Ši iškili asmenybė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos meno istorijoje: tapytojas avangardistas, studijavęs Paryžiuje, padėjęs pagrindus Lietuvos vitražo mokyklai, Lėlių teatrui, yra pirmojo marionečių garsinio filmo “Storulio sapnas” autorius, užpatentavęs savo marionetes JAV.

Ilgą laiką nepelnytai buvęs šešėlyje, jis vertas kur kas didesnio dėmesio, nes visada žengė priekyje visų, daug ką darydamas pirmas, nevengdamas eksperimentuoti, atrasti, tuo pačiu būdamas puikiu pedagogu, išugdžiusiu iškiliausius Lietuvos menininkus, vitražistus, monumentalistus, tapytojus.

Nuo šiol jo vardas bus tinkamai pagerbtas gimtinėje.

Lai garsas apie S. Ušinską pasiekia atokiausius Lietuvos kampelius ir kelia pasididžiavimą šiuo Žiemgalos sūnumi.

Paminklo S. Ušinskui Akmenėlių dvare autorius - skulptorius Danielius Sodeika, o marionetė Arkliukas atspindi ir turi didžiojo artdeko menininko charakteringiausius kūrybos bruožus. Meno kūrinyje labai svarbu momentinė asociacija ir autoriaus stilistikos identifikavimas, o būtent marionetės yra unikalus S.Ušinsko skiriamasis ženklas, joms būdingas savitumas, nesupainiojamas su niekuo.

Todėl skulptoriaus pasirinkimas buvo neatsitiktinis.

Atsižvelgiant į vietą, kurioje stovės D. Sodeikos skulptūra, čia labai svarbus santykis su supančia aplinka. Kadangi tai dvaras, kuriame laikomi žirgai, Arkliukas organiškai taps jo dalimi bei ženklu.

Skulptorius jautriai atsižvelgė į skulptūros mastelį, planuodamas jos dydį. Tai turėtų būti vaikams pasiekiamas aukštis, kad galima būtų ant jo užlipti “pajoti”, kaip jo spektaklio “Silvestras Dūdelė” personažas, kad skulptūra būtų betarpiška. Tuo pačiu medžiaga, iš kurios bus daroma, betonas, turi platų panaudojimo spektrą: į jį galima dėti pigmento, suteikiant spalvą, nušlifuoti kaip teracą, dėti priedus, išgaunant įdomias tekstūras ir granito, marmuro įspūdį.

Betonas jautriai atkartoja skulptūrinius niuansus, jis puikiai tinkamas lauko skulptūroms (Kauno meno mokyklos tvoros pelėdos, tarpukario Kauno Ramovės skulptūros, Banko pastato figūrinė kompozicija). Dvaruose daugybė parko skulptūrų buvo iš betono. Tai medžiaga, naudojama nuo Romos imperijos laikų.

Skulptorius nori kiek įmanoma labiau priartinti meno kūrinį prie originalo, panaudoti spyruoklių motyvą, kurios yra S.Ušinsko išradimas marionetėse, praplėtęs jų funkciją ir išraiškingumą.

Postamentas neturėtų atskirti meno kūrinio nuo žiūrovo, o tik palengvintų betarpišką sąlytį, vaikams suteiktų galimybę prieiti, liesti ir teiktų džiaugsmą. Visiems be išimties.

Tai bus pirmasis ir vienintelis toks kūrinys Lietuvoje, skirtas marionetei bei vienas iš nedaugelio, esančių pasaulyje.

Ši instaliacija – galerijos projekto "Nedaloma istorija", taip pat Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio šventės dalis.

(Ne)amžinosios girios

Trečiojo aukšto galerinė erdvė – tarsi miškas, tačiau negyvas. Gulintys, kabantys, prikalti medžių kelmai su styrančiomis į šalis sudžiūvusiomis šaknimis – lyg motyvas iš siaubo pasakos, kurioje miškas klaidus, tamsus ir pavojingas. Tačiau literatūriškas pirmasis įspūdis – neteisingas. Pasakoms skulptorius vietos nepalieka.

Projekto "Šaknys" istorija prasidėjo prieš septynerius metus, kai D.Sodeika paliko Kauną ir persikėlė gyventi į kaimą. Apsigyvenus toliau nuo miesto, pasikeitė ne tik menininko požiūris į gamtą, miškus, medžius, tačiau ši permaina paskatino pakeisti ir estetinį suvokimą, kas yra gražu, kas – ne.

"Remiantis archeologiniais duomenimis, vietovė, kur gyvenu dabar, yra potvynio zonoje. Senais laikais Kauno miestą supo amžinosios girios. Tai girios, turėjusios storą humuso sluoksnį, todėl pavasario metu visa gamtoje buvusi drėgmė susigerdavo į šį sluoksnį ir potvynis būdavo minimalus. O kai Lietuva įstojo į ES, labai padidėjo medienos eksportas, girios buvo masiškai naikinamos ir medienos pradėjo trūkti. Nyko humuso sluoksnis, todėl potvynio žala smarkiai išaugo", – pasakoja menininkas.

Jo teigimu, išraudami, nukirsdami medžius, mes nutraukiame istorijos tąsą ir toje vietoje jau niekada niekas nebeišaugs. "Dabartiniai miškai yra monokultūrinis košmaras, o senais laikais greta aukštaūgių pušų, pradėdavo glaustis ąžuolai, atsirasdavo krūmynai, apsigyvendavo laukiniai žvėrys – grožis toks, kokio niekada nepamatysi", – dėsto D.Sodeika.

Tokie, kokie esame

Siekdami vėl priartėti prie pirmapradžio grožio, labiau atsigręžiame į save, sąmoningai atsiribodami nuo šio laikmečio neribotų galimybių, kurias mums (į)siūlo populiarioji kultūra, pradedame pastebėti, kas esame ir kur esame. "Žodis "šaknys" lietuvių kultūroje turi daugybę reikšmių: galime kalbėti apie namus, žmogaus kilmę, kultūrą", – sako D.Sodeika. Žiūrėdamas į medžio šaknis menininkas mato jėgų pasiskirstymą, kurios išlaiko medį: "Todėl jų plastika – masių, krypčių, faktūrų įvairovė yra tokia didelė."

"Šiandien gyvename gerai – ant visko, kas gatava, todėl galime užmiršti praeitį, negalvoti apie ateitį. Tačiau mes iš kažkur atsiradome, todėl turime jausti istorijos ir kultūros eigą, kuri padarė mus tokius, kokie esame", – nuomone pasidalija D.Sodeika.

Praradome nemažai laiko susižavėję pasauliu, kurį mums sukūrė medijos: pasauliu, kuriame visada šviečia saulė, raibuliuoja žydras vanduo, egzotika ir geras oras, tapo priklausomybe, kuri užtikrina, kad gerai atrodysi (ir galbūt jausiesi) socialiniuose tinkluose. "100 metų sulaukusi atkurtos Lietuvos istorija atskleidžia tai, kad gyvename griovimo amžiuje. Pastebime, kaip, laikui bėgant, viskas keičiasi, todėl kyla klausimas, kokios šiandien yra mūsų vertybės. Ar tai, kas buvo vertinga prieš šimtmetį, išliko svarbu ir šiandien?" – retoriškai klausia menininkas.

Persisotinę pozityvaus gyvenimo, prieš ojektyvus dabar dažniau pasirenkame tai, kas tikra, natūralu, sava. Iš naujo atrasdami save, surandame ir savo ryšį su gimtąja šalimi. Vietoj egzotikos, pasirenkame namus, kuriuose jaučiamės saugūs.

Vietoj egzotikos, pasirenkame namus, kuriuose jaučiamės saugūs.

Kita linija

Projektas "Šaknys" žiūrovui gali atverti ne vieną, o keletą asociatyvių krypčių, skatinančių žiūrovą samprotauti ne tik apie save, savo istoriją, vertybes.

"Šaknys" paliečia itin su autoriumi ir jo asmenine patirtimi susijusią temą. "Instaliacijoje atsiskleidžia meno istorijos linija: man baigus studijas ir nutrūkus akademinei mokyklai, parodoje eksponuojamais ready-made objektais demostruoju, kad pamiršau plastinę kalbą, be to, keliu klausimą, ar šiuolaikinis žiūrovas gebėtų perskaityti tai, ką būčiau sukūręs savo rankomis?" – teiraujasi atsakymo skulptorius.

Perskaitytų, jei skirtų tam laiko. Jei užuot ieškojęs asociacijų su virtualios erdvės vaizdais, atsiribotų nuo peršamų patrauklių klišių. Albertas Einsteinas yra pasakęs, kad "(…) vaizduotė apima visą pasaulį. Kai supranti, kaip toli žmonija nuėjo nuo urvinių laikų, pajunti, kokia galinga yra vaizduotė. Tai, ką mes turime dabar, pasiekta dėl mūsų protėvių vaizduotės. Tai, ką mes turėsime ateityje, irgi bus sukurta dėl mūsų vaizduotės."

Kas? D.Sodeikos instaliacija "Šaknys".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki kovo 17 d.

Dėl M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rekonstrukcijos 2006 m. ši ekspozicija buvo uždaryta. "Lūžio kartos vardai" nesiekia atkurti buvusios ekspozicijos. Parodų ciklo tikslas – pristatyti praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio buvusius jaunuosius dailininkus ir jų mokytojus dabartiniame kontekste.

Kaip teigiama parodos anotacijoje, Danielius Sodeika – skulptorius, scenografas, instaliacijų kūrėjas. Skulptoriaus specialybę jis rinkosi 1982 m., kai monumentalių paminklų statymo metu tokia profesija buvo laikoma prestižine. Vis dėlto D.Sodeika pasirinko kitą –  skulptūros kelią, dar studijuodamas susidomėjo mažąja plastika.

Mažojoje plastikoje dominuojanti kiek teatrališka, grakšti, išraiškinga, susimąsčiusi, paslaptinga moters figūra tapo D.Sodeikos kūrybos atpažinimo ženklu. Tačiau tai, kas sovietmečiu buvo monumentaliosios skulptūros šešėlyje, nepriklausomoje Lietuvoje tapo nebereikalinga: "Išmirė mano klientai ir architektai, projektavę tokius namus, kuriuose būdavo galima pritaikyti mažąją plastiką", – sako autorius.

Iš bronzos liedamas teatrališką mažąją plastiką, D.Sodeika įsitraukė ir į teatro pasaulį – pradėjo kurti skulptūriškas scenografijas. Skulptūriškas, nes scenos erdvė, apšvietimas, veiksmas sudarydavo scenografijos visumą. D.Sodeikos scenografijos gyvybę įgaudavo tik spektaklio metu. Šį kūrybinį etapą menininkas vadina jau baigtu.

D.Sodeiką taip pat galima pristatyti kaip atminimo ženklų kūrėją. Skulptorius juos kuria Lietuvos istorijai, kultūrai ir menui atminti. Vieni didžiausių D.Sodeikos darbų – suoleliai-knygos Kauno krašto savanoriams, Vyčio Kryžiaus kavalieriams, pastatyti 2015 m. įvairiose Kauno rajono vietose. D.Sodeika yra 2011 m. Vilniuje šalia Lukiškių aikštės pastatyto paminklo Vytautui Kernagiui ir visai laisvai "Brodo" kartos dvasiai autorius.

Kas? D.Sodeikos paroda. Iš ciklo "Lūžio kartos vardai".

Kur? Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje.

Kada? veikia iki birželio 5 d.

Skulptoriaus Danieliaus Sodeikos paroda, tęsianti ekspozicijų ciklą "Lūžio kartos vardai", – atvira žiūrovui, nesiūlanti jam laikytis instrukcijos.

Ribas griaunanti emocija

Apsilankymas parodoje – tai pažinimo procesas, kuriame dalyvauja autorius ir žiūrovas. Remdamasis ekspozicijos anotacija, kūrinių pavadinimais, darbų išdėstymu erdvėje, žiūrovas seka parodos autoriaus instrukcija. Tačiau nuorodų ieškojimas ir jų laikymasis riboja ir patį autorių, ir į jo kūrinius žiūrintį žiūrovą. Menas turėtų skatinti naujų suvokimo erdvių kūrimąsi, kuris remiasi intelektu ir emocijomis. Paroda nėra uždaras laukas. Tai procesas, kuris nesibaigia išėjimu iš ekspozicinės erdvės.

"Menas veikia per emocionalųjį centrą. Emocionalumas leidžia informaciją greičiau priimti ir pasisavinti. Įdomu, kaip ši paroda gali praplėsti suvokimo ribas: mano pasaulio suvokimas plečiasi dėl žiūrovų pasaulio suvokimo. Nesvarbus yra išorinis vertinimas, svarbiau – šioje vietoje sukurti papildomą realybę", – į komentarą, jog parodoje prie kiekvieno kūrinio nėra pavadinimų ir anotacija nekabo pastebimoje vietoje, atsako menininkas.

D.Sodeikos ekspozicijos architektūra primena instaliaciją. "Visi ekspozicijoje esantys darbai yra kurti būtent šiai galerijos erdvei, kuri nulėmė ir eksponavimo sprendimus", – sako skulptorius.

Širdys

Autoriaus kuriama papildoma realybė atsiskleidžia instaliatyvioje erdvėje, kurios visumą formuoja pagrindinis kūrinius jungiantis dėmuo – medžiagiškumas. Kaulai, medis, plienas, geležis, bronza perteikia skirtingas kūrinių emocijas, kurios yra vizualizuojamos per archetipinį simbolį – širdį.

"Sakoma, jog širdis turi savo protą, nes gali plakti atskirai nuo viso organizmo. Jei žmogui persodina kepenis – lyg ir nieko tokio, jos prigyja, jei persodina širdį – kažkas pasikeičia. Tai įdomus simbolis", – mintimis dalijasi menininkas.

Žiūrovui nedidelėje erdvėje būti apsuptam skirtingose materijose sukurtų širdžių – neįprastas jausmas. D.Sodeika sujudina tradicinį šio simbolio įsivaizdavimą (širdį įprasta matyti pliušinę, popierinę, stiklinę ir pan. – švelnią, trapią) per medžiagiškumą suteikdamas jam erdviškumą, svorį ir emociją. Medinė, plieninė, kaulinė širdys perteikia platų jausmų spektrą, kurį gali patirti žmogus su sąlyga, kad yra atviras jį formuojančioms patirtims.

Buvimas erdvėje, kurioje skirtingos emocijos veikia vienu metu – sunkus patyrimas, sukuriantis chaosą mintyse, bet tuo pat metu vidumi žiūrovas tai priima kaip natūralų dalyką: išgrynintas jausmas, kurį galima būtų įvardyti vienu žodžiu, neegzistuoja.

Neretai meilė, širdgėla, skausmas apima keletą ar kelioliką vienu metu patiriamų emocijų. Jei skulptoriaus parodoje žiūrovas atsiribos nuo proto ribotumo, dėmesį sutelkdamas į savo sielą ir jausmus, tuomet iš D.Sodeikos ekspozicijos jis išeis atvėręs dar vienas duris į gilesnį, jautresnį savęs ir aplinkos pažinimą.

"Man įdomu kurti emociją. Esu dirbęs su įvairiomis medžiagomis. Medžiagiškumas – tai įvairūs tos pačios problemos sprendimo būdai. Problema yra mano paties ribotumas, aš suvokiu taip, kaip suvokia D.Sodeika, o kultūra suteikia galimybę praplėsti suvokimą. Suvokimo plėtimas ir santykis su kitais žmonėmis yra pats didžiausias malonumas, nors ir skaudu, nes kenčia ego. Norėtųsi būti pačiam teisiausiam", – papildo autorius.

"Viktorija"

Empatiškesnį požiūrį į supančią aplinką skatina skulptoriaus kūrinys "Viktorija". Tai tekstilinė judesyje sustingusios, pakumpusios moters figūra.

"Skulptūra yra sukurta iš senyvo amžiaus, mirusios moters rūbų kolekcijos, kurią gavau dovanų: kiekvienas rūbas jo šeimininkės buvo pasirenkamas su didele meile, jį saugant. Kūrinys perteikia emociją, jog visą gyvenimą gyveni, kaupi ir vieną dieną nieko nebereikia. Man aktuali senatvės, gyvenimo prasmės tema", – darbą apibūdina menininkas.

D.Sodeikos "Viktorija" – senyvo žmogaus, jo egzistencijos simbolis. Menininkas savo kūriniui nudiria odą, pašalindamas apsaugą, atskleisdamas senyvo žmogaus pažeidžiamumą, silpnumą.

Nors skulptūroje moters kūnas pavaizduotas judesio poza, jos kojos yra pritvirtintos prie metalinės plokštės – apribojant judesio laisvę. Nukreipęs žvilgsnį po moters pėdomis, žiūrovas pamatys tuščiavidurių langelių taką ("Klases", kurias daug kas žaidė vaikystėje), vedantį iš ekspozicijos erdvės į išorę. Tai tarsi suteikia galimybę skulptūrai išjudėti, o gal veikiau tai yra galimybė prisiminti praeitį ar apie gyvenimą pagalvoti kaip apie žaidimą: kiekvienas judame į priekį, kol esame kažkam reikalingas, kai nuo mūsų nusigręžia – sustingstame vietoje, lyg skaudžios emocijos surakintų visą kūną.

"Didžioji dalis žmonijos senatvės vengia. Senyvam žmogui nėra galimybės pasidalyti savo gyvenimiška patirtimi. Aukštuomenė visada rašė savo genealogijos istoriją tam, kad galėtų perimti praėjusių kartų patirtį, o šių dienų tendencija – nematyti senyvo žmogaus – yra žiauri", – sako autorius.

D.Sodeikos parodoje išryškėja žmogaus, kaip jaučiančios ir atjaučiančios būtybės tema. Jausmai ir emocijos sukuria patirtis, kurios tęsia kiekvieno iš mūsų istoriją. Unikalią, prasmingą ir įdomią, kuria galime dalytis vieni su kitais, turėdami tikslą – patirti gyvenimą, jo įvairialypiškumą. "Tai, ką menininkas norėjo pasakyti, žiūrovas ne supranta, bet pajaučia", – teigia skulptorius.