Atvirų pasakojimų apie gyvenimą su DŽS viešojoje erdvėje nelabai rasime – žvaigždės ir nuomonės formuotojai (angl. influencer) noriau dalijasi patirtimis apie depresiją ar alergiją. Kas gi trokšta pranešti apie viduriavimą, vidurių užkietėjimą, pilvo spazmus, raižymą ir pūtimą, diskomfortą virškinamojo trakto srityje, ką patiria DŽS kamuojamas žmogus.

Apie DŽS pasakoja Lietuvos sveikatos universiteto (LSMU) Kauno ligoninės gydytoja dietologė Auksė Gečionienė – viena iš keturių Lietuvos gydytojų, turinčių Europos klinikinės mitybos ir metabolizmo studijų diplomą.

– Ar daug žmonių, kuriuos vargina DŽS simptomai, kreipiasi į gydytojus specialistus?

– Statistiškai DŽS diagnozuojamas beveik pusei pacientų, kurie dėl vienokių ar kitokių negalavimų, žymiai bloginančių gyvenimo kokybę, ribojančių aktyvios veiklos galimybes, ateina ieškoti pagalbos pas gydytoją gastroenterologą. Jei atlikus endoskopinius žarnyno tyrimus nerandama jokios patologijos, galima įtarti DŽS. Skaičiuojama, kad būklė vargina apie trečdalį mūsų populiacijos, o maždaug 10 proc. šių žmonių DŽS simptomatika išreikšta labai stipriai. DŽS galima įtarti vos ne kas antram tam tikros profesijos atstovui. Tai – žmonės, turintys labai aiškią sustyguotą dienotvarkę ir dirbantys protinį darbą. Nesusidūrusieji su šiuo sindromu vargu ar įsivaizduoja, kaip jaučiasi tas, kurį vargina minėto sindromo simptomai, žmogus nelinkęs pasakoti apie tai, kad tam tikrose situacijose jo gyvenimo kokybė yra labai prasta.

Auksė Gečionienė.

– Teigiama, kad DŽS gali atsirasti dėl streso, skubėjimo, įtampos, net vaikystės traumos. Kaip jūs apibūdintumėte rizikos grupę?

– Kaip minėta, DŽS dažniausiai užklumpa žmones, kurie dirba protinį, intelektinį darbą ir turi labai aiškią, disciplinuotą dienotvarkę, nusistovėjusią rutiną: tuo pačiu laiku eina miegoti, keliasi, tuštinasi, pusryčiauja, vyksta į darbą (dažniausiai sėdimą), išbūna biure nuo 8 iki 17 val. Kad režimas, griežta dienotvarkė gali skatinti negalavimą, skamba paradoksaliai, bet tokie yra tyrimų duomenys, tai mes pastebime klinikinėje praktikoje. Šis sindromas pradeda reikštis brandesniame nei studentiškas amžiuje, nuo, sakyčiau, 30–35 metų, kai gyvenime atsiranda tvarka. Jaunesniame amžiuje, kai daug blaškymosi, chaoso, dėl DŽS beveik niekas nesiskundžia, jo nepastebi. Tokiu gyvenimo etapu gali varginti kiti virškinimo trakto negalavimai ar skausmai, bet ryškių, dėsningų simptomų dar nebūna. DŽS išlenda, kai gyvenimas nusistovi ir žmogus pradeda gyventi pagal įprastą, kasdien vienodą rutiną. Paprastai tai nutinka įpusėjus ketvirtą dešimtį, vėliau DŽS simptomai stiprėja.

– Kuo pasireiškia DŽS ir kaip jaučiasi simptomų patiriantis žmogus?

– Kol dienos bėga įprastu ritmu, DŽS gali beveik nepasireikšti. Žmogus įprastai laikosi vadinamosios tualeto higienos: ryte prieš išeidamas į darbą išsituština (kartais kelis kartus) ir daugiau apie savo virškinimo traktą dieną nebegalvoja. Protinį darbą dirbantys žmonės, visą energiją skiriantys smegenų sričiai, apskritai įprastomis dienomis mažai jaučia savo kūną. Daugiau apie jį galvoja, kai juda ar sportuoja, bet darbo metu, jei nieko neskauda, kūnas lieka kažkur nuošalyje su visais savo pojūčiais. Tas nuolatinis disbalansas įjautrina žarnyną. Tuomet, pasikeitus aplinkai, rutinai, dienos režimui, pavyzdžiui, keliaujant, nakvojant ne savo namuose, atvykus svečiams, netgi vėliau atsikėlus savaitgalio rytą, DŽS tarsi išlenda ir prasideda labai nemalonūs dalykai.

Pasireiškiantys simptomai būna keturių tipų. Pirmasis: dažnas tuštinimas, viduriavimas. Tarkime, susiruošė žmogus į kelionę, jau metas išvykti, o jis negali išeiti iš tualeto. Tuštinosi jau 5–6 kartus, viduriuodamas, skausmingai, su spazmais, o vis tiek toliau raižo pilvą ir neslopsta poreikis bėgti į tualetą.

Antrasis tipas: užkietėję viduriai. Įprastą žmogaus rutiną sutrikdė kelionė, jis pateko į kitą aplinką (net nebūtinai svetimą – kad ir atvažiavo pas tėvus į savo vaikystės namus), jo paties namuose apsistojo svečiai. To pakanka, kad žmogus negalėtų išsituštinti ne tik dieną ar dvi, bet ir savaitę ar ilgiau. Todėl tokie žmonės stengiasi nekeliauti autobusu, nemėgsta viešbučių, ypač jei reikia dalytis erdve su svetimu žmogumi, vengia pasilikti svečiuose su nakvyne, taip pat patiria diskomfortą, jei kas nors apsistoja jų namuose ir, tarkime, įprastu jo tuštinimosi metu tualetas užimtas.

Trečiasis simptomų tipas – mišrus, kai, sakykime, prieš kelionę žmogus negali išeiti iš tualeto, nes vargina dažnas tuštinimasis, o kelionės metu iš viso nesituština, neįprastoje aplinkoje vargina labai stiprūs pilvo skausmai, raižymas, spazmai.

Ketvirtasis pasireiškusio DŽS tipas – pilvo pūtimas. Iš tiesų padidėjusio dujų kaupimosi nėra, tačiau žmogaus neapleidžia jausmas, kad jam labai pučia pilvą. Pilvo tempimą, kuris pradeda reikštis pasikeitus rutininėms aplinkybėms, žmogus jaučia kaip nevaldomą pilvo pūtimą – atrodo, kad pilve susikaupė tiek dujų, jog jis vargiai bepajuda, negali valgyti, tuoj sprogs. Ne vienas pacientas pasakojo, kad dėl tokių nemalonumų, nuolat lydėjusių pojūčių iš kelionės grįžo nepailsėjęs, nusikamavęs, irzlus, sublogęs. Nors tyrimai, atlikti sveikiems ir turintiems DŽS žmonėms, parodė, kad pastariesiems dujų kaupimasis nebuvo padidėjęs, daugeliu atvejų net atvirkščiai – jis buvo mažesnis nei sveikųjų, vis dėlto ketvirtojo tipo DŽS simptomai žmogų verčia jaustis taip, tarytum jam pilvo pūtimas būtų nenormaliai didelis. Tokius signalus siunčia jo žarnų receptoriai, kurie yra jautresni, palyginti su sveikaisiais žmonėmis. Galima teigti, kad DŽS susijęs su tuo, kaip žmogus suvokia savo vidų.

– Ar DŽS turi įtakos mityba?

– Be abejo. Varginamiems DŽS žmonėms skiriama FODMAP (angl. fermentable oligo-, di-, mono- saccharides and polyols – tai virškinimo procesams atsparūs ir (arba) fermentacijos procesus skatinantys junginiai) dieta, eliminuojanti tam tikras medžiagas, įjautrinančias žarnyno receptorius. Nesiplėsdama, išvardysiu produktus, kurie sustiprina DŽS. Tai – visas aštrus maistas, svogūnai, česnakai, kopūstinės ir ankštinės daržovės, taip pat ankštiniai pipirai (paprikos), braškės, slyvos, persikai, abrikosai, sultys, gazuoti gėrimai. Šių produktų reikia vengti. Sunku? Yra išlygų. Mes kalbame ne apie radikalų atsisakymą visam gyvenimui, bet apie savo raciono sureguliavimą tada, kai gresia pasireikšti DŽS simptomai. Sakykime, savaitgalį numatyta išvyka, tai FODMAP dietos reikėtų laikytis nuo trečiadienio ar ketvirtadienio, kad būtų išvengta žarnyno jautrumo stresui padidėjimo. Išvykos metu taip pat. Pirmadienį, kai grįžtame į įprastą rutiną ir dienotvarkę, nedidelius šių produktų kiekius galime valgyti be didesnės rizikos sustiprinti simptomus. Jei simptomai labai išreikšti, gali tekti šios dietos laikytis nuolat. Tik reikia nepamiršti, kad apribodami savo racioną, reikiamų maisto medžiagų turime gauti iš kitų produktų, todėl mityba turi būti įvairi, iš leidžiamų produktų reikia stengtis valgyti viską. DŽS turintis žmogus turės laikytis tų principų visą laiką, nes šis sindromas neišgydomas, jį galime tik koreguoti.

– Ar, be maisto raciono, yra kitų DŽS koregavimo būdų?

– Pagal vyraujantį DŽS simptomą pacientui skiriama vaistų: nuo viduriavimo – viduriavimą mažinančių vaistinių preparatų, nuo vidurių užkietėjimo – laktuliozės su dideliu kiekiu vandens. Jokiu būdu negalima gerti vidurius laisvinamųjų vaistų, senos arbatos ar pan., nes prie tokių preparatų organizmas pripranta, o laisvinamieji vaistai dirgina ir taip pernelyg jautrų žmogaus, varginamo DŽS, žarnyną. Nuo vidurių pūtimo, net jei jis tik menamas, taip pat nuo spazmų skiriami dujų kaupimąsi žarnyne mažinantys vaistai, tačiau būtina atminti, kad juos vartoti reikia 6–8 val. iki, pvz., kelionės pradžios, kad spėtų suveikti, kol žmogus pateks į kitą aplinką. Kai DŽS yra sunkiai valdomas dieta, simptominiu gydymu, o simptomų pasireiškimas labai veikia gyvenimo kokybę, būklei stabilizuoti nedidelėmis dozėmis skiriami antidepresantai, nors asmuo neturi jokių depresijos požymių. Jie DŽS atveju turi gerą poveikį.

– Turbūt esate susidūrusi su požiūriu, kad DŽS yra nerimta liga, kurią galima pačiam koreguoti prisirankiojus patarimų internete. Gal iš tikrųjų dėl šio sindromo neverta varginti gydytojų?

– DŽS dažniausiai nustatomas žmonėms, kurie dėl savo būklės kreipiasi į gastroenterologą – simptomai, kaip sakiau, varginantys, skausmingi, smarkiai ribojantys gyvenimo kokybę, tad natūralu, kad žmogus ieško pagalbos. Gydytojas skiria tyrimus. Tai yra kelias, kuriuo reikia eiti, o ne užsiimti savigyda. Po šio sindromo simptomais gali slėptis daug ligų – pradedant uždegiminiais žarnyno procesais, baigiant onkologija ir kt. Tik įsitikinus, kad nėra žarnyno patologijos, galima ir reikia imtis DŽS kontrolės.

Ši liga vis labiau plinta, ypač tarp 20–50 metų žmonių, kurių nuolatiniai gyvenimo palydovai yra stresas ir įtampa. Dirgliosios žarnos sindromas gerokai pablogina šiuolaikinių aktyvių žmonių gyvenimo kokybę, riboja jų aktyvios veiklos galimybes, varžo dienotvarkę. Gydytoja gastroenterologė Dalia Gruslienė atkreipia dėmesį į tai, kas gali sukelti dirgliosios žarnos sindromą, į kokius simptomus reikėtų atkreipti dėmesį, kaip elgtis įtarus šį negalavimą.

– Kas yra dirgliosios žarnos sindromas ir kaip jis atsiranda?

– Dirgliosios žarnos sindromas – tai lėtinis žarnyno veiklos sutrikimas, pasireiškiantis įvairaus intensyvumo pilvo skausmais, susijusiais su nenormaliu tuštinimusi (pakitusiu tuštinimosi dažniu ir išmatų konsistencija). Ligos priežastys ne visai aiškios, bet nustatyti kai kurie veiksniai, neabejotinai turintys įtakos ligos pradžiai ir tolesnei eigai. Vienas pagrindinių – psichologinis. Nuolatinis stresas, įtampa, psichologinis diskomfortas, būsto ar darbo vietos, šeiminės padėties pasikeitimas, netgi vaikystėje patirtos psichologinės traumos gali sukelti cheminių pokyčių centrinėje ir vegetacinėje nervų sistemoje, kurie sutrikdo įprastą, gerai koordinuojamą virškinamojo trakto veiklą.

Išryškėja skausmo suvokimas, kai anksčiau buvę nejuntami žarnų judesiai tampa skausmingi, pakinta žarnyno sekrecinė funkcija, atsiranda žarnų gleivinės mikrouždegimas, ilgainiui pasikeičia įprasta žarnyno mikroflora, gali atsirasti bakterijų pertekliaus sindromas.

Depresija yra kita galima dirgliosios žarnos sindromo priežastis.

Pastebima ir maisto daroma įtaka. Chaotiška mityba arba pernelyg griežtas dietos laikymasis, alkoholio vartojimas ir kiti žalingi įpročiai, gazuoti gėrimai, greitai paruošiamas ir kitas riebus, su cheminiais priedais maistas, per didelis kofeino kiekis „padeda“ atsirasti šiam sindromui.

– Kokie simptomai išduoda dirgliosios žarnos sindromą?

– Dažniausi požymiai yra bent tris pastaruosius mėnesius, ne mažiau kaip tris kartus per mėnesį pasikartojantis pilvo skausmas ir pakitę tuštinimosi įpročiai – viduriavimas arba vidurių užkietėjimas, pasikeitusios išmatos. Taip pat gali būti juntamas pilvo pūtimas, skausmas tuštinimosi metu, neretai atsiranda pojūtis, kad gerai neišsituštinote. Būdingas savijautos pagerėjimas pasituštinus.

Žmonės, sergantys dirgliosios žarnos sindromu, gali jausti ir įvairių kitų negalavimų: galvos, raumenų, krūtinės skausmus, skrandžio negalavimus, gali kankinti nemiga.

Pilvo skausmai gali būti įvairūs – nuo stiprių, beveik sąrėminių, iki sunkiai apibrėžiamo diskomforto. Gali skaudėti įvairias pilvo vietas, tos vietos gali keistis. Šie simptomai nebūtinai turi pasireikšti vienu metu. Įvairiais sindromo periodais jų gali atsirasti kartu, po vieną arba galbūt kurį laiką nepasireikšti visiškai. Dažniausiai nuolat juntamas diskomfortas, susijęs su virškinamuoju traktu, trikdo normalią kasdienę veiklą ir pablogina gyvenimo kokybę, versdamas ieškoti pagalbos. Žmonės, sergantys dirgliosios žarnos sindromu, gali jausti ir įvairių kitų negalavimų: galvos, raumenų, krūtinės skausmų, skrandžio negalavimų, gali kankinti nemiga.

– Kas dažniausiai patiria dirgliosios žarnos sindromą?

– Dirgliosios žarnos sindromas dažniausiai pasireiškia gana jauno amžiaus žmonėms. Pirmieji simptomai pajuntami dar nesulaukus 30 metų. Šis sindromas moterims pasireiškia dažniau nei vyrams. Manoma, kad tam įtakos gali turėti ir moteriški hormonai. Tik Vakarų šalyse moterys šiuo sindromu serga dažniau. Galimas genetiškai paveldėtas polinkis sirgti. Akivaizdi yra užsitęsusios psichologinės įtampos įtaka.

– Ką daryti pajutus dirgliosios žarnos sindromo simptomus?

– Jei atpažįstate simptomus, turite kreiptis į savo šeimos gydytoją ar, jei tik yra galimybė, į gydytoją gastroenterologą, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė. Prieš einant pas gydytoją, rekomenduojama stebėti savo būseną, užsirašyti simptomų kartojimąsi, fiksuoti maisto produktus ar kitus veiksnius, po kurių padažnėja negalavimai.

Taip pat labai svarbu stebėti savo psichologinę būseną ir fiksuoti streso sukėlėjus, kurie turi ryšį su simptomų pasikartojimu, žinoti vartojamus vaistus ir jų poveikį savijautai. Kuo tiksliau ir išsamiau gydytojui papasakosite apie savo savijautą, pateiksite anksčiau atliktų tyrimų rezultatus, tuo greičiau ir tiksliau jis įvertins jūsų būklę, sudarys individualų jūsų ištyrimo planą, o tai leis patikslinti diagnozę, atmesti kitas panašių simptomų turinčias ligas. Tai kitos, sunkesnės ligos, kurias reikia nedelsiant gydyti.

Pavyzdžiui, uždegiminės žarnų ligos (opinis kolitas, Krono liga), celiakija, lėtinis kasos uždegimas, piktybiniai virškinamojo trakto augliai, įvairių vaistų (dažniausiai nuskausminamųjų – nuo uždegimo) sukeltas virškinamojo trakto pažeidimas, žarnyno kraujotakos sutrikimai, žarnyno infekcijos, maisto alergija ir kitoks tam tikrų produktų (pavyzdžiui, pieno) netoleravimas ir kt. Be to, tik gydytojas gali įvertinti, ar simptomai, panašūs į dirgliosios žarnos sindromą, nėra sukelti visai kitų sistemų ligų – skydliaukės hiperfunkcijos ar kitų hormonų disbalanso, kraujo ligų ir (arba) imuniteto nepakankamumo, inkstų funkcijos nepakankamumo ir kt.

– Kaip gydomas šis sindromas?

– Kadangi nėra aiškių ir tikslių dirgliosios žarnos sindromo priežasčių, nėra ir vieno vaisto, gydančio šią ligą. Yra tik šalinantys simptomus vaistai, parenkami kiekvienam ligoniui individualiai. Dažniausiai skiriami žarnų spazmus atpalaiduojantys, raminantys ir subalansuojantys nervų sistemą vaistai, probiotikai, išmatų tūrį didinantys ar rūgimo procesus žarnyne skatinantys preparatai, viduriavimą stabdantys vaistai; kartais tinka ir gydymas vaistažolėmis. Gydymas taikomas labai individualiai, nuolat koreguojamas, atsižvelgiant į paciento savijautą.

Dirgliosios žarnos sindromu sergantys pacientai neretai skundžiasi ir kitų organų ir sistemų sutrikimais, todėl jiems kartais tenka lankytis pas įvairius gydytojus. Siūlau pradėti nuo gydytojo gastroenterologo konsultacijos, tada gali ir nebeprireikti kai kurių kitų konsultacijų.

Nors maistas ir nėra tiesioginė dirgliosios žarnos sindromo priežastis, netinkami valgymo įpročiai prisideda prie simptomų atsiradimo. Tad, pajutus minėtus požymius, patariama subalansuoti mitybą, riboti riebų maistą, atsisakyti gazuotų ir daug kofeino turinčių gėrimų, alkoholio, daug cheminių priedų turinčių maisto produktų. Taip pat labai svarbu stebėti, koks maistas skatina atsirasti simptomus, ir jo vengti. Rekomenduojama valgyti kuo daugiau skaidulų turinčio maisto: visų grūdo dalių dribsnių košių, vaisių ir daržovių, bet vengti didelio kiekio produktų, sukeliančių pilvo pūtimą – kopūstų, pupelių, žirnių. Rekomenduojama išgerti 6–8 stiklines skysčių per dieną. Beje, reikėtų mažinti ir vienu kartu suvalgomą maisto porciją – valgyti po nedaug, bet dažniau (idealu – kas 3–4 val.), neskubant, gerai sukramtant.

– Kiek svarbu vengti streso?

– Tai labai svarbu, siekiant sumažinti simptomų pasikartojimą. Kadangi tai sunkiai reguliuojamas procesas, stenkitės kiek įmanoma vengti stresinių ar įtampą keliančių situacijų, gerai išsimiegokite. Taip pat patartina reguliariai užsiimti malonia fizine veikla – sportas padeda atsipalaiduoti, numalšinti susikaupusią blogąją energiją. Joga arba atpalaiduojamieji masažai taip pat kai kam padeda išsivaduoti nuo įtampos. Gydomąją galią turi ir buvimas gamtoje, įvairi maloni kūrybinė veikla.

Patartina peržiūrėti savo gyvenimo būdą, net perkainoti vertybes, atrasti tikrą gyvenimo džiaugsmą, užsiimti prasminga, malonumą teikiančia veikla nors laisvalaikiu, o jis labai svarbus. Gydomąjį poveikį turi ir bendravimas su bendraminčiais, artimos sielos žmonėmis.

Iš esmės sveika gyvensena yra svarbus būdas atsikratyti nemalonumų sukeliančių simptomų, ilgai išlikti sveikam ir darbingam.

Simptomai, kurių esant reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją:

• kraujavimas iš virškinamojo trakto;

• naktinis pilvo skausmas ir (arba) viduriavimas;

• liesėjimas;

• uždegimo požymiai (karščiavimas, uždegiminiai kraujo rodikliai);

• mažakraujystė;

• nuolatinis sveikatos blogėjimas;

• vyresnis susirgusio žmogaus amžius (daugiau kaip 40 metų);

• naujai atsiradę ir per 1–2 savaites neišnykstantys pilvo skausmai ar tuštinimosi sutrikimai.

Theresa Bartram po gimdymo kentėjo nuo šlapimo nelaikymo, kurį sukėlė šlapimo pūslės prolapsas. Ji ilgai kentėjo nuo galybės su šia diagnoze susijusių problemų, tarp kurių buvo ir skausmingas lytinis aktas. Galiausiai, po septynerių metų susilaikymo ji ryžosi operacijai.

Iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau kartą jos partneris sustingo iš siaubo. Jis atsitraukė nuo moters ir abu pakraupę stebėjo ant paklodės didėjančią kraujo dėmę. Vyro lytiniai organai buvo stipriai sužaloti – kaip teigia pati moteris, iš jų buvo išplėštas nemažas gabalas audinių.

Moteris iš karto suprato, kad siaubingos nakties kaltininkas – per operaciją įstatytas specialus plastikinis tinklelis, skirtas prilaikyti šlapimo pūslei. Visgi, gydytojai po apžiūros pasakė, kad viskas su tinkleliu yra gerai.

„Jausmas buvo toks, lyg ten užsiauginau dantis,“ – pasakojo moteris. Po šešių mėnesių ji išsiskyrė su savo partneriu ir bijojo vėl užsiimti lytiniais santykiais. Ji pradėjo laikytis dietos ir sportuoti, siekdama pagerinti savo savijautą, tačiau praėjus dar keletui mėnesių jos sveikata žymiai pablogėjo.

Th. Bartram tuomet skundėsi pilvo ir galvos skausmais, pilvo pūtimu, viduriavimu ir vėmimu. Gydytojai jai diagnozavo dirgliosios žarnos sindromą ir depresiją. Vaistai nepadėjo ir galiausiai, praėjus šešeriems metams po kruvinosios nakties, buvo surasta tikroji moters sveikatos problemų priežastis – tas nelemtas tinklelis. Jis iš pat pradžių nebuvo tinkamai įstatytas, o vėliau sukietėjo ir tapo labai aštrus.

Moters organizmas iš pradžių kovojo su svetimkūniu, tačiau vėliau, greičiausiai dėl jos vartotų vaistų, apsiprato. Tinklelis buvo pašalintas, tačiau Th. Bartram dabar yra dar nelaimingesnė nei bet kada anksčiau. Šlapimo nelaikymas sugrįžo, o ir apie lytinį gyvenimą moteris pagalvoti negali. Šiandien ji kovoja prieš šią procedūrą ir siekia, kad ji būtų uždrausta visoje Jungtinėje Karalystėje. Pasirodo, bendraminčių jai rasti nebuvo sunku – panašias istorijas išgyvenusių moterų ne taip jau mažai.

Paskatina stresas

Dirgliosios žarnos sindromas vargina apie 10–15 procentų gyventojų. Tai – funkcinė žarnyno liga, pasireiškianti dėl žarnyno spazmų atsirandančiais pilvo skausmais ir tuštinimosi sutrikimais – viduriavimu arba (ir) vidurių užkietėjimu. Taip pat gali lydėti skausmas tuštinantis ar pojūtis, kad to padaryti pilnai nepavyksta, gali pakisti išmatos. Tačiau šie požymiai nebūtinai turi pasireikšti vienu metu.

Vis dažniau šiuo negalavimu serga jauni aktyvūs žmonės, ypač nesugebantys tvarkytis su stresu.

„Nors tai gana dažna būklė, lengvesnės formos gali būti net nepastebėta. Dėl laikinai suskaudusio pilvo ar laisvesnių vidurių žmonės neskuba kreiptis į gydytojus, tokius simptomus susieja su mitybos ypatumais, pavyzdžiui, gausesniu egzotiškų vaisių vartojimu“, – pastebėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. Limas Kupčinskas.

Pasak jo, vis dažniau šiuo negalavimu serga jauni aktyvūs žmonės, ypač nesugebantys tvarkytis su stresu. „Kaip ir kitoms funkcinėms virškinamojo trakto ligoms, bene didžiausią įtaką dirgliosios žarnos sindromui atsirasti turi psichoemocinis fonas. Dažnai sergančiuosius šiuo sutrikimu vargina ir nerimo sindromas, pasireiškia depresijos simptomai“, – aiškino gydytojas gastroenterologas.

Gali slėpti kitas ligas

Paprastai šis sutrikimas nėra pavojingas ir į sudėtingesnes organines ligas nepereina. Tačiau net ir minėtiesiems simptomams varginant retai profesorius patarė nedelsti apsilankyti pas specialistą.

„Šį sutrikimą reikėtų atskirti nuo kitų panašiais simptomais pasireiškiančių ligų, pavyzdžiui, celiakijos. Kartais dirgliosios žarnos sindromą būna nelengva atskirti nuo dažniausiai irgi viduriavimu ir pilvo skausmais pasireiškiančio mikroskopinio kolito – atlikus kolonoskopiją paprastai jokių pakitimų nerandama, todėl varginant lėtiniam viduriavimui reikėtų nepamiršti paimti žarnyno biopsijos.

Ypač šiai ligai atsiradus vyresniame amžiuje ligonį reikia išsamiai ištirti, nepamirštant storosios žarnos vėžio galimybės“, – kalbėjo L. Kupčinskas.

Šiaip dirgliosios žarnos sindromas diagnozuojamas tuomet, kai simptomai kartojasi bent tris pastaruosius mėnesius ne mažiau kaip tris kartus per savaitę.

Nepamiršti maistinių skaidulų

Dirgliosios žarnos sindromo simptomams atsirasti įtakos turi ir netinkama mityba, todėl ir vienas svarbiausių žingsnių gydant šią ligą – tinkamai susireguliuoti maitinimosi režimą.

Pasak gydytojo, nors ir nesunkus sutrikimas, dirgliosios žarnos sindromas yra lėtinė liga ir surasti labai efektyvų gydymą kartais būna sunku. Todėl paprastai taikomos tik simptomus šalinančios priemonės.

„Tam tikrais vaistais galime reguliuoti tuštinimosi dažnį, sumažinti žarnyno spazmus. Kartais pacientams skiriami ir nervų sistemą reguliuojantys medikamentai. Be to, yra pastebėta, kad sergančiųjų dirgliosios žarnos sindromu žarnyno mikrobiota yra pakitusi, sutrikęs žarnyno jautrumas. Todėl gydant dirgliosios žarnos sindromą praverčia ir probiotikai“, – aiškino L. Kupčinskas.

Gydytojas pabrėžė, kad nors potencialiai probiotikai teigiamai veikia ir gali padėti sušvelninti nemalonius simptomus, juos svarbu kiekvienam individualiai tinkamai parinkti.

Dirgliosios žarnos sindromo simptomams atsirasti įtakos turi ir netinkama mityba, todėl ir vienas svarbiausių žingsnių gydant šią ligą – tinkamai susireguliuoti maitinimosi režimą.

„Ypač svarbu, kad dienos racione nestigtų maistinių skaidulų. Jų gausu daržovėse, vaisiuose, grūduose, sėlenose, ankštiniuose produktuose, neskaldytuose riešutuose. Patys ligoniai turėtų atrasti, kuriuos produktus jų organizmas geriau toleruoja. Aišku, visada praverstų ir specialisto konsultacija“, – patarė gydytojas gastroenterologas.