Pirmasis. 2009 metai, ankstyvas pavasaris. Mažame vidurio Lietuvos miestelyje, kuriame esu gimęs ir užaugęs, nakvoju tėvų namuose. Vėlus vakaras, tačiau miegoti dar nėra noro. Įjungiu kambaryje stovintį televizorių. Jis transliuoja filosofo profesoriaus Leonido Donskio vedamą laidą „Be pykčio“. Kitas pokalbio dalyvis – vedėjo kolega Arvydas Šliogeris. Pirmasis įspūdis, pažiūrėjus vos kelias laidos minutes, yra sakantis, kad A. Šliogeris – ypatingai aistringos, beveik degios erudicijos ir minties žmogus. Kone kiekvieną jo pasakomą sakinį lydi gestas. Kūno ir mąstymo vienovė, priešinga tuščioms manieroms, reikalaujančioms varžytis ir dalyvaujant pokalbyje išreikšti tik dalį savęs, vengti visa apimančios mentalinės ir fizinės laikysenos. L. Donskio ir A. Šliogerio diskusijos tema – lietuviškoji filotopija, jos praeitis okupacinės priespaudos metais ir tuometiniu, vos antrą dešimtį baigiančios atkurtosios Lietuvos laikotarpiu. Ką mums reiškia vieta? Kokia yra pamatinė filosofo dorybė? Kas yra dvasios aristokratija? Man tik 29-eri, todėl iš šios laidos įsimenu klausimus ir beveik nefiksuoju atsakymų į juos. „Be pykčio“ tą vakarą man atskleidžia, kad ir mūsų šalyje, vis dar atsigaunančioje po laukinio kapitalizmo, įmanomas intelektualinis gyvenimas. Šis netiesioginis susitikimas su A. Šliogeriu nusitęsia pusantrų metų į ateitį, kai atsiverčiu istoriko profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus knygą „Išblukęs žodynas“. Pratarmės autorius – A. Šliogeris, savajame tekste pažymintis, kad viešasis intelektualas privalo į mūsų politinę, socialinę, kultūrinę ir net ekonominę tikrovę žvelgti ir ją vertinti su aistra. Įsitikinu, kad pirmasis kartas, kai išvydau A. Šliogerio veidą TV ekrane, buvo tikras, jokiu būdu nesumeluotas. Filosofo būta ištikimo tiesai, moralei ir minties laisvei.

A. Šliogeris – ypatingai aistringos, beveik degios erudicijos ir minties žmogus. Kone kiekvieną jo pasakomą sakinį lydi gestas.

Antrasis. 2009-ųjų ruduo. Dirbu atkuriamame legendiniame sovietmečio žurnale „Lietuvos švyturys“. Vyriausiasis redaktorius, kurio vardo ir pavardės jau nepamenu, vieną dieną skiria užduotį pakalbinti kokį nors ypatingą žmogų – Asmenybę. Savo valia pokalbio partneriu pasirenku A. Šliogerį. Skambinu jam laidiniu telefonu į namus. Filosofas atsiliepia, sutariame susitikimo laiką. Apstulbstu išgirdęs, kad A. Šliogeris gyvena Vilniuje, Pilaitės rajone, žymiojo vokiečių mąstytojo Imanuelio Kanto vardu pavadintoje gatvėje. Atvažiavęs autobusu, artėju prie daugiabučio. Imu suprasti ir net jausti, kokia kančia A. Šliogeriui turėjo būti gyvenimas daugiabutyje, tarp žemės ir dangaus. Kita vertus, prisimenu jo nuostabiosios knygos „Būtis ir pasaulis“ fragmentą, kuriame filosofas konstatuoja, kad visi mes gyvename „tarp“ būsenoje: tarp gimimo ir mirties, tarp laisvės ir prievartos ir daugelio kitų dalykų. Gana gerai pažinodamas Pilaitės rajoną, tada dar tik nujaučiu, koks būties gėris turėjo būti pasivaikščiojimai šalia daugiabučių tyvuliavusio Salotės ežero pakrantėmis ir užmiesčio pievomis bei laukais. A. Šliogeris pasitinka prie laiptinės, rūkydamas cigaretę. Pakilę liftu, įeiname į jo namus. Prisėdame ant žalia gelumbe aptrauktų fotelių ir imame kalbėtis apie viską, ką tik norime. Pokalbis trunka apie dvi valandas. Imu suprasti, kad prisidariau daug būsimo transkribavimo darbo. Iš to interviu atmintyje šiandien kirba mano klausimas apie Lietuvos išsivadavimo ir Katalikų Bažnyčios veiklos ryšį. Tada supratau, kad jei A. Šliogerio ir būta tikinčiojo Dievą, tai apie jokią konfesiją ir religines apeigas net kalbėti neverta. Jis – ne dogmos žmogus. Jis ištikimesnis paradoksui. Po šio susitikimo dar keliskart iš toli esu matęs filosofą prie „Skalvijos“ kino centro Vilniuje, lūkuriuojantį autobuso namo, į Pilaitę. Daugiau tiesiogiai, be tarpininkų niekada nesusitikome.

Trečiasis. 2015-ųjų vasaris. Ruošiuosi ginti savo kuklią humanitarinių mokslų disertaciją apie poetą, filmininką Joną Meką. Beveik visas šio mokslinio darbo pagrindas – A. Šliogerio idėjos, kurias turėjau garbės tęsti ir interpretuoti. Likus dviem savaitėms iki disertacijos gynimo, vadovai pataria kreiptis į A. Šliogerį, kad jis susipažintų su mano tekstu ir parašytų atsiliepimą. Neminėsiu visų tų liaupsių, kurias elektroniniu paštu gavau po kelių dienų. Regis, prasmingiau būtų įvardyti, ko išmokau iš Filosofo. Tai – gebėjimas į savąjį gyvenimą, artimiausią aplinką, kito mintį ir jausmą žvelgti iš atstumo; iš paskutiniųjų priešintis globaliam išvietinimui; pastangos gyventi tradicinėje tvarkoje, kur svarbus medis, krūmas, žolė ir pievų žiogelis; tai – ir atvirumas kito patirčiai, esybei, ir gebėjimas įžvelgti laiko akimirkas, kai tampa beveik stebuklo būdu įmanoma susitarti, susikalbėti su oponentu garbingai ir nežeminant vienas kito; valia kalbėtis su kitais žmonėmis apie daiktus, reiškinius ir kuo mažiau apie asmeniškumus ar kiekvienam save gerbiančiajam būdingas mažas, bet svarbias paslaptis; tai – ir suvokimas, kad pasaulis neprasideda ir nesibaigia su mano ar kito žmogaus gyvenimu, kad esama į savotišką kosmosą nunešančių idėjų, prilygstančių intelektualiniam nuotykiui. Ir pagaliau, A. Šliogeris buvo toks žmogus, apie kurį galima tvirtai sakyti žodį „kilnus“, aiškiai suprantant jo reikšmę – gebėjimą kilstelti kitą nuo sriubos lėkštės ir pažvelgti aukštyn, pamatyti horizontą, tačiau stengtis jo neperžengti. Filosofas visu savo gyvenimu manifestavo mąstymo laisvę, net tada, kai beveik niekas ja nebetikėjo.

Post scriptum. Atsiliepime apie mano disertaciją A. Šliogeris rekomendavo ją išleisti atskira knyga, prieinama platesniam skaitytojų ratui nei mokslo bendruomenė. Po penkerių metų filosofo žodis virto kūnu. Čia skolingas nelikau. Kitas momentas – prieš ketverius metus pačiam A. Šliogeriui pažadėjau parašyti jo intelektualinę biografiją. Pažado ištesėti, jam gyvam esant, nespėjau. Tebūna šis mano prisiminimų pluoštelis žinia, pakartotas pažadas į amžinybę, kad ištartas žodis nebuvo tuščias skambesys ar viešas plepėjimas. Kas geriau nei Filosofas gali nujausti ir žinoti, kad visa, kas užrašyta, neišnyksta be pėdsako ir turi kuriamąją galią?! Ne vien šio teksto autorius yra skolingas A. Šliogeriui, bet ir Lietuva, Panevėžys ir Ūlos upė, ant kurios kranto jis praleido tiek daug laiko, išsinešdamas iš tos vietos tikrą patirtį, kurios mirtingajam per gyvenimą skirta ne tiek daug. Šalies, miesto ir asmens tapatumas – tai susitikimai ir po laiko. Vis dar turime pareigą ir kartu privilegiją neleisti užmarščiai pasiglemžti A. Šliogerio gyvenimo ir filosofinės, poetinės bei fotosofinės kūrybos.

Štai prieš dešimtmetį vieno Londono universiteto kino kūrybos fakultete studijavę žmonės, bandantys suprasti, kokiame pasaulyje gyvena, skaitė lygiai tą pačią lektūrą kaip ir mūsų šalies studentai, – filosofų Jeano Baudrillard’o, Francois Lyotard’o ir kitų teoretikų veikalus, kuriuose nagrinėjamas šiuolaikinio žmogaus santykis su medijomis, naujosios, dabartinės pasaulio mąstymo paradigmos. Taigi, dažniausiai nėra jokio pagrindo teigti, kad, galvodami apie mūsų laikų žmogų, nusileidžiame kitų šalių lygiui. Ne vien tuo, kad skaitome tas pačias užsienio autorių knygas ir straipsnius, bet ir tuo, kad Lietuvos humanitarai yra parengę daugybę dėmesio vertų publikacijų apie gyvenimą dabartinėje planetoje.

Dar prieš kelis dešimtmečius lietuvių mąstytojas Arvydas Šliogeris parašė ir išleido dvi rimtas studijas apie žmogaus santykį su daiktiškumu ir menu. Vienoje jų gilinosi į Rainerio Maria’os Rilke’ės poeziją, o kitoje – į prancūzų tapytojo Paulio Cezanne’o tapybą. Šie du darbai nugulė į knygą, kuri pavadinta „Daiktas ir menas“. Joje A. Šliogeris teigė, kad dabarties žmogus yra tragiškai praradęs unikalų ir gyvąjį santykį su daiktais, todėl menas, kuris yra ir daiktiškas (knygos, paveikslai), gali padėti grįžti prie autentiško gyvenimo. Senasis lietuvių ūkininkas žinojo, kad, nusipirkęs ar pasigaminęs žagrę ar plūgą, šia technika naudosis labai ilgai ar net visą likusį gyvenimą. Tokie daiktai yra tarsi gyvos būtybės. Mes gi šiandien buities ir namų apyvokos daiktus priversti keisti kas kelerius metus – niekas nėra tiek tvirta. Senajam žmogui jo daiktai, reikmenys buvo tarsi teigiantys, kad gyvenimas turi praeitį ir nenutrūks rytoj ar poryt. Daiktai teikė stabilumo ir saugumo pojūtį.

Gilaus prisirišimo prie daiktų praradimas nebūtų toks tragiškas, jei po jo nebūtų sekęs kitas žingsnis – netekęs patikimų daiktų, kurie anksčiau neretai pretendavo net į relikvijų statusą, dabarties žmogus pats save yra pavertęs daiktu. Mūsų jau nestebina tai, kad apie savo ar kitų gyvenimą kalbame vartodami žodį „kokybiškas“. Žmogaus buvimas tapo lyg preke ar paslauga, kuri gali būti tenkinanti kokybės kriterijus arba ne. Iki šio žingsnio „kokybės“ sąvoką taikėme daugiausia daiktams. Dar daugiau – šiuolaikinis žmogus save ir kitus traktuoja lyg indus ar savotiškas talpyklas, kurias reikia kuo nors užpildyti. Laikas, kurį toks žmogus leidžia gyvendamas, yra potyrių kolekcija, kuri išties skirta tik tam, kad paslėptų vidinę tuštybę.

Laikas, kurį toks žmogus leidžia gyvendamas, yra potyrių kolekcija, kuri išties skirta tik tam, kad paslėptų vidinę tuštybę.

 

Kai žmogus save ir kitus prilygina jau tik daiktams, visomis jėgomis į buvimo pirmąjį planą ir centrą įsiveržia virtualybė – tai, kas juntama, tačiau neįmanoma paliesti. Kitaip sakant, tai, kas nedaiktiška. Dabartiniai išmanieji įrenginiai leidžia pačiam žmogui stebėti, kiek laiko jis praleidžia virtualybėje, – įvairiuose socialiniuose tinkluose, prie kompiuterio ar kitų medijų. Stebėti galima, bet save kontroliuoti ir riboti beveik neįmanoma. Visi žino, kad vaikų į virtualųjį pasaulį psichologai pataria ankstyvojoje vaikystėje dar neįleisti. Dar geriau daugelis žino, kad vaikams taikoma kontrolė labai praverstų ir suaugusiesiems. Deja, apie tai, kad subrendęs žmogus sąmoningai ribotų laiką, kurį leidžia virtualybėje, girdėti beveik netenka.

Kas ištinka žmogų, kuris vis giliau neria į virtualųjį pasaulį? Atsakymas vienareikšmis – prarandamas ne vien seniai pamirštas daiktiškumas, bet ir paskutinysis Žemės daiktas – žmogus. Visa tikrovė tampa skaitmeninė, algoritminė ir neturinti jokios substancijos, jokio daiktiškojo pavidalo. Tarsi garsiojo filmo „Matrica“ siužetas būtų tapęs aiškia dabarties realybe. Skirtumas tik tas, kad vis dar judame, negulime sarkofaguose ir nesame prijungti prie fizinių laidų. Tačiau virtualūs, neapčiuopiami laidai pasirodo esantys daug tvirtesni. Su kaupu viršijome minėto kino kūrinio autorių pateiktas ateities prognozes. Virtualybė ir jos kūrėjai yra užsimoję prieš tai, kas tradiciškai vadinta žmogiškumu.

Žinoma, esama ir priešingos tendencijos: kai kurie žmonės, ypač po pandemijos, ėmė grįžti prie gamtos, natūraliojo būvio, kuriame ir daiktiškumas, ir žmogiškumas atsigauna ir teikia didelę laimę. Vis dėlto, jei pasigilintume į tai, kurgi šie žmonės sugrįžta, paaiškėtų, kad dažniausiai jie renkasi gyvenimą, apie kurį daug rašė prancūzų filosofas Jeanas Jacques’as Rousseau. Kitaip sakant, daugelis dabarties globalių problemų sprendimų ir atgal į gamtą pasiryžę grįžti žmonės tik kartoja XVII–XVIII a. Vakarų šalių tikrovę. Taigi, nieko nauja ir nieko originalaus. Negana to, toks masinis judesys grasina kitos stovyklos propaguojamam technologiniam progresui. Būtent todėl tie, kurie grįžta į kelių šimtmečių senumo realybę, gali atrodyti ir neretai yra traktuojami kaip žmonės, kurie gyvena ne savo laike, lyg primityviau, nei leidžia šiuolaikybė.

Tas grįžimas, kuris neatrodytų anachroniškas ir būtų kur kas nuoširdesnis ir gilesnis, yra aptartas ne vieno mąstytojo. Juk kai žmogų ištinka sunkumai, jis, jei nepražūsta, grįžta į savo ankstyvąsias patirtis, kurios padeda įveikti kritines situacijas ir būsenas. Lygiai taip pat siūlytina elgtis ir Vakarų pasauliui – akcentuoti ne religinį grįžimą prie dogmų ir griežtos moralės, kurią įtvirtino viduramžiai, ne žvilgsnį atgal į natūralųjį gyvenimą, o atsispyrimą nuo pačių savo, kaip civilizacijos žmonių, pradžių. Vadinasi, žmogaus atsijungimas nuo virtualybės nepaliečiamų laidų, savęs kaip realios ir kūniškos būtybės suvokimas ir pagaliau gebėjimas prakalbinti daiktus slypi antikinėje senovės Graikijoje, kur gimė ir Vakarų literatūra, ir filosofija, ir netgi techninis mąstymas. Esminė nuo totalios šių dienų virtualybės diktato laisvo žmogaus mintis ir veiksmas slypi aukso vidurio taisyklėje – maksimalioje pusiausvyroje tarp įvairiausių kraštutinumų. Skirtingai nei grįžimas į gamtą, antikinis mąstymas nereikalauja atsisakyti technologijų ir išmesti visus techninės kūrybos daiktus.

Didžioji Vakarų pasaulio atminties užduotis yra, taip sparčiai vykstant techniniams išradimams ir tobulėjimui, lygiagrečiai nenustoti ir net intensyvinti meno, filosofijos ir kultūros kūrybą. Tik per humanistikos atsvarą technologijoms įmanoma pasaulio ir žmogaus buvimo pusiausvyra, bylojanti ne apie elito, o apie daugelio asmenybių išmintį, kuri vengia to, kas ekstremalu, ir palaiko tai, kas nepoliariška, nekategoriška ir nekonfliktiška.

Žinoma, planetos raidos sustabdyti ar atgręžti atgal neįmanoma, tačiau galime labai aiškiai sau ir kitiems pasakyti, kad nuo žmogaus, daiktų, gamtos ir virtualybės pusiausvyros santykio priklauso labai daug mūsų dabarties ir ateities gyvenimo aspektų, tikslų ir sprendimų. Tai – buvimas, aiškiai suvokiant ir vidinės tikrovės, ir pasaulio ribas, reiškiantis saugaus gyvenimo, ramybės ir prasmės sugrįžimą, kuris nėra nei atrama į tai, kas atgyvenę, nei amnezinis anestezavimasis medijomis. Tai yra tiesiog prisiminimas apie tai, iš kur atėjome, ir suvokimas apie tai, koks yra galimas mūsų ateities kelias.

Apdovanojimas A. Šliogeriui suteiktas po mirties, jį atsiims filosofo žmona Zita Šliogerienė, pranešė savivaldybė.

„Ceremonijos data pasirinkta neatsitiktinai. Lapkričio 17 dieną minima Filosofijos diena, taigi prasminga būtent šią dieną įteikti filosofo A. Šliogerio Garbės piliečio regalijas“, – sakė Panevėžio miesto meras Rytis Račkauskas.

Savivaldybės taryba A. Šliogeriui garbės piliečio vardą suteikė rugpjūtį.

Ceremonijos data pasirinkta neatsitiktinai. Lapkričio 17 dieną minima Filosofijos diena.

„A. Šliogeris – vienas iškiliausių šiuolaikinių lietuvių mąstytojų, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas, daugelio filosofijos knygų ir vadovėlių autorius. Jo darbai žinomi Europoje ir pasaulyje“, – tuomet teigta savivaldybės pranešime.

Anot jo, gimęs ir užaugęs mokytojų šeimoje Panevėžyje A. Šliogeris (1944–2019) savo eseistikoje, skaitydamas pranešimus konferencijose, paskaitose studentams ar duodamas interviu nuolat pabrėždavo Panevėžio, kaip savo gimtosios vietos lemiamą reikšmę jo asmenybės, pažiūrų, mąstysenos formavimuisi.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje Panevėžyje saugomi filosofo dovanoti rankraščiai, jo žmona Zita perdavė ir visą A. Šliogerio biblioteką.

Tokį siūlymą vienbalsiai patvirtino Garbės piliečio vardo suteikimo komisija, o galutinį sprendimą priims savivaldybės taryba.

Jos posėdis numatytas rugpjūčio 31 dieną.

„A. Šliogeris – vienas iškiliausių šiuolaikinių lietuvių mąstytojų, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas, daugelio filosofijos knygų ir vadovėlių autorius. Jo darbai žinomi Europoje ir pasaulyje“, – teigiama savivaldybės pranešime.

Anot jo, gimęs ir užaugęs mokytojų šeimoje Panevėžyje A. Šliogeris (1944-2019) savo eseistikoje, skaitydamas pranešimus konferencijose, paskaitose studentams ar duodamas interviu nuolat pabrėždavo Panevėžio, kaip savo gimtosios vietos lemiamą reikšmę jo asmenybės, pažiūrų, mąstysenos formavimuisi.

Kaip teigia kandidatą pasiūliusi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, jis buvo panevėžiečių ypač gerbiamas, vertinamas ir visada labai laukiamas. Bibliotekos organizuoti renginiai su filosofu, kuriuose jis susitikdavo su skaitytojais, pristatydavo savo veikalus, diskutuodavo, buvo vieni mėgstamiausių, vykdavo perpildytoje bibliotekos salėje. 

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomi filosofo dovanoti rankraščiai, jo žmona Zita perdavė ir visą A. Šliogerio biblioteką.

Skveras bus įkurtas gatvėje, kur yra Šliogerių šeimos namas, čia 1944 metais ir gimė būsimasis filosofas, pranešė savivaldybė.

Skverą savo lėšomis įrengti, sutvarkyti aplinką šalia jo planuoja bendrovė „Metalistas“.

Taryba taip pat nutarė organizuoti filosofo įamžinimo meninės ir architektūrinės idėjos parengimą.

Eseistas, filosofas A. Šliogeris mirė pernai gruodį, eidamas 76-uosius metus. Jis 40 metų Vilniaus universitete dėstė filosofiją, 2003–2012 metais buvo Filosofijos katedros vedėjas. Akademikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys yra parašęs daug filosofijos knygų ir straipsnių, išvertęs didžiųjų Vakarų mąstytojų veikalų.

1992 metais jam skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Jis trečiadienį pareiškė užuojautą dėl A. Šliogerio mirties.

„Šiandien Lietuvos kultūros ir mokslo bendruomenę paliko filosofijos korifėjus, vienas iškiliausių atkurtos nepriklausomos Lietuvos filosofų“, – pranešime cituojamas ministras.

„Profesorius Marijus Arvydas Šliogeris giliai jautė lietuvių filosofinę kalbą, jo dėka galėjome susipažinti su daugeliu klasikinės ir šiuolaikinės filosofijos veikalų. Tai buvo autentiško mąstymo asmenybė, aktyviai dalyvavusi ir viešajame gyvenime, drąsiai pasisakydavusi visuomenei aktualiais klausimais“, – teigia jis.

A. Šliogeris mirė eidamas 76-uosius metus.

1944-aisiais Panevėžyje gimęs filosofas, 1967-aisiais baigė Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultetą. 1970–1973 metais studijavo VU Filosofijos katedros aspirantūroje.

Vėliau daugiau kaip 40 metų dėstė filosofiją VU, 2003-2012 metais buvo Filosofijos katedros vedėjas. Akademikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys yra parašęs daug filosofijos knygų ir straipsnių, išvertęs didžiųjų Vakarų mąstytojų veikalų.

1992 metais A. Šliogeris gavo Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

„Tokių žmonių buvimas kartais atrodo toks neįtikėtinas, beveik stebuklingas, kad tik tai gali paliudyti, kad apskritai pasaulis yra ne beprotnamis ir jame verta gyventi. Jo darbai, o dabar – ir atminimas, tikiuosi, padės mums, mūsų visuomenei, gyventi labai ilgai“, – sakė filosofas, politikas Vytautas Radžvilas.

VU Filosofijos instituto direktorius Jonas Dagys sakė, jog kolega A. Šliogeris daugeliui buvo paties filosofo sinonimas.

„Aš manau, kad jis šiuolaikinei Lietuvos filosofijai padaręs esminę įtaką ir, turbūt, yra vienas tų asmenų, kuris labiausiai asocijuojasi su filosofo specialybe ar profesija“, – sakė J. Dagys.

„Tam tikru metu jis, turbūt, buvo vos ne sinonimas filosofui – kas galvodavo apie filosofą Lietuvoje, galvodavo apie Arvydą Šliogerį“, – kalbėjo jis.

Filosofijos instituto vadovas sako išlaikęs „šiltą bendravimo santykį“ su A. Šliogeriu, o jo kritiški ir aštrūs pasisakymai buvo tik viena filosofo asmenybės pusė.

„Manau, vienas dalykas yra jo viešas veidas, kurį matydavo dauguma žmonių. Bet tie, kurie jį matydavo artimoje aplinkoje, bendravimo sunkumų nepatirdavo, nepaisant to, kad jis tikrai buvo principingas“, – pasakojo jis.

Akademikas, net giliu sovietmečiu gynęs lietuviškąją tapatybę

V. Radžvilas prisiminė, kad jo, tuomet studento, pažintis su A. Šliogeriu tapo įvykiu, paveikusiu visą tolesnį gyvenimą: šio filosofo darbai ir idėjos net giliu sovietmečiu, pasak jo, buvo nukreiptos į siekį atkurti Lietuvos valstybę.

„A. Šliogeris priklausė prie tos iš tikrųjų ne tokios gausios, kaip mes šiandien esame linkę teigti, grupelės žmonių, kurie net ir sunkiausiais okupacijos metais gynė lietuviškąją tapatybę ir atkūrinėjo lietuviškosios filosofijos tradiciją“, – sakė V. Radžvilas.

Jį būtų galima apibūdinti ir kaip tylos filosofą, kuris tikėjo, kad būtis atsiveria iki kalbos, bet, galbūt, labiausiai už kalbos ir po kalbos.

„Visi suprato, kad viso šio darbo prasmė yra nukreipta į tikslą, kuris galbūt yra tolimas, galbūt negreitai bus pasiektas, bet tas tikslas įprasmina viską: mes ruošėmės pirma pasitaikiusia proga atkurti šitą valstybę“, – kalbėjo jis.

Jis prisiminė, kad A. Šliogerio paskaitose buvo galima užmiršti, kokioje šalyje ir kokiomis sąlygomis gyveni, jose buvo studijuojami iškiliausi Vakarų Europos filosofai.

„Gyvenome dviejuose pasauliuose ir šiandien daugeliui žmonių net sunku patikėti, kad mes tuo metu jau buvome Vakarų žmonės“, – sakė V. Radžvilas.

Politinio kalinio šeimoje augęs V. Radžvilas prisimena, jog pradėjęs dirbti universitete sulaukė partinės organizacijos sekretoriaus dėmesio, pradėjusio raginti jį stoti į komunistų partiją ir A. Šliogerio užtarimo dėka to išvengęs.

„Tyliai paprašiau Arvydo, kad šitą klausimą, jis rastų pretekstą, ir „numuilintų“. Jis tai padarė, net porą metų sugebėjo pasakyti, kad dar tas Radžvilas truputėlį galvoja ir šitaip buvo sulaukta Sąjūdžio“, – kalbėjo filosofas.

„Šie iš pirmo žvilgsnio nedideli, pašaliniams dažnai visiškai nepastebimi darbai, jie keitė daugybės žmonių likimus“, – pabrėžė V. Radžvilas.

Vėlesniais metais A. Šliogeris, pasak V. Radžvilo, buvo atviro kalbėjimo ir pilietiškumo pavyzdys, vadinęs dalykus tikraisiais vardais, nepaisydamas aplinkinių priekaištų ir kalbėjęs apie tiesą, net jei ji buvo sunki.

„A. Šliogeris šiuo atžvilgiu buvo nepaprastai drąsus žmogus“, – sakė V. Radvilas.

Buvo aštrus, tačiau ne ciniškas

Literatūrologė, VU Filologijos fakulteto profesorė Viktorija Daujotytė pabrėžė išskirtinį A. Šliogerio santykį su kalba. Anot jos, A. Šliogerio filosofijos šerdis yra „kalbos filosofija, arba pakreipus kiek kitu kampu – filosofija iš kalbos“.

„Lygiai taip pat jį būtų galima apibūdinti ir kaip tylos filosofą, kuris tikėjo, kad būtis atsiveria iki kalbos, bet, galbūt, labiausiai už kalbos ir po kalbos“, – sakė ji.

Pasak profesorės, A. Šliogeris taip pat buvo ypatingas ir kaip filosofijos mokytojas, turėjęs savitą supratimą apie šią discipliną.

Jis nebuvo cinikas tikrąja to žodžio prasme, jis buvo aštraus ir negailestingo žvilgsnio žmogus.

„Jis turėjo savitą supratimą, kad filosofija yra neišmokomas dalykas, todėl nėra atskiro įvado į filosofiją, kad yra tik kelias ir tiktai kartu einant tuo keliu galima palikti ženklus jaunoje sąmonėje, kad tas kelias yra. Nieko daugiau, tik kad kelias į filosofiją yra, o jei yra kelias – yra ir ji pati, kaip išminties siekimas, kaip žmogaus pastanga išlaikyti tą santykį su filosofija“, – prisiminė V. Daujotytė.

Anot jos, A. Šliogerio filosofinio mąstymo išeities taškas ir pirmoji atrama buvo egzistencinė filosofija, o jos didžiausias autoritetas – vokiečių egzistencialistas, hermeneutikas Martinas Heideggeris (Martinas Haidegeris).

V. Daujotytė pabrėžia, kad ir studentams, ir jo kartos humanitarams A. Šliogeris turėjo didelės įtakos būtent dėl savito požiūrio į Heideggerį, jo filosofijos aiškinimo.

„Gal jo vienas mėgstamų, ypač jaunystės veikalų buvo „Klystkeliai“ – jis yra svarstęs apie juos, kalbėjęs. Egzistencinis pasaulis buvo jo išeities laukas, kuris labai greitai atsivėrė. Bet jis turėjo gana kūrybingą, racionalų požiūrį ir į marksistinę filosofiją, jis labai pripažino ir gynė savo mokytojo (jį taip ir vadino) profesoriaus Eugenijaus Meškausko indėlį į tai“, – sakė ji.

„Jis visada išvengdavo vienpusiškumo, jo kritiškas, labai stiprus, su didele įtampa dirbęs protas niekada neleido sustoti vienoje pusėje, jis matė ir vieną, ir kitą, bandė šiuos dalykus suvokti, paaiškinti iš gelmės“, – sakė A. Šliogerio kolegė.

Pasak V. Daujotytės, A. Šliogeris buvo itin kritiškas ir su sarkazmu kalbėdavo apie anonimiškumą: anoniminį rašymą, „anoniminę beveidybę, anomiminę mintį“, tačiau niekada atvirai nedemonstravo cinizmo ar patyčių prieš konkretų žmogų.

„Jis nebuvo cinikas tikrąja to žodžio prasme, jis buvo aštraus ir negailestingo žvilgsnio žmogus. Ir ten, kur susitikdavo su anonimine beveidybe, su lėkštumu, prisitaikymu, bejėge ar ne savo vietoje esančio žmogaus problema, jis mastė aštriai ir žeidžiamai“, – kalbėjo mokslininkė.

A. Šliogeris mirė eidamas 76-uosius metus.

1944-aisiais Panevėžyje gimęs filosofas, 1967-aisiais baigė Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultetą. 1970–1973 metais studijavo VU Filosofijos katedros aspirantūroje.

Vėliau daugiau kaip 40 metų dėstė filosofiją VU, 2003-2012 metais buvo Filosofijos katedros vedėjas. Akademikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys yra parašęs daug filosofijos knygų ir straipsnių, išvertęs didžiųjų Vakarų mąstytojų veikalų.

1992 metais A. Šliogeris gavo Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Šią žinią BNS patvirtino Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Jūras Banys.

„Ką tik pats sužinojau faktą, šią žinią, kad jis mirė. Tai tikrai didelė netektis mokslui“, – BNS sakė J. Banys.

Anot jo, filosofas greičiausiai bus pašarvotas Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, svarstoma jį laidoti Antakalnio kapinėse.

1944-aisiais Panevėžyje gimęs filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas A. Šliogeris 1967-aisiais baigė Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultetą. 1970–1973 metais studijavo VU Filosofijos katedros aspirantūroje.

Vėliau daugiau kaip 40 metų dėstė filosofiją VU, 2003-2012 metais buvo Filosofijos katedros vedėjas. Akademikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys yra parašęs daug filosofijos knygų ir straipsnių, išvertęs didžiųjų Vakarų mąstytojų veikalų.

1992 metais A. Šliogeris gavo Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

A. Šliogerio mąstymui būdinga filosofinės įžvalgos jėga, gelminių filosofijos pamatų apmąstymas, paradoksalumas, virtuoziška kalbinė raiška, originalumas ir pagarba tradicijai, kūrybingas didžiųjų Vakarų mąstytojų idėjų įtraukimas į savąjį filosofavimo lauką ir individualumo išsaugojimas, kasdienės patirties refleksijos jungimas su pamatinių Vakarų filosofijos tekstų apmąstymu.

Tarp jo parašytų veikalų – „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ „Daiktas ir menas: Du meno kūrinio ontologijos etiudai“, „Būtis ir pasaulis: Tyliojo gyvenimo fragmentai“, „Sietuvos: Eseistikos rinktinė“, „Post scriptum: Iš filosofinių dienoraščių“, „Konservatoriaus išpažintys: 1988–1994 metų tekstai“. Iš pastarojo dešimtmečio kūrinių – bendras veikalas su filosofu Algiu Mickūnu „Filosofijos likimas“, taip pat „Bulvės metafizika“ „Lietuviškosios paraštės“, „Kasdienybės metafizika: iš filosofo dienoraščių“.

Šalies vadovai pareiškė užuojautą

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis dėl skaudžios žymaus filosofo, Vilniaus universiteto profesoriaus emerito A. Šliogerio netekties pareiškė užuojautą šeimai, kolegoms ir bendraminčiams.

„Lietuva neteko vieno ryškiausių mąstytojų ir visuomenės kritikų. Profesoriaus A. Šliogerio mirtis yra didžiulis praradimas šalies filosofų bendruomenei ir kiekvienam valstybės piliečiui“, – sakė prezidentas.

Atgimimo metais A. Šliogeris aktyviai reiškėsi publicistikoje ir prisidėjo prie visuomenės sąmoningumo stiprinimo. 1992 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno, o 2010 m. – Lietuvos mokslo premija. Nuo 2007 m. profesorius A. Šliogeris buvo Lietuvos mokslų akademijos narys.

„Netekome iškilaus mąstytojo, vertėjo, publicisto, vieno žymiausių lietuvių filosofų, profesoriaus Arvydo Šliogerio. Jo skvarbūs, didžiąsias gyvenimo tiesas gvildenantys ir pamatinių vertybių gelmes atveriantys tekstai išliks tiek Lietuvos filosofijos istorijoje, tiek daugelio širdyse. Jis buvo išskirtinis intelektualas, kuris visada kėlė egzistencinius klausimus, skatino dialogą ir polemiką. Tai didelė netektis visai Lietuvos visuomenei ir šalies kultūrai. Dėl Arvydo Šliogerio mirties nuoširdžiai užjaučiu artimuosius, bičiulius ir kolegas, visus, kuriems gyvenimo kelią rodė šios ryškios asmenybės mintys ir darbai“, – sakoma premjero S. Skvernelio užuojautoje.

Atsisveikinimas numatomas gruodžio 19 d., ketvirtadienį, nuo 13 val. Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12, Vilnius).

Karstas išnešamas gruodžio 20 d.

Laidotuvės – Antakalnio kapinėse.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė penktadienį sveikindama filosofą Arvydą Šliogerį 70 metų jubiliejaus proga linkėjo jam naujų kūrybos horizontų.

„Mąstanti ir kurianti Lietuva neįsivaizduojama be A.Šliogerio kūrybingo ir kritiško mūsų kasdienybės vertinimo, iš kurio kiekvienas galime pasimokyti ne tik išminties, bet ir pagarbos gamtai, savo kalbai ir žemei“, - sako prezidentė.

Prezidentūros paskelbtame sveikinime pažymima, kad A.Šliogeris yra vienas unikaliausių ir talentingiausių Lietuvos žmonių – filosofas, daugybės knygų autorius, ilgametis profesorius. Šalies vadovės teigimu, profesorius yra išauginęs būrį jaunų mokslininkų, kurie šiandien didžiuodamiesi taria – esu Arvydo Šliogerio mokinys.

A.Šliogeris daugiau kaip 40 metų dėstė filosofiją Vilniaus universitete, nuo 2003 metų buvo šios katedros vedėjas. Akademikas yra parašęs daug filosofijos knygų ir straipsnių, išvertęs didžiųjų Vakarų mąstytojų veikalų.