Vokietijos parlamentas antradienį užbaigė tris mėnesius po rinkimų tvyrojusį netikrumą - Angela Merkel trečiai kadencijai išrinkta kanclere. Dar ketverius metus dirbsianti kanclerė buvo perrinkta 462 balsais žemutiniuose parlamento rūmuose Bundestage. Prieš jos perrinkimą balsavo 150 deputatų, o dar devyni susilaikė.

"Didžioji koalicija"

Po rugsėjo 22 d. įvykusių Vokietijos parlamento rinkimų analitikai neabejojo, kad A.Merkel, ko gero, prašys SPD paramos. Kito scenarijaus nebuvo, nors CDU solidžia persvara laimėjo rinkimus.

Iki rinkimų CDU ir CSU sąjungininkai parlamente buvo laisvieji liberalai. Tačiau šie į parlamentą nepateko, todėl A.Merkel teko ieškoti, kas juos pakeis. Žalieji? Tokia galimybė, regis, buvo svarstoma, tačiau šie patys nepanoro derėtis.

Radikalia kairiąja partija vadinama "Die Linke"? Vargu ar konservatoriai iš viso svarstė šį variantą. Liko kairieji, tačiau nuosaikūs socialdemokratai.

Taigi CDU, CSU ir SPD sudarė sąjunga. CDU ir SPD – didžiausios Vokietijoje politinės jėgos. Tiesa, nors laikomos politinėmis priešininkėmis, dažniausiai jų pozicijos daugeliu klausimų sutampa. Sutapo jos ir 2005–2009 m., kai buvo sudaryta identiška "didžioji" koalicija. Jai taip pat vadovavo A.Merkel.

Nesutarimų tarp SDP ir CDU vidaus politikoje buvo, tačiau, pasak partijų vadovų, juos pavyko išspręsti.

Tiesa, diskusijos nebuvo paprastos. Partijos kalbėjosi dėl pozicijų beveik penkias savaites, o galutinis sprendimas buvo priimtas po 17 valandų įtemptų derybų naktį. Susitarimo tekstas – 185 puslapių programa. Kai kas sakė, kad derėtis jau niekas nebeturėjo jėgų.

Partijų vadovai gyrė susitarimą. Sigmaras Gabrielis, SPD vadovas, sakė, kad išsiderėjo iš konservatorių solidžių pažadų. CDU atstovas Peteris Altmaieris pavadino susitarimą puikiu rezultatu. Gyrė susitarimą ir CDU generalinis sekretorius Hermannas Gröhe bei partijos frakcijos vadovas parlamente Thomas Oppermannas.

Rado kompromisą?

Taigi, už borto po rinkimų liko kairioji "Die Linke", taip pat Žaliųjų partija. Kartu šios partijos turi 127 balsus. Sudėjus juos su SPD, tai būtų absoliučią daugumą turintis blokas. Vis dėlto SPD nusprendė kitaip.

Apklausos po rinkimų rodė, kad 66 proc. vokiečių pritaria "didžiajai" koalicijai. Tiesa, šiuo metu palaikymas kiek sumenko. Jis siekia 55 proc. Maža to, 43 proc. vokiečių neatmetė galimybės, kad galėtų būti surengti ir nauji rinkimai.

Turbūt daugiausia CDU ir SPD ginčų sukėlė minimalios algos klausimas. SPD norėjo, kad minimali alga būtų fiksuota visoje šalyje.

Sutarta, kad šios iniciatyvos vykdymas bus kol kas atidėtas, tačiau SPD pasiūlymas nebus numarintas. Iki 2017 m. Vokietijoje turėtų būti nustatytas fiksuotas 8,5 euro už valandą minimalus atlygis darbuotojams.

Tiesa, partijų susitarimas numato įvairių išimčių – pavyzdžiui, pereinamąjį laikotarpį, tad skubos tvarka nebus vykdomas.

Šis nutarimas – koziris SPD vadovo S.Gabrielio rankose, bandant įtikinti partiją, kad ši palaikytų naująją koalicijos sutartį.

SPD narių gretose "didžiosios" koalicijos scenarijus nelabai mėgstamas. Daugelis socialdemokratų mano, kad konservatoriai pernelyg dominuos koalicijoje, kaip buvo iki 2008 m. Dėl to 2009 m. rinkimuose SPD prarado nemažos dalies rinkėjų paramą.

Vis dėlto minimalaus atlygio reforma galėtų padėti socialdemokratams susigrąžinti prarastą elektoratą. Ypač Rytų Vokietijoje, kur žmonės gauna mažesnes algas.

Abi partijos sutarė pensijų sistemą reformuoti taip, kad patenkintų tiek konservatorių, tiek socialdemokratų rinkimų nuostatas. CDU buvo svarbesnis vaikus auginančių tėvų pensijų klausimas, o SPD – pensinio amžiaus ir darbo stažo problemos.

Pavyko išspręsti ir valstybės skolų bei mokesčių kėlimo klausimus.

Socialdemokratus konservatoriai prieš rinkimus kritikavo už tai, kad tie siekia išpūsti valstybės biudžetą didindami išlaidas socialinėms reikmėms, todėl Vokietijoje neišvengiamai bus keliami mokesčiai.

Vis dėlto galutiniame susitarime numatyta, kad mokesčiai keliami nebus. Taip pat įsipareigota, kad valstybės skolos dėl socialinių reformų neaugs.

Galiausiai patvirtintas susitarimas dėl atsinaujinančių išteklių energetikos. Jame numatoma, kad iki 2030 m. iš atsinaujinančių šaltinių Vokietijoje bus gaminama net 60 proc. elektros energijos. Beje, socialdemokratai siekė 75 proc., o CDU – 55 proc. Taigi, regis, buvo rastas kompromisas.

SPD ir "Die Linke"?

SPD ir "Die Linke"?

Vis dėlto nuogąstaujama, kad CDU ir SPD susitarimas gali būti laikinas. Esą SPD gali atsigręžti kairiosios partijos "Die Linke" ir žaliųjų pusėn, jei matys, kad konservatorių veiksmai jiems nepriimtini.

Toks kairiųjų susitarimas prieš 2017 m. rinkimus sujauktų A.Merkel kortas, todėl kai kurių ekspertų vadinamas laikrodine bomba po kanclerės kėde.

Tiesa, kol kas SPD sakė, kad neketina formuoti sąjungos su "Die Linke", nes pastarosios politiniai reikalavimai – nerealūs. Pavyzdžiui, "Die Linke" nori, kad Vokietijos kariuomenė nedalyvautų jokiose karinėse operacijose kitose pasaulio šalyse. Taip pat ši pacifistinė partija pasisako prieš Vokietijoje pagamintų ginklų eksportą, nori, kad iš Vokietijos teritorijos būtų tučtuojau išgabentas JAV branduolinis ginklas, o NATO karinis blokas – paleistas.

Kalbant apie nacionalinę valdžią, SPD su tokiais reikalavimais nenorėtų sutikti, tačiau Vokietijos žemėse SPD ir "Die Linke" bendradarbiauja. Rytiniame Leipcigo mieste SPD partijos kongresas neseniai patvirtino, kad svarstys galimybę sudaryti koaliciją su "Die Linke".

Faktiškai SPD, "Die Linke" ir Žaliųjų partijos, jei nuspręstų suvienyti jėgas, galėtų eliminuoti iš valdančiųjų konservatorius. Trys kairiosios partijos turėtų parlamente 320 vietų, o daugumai reikia 316.

O konservatoriai, jei sujungtų visas jėgas, teturėtų 311 vietų. Tačiau kol kas analitikai abejoja, kad SPD ateityje ryžtųsi sudaryti koaliciją su "Die Linke" nacionaliniu lygmeniu. Nebent arba SPD, arba "Die Linke" smarkiai pakoreguotų savo politikos prioritetus.

SPD žaidimai

"Die Linke" korta, kaip spaudimo konservatoriams priemonė, SPD – svarbi. Nenuostabu, kad ja buvo pasinaudota derybose dėl "didžiosios" koalicijos.

Žinoma, tai sukėlė konservatorių pasipiktinimą. "Tai įžeidžiama", – per derybas piktinosi CSU generalinis sekretorius Alexanderis Dobrindtas.

Po šių SPD manevrų konservatorių stovykloje pasirodė abejonių dėl būsimos koalicijos. Esą SPD – nepatikima partnerė.

CDU ir CSU lyderiai net buvo jų partijų kolegų paraginti skubiau megzti ryšius su žaliaisiais.

ES komisaras Güntheris Oettingeris pabrėžė, kad SPD neturėtų grasinti konservatoriams.

"Konservatoriai SPD suteikė daug nuolaidų. S.Gabrielis turėtų susilaikyti nuo grasinimų, naudodamas "Die Linke" kortą", – pabrėžė G.Oettingeris.

Tačiau nemažai SPD narių ragina partijos vadovus formuoti kairiųjų stovyklą, užuot meilikavus dešiniesiems konservatoriams.

"Aš asmeniškai raginčiau S.Gabrielį ieškoti ryšių su "Die Linke", – svarstė Janas Stössas, Berlyno SPD regioninės organizacijos vadovas.

Vis dėlto analitikai mano, kad CDU baimė dėl koalicijos ateities pernelyg išpūsta.
Pasak ekspertų, "Die Linke" reikės daug laiko, kol ši partija nuties tiltus link SPD. Tiesa, "Die Linke" vienas vadovų Gregoras Gysi pabrėžė, kad partija būtent šia linkme ir dirba.
"Partija šiuo metu išgyvena vieną sudėtingiausių savo istorijos laikotarpių", – pripažino "Die Linke" frakcijos parlamente vadovas.

Žalieji atsisakė pasiūlymo

O Žaliųjų partijos vadovai, regis, ketina tenkintis opozicijos vaidmeniu. Tiesa, kol kas. Galbūt, kaip svarsto analitikai, žalieji galėtų priimti CDU pasiūlymą prieš 2017 m. rinkimus arba po jų?

Žaliųjų partijos nariai tokios galimybės neatmetė. Beje, žaliųjų ir CDU koalicija Vokietijoje – ne naujiena. Ji vadinama "picos sąjunga", nes pirmąsyk apie galimybę bendradarbiauti partijų vadovai tarėsi viename itališkame restorane Bonoje praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje.

Dabar kalbama, kad abi partijos gali atnaujinti diskusijas. Svarbu ir tai, kad CDU su Žaliųjų partija bendradarbiauja egioniniu lygmeniu.

Apie diskusijas su žaliaisiais kalba ir CDU antrinė CSU partija.

"Mūsų tikslas – kalbėtis ir sudaryti tam tikrus įsipareigojimus. Mes norėtume rasti galimybę suderinti pozicijas, kartu norime labiau pažinti vieni kitus", – kalbėjo CSU atstovas Jensas Spahnas.

Pasak konservatyvių partijų atstovų, tiek žalieji, tiek jie norėtų, kad diskusijose dalyvautų ir radikalesnes pozicijas turinčių partijos narių, kurie pristatytų savo argumentus ir būtų galima rasti sąlyčio taškų.

R.Vilpišauskas: "Didžiosios koalicijos kelia tam tikrą ideologinę sumaištį"

R.Vilpišauskas: "Didžiosios koalicijos kelia tam tikrą ideologinę sumaištį"

Kaip koalicijos dėlionę Vokietijoje vertina Lietuvos ekspertai? Pokalbis apie tai – su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriumi, profesoriumi, socialinių mokslų daktaru Ramūnu Vilpišausku.

Kodėl dešinieji?

– Kodėl Vokietijoje, taip pat Austrijoje gan įprasta sudaryti vadinamąsias vaivorykštės koalicijas? Juk socialdemokratai, logiškai mąstant, galėtų rinktis labiau kairiosios pakraipos partijas, pavyzdžiui, "Die Linke", tačiau jiems kažkodėl priimtinesnė sąjunga su Angelos Merkel konservatoriais ir krikščionimis. Galų gale, juk socialdemokratai sudaro koalicijas su "Die Linke" žemių parlamentuose?

– Kalbant apie šiuos rinkimus, rodos, abi didžiausios partijos – ir krikščionys demokratai, ir socialdemokratai – buvo iš anksto atmetę koalicijos su "Die Linke" galimybę dėl šios partijos sąsajų su buvusios Rytų Vokietijos komunistais. Kaip daugelis ir tikėjosi, buvo grįžta prie jau anksčiau išbandytos idėjos sudaryti vadinamąją didžiąją koaliciją tarp pagrindinių dešinės ir kairės partijų. Kai kas šią tradiciją sieja dar su pokario Vokietijos elito siekiu kurti šalyje konsensusu pagrįstą politiką stengiantis išvengti nukrypimų į kraštutinumus (kraštutinę dešinę ar kairę). Veikiausiai toks paaiškinimas ir atsako į klausimą, kodėl tapo įprasta sudaryti tokias koalicijas tarp dominuojančių arčiau centro esančių Vokietijos politinių jėgų, paprastai laiminčių rinkimus. Be to, yra ir gana paprasta aritmetinė priežastis – nuo 1957 m. nė viena partija Vokietijoje nėra turėjusi absoliučiosios daugumos vietų parlamente.

Didžioji koalicija Lietuvoje?

– Ar tampa sudėtingiau didžiosioms partijoms vykdyti savo programą, kai jos sudaro didžiąją koaliciją? Galbūt ir Lietuvoje būtų logiška sudaryti didžiąsias koalicijas tarp socialdemokratų ir konservatorių? Juk abi partijos dažnai sutinka dėl daugelio strateginių klausimų, dažniau skiriasi taktiniai ėjimai.

– Partijoms tenka ieškoti kompromisų – pavyzdžiui, dešinieji gali sutikti su minimalaus atlyginimo įtvirtinimu Vokietijoje, o kairieji gali atsisakyti siūlymų kelti mokesčius. Be to, kaip parodė ankstesnės panašios koalicinės vyriausybės, kuriai nuo 2005 iki 2009 m. irgi vadovavo A.Merkel, patirtis, mažesnis koalicijos partneris gali prarasti populiarumą, nes artėjant rinkimams negali pernelyg aštriai kritikuoti valdančiųjų (nes yra tarp jų) ir dėl to yra mažiau matomas.

Tai viena priežasčių, kodėl kitose šalyse panašios didžiosios koalicijos nesusiformuoja arba išyra artėjant rinkimams. Dėl šios priežasties ir Lietuvoje nebuvo suformuota dešiniųjų ir kairiųjų koalicija, o Gedimino Kirkilo vyriausybė, kurį laiką turėjusi Tėvynės sąjungos paramą Seime, artėjant 2008 m. rinkimams ją prarado.

Didžiosios koalicijos kelia tam tikrą ideologinę sumaištį ir apsunkina rinkėjų galimybes susivokti, kas kokias idėjas palaiko. Kita vertus, jos gali būti naudingos sutariant dėl strategiškai svarbių ilgalaikių projektų – nuo naystės ES ir NATO iki energetinių projektų ar struktūrinių reformų.

Europos politika

– Ar reikėtų laukti kokių nors reikšmingų pokyčių vadinamojoje Vokietijos Europos politikoje?

– Atrodo, kad Vokietijos Europos politika smarkiai nesikeis, nes socialdemokratai pernelyg nespaudė A.Merkel ir jos kolegų imtis didesnio perskirstymo tarp euro zonos šalių, sparčiau kurti fiskalinę sąjungą su euro zonos biudžetu ar keisti požiūrį į Europos centrinio banko veiklą. Tad tikėtina, jog ir suformavus naują vyriausybę Vokietijos vadovai atsargiai pasvers bet kokį naują žingsnį link tolesnės integracijos, pirmiausia kuriant bankų sąjungą. Politikos tęstinumas ypač tikėtinas, jei finansų ministru ir toliau išliks Wolfgangas Schäuble.

– Kiek pasikeitusi, arba, tiksliau, atsinaujinusi, valdžia Vokietijoje turės įtakos Lietuvai? Juk kalbame apie ES ekonomikos variklį – Vokietiją?

– Abejoju ar nauja Vyriausybė smarkiai keis Vokietijos ekonomikos politiką ir ar tai pajus Lietuvos įmonės. Manau, kad Lietuvai svarbiausia bus naujos Vokietijos požiūris į santykius su Rusija.

Socialdemokratai tradiciškai labiau akcentuoja verslo ryšius su Rusija ir mažiau kalba apie demokratijos principų laikymąsi nei A.Merkel krikščionys demokratai. Bet gali būti, kad po pastaraisiais mėnesiais Rusijos vadovų taikytos agresyvios politikos Rytų partnerių bei Lietuvos atžvilgiu Vokietijos socialdemokratų požiūris į Rusijos valdančiuosius irgi gali keistis.