Iš šlovės miesto Peterburgo – į Klaipėdą   

Operos primadona O. Glinskaitė, net 15 metų (1965–1981) švytėdama Sankt Peterburgo Marijos operos ir baleto teatro scenoje, su milžinišku pasisekimu dainavo sudėtingas pagrindines soprano partijas daugelyje operų. Deja, jos pasiekimai Lietuvoje mažai kam žinomi. 1983 m. grįžusi gyventi į Lietuvą, O. Glinskaitė taip pat nesigarsino, nepaskleidė žinios apie savo sėkmes bei pergales didžiojoje operos scenoje. Gyveno tyliai, kukliai, daugiau nei 30 metų dirbdama pedagoginį darbą Klaipėdos universiteto Menų fakultete, dažnai surengdama solinius koncertus.

„Nors nemažai buvau girdėjusi apie O. Glinskaitės šlovę Sankt Peterburge ir kituose Europos miestuose, tačiau solistės bičiulėms paprašius parašyti apie ją knygą, apsispręsti buvo nelengva, nes medžiagos apie garsiąją dainininkę Lietuvoje faktiškai nebuvo jokios: nei epistoliarinės, nei dokumentinės, nei publicistinės. Amžininkų, galinčių parašyti savo prisiminimus, taip pat neatsirado (su viena išimtimi). Ilgai svarsčiusi, peržiūrėjusi daugiau nei kuklų pačios O. Glinskaitės asmeninį archyvą, labai rizikuodama, vis tik ėmiausi darbo, suprasdama, kaip nelengva bus ieškoti duomenų apie solistės sukurtus vaidmenis Marijos teatro scenoje, „rankioti“ išbarstytus faktus archyvuose, nustatyti reikšmingų įvykių datas, atskleisti vienokias ar kitokias herojės gyvenimo situacijas“, – pasakoja profesorė D. Kšanienė. 

Viena iš nedaugelio lietuvių, dainavusių Marijos teatre

O. Glinskaitė buvo viena iš nedaugelio lietuvių solistų, žibėjusi vienoje garsiausių ir žymiausių pasaulyje operos teatro scenų, į kurią, praėję milžiniškus konkursus, patekdavo tik geriausi iš geriausiųjų. Sankt Peterburgo Marijos teatras iki šiol meninio lygio požiūriu gretinamas su Milano La Scala, Londono Covent Garden, Niujorko Metropolitan, Maskvos Didžiuoju... „Šalia daugybės pačių talentingiausių pasaulio solistų, jame ilgesnį laiką yra dainavę tik keli lietuviai: E. Sirvydaitė-Sonchi (XIX a. pab.), K. Petrauskas (1911–1920 m.), V. Adamkevičius (1925–1976 m.) ir O. Glinskaitė“, – akcentuoja D. Kšanienė.

Sankt Peterburgo Marijos teatre O. Glinskaitė sukūrė sudėtingus, publikos pamiltus, kritikos aukštai įvertintus pagrindinius lyrinio ir lyrinio-dramatinio soprano vaidmenis stilistiškai skirtingose operose: Tatjana, Liza, Marija P. Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas“, „Pikų dama“, „Mazepa“, Pamina W. A. Mozarto operoje „Užburtoji fleita“, Mikaela G. Bizet „Karmen“, Margarita Ch. Gounod „Fauste“, Amelija, Aida, Elisabeta, Leonora G. Verdžio operose „Kaukių balius“, „Aida“, „Don Karlas“, „Trubadūras“, Jaroslavna A. Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“, Elsa R. Wagnerio „Lohengrine“ ir kitose. O kur dar gausybė koncertų SSRS miestuose, įvairiose jos respublikose (taip pat ir Lietuvoje), gastrolės su operų spektakliais, koncertais užsienio šalyse: Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir kt., sudėtingų soprano partijų atlikimas stambių formų simfoniniuose-vokaliniuose kūriniuose (pvz., L. van Beethoveno IX simfonijoje), diriguojant dirigentams-žvaigždėms K. Sanderlingui, A. Jansonsui, H. Michaeliui, N. Rabinovičiui, J. Domarkui, K. Simeonovui, J. Mravinskiui ir kt.

Duoklė istorinei asmenybei

XX a. Lietuvos muzikos istorija mena daug iškilių, talentingų dainininkų, puoselėjusių bei skleidusių šalies operinę kultūrą. Geriausiai žinomi tie operos grandai, kurie gyveno ir kūrė Lietuvoje – carizmo laikais, tarpukaryje, sovietiniais metais bei vėl laisvę atgavusiame krašte. Tarp iškiliausiųjų – K. Petrauskas, A. Kučingis, V. Noreika, V. Daunoras, E. Kaniava, E. Čudakova, I. Milkevičiūtė, B. Almonaitytė, N. Ambrazaitytė ir daugelis kitų. Tačiau ne visi žymūs dainininkai, blaškomi istorijos vėjų, savo talentą galėjo realizuoti gimtinėje. Gan gausus operos solistų-išeivių būrys, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukusių į Vakarus, garsėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose: S. Baras, A. Stempužienė, L. Šukytė, I. Nauragis, A. Brazis, S. Audėjus, A. Dambrauskaitė, P. Bičkienė ir kt.

„Ne vieno iš minėtų operos solistų, kūrusių Lietuvoje bei JAV, gyvenimo istorijos, jų veikla aprašytos įvairių autorių leidiniuose. Tuo tarpu talentingos operos dainininkės, garsinusios Lietuvos vardą Rytuose – RTFSR bei kitose SSRS respublikose – O. Glinskaitės pasiekimai ir nuopelnai iki šiol visiškai užgožti užmaršties dulkėmis. Tuo tarpu jos veikla verta dėmesio, pagarbos bei deramos vietos Lietuvos muzikinio gyvenimo kronikose“, – įsitikinusi D. Kšanienė.

Bandant nugalėti santūrumą

Grįžusi į Lietuvą ir apsigyvenusi Klaipėdoje, O. Glinskaitė, šalia pedagoginio darbo KU Menų fakulteto Dainavimo katedroje (ilgus metus buvo jos vedėja), nuolat rengė savo rečitalius, kuriuose skambėdavo sudėtinga operinė ir kamerinė muzika.

Anot profesorės D. Kšanienės, rašant knygą teko remtis gan padrikais, painiais ir nekonkrečiais pačios dainininkės prisiminimais (o ir juos reikėjo nuolat tikrinti, tikslinti, ieškoti patvirtinančių šaltinių, fiksuotų faktų ir pan.). Juos išgauti taip pat nebuvo lengva, nes santūri, sunkiai atsiverianti moteris, tik primygtinai raginama sutiko pasidalinti kai kuriais savo įdomaus gyvenimo momentais, patirtais įspūdžiais, mintimis nuklysti ir į gilesnę, ir į dar visiškai netolimą praeitį. Kalbinant solistę, tik labai pamažu, nedrąsiai, netgi vangiai skleidėsi spalvinga jos gyvenimo dienų, meninio bei dvasinio augimo, tobulėjimo ir šlovės metų tėkmė. Tačiau, kaip minėjau, dėl gan uždaro O. Glinskaitės būdo, nenoro plačiau išsipasakoti, ypač kalbant apie skausmingesnes akimirkas, knygoje nevisiškai pavyko atskleisti kai kuriuos jos kūrybos, buities bei asmeninio gyvenimo momentus.

Paieškos Sankt Peterburgo archyvuose

„Greitai tapo aišku: reikia vykti į Sankt Peterburgą. Įveikus nemenkus sunkumus, turint galvoje sudėtingus Lietuvos politinius santykius su Rusija, 2018 m. pavasarį pasisekė nuvykti į šį puikų Rusijos miestą ir padirbėti jo archyvuose. Tad didžiąją dokumentinės medžiagos dalį, taip pat nemažai periodikos straipsnių, recenzijų, atsiliepimų, nuotraukų apie O. Glinskaitės kūrybos kelią surinkau Sankt Peterburgo Marijos valstybinio akademinio operos ir baleto teatro, Sankt Peterburgo centrinio valstybinio akademinio Literatūros ir meno, Sankt Peterburgo valstybinės N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos archyvuose. Kai ką pavyko rasti Lietuvos literatūros ir meno, Lietuvos valstybiniame centriniame, Kauno apskrities, Kauno J. Gruodžio konservatorijos archyvuose, KU Menų fakulteto, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro muziejuose. Prisiminimų nuotrupomis apie garsiąją solistę pasidalijo keli jos garbūs amžininkai – buvę scenos partneriai Marijos teatre, kai kurie dabartiniai Sankt Peterburgo muzikos veikėjai, taip pat Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro darbuotojai, KU studentai – O. Glinskaitės auklėtiniai, bendradarbiai“, – apie knygos „šaltinius“ pasakoja muzikologė.

Giminystės ryšiai su Rusijos caru Ivanu Rūsčiuoju

O. Glinskaitė yra vienos iš seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės bei Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Abiejų Tautų Respublikos kunigaikščių Glinskių palikuonė, turinti aukštą aristokratišką titulą.

Todėl vienas knygos skyrius skirtas įdomiai ir sudėtingai kelių šimtmečių praeitį siekiančiai O. Glinskaitės protėvių istorijai. Jame aprašoma XIII–XVIII a. gyvavusios garsios ir įtakingos kunigaikščių Glinskių giminės praeitis, kuri minėtų valstybių gyvenime paliko didžiulį pėdsaką, paženklintą reikšmingais įvykiais, karo žygiais, pergalių triumfu bei nuosmukių kartėliu. Pagrindinį dėmesį skyriau žymiausiam kunigaikščių Glinskių giminės atstovui – valstybės veikėjui, talentingam karvedžiui, pirmajam diplomuotam gydytojui (baigęs Bolonijos universitetą) Mykolui Glinskiui (apie 1460–1534 m.). Jo dukterėčia Elena Glinskaja (apie 1505–1538 m.), tapusi mylima Maskvos Didžiojo Kunigaikščio Vasilijaus III žmona, pagimdė du sūnus. Vyresnysis Ivanas (vadinamas Ivanu IV Rūsčiuoju, 1530–1584 m.), mirus tėvui buvo nepilnametis. Už jį regentės teisėmis Maskvos kunigaikštystę išmintingai valdė lietuvė Elena Glinskaja. Kunigaikščių Glinskių giminės gijos, nenutrūkstamai besitęsusios tolimesniais amžiais, pasiekė ir mūsų laikus. O. Glinskaitė yra viena šios senos, kilmingos giminės atstovė.

Skaitytojai nemiega naktimis

Skaičiusieji jūsų parašytą monografiją apie O. Glinskaitę sako, kad knyga labai pagavi. Būta gerbėjų, kurie knygą perskaitė vienu ypu, nenustodami skaityti net naktį bei taip aukodami savo poilsio valandas. Gal ir profesorę taip įtraukdavo rašymas, šios knygos atsiradimo metu?

D. Kšanienė tikina, kad didžiausia jos domėjimosi sritis yra Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas, muzikinės kultūros apraiškos visais pavidalais ir formomis. O Glinskaitė ir jos muzikinė veikla taip pat yra svarbi Klaipėdos miesto kultūros dalis. „Rašyti knygą apie šią asmenybę ėmiausi neatsispirdama ir nenumaldomai istorijos žavesio traukai. Rašant knygas ar kitus mokslinius darbus pats maloniausias, didžiulį pasitenkinimą teikiantis momentas man yra darbas archyvuose. Nenusakomas pojūtis, kai iš saugyklų gelmių atnešamos dešimtmečiais neliestų ir netyrinėtų dokumentų bylos, kvepiančios dulkėmis bei glūdinčiomis paslaptimis. Sklaidai tų dokumentų pageltusius lapus, o prieš akis veriasi įdomiausios nežinomos istorijos, įvykiai, santykiai, mintys... Ne mažiau malonus ir kitas etapas – knygos rašymas, kuomet reikia susisteminti medžiagą, lyginti, analizuoti, suprasti, įvertinti ir padaryti išvadas bei apibendrinimus. Knygą apie O. Glinskaitę rašiau susidomėjusi. Man buvo įdomi ir pati asmenybė – operos primadona, ir bendras seniausių istorinių laikų bei šiandienos kontekstas“, – pasakoja muzikologė.

Skleisis paslapčių šydas

D. Kšanienė pripažįsta, kad nepaisant tyrinėtų archyvų, visų kitų šaltinių, knygą vis tik teko „lipdyti“ iš nedidelių, neretai pabirų fragmentų, o kai kurie įvykiai, solistės kūrybinės biografijos faktai liko neišaiškinti, prieštaringi, tebeglūdintys nežinioje. „Vis tik, viliuosi, kad man pavyko daugiau mažiau atskleisti Sankt Peterburgo, kitų SSRS miestų bei užsienio šalių klausytojų mėgiamos ir mylimos solistės O. Glinskaitės kelią į didžiąją sceną, kuris, nors ir nelengvas, buvo labai sėkmingas, kupinas įdomiausių įvykių, susitikimų, kelionių, neįtikėtinų pažinčių, džiugių, o kartais skaudžių potyrių“, – sako monografijos autorė.

O. Glinskaitės gerbėjai monografijoje greičiausiai ieškos ir jos asmeninio gyvenimo faktų... „Ši knyga nėra tik išskirtinai dainininkės kūrybinių darbų, sukurtų operinių vaidmenų analizė ar statistika. Joje glaudžiai siejasi herojės asmeninio gyvenimo (nuo vaikystės iki dabarties) įvykiai, potyriai, įvairialypiai žmogiškųjų santykių vingiai, atskleidžiant artistinių pasiekimų pakopas: sėkmingų studijų, sceninio triumfo, pasaulinės šlovės laikotarpius, nesėkmes, pakilimus bei išryškinant neeilinės asmenybės dvasios aristokratizmą visuose gyvenimo sūkuriuose ir aplinkybėse“, – išduoda D. Kšanienė.

Istorinė asmenybė

Ką tokios garsios ir talentingos asmenybės kaip O. Glinskaitė duoda mūsų šaliai? D. Kšanienė turi savo tvirtą nuomonę: „Lietuvos identitetas, tautos ir valstybės dvasia tvari tik savo kultūra. O. Glinskaitė yra viena iš tą dvasią atspindinčių asmenybių, palikusi ryškią žymę šalies kultūrinio gyvenimo istorijoje bei jos tęstinume, kurios jau niekas negali ištrinti ar nubraukti. Nedidelės mūsų tautos kultūros istorijai brangūs visi meno žmonės, įnešę savo indėlį į Lietuvos identiteto aruodus“.

Beje, primadonos mokiniai, išugdyti KU Menų fakultete, puošia mūsų muzikinį gyvenimą operos ir muzikiniuose teatruose Lietuvoje bei užsienyje. Profesorė O. Glinskaitė didžiuojasi savo ugdytine – Klaipėdos muzikinio teatro soliste Aurelija Dovydaitiene, Europos teatruose garsėjančiu baritonu Igoriu Bakanu ir daugeliu kitų.

Gegužės pradžioje planuotą knygos pristatymą sujaukė karantinas... „Manau, kad knygos pristatymas įvyks vėliau, kai bus saugu ir mūsų gyvenimas grįš į daugiau mažiau įprastas vėžes. Tačiau iki šiol esu naiviai įsitikinusi, kad jei knyga verta, jai nereikia jokio pristatymo. Nors... gal taip buvo anksčiau, kuomet knyga savaime buvo vertybė. Dabar – jei nesireklamuosi, niekas apie tai ir nežinos...“ – kuklinasi nuoširdžioji profesorė D. Kšanienė, skaitytojus pradžiuginusi jau ne viena istorinius vingius aprašančia knyga.

Daiva Kšanienė

Muzikologė, Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikinės kultūros tyrinėtoja, profesorė, mokslų daktarė, visuomenės bei politinė veikėja.

Išleido leidinius: „Muzika Klaipėdos krašte: Muzikinis gyvenimas iki 1939“ (1996), bibliografinį žinyną „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos bei kultūros veikėjai. XVI a. – XX a. pirmoji pusė“ (2000), „Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika“ (2003), „Muzikinės kultūros keliais“ (2011), „Apie muziką ir laiką – 1965-2005: Klaipėdos muzikinio gyvenimo fragmentai“ (2007), „Klaipėdos muzikinio teatro (Operos) raida“ (2016) ir kt., publikavo daug straipsnių įvairiuose moksliniuose žurnaluose Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje.

Muzikologei už rankraštį „Muzikinis gyvenimas Mažojoje Lietuvoje“ 2001 m. skirta JAV Mažosios Lietuvos fondo mokslinė-literatūrinė Vydūno premija, už indėlį į Klaipėdos krašto kultūrinio paveldo tyrinėjimus 2004 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas, 2008 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Už monografiją „Muzika Mažojoje Lietuvoje“ 2004 m. profesorei skirta literatūrinė Ievos Simonaitytės premija. D. Kšanienė – pirmoji muzikė, pelniusi šią premiją.

Užkliuvo žodis "rėkiantieji"

Skundą dėl A.Vaišvilos pasisakymų miesto tarybos Etikos komisijai parašė Klaipėdos kultūros magistrė Daiva Kšanienė.

Profesorei užkliuvo viešas politiko pasisakymas Miesto ūkio ir aplinkosaugos komiteto posėdžio metu, kai buvo diskutuojama apie K.Donelaičio aikštės atnaujinimą.

Komitetui vadovaujantis A.Vaišvila ragino projektą rengiančius specialistus būti drąsesnius, nebijoti pašalinti ilgamečių želdinių, neišsigąsti gyventojų reakcijos.

"Tie rėkiantieji nėra visos Klaipėdos visuomenės atspindys. Tai yra grupuotės, kurios darosi politinę ar kitokią reklamą", – posėdyje tvirtino tarybos narys.

D.Kšanienės nuomone, A.Vaišvila tokiais savo žodžiais parodė nepagarbą miesto visuomenės daliai, kuri išsako nuomonę, nesutampančią su miesto valdžios planais.

"Tarybos nariui yra taikomi aukštesni moralės ir kultūros reikalavimai. A.Vaišvilos pagiežingas ir, sakyčiau, neapykantos savo miesto žmonėms persmelktas pasisakymas yra kupinas patyčių, įžeidus", – nurodė moteris.

Mažina pasitikėjimą valdžia?

D.Kšanienė teigė, kad pati dalyvavo tik viename gyventojų susirinkime, kuriame buvo protestuojama prieš esą sveikų senų medžių kirtimą Dangės skvere.

"Susirinkę žmonės elgėsi ramiai, nerėkė ir nesidraskė, nekalbėjo apie jokią politiką", – tvirtino Etikos komisijos posėdyje dalyvavusi profesorė.

D.Kšanienė atkreipė dėmesį, kad žodis "grupuotė" reiškia politinę ar partinę organizaciją.

"Aš, kaip ir dauguma prieš sveikų medžių naikinimą pasisakančių žmonių, nepriklausau jokiai politinei ar partinei grupuotei, tad nesidarau nei politinės, nei kitokios reklamos", – teigė profesorė.

D.Kšanienės nuomone, tokie valdžios atstovų pasisakymai pažeidžia demokratijos principus, mažina pasitikėjimą valdžia.

"Reikalauju, kad A.Vaišvila viešai atsiprašytų manęs ir kitų įžeistų klaipėdiečių", – dėstė profesorė.

Pats narys posėdyje nedalyvavo

Pats A.Vaišvila Etikos komisijos posėdyje nedalyvavo. Jis pranešė, kad yra išvykęs į JAV.

Miesto tarybos Etikos komisijos pirmininkė Aldona Staponkienė tvirtino, kad teisės aktai leidžia priimti sprendimą, nors posėdyje ir nedalyvauja apskųstasis politikas.

Dauguma komisijos narių sutiko, kad A.Vaišvila panaudojo netinkamą retoriką.

Tarybos narė Lilija Petraitienė pasakojo, kad pati dalyvavo Miesto ūkio ir aplinkosaugos komiteto posėdyje, kuriame diskutuota apie K.Donelaičio aikštės atnaujinimą.

"Vyko aštri diskusija. Pirmininkas pasisakė už visų senų medžių pašalinimą. Aš su tuo nesutikau. Tikinau, kad visos aikštės negali būti vienodos. Atkreipiau dėmesį, kad K.Donelaičio skveras yra istorinis, kultūrinis, etninis paveldas. Mes, politikai, turime galvoti, ką sakome", – tvirtino tarybos narė.

"Jaučiuosi kaip debilas"

Neretai žodžių į vatą nevyniojantis tarybos narys Vytautas Čepas teigė nežinantis, kaip kalbėti.

"Pats esu mėgėjas visokių žodelių. Galbūt kartais ir persistengiu. Tačiau kalba yra turtinga. Sunku ją įkišti į standartus. Kartais išsiveržia žodis, ir viskas", – pastebėjo politikas.

Rėkti galima ir tyliai.

V.Čepas atkreipė dėmesį į žodį "rėkiantys": "Rėkti galima ir tyliai. Kartą atidarėme eismą gatvėje. Prasidėjo piketai su plakatais "Gyventojų genocidas". Tad plakatas rėkė. Piketai vyksta kasdien. Ir dažnai juose būna rėkiančių plakatų."

Tad tarybos narys tvirtino atleidžiantis savo kolegai už žodį "rėkiantys". Jo nuomone, žodis "grupuotė" taip pat nėra toks, dėl kurio reikėtų kelti triukšmą.

"Komitetų posėdžių metu būna, kad aštresnis žodis išsprūsta. Profesorė ir sakė, kad reikia politikams išaiškinti, kas yra medis. Jaučiuosi kaip debilas, jei nežinau, kas yra medis. Aš irgi galiu įsižeisti, rašyti skundą. Matyt, turime būti atlaidesni. Nereikėtų cenzūruoti kalbos. Daugelis žmonių ir taip sunkiai mintį surezga. Žinoma, pabarti už tokį pasisakymą galima, bet didelės problemos nematau", – pabrėžė politikas.

Pasiūlė atsiprašyti viešai

Etikos komisija A.Vaišvilai rekomendavo suderinti savo elgesį ir veiklą su Etikos kodekso reikalavimais.

"Yra pasisakančiųjų ir žymiai aštriau, įžeidžiau. Ir visiškai nevaldančių savo kalbų, prie kurių galite priskirti ir mane. Kontroliuoti kalbą reikia ir būtina. Tačiau šį kartą pažeidimas minimalus. Tokios sankcijos užtenka. Kilus ginčui visada prasiveržia emocijos", – dėstė V.Čepas.

Toks komisijos sprendimas tenkino ir D.Kšanienę.

Tačiau kitokią sankciją pasiūlė L.Petraitienė.

"Siūlau įpareigoti A.Vaišvilą atsiprašyti viešai. Tai būtų pamoka visiems prieš kalbant pasverti savo žodžius", – tvirtino politikė.

Iš Šiaulių kilusi muzikologė, pedagogė, visuomenės veikėja Daiva Kšanienė vaikystėje kasdien savo tėvus girdėjo minint Klaipėdą. Šis miestas jai tapo ne tik gyvenimo vieta, bet ir tyrinėjimų objektu. Miesto ir viso krašto muzikinę praeitį iš įvairių šaltinių surankiojusi bei ją į kelis veikalus sudėjusi D.Kšanienė su uostamiesčiu suaugo kūnu ir siela.

Apie darbą

"Mano darbas ir pagrindinis pomėgis yra tas pats, tai – muzikologija. Užpernai sukako 50 metų, kai, valdiškai tariant, esu darbo rinkoje. Atlyginimą gavau už pedagoginę veiklą, dėsčiau muzikos istoriją ir teoriją, harmoniją, polifoniją, kūrinio analizę ir kitus dalykus. Savo dėstomą dalyką laikau labai svarbiu ir kiek galėdama visus tuos metus studentus to mokiau", – apie triūsą Klaipėdos universiteto Menų akademijoje kalbėjo D.Kšanienė.

Būdama muzikologe, per daugelį metų ji vedė ne mažiau 400 klasikinės muzikos koncertų, kurių kiekvienam reikėjo atskirai ruoštis, parengti autorinius komentarus.

Dar vienas darbas, už kurį muzikologė atlygio negaudavo, buvo mokslinių darbų rašymas. Kai po studijų konservatorijoje D.Kšanienė atvažiavo dirbti į Klaipėdą, turėjo tikslą ją tyrinėti.

"Tokio termino kaip Mažoji Lietuva net nebuvo. Pradėjau rinkti medžiagą, labai sunkiai sekėsi, teko prašyti leidimo patekti į uždarus archyvus. Daug metų kaupiau medžiagą be vilties parašyti šia tema disertaciją, nes paprasčiausiai to daryti neleido. Leningrade profesorius G.Ginsburgas, paskaitęs mano referatą, patarė rašyti apie tarybinę Klaipėdą, o praeities dalykus palikti įžangai. Medžiagą rinkau po kruopelę iš senosios periodikos. Tai buvo kruvinas darbas, bet man labai patiko. Tik atėjus nepriklausomybei parašiau ir apsigyniau darbą "Muzikinė kultūra Klaipėdos krašte 16 a. – 20 a. 4 dešimtmetis. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika". Po to išleidau monografiją ir vis daugiau gilinausi į šio krašto praeitį, rašiau straipsnius, leidau knygeles. Prie tos pačios temos dirbu ir dabar, – pasakojo D.Kšanienė.

Miestiečiai šią moterį pažįsta ir kaip aktyvią visuomenės veikėją. Klaipėdos universitete ji trečią kadenciją yra senato narė, vieną kadenciją buvo senato pirmininke, Menų akademijoje apie 30 metų buvo katedros vedėja, fakulteto tarybos narė, atestacinės komisijos narė, fakulteto redakcinės kolegijos pirmininkė. Porą kadencijų dalyvavo Kultūros skyriaus Kultūros ir meno komisijos veikloje. Dabar yra Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos bei Neringos L.Rėzos kuratoriumo narė. Trejus metus moteris buvo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos narė.

1990–1995 m. D.Kšanienė buvo miesto tarybos deputatė.

"Buvau išrinkta nuo senamiesčio. Tada aš, kaip ir kiti žmonės, įsivaizdavo, kad deputatas atsakingas už viską savo apygardoje. Pinigų negaudavome net kanceliarinėms išlaidoms. Kiekvieną savaitgalį kaip į darbą eidavau pas gyventojus tirti visokių skundų: kam stogas kiauras, kieno siena supelijusi, kažkur rūsys šlampa, o dar senamiestyje nėra mėsos parduotuvės. Kartą kilo konfliktas, kad universalinėje parduotuvėje pardavėjos išsidalijo kailinius, o pirkėjams jų neliko. Kovojau, bandžiau spręsti visas bėdas, pykausi su valdininkais", – prisiminė D.Kšanienė.

Apie šeimą

Nors D.Kšanienė gimė Šiauliuose, jos šeimos ryšys su Klaipėda atsirado gerokai anksčiau. 1933 m. jos tėvas Povilas Vainauskas atvyko į Klaipėdą ir iki pat 1939 m. dirbo pašte, vadovavo vienam jo skyriui. Moteris ir dabar pamena jo pasakojimus apie vokišką tvarką, apie šaulių chorą, kuriame dainavo, Tėvas buvo bendravęs su Vydūnu. Todėl uostamiestis jauną, vos baigusią mokslus Vilniuje merginą labai traukė. Čia ji susipažino su kiek anksčiau konservatoriją baigusiu Kaziu Kšanu. Šiemet liepą pora švęs auksines vestuves.

"Mes krizių neišgyvenome. Turbūt dėl to kaltas auklėjimas. Mačiau, kaip pokariu vargo mano tėvai, todėl man buvo aišku, kad reikia laikytis vienam kito. Ir mums nebuvo lengva. Vyras vadovavo liaudies operai ir į šį darbą buvo visiškai paniręs. Lagaminais iš Vilniaus parsiveždavo partitūras, po kelių dienų jas perrašius vėl nešdavo į traukinį. Kartą išėjo į stotį, o po kelių minučių grįžo visas kruvinas ir be lagaminų. Chuliganai pamanė, kad juose kokie nors turtai. Kitą rytą susodinome vaikus į rogutes ir ėjome rinkti išmėtytų lapų. Mačiau, kad jam reikia pagalbos, naktimis ranka perrašinėdavau partitūras. Viską išgyvenome kartu, vienas kitam padėdavome", – kalbėjo D.Kšanienė.

Pora užaugino sūnų Ugnių, kuris, nepaisant unikalios klausos, tapo neurochirurgu. Sūnus turi dvi dukras – Ievą ir Ugnę. Dukra Miglė yra pianistė, gyvena Klaipėdoje, J.Karoso muzikos mokykloje moko groti fortepijonu, be to, dirba Menų akademijoje operos studijoje ir yra K.Kšano vadovaujamo choro "Klaipėda" koncertmeisterė. Ji augina du sūnus – Matą ir Juozą.

Apie pomėgius

D.Kšanienės mama buvo tautodailininkė, tad visas keturias dukras išmokė megzti, austi bei kitų rankdarbių. Buvo laikas, kai moteris apmegzdavo visą savo šeimą. Tai darydavo su didžiuliu užsidegimu, bet vieną dieną šis pomėgis baigėsi, kaip siūlų kamuoliukas. Po to bene dešimtmetį mėgaudamasi moteris plušo sode. Bet ir šis pomėgis buvo išsemtas lyg šulinio vanduo. Kelerius metus ji buvo užsidegusi spręsti kryžiažodžius, užgeso ir ši aistra. Kol kas nepamainomas D.Kšanienės pomėgis yra skaityti. Istorinės knygos, kūrėjų biografijos jai reikalingos gilinantis į profesijos subtilybes. F.Dostojevskis buvo mėgstamas autorius moters jaunystės laikais. Dabar prieš miegą ji savo malonumui skaito detektyvus.

Apie Klaipėdą

"Galiu prisiekti, Klaipėda man – pats saviausias, brangiausias, artimiausias ir mieliausias miestas. Klaipėda yra spalvinga, išgyvenusi daugybę virsmų, todėl labai įdomi. Man čia viskas buvo nauja ir įdomu, kuo daugiau gilinausi, tuo įdomiau darėsi. Mano mėgstamiausia dalis yra iki Senojo turgaus, nes visada gyvenau centrinėje dalyje. Mieliausios vietos yra Koncertų salė, abu teatrai, P.Domšaičio galerija, Parodų rūmai, bibliotekos, etnocentras", – atviravo moteris.

Gyvenimo credo

D.Kšanienė tikino negalinti gyvenanti nieko neveikdama, tiesiog ilsėdamasi. Muzikologei labiausiai priimtina B.Franklino mintis: "Ar myli gyvenimą? Jei myli, tai negaišk laiko, nes laikas ir yra gyvenimas".

Apie Metų klaipėdietę

"Kiekviena iniciatyva, kuri paskatina žmones pagalvoti apie kitus, yra gera. Labai gerai, jei galima žmones pastebėti, išskirti, paminėti jų gerus darbus. Klaipėdoje yra daug dorai, sąžiningai dirbančių moterų ir jos yra vertos būti pastebėtos. Todėl šis konkursas – puikus sumanymas", – neslėpė D.Kšanienė.

Šeštadienį klaipėdiečiai iškilmingai paminėjo šio iškilaus valstybės veikėjo, kompozitoriaus, kovotojo už Tėvynės laisvę 250-ąsias gimimo metines.

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Koncertų salė seniai bematė tokią gausybę žiūrovų. Klaipėdiečiai šeštadienį susirinko į koncertą – minėjimą, pavadintą „M.K.Oginskis. Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtus, darbus ir gyvenimą“.

Stebėti renginio atvažiavo Rietavo kultūros darbuotojai, Endriejavo gyventojai. Aktorė ir režisierė Virginija Kochanskytė jau dešimtmetį skleidžianti žinią apie šią iškilią asmenybę, sumanė ne tik pagerbti kunigaikščio atminimą atliekant jo kūrinius. Vakaro metu buvo pagerbti ką tik pasibaigusio tarptautinio M.K.Oginskio kamerinės muzikos atlikėjų festivalio – konkurso „Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai“, vykusio Rietave, laimėtojai klaipėdiečiai.

Skambėjo romansai, polonezai, muzikologė Daiva Kšanienė trumpai apibūdino muzikinį šios asmenybės palikimą, o literatūrologė Jovita Saulėnienė pabandė ieškoti M.K.Oginskio sąsajų su Klaipėda. Muzikavo dainininkė Giedrė Zeicaitė, pianistės Šviesė Čepliauskaitė ir Vaiva Purlytė.

Šeštadienį Klaipėdos universitete (KU) į šventinį renginį rinksis muzikologės profesorės emeritės dr. Daivos Kšanienės kolegos, studentai, bičiuliai, uostamiesčio kultūrinė bendruomenė.

Gražią amžiaus sukaktį švenčiančios prof. D.Kšanienės jubiliejiniame vakare dalyvaus ir mintimis apie jubiliatę, jos darbus dalysis muzikologės prof. dr. Danutė Petrauskaitė ir Laima Sugintienė, kompozitorius prof. Remigijus Šileika, doc. dr. Rūta Girdzijauskienė, Klaipėdos savivaldybės Socialinio departamento direktorė Nijolė Laužikienė.

Renginyje koncertuos birbynininkas prof. Vytautas Tetenskas, dainininkai prof. Valentina Vadoklienė ir Mindaugas Gylys, pianistai doc. Janina Neniškytė, prof. Saulius Šiaučiulis ir Miglė Mosėnienė bei kiti.

Renginys vyks KU Mažojoje auloje (Herkaus Manto g. 84) spalio 26 d. 16 val. Įėjimas – laisvas.

Vizitinė kortelė

D.Kšanienė gimė 1943 m. liepos 4 d. Šiauliuose.

Baigė Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, 1965 m. – tuometę Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), J.Gaudrimo muzikos istorijos klasę. Įgijo muzikologės, muzikos istorinių-teorinių disciplinų dėstytojos kvalifikaciją.

1965 m. buvo paskirta dėstyti į Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą.

Nuo 1971 m. – tuometės LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto, nuo 1992 m. – Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto dėstytoja.

1979–1990 m., 1995–2012 m. – KU Muzikos teorijos ir istorijos katedros vedėja.

Nuo 1988 m. – docentė, nuo 1998 m. – humanitarinių mokslų (muzikologija) daktarė, nuo 2002 m. ėjo profesorės pareigas, 2004 m. jai suteiktas profesorės pedagoginis vardas.

Nuo 1972 m. – KU Menų fakulteto tarybos narė, 1990–1995 m. – KU meno ir mokslo reikalų prorektorė. Nuo 2002 m. – KU senato narė, 2007–2012 m. – KU senato pirmininkė.

Nuo 1971 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) narė, 1999–2001 m. vadovavo LKS Klaipėdos skyriui. Suorganizavo tris tarptautinius naujosios muzikos festivalius „Marių klavyrai” (1998, 1999, 2000).

1990–1995 m. – Klaipėdos miesto tarybos narė.

Išleido monografijas „Muzika Klaipėdos krašte“, „Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis“, „Apie muziką ir laiką 1965–2005. Klaipėdos muzikinio gyvenimo fragmentai. Muzikinės kultūros keliais“, „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos bei kultūros veikėjai“, taip pat vadovėlių, mokomųjų knygų.

Apdovanojimai: Dr. Vydūno literatūrinė-mokslinė premija už mokslinį rankraštį „Muzika Mažojoje Lietuvoje“ (JAV, Čikaga, 2001), LKS (V.Landsbergio fondas) įvertinimas už geriausią Lietuvos muzikologinį darbą – monografiją „Muzika Mažojoje Lietuvoje...“ (2004), Ievos Simonaitytės literatūrinė premija (2004), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius (2008); Klaipėdos kultūros magistrė (2004).