Du JAV laipiotojai uolomis, sėkmingai įkopę į 900 metrų aukščio skardį Josemičio nacionaliniame parke, savo 19 dienų trukusį žygį įvardijo kaip „dvasinę patirtį“.
Tommy Caldwellas (Tomis Koldvelas) ir Kevinas Jorgesonas (Kevinas Jorgesonas) į granito monolito El Kapitano viršūnė įkopė trečiadienį.
Jiedu kopė naudodamiesi vien savo rankomis ir kojomis anksčiau dar niekieno neįveikta Aušros Siena – statmenu granito skardžiu uolų masyve, kuris laikomas vienu iš sunkiausiai įveikiamų laipiotojams.
„Visą laiką tai atrodė kaip stipri dvasinė patirtis – netgi dabar tai man atrodo šiek tiek siurrealistiška“, – T.Caldwellas sakė žurnalistams po kopimo.
K.Jorgesonas pridūrė: „Kai įsikimbi į paskutinę duobutę, iš tikrųjų pajunti, kaip atslūgsta visos viltys, troškimai ir įtampa.“
Laipiotojai uolomis kopia nenaudodami virvių, išskyrus apsaugines.
Abu laipiotojai treniravosi ne vienerius metus, o savo naujausiam žygiui ruošėsi kelis mėnesius, kruopščiai tyrinėdami savo maršrutą ant Aušros Sienos.
Per kopimą T.Caldwellas ir K.Jorgesonas miegojo mažose palapinėse, pritvirtintose prie skardžio, o prieš tęsdami kopimą kitą dieną užlipdavo naudodamiesi virvėmis į tą vietą, kurioje anksčiau baigė.
„Manau, kad itin svarbus buvo mūsų brolybės jausmas“, – aiškino T.Caldwellas.
Artėdami prie viršūnės, laipiotojai sulaukė tarptautinio susidomėjimo dėl savo neįtikėtino pasiekimo.
Dešimtys žiniasklaidos kanalų stebėjo paskutinį kopimą, o kalno viršūnę pasiekę K.Jorgeson ir T.Caldwellas buvo pasveikinti jų draugų ir aplaistyti šampanu.
JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) socialiniame tinkle paskelbtoje žinutėje pasveikino laipiotojus su pergale, pridėjęs nuotrauką, kurioje šalies vadovas matomas stovintis priešais paveikslą, vaizduojantį garsiąją uolą.
„Jūs mums primenate, kad viskas įmanoma“, – rašė B.Obama.
K.Jorgesonas patyrė kritinį momentą šio mėnesio pradžioje, kai buvo užkopės maždaug į skardžio vidurį.
Jų kopimas buvo padalytas į atkarpas, tarp kurių buvo ištemptos jų apsauginės virvės.
15-oje atkarpoje K.Jorgesonas pakliuvo į aklavietę.
Šis didesnio ūgio laipiotojas turėjo kiek įmanoma ištiesti rankas į šalis ir laikytis tik dviem vienos rankos pirštais, kad prisitrauktų prie kitos atramos ir užbaigtų tą atkarpą.
Tačiau jo pirštai, sugrubę nuo kelias dienas trukusio kopimo ir žvarbių žiemos naktų, buvo suskeldėję, todėl laipiotojas neįstengė pasiekti atramos, kuria jau buvo pasinaudojęs smulkesnio sudėjimo T.Caldwellas.
K.Jorgesonas tuo metu galvojo, kad jam teks pasiduoti, ir svarstė, ar turėtų pasakyti T.Caldwellui, kad jis tęstų kopimą vienas.
„Mintis užkopti be Kevino buvo tai, apie ką nenorėjau galvoti“, – T.Caldwellas sakė žurnalistams.
Laimei, laikėsi vėsūs ir sausi orai – palankiausi laipiojimui, nes tokiomis sąlygomis sukibimas būna didžiausias. T.Caldwellas pareiškė, kad jie gali ant skardžio, kiek reikės, kol K.Jorgesonas galės atlikti „sparnus išskleidusio erelio“ manevrą.
K.Jorgesonas paprašė jį lydinčios filmavimo komandos parodyti visus jo nesėkmingus mėginimus įveikti 15-ąją atkarpą. Laipiotojai išanalizavo savo klaidas, pakeitė kopimo metodą ir pagaliau įveikė sudėtingą kliūtį.
„Iš tikrųjų turėjo viskas susidėlioti, kad tai pavyko, – sakė jis, prisimindamas tą momentą. – Tiesiog kabi ten tylėdamas, jausdamas palengvėjimą ir džiaugsmą – tai pats šauniausias jausmas.“
