakojo A. Sipavičius.

Diagnozavus šią ligą, prižiūrimas gydytojų palyginti ramiai gyveno dešimt metų. Teko šiek tiek pakoreguoti meniu. Laikėsi visų medikų nurodymų. Vis dėlto per tą laiką prireikė atlikti kelias kepenų kraujagyslių šuntavimo operacijas.

Dar vienas posūkis

Baigęs sportininko karjerą, o vėliau išgirdęs apie kepenų cirozę vyras aktyvaus gyvenimo būdo neatsisakė. Su žmona poilsiaudami per dieną dviračiais numindavo ir po 50 km. Iki pablogėjimo likus vos keturiems mėnesiams, apvažiavo visą Kauną. „Tada jėgų dar buvo“, – pastebėjo vyras ir pridūrė, kad vėl nusipirko dviratį, bet ne rekordų siekti, o pasimėgauti.

Pernai savijauta labai suprastėjo. Jėgų buvo vis mažiau. „Vasarį buvau paguldytas į ligoninę. Galvojau, išgydys mane ir viskas bus gerai“, – sakė kaunietis.

Į ligoninę teko grįžti ir pavasarį, ir vasarą. Kas mėnesį – po savaitę ligoninėje. Pernai liepą dėl sutrikusios kepenų veiklos pradėjo gausiai kauptis skysčiai. „Ištraukė 10 l“, – pamena pašnekovas, ligoninę tuo metu vadinęs antraisiais namais. „Visai neblogai man ten buvo. Labai tiko ligoninės maistas ir dienotvarkė. Ir dabar keliuosi 5 val. ryto“, – vardijo A. Sipavičius.

Maždaug prieš metus, vyro būklei vėl pablogėjus, Kauno klinikose jam buvo atlikti specialūs tyrimai ir nustatyta tikroji ilgus metus varginusi liga – kepenų venų trombozė. Imtas taikyti specialus gydymas, tačiau būklė negerėjo. Vienos konsultacijos metu gydytojas gastroenterologas prof. Limas Kupčinskas užsiminė: pagal būklės progresavimą jį reikėtų įtraukti į transplantacijos laukiančių asmenų sąrašą. „Nesitikėjau tokio posūkio. Galvojau, dar galima kažką pataisyti“, – tarstelėjo vyras.

Laikas tarsi sustoja

Būdamas ligoninėje A. Sipavičius matė dviejų palatos draugų mirtį. Laikas ligoninėje, kaip įvardijo, tarsi sustoja.

„Ligoninėje atsikeli kiekvieną rytą, žiūri pro langą – saulė kyla, troleibusai važiuoja, žmonės juda, visi užsiėmę ir niekas iš jų neįsivaizduoja, kas vyksta čia“, – sunkias akimirkas prisiminė A. Sipavičius.

Transplantacija jam atlikta pernai lapkritį. „Pamenu, guliu ligoninėje. Skambina Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos Gastroenterologijos skyriaus vadovė gydytoja doc. Irena Valantienė. Sako, yra tinkamos donoro kepenys. Kokia mano reakcija? Pagalvojau, kuo man čia viskas baigsis. Rytojaus dieną – į operacinę“, – pasakojo kaunietis.

„Atsibudus po operacijos jausmas savotiškas, – tęsė pašnekovas. – Girdėjau, kaip bendrauja personalas. Tą darome, aną darome. Vamzdelių pilna prijungta. Taip pat į nosį ir visur kitur daugybė.“

Vos pažino save

Prieš operaciją aukštaūgis vyras svėrė apie 95 kg. Įprastas svoris būdavo apie 105 kg. „Po transplantacijos, kai užlipau ant svarstyklių, žagtelėjau. 80 kg! Vos pažinau save veidrodyje, bet paskui raumenys ir svoris atsistatė“, – toliau pasakojo A. Sipavičius.

Dar būdamas reanimacijos skyriuje jis stengėsi kuo greičiau sustiprėti. „Priežiūra buvo kapitalinė. Visas buvau apkarstytas vamzdeliais, bet norėjau būti savarankiškas. Kiek gali gulėti? Judėti buvo ir sunku, ir baisu. Šono, kur kepenys, neskaudėjo, bet jis buvo lyg patinęs. Saugojau labai. Nesinorėjo gulėti ant tos pusės“, – kalbėjo vyras.

Jam greitai pavyko atsistoti ant kojų. „Vien pastovėti buvo nelengva. Žengiant pirmus žingsnius kojos drebėjo kaip mažo vaiko. Dariau pratimus, stiprėjau. Sulaukiau didžiulio personalo palaikymo. Reanimacijos skyriuje buvome stebimi visą parą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Viena įsiminusių padrąsinančių akimirkų – kai kartą, eidamas į tualetą, sėkmingai įveikė kliūtis, buvo apdovanotas nuoširdžiomis ovacijomis. Kelią tikslo link stebėjo trys medikės. „Einu lėtai, kaip robotas. Vienas vamzdelių užsikabino už rankenos. Galvoju, ką daryti. Lėtai grįžau atgal. Atkabinau vamzdelį. Atsisukau – ploja man tyliai. Sakau, duokite daugiau teatro“, – juokėsi A. Sipavičius.

Žvelgiant retrospektyviai, kaip jis mano, ar būtų buvę galima kažką kitaip padaryti, kad nebūtų prireikę transplantacijos? „Ne, nieko. Profilaktiniai tyrimai visada rodydavo vos nežymius pakitimus. Finišas vis tiek būtų buvęs toks pats“, – įsitikinęs A. Sipavičius.