-
Brestas: tarpukario modernizmo deimantai ir kritika A. Lukašenkai
Prieš beveik 600 metų, Baltarusijai tapus LDK dalimi, Brestas buvo pervadinas į Brest-Litovską ir tokiu pavadinimų įsirašė į pasaulio istoriją. Breste veikė pirmoji šioje teritorijoje spaustuvė, kurioje buvo išspausdinta garsioji Bresto Biblija, čia paskelbiama Bresto bažnytinė Unija. Tačiau šiandien grįžkime į tarpukario periodą, kuomet Breste klestėjo modernizmo stiliaus pastatai.
Tekstilės fabrikas – modernistinės architektūros pavyzdys
Baltarusijoje domėtis savo šalies istorija, galima sakyti, yra gero tono ženklas. Prieš porą metų Breste susibūrė jaunimo grupė, besidominti miesto modernizmo pastatais – „Bresto konstruktyvizmas“. Maršrutą pradėsime su šios grupės istorike I. Maroz, keliaudami į tarpukario tekstilės fabriką. Fabriko savininkė, Janina Urbanovicz žemės sklypą nusipirko 1937-aisiais metais. Fabriką architektas Jozefas Baranja pastatė per dvejus metus, 1939-aisiais, ir po kelių dienų prasidėjo karas. Šiandien čia įsikūrė biurai. Pasak specialistų, tai vienas geriausių Bresto modernistinės architektūros pavyzdžių, o pastato renovaciją galima laikyti pavyzdine. „Pastatas įkvėptas tais laikais madingo „Streamline“ stiliaus. Šio stiliaus bruožai – apvalūs kampai, primenantys laivus arba portikus“, – teigia istorikė.
Vitražai – be biblijinės simbolikos
Su istorike taip pat lankysimės evangelikų – liuteronų bažnyčioje, pastatytoje 1936-aisiais. Nedidelė Bresto liuteronų bendruomenė žemės sklypą įsigijo iš vietinio miestiečio. Bažnyčią projektavo tas pats Jozefas Baranja – populiariausias to meto Bresto architektas. „Modernistiniuose pastatuose vitražai nevaizdavo biblijinių temų. Visi piešiniai buvo paprasti, geometriniai“, – pasakoja I. Maroz.
Tarpukario Brestas – žydų centras
Breste tarpukariu buvo pastatyta ištisa medinių namų kolonija, kurioje – net dvylika vienaukščių namų su kolonomis. 1923-aisiais kolonija skirta žydų varguomenei, praradusiai namus Pirmojo pasaulinio karo metu. Kolonijos steigėjas – Feliksas Moritzas Warburgas, Amerikos Nukentėjusių nuo karo žydų šalpos organizacijos vadovas. 1941 metais Warburgo kolonijos gyventojai buvo uždaryti į getą, o pati kolonija paversta rusų belaisvių stovykla. Šiandien kolonijos nebėra. „Brestas labai stipriai vystėsi kaip žydų miestas, centras“, – teigia VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis. Tiesa, 500 metų Bresto žydų istoriją naciai sunaIkino per trejus metus: suvaryti į getą Bresto žydai buvo išžudyti, jų namai sudeginti.
Amžininko prisiminimai ir skirtingos tikybos pamokos
LRT Plius laida „Stop juosta“ taip pat aplankys Bresto priemiestyje gyvenantį 87 – erių amžininką Konstantiną Zdanevič. „Pamenu, kad mokykloje kartą per savaitę vykdavo skirtingos tikybos pamokos. Pas lenkus ateidavo kunigas, pas žydus – rabinas, o pas mus, pravoslavus – šventikas“, – prisiminimais dalinasi amžininkas.
Maniežas ir statybininkų improvizacijos
Bresto centre – dabartinė Lenino aikštė, kurioje 1939-aisiais vyko abiejų kariuomenių – sovietų ir hitlerinės Vokietijos draugiškas paradas. Aikštės pakraščiuose skirtingais tarpukario periodais buvo pastatytas Lenkų bankas ir Vaivadijos pastatas. Toje pačioje gatvėje taip pat stovi maniežas, pastatytas 1931-aisiais. Pastatas statytas kaip kareivių šaudykla. Statybų metu darbininkai nesilaikė brėžinių ir suimprovizavo. Architektas supyko ir nepasirašė po projektu.
Bresto modernizmo deimantas
Iš Lenino gatvės pasuksime link Komunizmo, kurioje stovi Bresto modernizmo deimantas. Tai – konstruktyvistinis pastatas, pastatytas 1930-aisiais. Namas – laivas pastatytas tuo metu Lenkijoje populiariu jūriniu stiliumi, net su kapitono tilteliu. Pastatas statytas vienai šeimai.
Gyvenimas 12-tame name
Laidos pabaigoje – dar vienas pastatas, kurio numeris 12. „Anksčiau šiame name buvo įsikūręs ginekologijos kabinetas, o iš kitos pusės gyveno advokatas, taip pat turėjęs savo kabinetą. Dabar čia gyventi visai gera. O lenkų laikais – nežinau, kaip gyveno žmonės. Spėju, kad jie gyveno, kaip dabar. Kas netinginiauja ir dirba – tas gerai gyvena, o kas tingi – šiaip sau“, – pasakoja namo gyventoja.
Nepriklausomos Baltarusijos simbolika
Taip pat laidoje – pasakojimai apie nepriklausomos Baltarusijos simboliką, kuri dingo į valdžią atėjus A. Lukašenkai. „Baltarusijoje 1920-aisiais metais vėliava buvo balta-raudona-balta, mūsų herbas – Vytis. Daugelis baltarusių mano, kad turime bendrą istoriją su LDK. Nuo XIII amžiaus šis herbas ir baltarusių liaudies respublikos laikais, kada buvo nepriklausomybė nuo Rusijos ir Lenkijos, baltarusiai labai norėjo savo valstybės. Vėliau atėjo sovietų sąjunga, pakeitė herbą į sovietinį ir kuomet Baltarusija 1991-aisiais tapo nepriklausoma, baltarusiai grąžino Vytį ir baltą-raudoną-baltą vėliavą. Bet po 1996 metų referendumo Lukašenka herbą pakeitė ir grąžino sovietinius simbolius. Mums skaudi ši istorija, nes kai buvo rinkimai – pirmieji ir vieninteliai tikri rinkimai Baltarusijoje 1991-aisiais – buvo toks kandidatas Šuškievič, kuris teigė, kad jeigu jis taps prezidentu, Baltarusija bus europietiška. O Lukašenka sakė, kad jeigu jis taptų prezidentu, Baltarusija grįžtų į sovietų sąjungą. Daug kas žinojo, kas yra sovietų sąjunga, bet nežinojo, kas yra Europa. Baltarusiai neįsivaizdavo, koks ten gyvenimas ir išsirinko Lukašenką su TSSR, todėl Lukašenka grąžino sovietinius simbolius“, – baltarusių simbolikos istoriją pasakoja organizacijos „Bresto konstruktyvizmas“ narys Valentinas Tur.
Laidą „Stop juosta“ žiūrėkite sekmadienį, balandžio 14 d. 13.00 val., per LRT Plius.
Visas šio maršruto naujienas sekite „Stop juostos“ ir LRT „Facebook“ bei „Instagram“ paskyrose.
Laida kuriama bendradarbiaujant su spaudos ir radijo rėmimo fondu, patronuojant UNESCO. Projektas dalinai finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.
-
Brestas: karininkų rajonas ir jautrūs prisiminimai iš kalėjimo
Tarpukariu, 1923-aisias „Lietuva“ išbraukiama iš miesto pavadinimo – nuo tada miestas oficialiai tampa Brestu prie Bugo. Miestas priklausė Lenkijos Rytų pakraščiams. Tarpukario Lenkija buvo stipriai militarizuota valstybė, kurioje didžioji valstybės biudžeto dalis buvo skiriama karybai. Neseniai Breste susibūrė iniciatyvinė grupė „Bresto konstruktyvizmas“, besidominti Lenkijos Bresto tarpukario architektūra. Su viena iš šios grupės narių – istorike Irina Moroz LRT Plius laida „Stop juosta“ keliaus į Grajevo priemiestį.
Grajevo rajonas, kuriame gyveno karininkai
Grajevo rajone gyveno geležinkelio darbininkai ir karininkai. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo pastatyta net 700 gyvenamų namų. Dauguma jų – vienaaukščiai medinukai. Tai – savotiškas karinis miestelis.
Namus čia statė karinių butų fondas, o pastatai buvo skirti laikinam apgyvendinimui pasienyje tarnaujantiems Lenkijos armijos karininkams – be ypatingų patogumų, pagal standartinį projektą, kurį esant poreikiui būtų galima koreguoti. Tiesa, po laidos kūrybinės grupės apsilankymo Bresto architektūra besidominti vietos jaunimo iniciatyvinė grupė pasiūlė šį pastatą įtraukti į valstybės saugomų objektų sąrašą. Pavyko. „Pasak istorikų, Breste išliko didžiausias procentas realizuotų modernistinių projektų visoje Vakarų Baltarusijos teritorijoje. Kadangi miestas buvo stipriai sunaikintas Pirmojo pasaulinio karo metu, labiausiai nukentėjo jo centras. Brestui tapus Lenkijos Respublikos dalimi, jį pradėjo atstatinėti kaip vaivadijos centrą ir todėl buvo nuspręsta centre pastatyti daug mūrinių namų. Tuo metu tarpukario Lenkijoje buvo populiarus funkcionalizmo stilius, Varšuvos mokykla, todėl daug pastatų čia – modernizmo stiliaus“, – teigia I. Moroz.
Lenkijos skandalistas – buvęs J. Pilsudskio adjutantas
Karininkai turėjo milžinišką vaidmenį beveik kiekvienoje visuomeninio gyvenimo srityje – nuo sporto iki valstybės valdymo. Pasakojama, kad Lenkijos skandalistas, kariškis, buvęs J. Pilsudskio adjutantas Bolesławas Długoszowskis į madingiausią Varšuvos restoraną „Adria“ atjodavo ant žirgo. O iš restorano grįždavo net trimis karietomis: pirmoje važiavo jis pats, antroje jo pirštinės, trečioje – kardas. „Iš karių buvo tikimasi specialios elgsenos – jie turėjo parodyti narsumą ir savotišką kvailumą, o jį geriausiai galėjo pavaizduoti karininkų susibūrimuose. Buvo suvokiama, kad jeigu kareivis – ramus, tylus, rašantis ir gyvenantis be skandalų – nieko gero iš jo nebus“, – pasakoja K. Antanaitis.
Apsilankymas Bresto centre
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Vokietija įžengė į Lenkijos teritoriją, žadėdama išvaduoti baltarusius nuo lenkų priespaudos. Bresto tvirtovė sėkmingai tris paras priešinosi. 1939 metais, rugsėjį, vokiečiai, vykdydami Molotovo-Ribentropo pakto susitarimą, atidavė Brestą sovietams ir net organizavo bendrą karinį paradą su abiejų tautų himnais ir svastikomis, pjautuvais ir kūjais. Šis paradas buvo dviejų totalitarinių valstybių Vokietijos ir Sovietų sąjungos agresyvios politikos pradžia, dėl kurios 20 amžiuje žuvo dešimtys milijonų žmonių.
LRT Plius laida „Stop juosta“ keliaus į Bresto centrą – lenkų kilmės transatlantinio piloto, tarnavusio sovietinėje armijoje Žygimanto Levanevskio gatvę ir gyvenamųjų namų koloniją, kurioje gyveno valstybės tarnautojų šeimos. Taip pat „Stop juostos“ kūrybinė komanda lankysis ir centre esančiame muziejuje. Pastatas – tarpukario, architetas Julijanas Lisevskis. 1928-ieji, statytas kaip gyvenamasis namas valstybės tarnautojų šeimoms. „Anksčiau pastatas vadinosi „Tartak“. Lenkiškai ir baltarusiškai „Tartak“ reiškia „lentpjūvė“. Kadaise čia tikrai stovėjo lentpjūvė – čia kirto medžius, o kai prasidėjo kolonijos statyba, ją vadino „Kolonija Tartak“, – pastato istoriją pasakoja Bresto kraštotyros muziejaus mokslinis darbuotojas Aleksandras Caruk.
Kalėjimas ir autoritarinis režimas
Tarpukario Bresto karininkų įvaizdis buvo susijęs su karinio kalėjimo Bresto tvirtovėje įkūrėju ir komendantu Waclawu Kosteku-Biernackiu, kuris pasižymėjo ypatingu žiaurumu. Jį vadino „budeliu iš Bresto“. Įdomu, jog pulkininkas buvo literatas, siaubo romanų autorius, jo knygos po karo uždraustos. Šis kalėjimas susijęs ir su J.Pilsudskio autoritariniu režimu. Čia buvo susidorota su jo bendražygiais arba neparankiais socialistų partijos atstovais. „Po Pilsudskio perversmo be teismų pradėta žmones vežti, gana žiauriomis sąlygomis laikyti, o 1934 metais įkūrė tikrą koncentracijos stovyklą. Lygis toks, kad tualetu naudotis leisdavo dvi minutes per parą, kalbėtis draudžiama, ant grindų buvo pilamas vanduo ir jeigu kalinių nevaikydavo su beprasmiais darbais, tai šie turėdavo stovėti ir žiūrėti į sieną. Tai – psichologinio laužymo sistema“, – teigia VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis.
Ekskursijoje po kalėjimą – lankytojų ašaros ir jautrūs prisiminimai
„Stop juostos“ komanda keliaus į dar vieną Bresto kalėjimą, statytą tarpukariu. Funkcionalizmo stiliaus keturių aukštų pastatas buvo pastatytas prieš pat Antrą pasaulinį karą pagal prancūzų architektų projektą. Juostiniai langai, raudonų plytų apdaila – daugybė autentiškų interjero detalių. Geriausiai išlikę yra rūsiai, kuriuose buvo įrengtos vienutės ir karceriai. Šiame buvusiame kalėjime ketinama įrengti muziejų. Liudininkų atsiminimus, dokumentinę medžiagą renka jau minėta miesto architetūrą tyrinėjanti iniciatyvinė grupė, kuriai priklauso ir istorikė I. Moroz. „Tuo metu pastatas buvo naujoviško stiliaus ir vidaus įrengimai buvo pažangiausi“, – pasakoja istorikė.
Pastato teritorija buvo aptverta keturių metrų aukščio tvora. Be kamerų ir tardymo kabinetų čia pat buvo ligoninė, pirtis, virtuvė, dirbtuvės, kuriose dirbo kaliniai. Bendras kalėjimo plotas – virš 3 tūkst. kvadratinių metrų. Tarpukariu kalinių skaičius neviršijo numatytojo – pustrečio tūkstančio, bet 1939-aisiais, atėjus sovietams, kalėjimas būdavo perpildytas; kalinių skaičius siekė beveik 4 tūkstančius. Kalėjimas veikė iki 1956 metų. „Kartą ekskursijoje lankėsi moteris, kuri atsinešė savo tėvo nuotrauką. Ji čia vaikščiojo, verkė, nes šiame kalėjime žuvo jos tėvas. Dar viena moteris tiesiog gimė šiame kalėjime. Taigi, žmonės domisi, tad ir mes stengiamės išsaugoti kalėjimą ir jo istoriją“, – teigia siuvimo fabriko „Dinamo“ direktorė Margarita Bandrovskaja.
Tarpukario modernizmo architektūra Breste – LRT Plius laidoje „Stop juosta“ jau šį sekmadienį, 13 val.per LRT Plius.
Visas šio maršruto naujienas sekite „Stop juostos“ ir LRT „Facebook“ bei „Instagram“ paskyrose.
Laidų įrašus galima rasti ir LRT mediatekoje.
Laida kuriama bendradarbiaujant su spaudos ir radijo rėmimo fondu, patronuojant UNESCO. Projektas dalinai finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.