Kaip pasakojo Kauno rajono teritorinio skyriaus Jurbarko poskyrio skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė J. Karčiauskaitė tą birželio dieną ji dirbo drauge su Rasa Šedauskaite, GMP vairuotojais Sigitu Tolpežniku ir Nerijumi Zaksu. Vakarop vienu metu abiems  brigadoms atėjo kvietimo signalas. 

„Supratome, jog kažkam skubiai reikia mūsų  pagalbos“, – teigė specialistė.

Paaiškėjo, jog skambinančiojo pranešimas: visiška obstrukcija, t. y. vyras užspringo.

„Jau vykstant į kvietimą dispečerė informavo, kad tai yra 40 metų vyras, kuris yra gaivinamas. Susisiekus su kitame automobilyje vykusia kolege Rasa, aptarėme kiekvieno komandos nario veiksmus. Nuvykę į kvietimą, radome ant žemės gulintį vyrą su labai ryškia cianoze. Matėsi pavieniai bandymai įkvėpti, tačiau nesėkmingi. Skubiai įvertinome situaciją, kiekvienas komandos narys pradėjo pagalbos teikimo veiksmus pagal aptartą planą“, – pasakojo J. Karčiauskaitė, kuriai teko teko įvertinti vyro kvėpavimo takų būklę ir praeinamumą.

Grąžintas gyvenimas – mūsų tikslas kiekvienoje sudėtingoje situacijoje.

„Atvėrus kvėpavimo takus rankomis svetimkūnio visiškai nesimatė. Nusprendžiau laringoskopo pagalba pamatyti svetimkūnį. Ir man pavyko – tai buvo nemažas šašlyko gabalas. Pabandžiau jį pašalinti „Magill“ žnyplėmis, tačiau svetimkūnis buvo per didelis, tačiau jis kiek pajudėjo. Tada staigiai priėmiau sprendimą šašlyką bandyti išlupti rankomis. Pavyko! Ištraukus mėsos kąsnį, atlikau įpūtimus Ambu maišu ir įvertinau, kad jie yra  efektyvūs. Įvedžiau laringinę kaukę ir pacientas pradėjo kvėpuoti pro ją. Užtikrinome deguonies tiekimą. Greitai pradėjo mažėti veido cianozė. Tuo tarpu kiti komandos nariai vertino paciento būklę, monitoravo širdies veiklą, buvo pasiruošę bet kokiai situacijos eigai. Džiugu, jog nuo atvykimo iki paciento būklės stabilizavimo užteko vos keleto minučių. Atvykus į Jurbarko ligoninės priėmimo skyrių, pacientas buvo perduotas Intensyvios terapijos skyriaus personalui. Džiaugiamės, jog grįžus į savo postą, mus aplankė tą dieną budėjusi reanimacijos gydytoja (intensyvios terapijos skyriaus vadovė Vilmantė Sasnauskienė). Reanimatologė specialiai atėjo padėkoti visai komandai už puikiai atliktą darbą ir išgelbėtą gyvybę. Pacientas pilnai atgavo sąmonę, po paros buvo iškeltas iš intensyvios terapijos skyriaus. Nuostabu buvo dirbti su tokia komanda“, – teigė J. Karčiauskaitė.

Specialistė dėkojo GMPT dispečerei, kuri pagalbą pradėjo teikti jau telefonu, bei kolegoms Rasai, Sigitui, Nerijui, kurie savo darbą atliko tiksliai ir kokybiškai.

„Grąžintas gyvenimas – mūsų tikslas kiekvienoje sudėtingoje situacijoje“, – rašė GMPT specialistė.

Vienu metu prie žvejo buvo priartėjęs ryklys, ketvirtadienį sakė policijos seržantas Willas Hamiltonas.

Vyras vienas žvejojo prie Naujosios Zelandijos Šiaurės salos Koromandelio pusiasalio rytinės pakrantės, kai jam užkibo marlinas ir jis iškrito už borto. Srovių nuneštas, jis negalėjo grįžti prie savo valties.

„Jis ištvėrė šaltą naktį vandenyne, pernelyg išsekęs, kad galėtų plaukti. Jam būnant vandenyje prie jo net buvo priplaukęs šniukštinėjantis ryklys“, – pasakojo W. Hamiltonas.

Trečiadienio popietę trys žvejoję vyrai pastebėjo neįprastą atspindį vandenyje. „Jie nusprendė ištirti ir aptiko žveją, iš visų jėgų mėginusį atkreipti jų dėmesį saulės atspindžiu nuo savo laikrodžio“, – sakė policijos seržantas.

„Visiškas stebuklas, kad po šios kankynės žvejas liko gyvas. Be šių trijų ponų skubių veiksmų, padėjusių jį išgelbėti, baigtis būtų buvusi tragiška“, – sakė jis.

„Markas Dickey (Markas Dikis) buvo ištrauktas iš paskutinio urvo išėjimo“, – pranešė Turkijos speleologų federacija.

Ji pridūrė, kad gelbėjimo operacija praėjo sėkmingai.

40 metų M. Dickey prasidėjo problemos su skrandžiu, kai šis tyrinėjo Morkos urvą – atokų vingiuotų požeminių koridorių kompleksą pietų Turkijos Tauro kalnuose.

Trečias pagal gylį Turkijoje urvas siekia beveik 1,3 km po žeme žemiausioje vietoje.

Tyrėjas pasijuto blogai būdamas apie 1,1 km gylyje, o pasak gelbėtojų, tai buvo viena iš sudėtingiausių kada nors vykdytų požeminių gelbėjimo operacijų.

Prie M. Dickey gelbėjimo operacijos prisidėjo tarptautinė 200 gelbėtojų, tyrėjų ir medikų komanda.

Pirmiausia jį pritvirtino prie neštuvų, kuriuos reikėjo pernešti vertikaliai per itin siaurus praėjimus.

Virves traukiančios komandos retkarčiais darydavo pertraukas, išlipdamos į paviršių ir vėl sugrįždamos atgal į urvą.

„Sveikiname visus, kurie prisidėjo“, – pareiškė Turkijos speleologų federacija.

„Išgelbėjo mano gyvybę“

Anot pareigūnų, M. Dickey sveikata nuolat gerėja.

„Apskritai jo sveikata yra gera. Jis ir toliau maitinamas skysčiais“, – vėlų sekmadienio vakarą žurnalistams sakė Turkijos skubios pagalbos tarnybos vietos padalinio vadovas Cenkas Yildizas (Čenkas Jildizas).

„Kraujavimo iš skrandžio problemas išsprendėme naudodami plazmą ir serumą“, – pridūrė jis.

Vaizdo įraše M. Dickey padėkojo Turkijos vyriausybei už pagalbą.

„Turkijos vyriausybė greitai sureagavo ir suteikė man reikalingų medicinos priemonių, o tai, mano nuomone, išgelbėjo mano gyvybę“, – pridūrė jis.

Europos urvų gelbėjimo asociacija (ECRA) pavadino M. Dickey patyrusiu tyrinėtoju, turinčiu medicininių žinių.

ECRA nurodė, kad šis iš JAV kilęs vyras yra gerai žinomas ir puikiai apmokytas speleologas ir pats yra urvų gelbėtojas.

„Jis ne tik dirba speleologu, bet ir yra ECRA medicinos komiteto sekretorius bei JAV urvų gelbėjimo organizacijų instruktorius“, – nurodė asociacija.