Pasaulio čempione netikėtai tapo Peru sportininkė Kimberly Garcia Leon, trasą įveikusi per 1 val. 26,58 min. Pasaulio vicečempionės titulas atiteko lenkei Katarzynai Zdzieblo (1 val. 27,31 min.), o bronzos medalis – kinei Shijie Qieyang (1 val. 27,56 min.). Tiek Peru, tiek Lenkijos sportininkės pagerino savo šalių rekordus.

K.Garcia ir K.Zdzieblo užbaigė dešimtmetį trukusį Kinijos sportininkių dominavimą šioje lengvosios atletikos rungtyje. Pasaulio čempionės titulą gynusi Hong Liu šį kartą turėjo tenkintis penktąja vieta (1 val. 29 min.).

37-erių geriausia Lietuvos sportinio ėjimo atstovė B. Virbalytė-Dimšienė už Atlanto pasiekė geriausią savo sezono rezultatą, tačiau nuo sau priklausančio Lietuvos rekordo (1 val. 27,59 min.) buvo tolokai.

Pastaruoju metu sunkumų dėl sveikatos turėjusi sportininkė varžybų Oregone metu taip pat su jomis susidūrė, o po finišo LRT žurnalistei Dovilei Šeduikytei atskleidė pagaliau galbūt sužinojusi stringančios kojos priežastį. Anot B.Virbalytės-Dimšienės, ji jau JAV gavo kraujo tyrimo rezultatus, parodžiusius, kad serga laimo liga.

Įdomu, kad savo pirmajame pasaulio čempionate 2009-aisiais Lietuvos ėjikė taip pat užėmė 23-ąją vietą.

Vyrų 20 km sportinio ėjimo pasaulio čempionu tapo japonas Toshikazu Yamanishi (1 val. 19,07 min.), antras finišavo jo tautietis Koki Ikeda (1 val. 19,14 min.), trečias – švedas Perseusas Karlstromas (1 val. 19,18 min.).

T.Yamanishi tapo vos trečiuoju ėjiku istorijoje, kuriam pavyko apginti 20 km distancijos pasaulio čempiono titulą.

Čekijos antidopingo agentūra išplatino pranešimą, kad už draudžiamų preparatų vartojimą suspenduoti ėjikės Anežkos Drahotovos įgaliojimai.

Teigiamas mėginys buvo paimtas 2018 m. liepos 31-ąją, likus vos 12 dienų iki starto Europos čempionate Berlyne.

Vokietijos sostinėje A.Drahotova 20 km įveikė per 1 val. 27 min. 03 sek. ir iškovojo sidabro medalį. Lietuvos rekordą pagerinusi B.Virbalytė užėmė ketvirtą vietą (1 val. 27 min. 59 sek.), o Živilė Vaiciukevičiūtė (1 val. 28 min. 07 sek.) – penktąją.

Čekę diskvalifikavus lietuvės pakiltų atitinkamai į trečią ir ketvirtą pozicijas.

Teigiamas A.Drahotovos mėginys buvo paimtas 2018 m. liepos 31-ąją, likus vos dvylikai dienų iki starto Europos čempionate.

25-erių A.Drahotovą anksčiau treniravo Ivo Pitakas, Filipas Tomašas, o nuo 2018-ųjų rudens iki šių metų žiemos – australas Brentas Vallance'as, dirbantis ir su B.Virbalyte.

"Sklandė daug nuogirdų ir įtarimų, kad anksčiau čekę treniravęs specialistas galėjo būti turėjęs problemų su antidopingo inspektoriais, bet niekas nepagautas už rankos. Tam tikrų abejonių kėlė ir tai, kad A.Drahotova, būdama 18–19 metų, pasiekė itin aukštų rezultatų", – svarstė B.Virbalytė.

Europos čempionato medalį lietuvė gautų tik tada, jei būtų teigiamas ir Čekijos ėjikės B mėginio tyrimo rezultatas. Tačiau visi formalumai gali trukti daugiau nei metus.

"Treneris sakė, kad nusipelnėme to medalio. 2018-ieji buvo tikrai sunkūs, rezultatai Berlyne – neįtikėtinai aukšti. Mano rezultatas buvo aukštesnis nei asmeninis ir Lietuvos rekordai, tad didelio kartėlio dėl ketvirtos vietos nejaučiau. Didžiausias praradimas, kad niekada nepatirsiu tų emocijų, kai pavyksta laimėti medalį. Vis dėlto geriau jį atgauti vėliau nei niekada", – teigė B.Virbalytė.

Šią vasarą Lietuvos sportinio ėjimo 20 km rekordo autorė dalyvaus Tokijo olimpinėse žaidynėse, kurios bus trečios per B.Virbalytės karjerą.

„Sportuokite, aktyviai leiskite bent valandą per dieną. Nebūtinai tapsite profesionaliais sportininkais, bet sportas suteiks gerą savijautą ir nuotaiką visai dienai. O galbūt kažkurią dieną čia sėdėsite vietoje manęs“, – sakė vienai dienai pradinukų mokytoja tapusi olimpietė Brigita Virbalytė.

Daugkartinė Lietuvos sportinio ėjimo čempionė ir rekordininkė dalyvavo projekto „Olimpinis mėnuo“ dalyviams skirtoje pamokoje su olimpiečiais. Pamokos tema – fizinis aktyvumas.

„Olimpinis mėnuo“ – jau trečią sezoną vykstantis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto projektas, skirtas pradinių klasių moksleiviams.

Rugsėjo 28 – spalio 23 dienomis vyksiančios iniciatyvos tikslas – skatinti vaikų fizinį aktyvumą ir supažindinti su sveikos gyvensenos principais. Šiais metais projektą „Olimpinis mėnuo“ sudaro keturios temos: fizinis aktyvumas, sveika mityba, vaiko gerovė ir kokybiškas poilsis. Kiekvienai jų skiriama savaitė.

Per dieną – 50 tūkst. žingsnių

Pirmąją „Olimpinio mėnesio“ pamoką pradinukams vedusi B. Virbalytė pasidžiaugė, kad pagrindinį sezono tikslą įvykdė – rugsėjį Alytuje vykusiose sportinio ėjimo varžybose iškovojo kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes, kuri dėl koronaviruso pandemijos buvo nukelta į 2021 metus.

„Kelis paskutinius metus mane kankino trauma. Tai buvo tikrai sunkus etapas, bet aš sugrįžau, jaučiuosi puikiai ir galėsiu vėl siekti aukštų rezultatų“, – sakė lengvaatletė. 20 km distanciją Dzūkijos sostinėje ji įveikė per 1 val. 30 min. 54 sek. ir 6 sek. pranoko Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą.

Smalsių vaikų paklausta, ar ėjikai visur vaikšto pėsčiomis, B. Virbalytė nusišypsojo – kadangi gyvena už Vilniaus, tenka važiuoti automobiliu, tačiau kasdien turi dvi treniruotes, per kurias kartais „surenka“ net 50 tūkst. žingsnių.

„Į mokyklą skubančius vaikus gal ir galime vadinti ėjikais, bet ne sportinio ėjimo atstovais. Čia reikalinga speciali ėjimo technika, kuri nėra sudėtinga, tačiau reikia laikytis dviejų taisyklių. Pirmoji – vertikaliai statant koją ji turi būti ištiesta. Antroji – visada viena koja turi būti ant žemės. Taisyklių negalime pažeidinėti“, – pasakojo sportininkė.

Vietoje 2 savaičių – 22 metai

Kelionė į didįjį sportą Brigitai prasidėjo dar mokykloje, kur būdama aktyvi mergaitė, ji patraukė dėmesį ir buvo pakviesta į lengvosios atletikos treniruotes.

„Kai atėjau, galvojau, kad bėgiosiu, bet treneris gudriai mane apgavo, pasiūlė pabandyti sportinį ėjimą, nes po 2 savaičių vienoms varžyboms reikėjo mergaitės. Tai tos dvi savaitės tęsiasi jau 22 metus, – juokėsi B. Virbalytė. – Kai buvau traumuota, plaukiojau, važinėjau dviračiu, kartais pabėgiojau, bet tikrai nesu talentinga komandinėse sporto šakose ar kituose sportuose. Todėl ir sakau, kad tapau ėjike, nes esu sutverta šiai sporto šakai“.

Sportinio ėjimo žvaigždė mokė, kad iš pradžių tikrai neverta tikėtis viską laimėti: „Kai atėjau į sportinį ėjimą, buvau ir 10-a ir 15-a Lietuvos čempionatuose, nubraukdavau ašarą, bet kantriai dirbau, nesižvalgiau į varžoves, treniruotėse dariau daugiau nei reikėjo ir po pusantrų metų jau laikiau savo rankose pirmąją laimėtą taurę“.

Sporto žurnaliste dirbanti Brigita prisipažino, kad jai labiausiai patinka individualios sporto šakos ir tos, kuriose varžosi jos draugai. Tai – lengvoji atletika, šiuolaikinė penkiakovė, baidarės, kanojos, irklavimas.

„Didžioji dalis mano draugų yra sportininkai ir jie – nebūtinai iš Lietuvos. Daug keliaujame po užsienio valstybes, tenka pabendrauti su daugelių šalių atstovais. Susipažįstame, tampame draugais. Baigusi aktyvią karjerą tikrai galėsiu nukeliauti į bet kurią pasaulio valstybę ir ten turėsiu bent vieną draugą, kuriam galėsiu paskambinti ir pakviesti kavos“, – neabejojo ėjikė.

Laimi ne sportiniai bateliai

Ko jau ko, bet stebuklingų, pergales nešančių sportinių batelių nėra. Tai patvirtino ir geriausia Lietuvos sportinio ėjimo atstovė, atskleidusi, kad greičiausiai yra ėjusi 14,5 km/val. greičiu.

„Mane ne sportiniai bateliai į pergales neša, o ryžtas, užsispyrimas ir sunkios treniruotės. Sportinis ėjimas nereikalauja didelių investicijų ar įrangos. Galime į varžybas vykti tik su rankiniu bagažu. Viena batelių pora atlaiko du mėnesius, tai per metus man reikia 5-6 porų batelių. Tik reikia turėti užsispyrimo eiti ilgai. Kai būna labai sunku ar apninka sunkesnės mintys, primenu sau, kad sportuoju savo mylimą sporto šaką, esu dėkinga likimui, kad atsidūriau sportiniame ėjime ir nuotaika iš karto praskaidrėja“, – pabrėžė B. Virbalytė.

Kas daugkartinei Lietuvos čempionei ir rekordininkei suteikia motyvacijos? Ogi ji pati!

„Pati sau esu didžiausia motyvatorė – pasikalbu su savimi. Nieko nėra baisaus ir pasakyti, kad palūžau, taip nutinka. Gyvenime vadovaujuosi šūkiu, kad pralaimėjimas vertas gėdos tik tuomet, kai po jo pasiduodama. Po kiekvieno palūžimo stengiuosi nepasiduoti, keltis ir eiti vėl“, – sakė ji.

Kažkada su susižavėjimu Brigita žiūrėjo į sportininkus, kurie vilkėjo Lietuvos rinktinės aprangą, atvažiuodavo į varžybas su naujais bateliais: „Tuomet galvodavau, kad tas varžovas jau labai stiprus. Su pavydu žiūrėdavome į vyresnius sportininkus, kurie jau buvę olimpinėse žaidynėse. Negalėčiau pasakyti, kad turėjau konkretų pavyzdį sau, bet žinojau, kad noriu būti kaip jie, išvykti į olimpines žaidynes“.

Olimpinės žaidynės – neįkainojama patirtis

Kas ketverius metus vykstančios olimpinės žaidynės yra didžioji kiekvieno sportininko svajonė.

„Kai suprantu, kad esu išrinktoji ir dalyvauju didžiausioje sporto šventėje, jausmas neapsakomas. Jau dukart buvau olimpinėse žaidynėse ir tikiuosi, kad įvyks ir trečiasis kartas Tokijuje kitąmet“, – vylėsi ėjikė.

Tikriausiai saldžiausias jausmas apima viešint olimpiniame kaimelyje, kur susirenka geriausi sportininkai iš viso pasaulio.

„Atrodo, kad visi yra draugai. Ten vyrauja šventinė dvasia, visi kartu gyvena, valgo, žaidžia žaidimus, vaikšto. Apima vienybės jausmas. Man tai – neįkainojama patirtis“, – įspūdžiais apie gyvenimą olimpiniame sportininkų kaimelyje dalijosi sportininkė ir prisiminė, kad didžiausia jos sutikta žvaigždė buvo sprinto karalius Usainas Boltas.

Kodėl vaikams verta sportuoti?

„Olimpinio mėnesio“ pamokai vadovavusi B. Virbalytė kalbėjo, kad be sporto neįsivaizduoja savo gyvenimo: „Turiu kitų veiklų gyvenime, bet be rytinės treniruotės neįsivaizduoju savo dienos. Tuomet kuo puikiausiai jaučiuosi, pagiriu save, kad dieną pradėjau puikiai“.

Paklausta, kodėl vaikams reikėtų sportuoti, ėjikė pabrėžė neįkainojamą sporto naudą žmogaus gyvenime.

„Sportuojantis vaikas – sveikas vaikas. Sportas užgrūdina žmogų. Aš buvau mergaitė, kuri kažko bijo, bet kai baigiu sunkią treniruotę, pasiekiu pergalę, išmokstu ir gyvenime priimti tam tikrus iššūkius, sėkmes ir nesėkmes. Visiems vaikams sakau: „Sportuokite“. Nebūtinai tapsite profesionalais, bet tai jūsų gyvenimams duos labai daug, – kalbėjo ji. – Išbandykite kuo daugiau – lengvąją atletiką, plaukimą, dvikovines ir kitas sporto šakas.

Aš rimčiau niekada neišbandžiau kitų sporto šakų, todėl dabar nemoku net tinklinio žaisti. Sporto šakų įvairovė ne tik padeda suprasti, ko norisi, bet ir lavinti skirtingus fizinius gebėjimus.

Svarbiausia – pasitikėkite savimi, nesižvalgykite, su kokiais bateliais atėjo jūsų varžovai. Jūs sate patys geriausi“.

Per savo karjerą šimtus trasų ir milijonus žingsnių šalia kitų varžovų įveikusi ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė žodžio „varžovas“ vartoti nelinkusi. Tai greičiau kolegos, konkurentai. O pats kiečiausias jos varžovas, su kuriuo kovoti, susitarti, nesipykti mėgina jau daugiau nei du dešimtmečius, yra ji pati.

Daugiau nei dvidešimt metų sportinę karjerą tęsianti Brigita Virbalytė-Dimšienė varžovių, kolegių sutiko daug. Būdama jauna mėgino mesti iššūkį tuometėms ėjimo žvaigždėms, tapusi ilgamete Lietuvos ėjimo lydere pati gavo pajusti, ką reiškia trasoje kovoti su pergalių alkanomis jaunomis sportininkėmis. Paklausta, kas pirmiausia jai šauna į galvą, išgirdus žodį „varžovas“, Brigita patikslina.

„Mes, sportininkai, retai vartojame šį žodį. Sportinio ėjimo bendruomenė maža, vieni kitus pažįstame, todėl pirmiausia visi esame tos bendruomenės nariai, draugai, o varžovai būname tik tam tikromis aplinkybėmis – per varžybas.

Po didžiųjų dopingo skandalų priešiškumą jausdavome tik ėjikėms iš Rusijos, nes žinojome, kad jos elgiasi nesąžiningai. Būdavo pikta ir šį pyktį tapdavo sunku nuslėpti. Juk sportinis ėjimas – viena labiausiai dopingo pažeistų sporto šakų. Bet šių varžovių nebeliko.

Žodis „varžovas“ egzistuoja varžybose, bet jis nėra pernelyg aštrus. Be to, aš niekada nenusitaikydavau, kad žūtbūt turiu tą ar aną ėjikę aplenkti. Net 2018-ųjų Europos čempionate, kuriame finišavau ketvirta, aš žinojau, kad visos trys, esančios prieš mane, yra mano draugės, o ne varžovės. Gal dėl to, likusi per žingsnį nuo medalio, nepajutau didelio kartėlio. Man varžybos – tai pirmiausia kova su savimi. O kai nugali save ir parodai, ką gali, tada ir rezultatas, ir vieta būna gera.“

– Į ką per varžybas dažniau žvilgčiojate: į laikrodį ant rankos ar į varžoves?

– Seku laikrodį, žinau savo pajėgumą ir kaip turiu vykdyti trenerio planą. Aišku, kartais adrenalinas suveikia, todėl šaunu, jeigu šalia būna stiprus varžovas, kurį tu vejiesi arba jis tave vejasi. Per karjerą yra buvę mini dvikovų finišo tiesiojoje, nors ėjikams tai labai pavojinga, nes prieš pat finišą galima užsidirbti diskvalifikaciją už technikos pažeidimus. Vis tiek visada pirmiausia kreipiu dėmesį į save, kaip einu, kaip valdau padėtį, o tik paskui į varžoves.

– Ar pati sau esate kietas varžovas?

– Pati sau esu pats kiečiausias varžovas. Iš pradžių nepasitikėjimas savimi kliudė tokiai būti, reikėjo daug dirbti, norint visas pašalines kliūtis patraukti ir savo vidinį varžovą įtikinti, kad galiu padaryti daugiau, nei aš pati ir aplinkiniai iš manęs tikisi.

– Ar per sportinę karjerą buvo koks nors itin nustebinęs ar net apstulbinęs varžovo poelgis?

– Yra bendri susitarimai, kas ėjimo trasoje toleruotina, o kas ne. Tai gali būti didžiausias tavo draugas, bet jeigu per varžybas jis tau eis už nugaros ir nuolat mindys ant kulnų, tai bus netoleruotina.

Kol nebuvo draudžiama, mes, ėjikai, dalydavomės vienu buteliuku vandens. Jeigu varžovė eina toliau nuo vandens punkto stalų, o tu šalia jų, – paduodi ir jai vandens buteliuką. Tai gražus poelgis: nors esame varžovės, viena kitai pasiūlome atsigerti.

Apskritai mes nevengiame vieni kitiems padėti. Ne paslaptis, kad didelės komandos turi daug geresnes sąlygas, todėl jeigu reikia pasinaudoti, tarkime, šalčio baseinu, tai visiškai normalu, kad nueini, paprašai ir pasinaudoji. Ypač tą tarpusavio pagalbos įprotį išsiugdome per stovyklas Australijoje. Ten ne kartą man yra buvę sunkių momentų, pragariškų treniruočių, bet kai po jų prieina kolega ėjikas, uždeda ranką ant peties, pasako kažką gražaus, motyvuojančio – kaip gali jį varžovu vadinti?

Aišku, mes varžomės tarpusavyje, ypač per paties aukščiausio rango varžybas – Europos, pasaulio čempionatus, olimpines žaidynes. Kovojame dėl kuo aukštesnės vietos. Bet taip yra dėl to, kad tai mūsų duona ir mes turime užsidirbti išgyvenimui, kad galėtume išlikti profesionaliajame sporte. Po varžybų vėl visi esame draugai.

Kai sporte esi tiek daug metų kiek aš, smagu, kai ir su senąja karta puikiai sutari, ir su savo, ir su jaunesnės kartos sportininkais. Šį bendrystės jausmą, kad pirmiausia visi esame ėjimo bendruomenės nariai, kurie tarpusavyje konkuruoja tik per varžybas, norėtųsi perteikti jaunimui. Jeigu varžovus suprasi kaip kažkokį vidinį pyktį, kurį būtinai reikia nugalėti, varžybose tai nepadės. Varžovas – būtinas elementas, bet į jį reikia žiūrėti kaip į gerąjį, kuris tau padeda siekti rezultato. Jeigu trasoje susitinka geri kompanionai, ir vienam, ir kitam tinka ėjimo tempas, dažniausia abu šie sportininkai pasiekia gerą rezultatą. Po finišo, manau, jie abu džiaugiasi, kad vienas kitam padėjo.

– Yra sporto šakų, kurių atstovai su savo varžovais tiesiogiai net nesusitinka. Tarkime, golfo žaidėjų varžovas – jis pats ir golfo kamuoliukas. Ar matytumėte save golfo aikštyne?

– Kaip golfo žaidėją aš save matau kiekvieną dieną, nes beveik visada treniruojuosi viena, ypač pastaruoju metu. 2018-ųjų sezonas – pats sėkmingiausias per mano karjerą, bet rezultatą pasiekiau 90 proc. treniruodamasi visiškai viena, net be trenerio, kuris už tūkstančių kilometrų Australijoje. Todėl aš gerai žinau tą jausmą, nes kiekvieną dieną turiu kovoti tik su savimi.

Buvo laikas, kai mes su Neringa Aidietyte buvome lygiavertės varžovės. Neringos 2014 m. pasiektas Lietuvos rekordas ir 2015-ųjų pasaulio čempionate mano užimta septinta vieta buvo tik dėl to, kad mes visąlaik kartu treniravomės. Mes su Neringa buvome ir geriausios draugės, ir didžiausios konkurentės. Juokdavomės iš to ir dažnai tarpusavio varžybas surengdavome tiesiog per treniruotę, nors ir gaudavome barti nuo trenerio, bet Neringa negalėdavo atsilikti nė per žingsnį, o aš visada turiu eiti žingsniu priekyje. Mano komandos draugai vaikinai tą žino, paleidžia mane žingsniu priekyje ir nesuka dėl to galvos, o su Neringa mums taip sutarti nepavykdavo. Bet dėl to netapome varžovėmis blogąja šio žodžio prasme, kaip tik viena kitai nenusileisdamos abi iš to gavome didelės naudos.

Kai Neringa po Rio žaidynių antrą sykį nutarė baigti karjerą, man buvo sunku persidėlioti mintis, kad vėl netekau kompanionės, treniruočių draugės. Kita vertus, treniruotis vienai man nėra sunku, aš galiu priversti save daug ką padaryti, nors pažįstu sportininkų, kurie vieni treniruotis tiesiog negali.

– Kurią varžovę, būdama jauna sportininkė, labiausiai norėjote aplenkti?

– Kai atėjau iki suaugusiųjų lygio, Lietuvos sportinio ėjimo žvaigždės buvo Kristina Saltanovič ir Sonata Milušauskaitė, bet tarp mūsų buvo daugiau nei dešimties metų amžiaus skirtumas. Kai esi jaunas, lygiuojiesi į patyrusias sportininkes, o ne žūtbūt nori jas aplenkti. Aišku, aršiausia konkurencija būna namuose, nes šalies čempionas gauna privilegijų.

Sportinio ėjimo atstovai gali nors trys iš vienos šalies išvykti į olimpines žaidynes. Bet, pavyzdžiui, baidarininkai, kanojininkai gali važiuoti tik po vieną geriausią. Štai čia turbūt prasideda didesnės varžovų akistatos, kurios sportininkams labai svarbios. Tarkime, bus geresnis kanojininkas Henrikas Žustautas – jis vyks į pasaulio, Europos čempionatus, Lietuvoje aplenks jį Vadimas Korobovas – jam kelias atviras į tokio rango varžybas.

O aš, patekusi į jaunių, tada jaunimo ėjikių varžybas, gal tik pirmaisiais metais buvau tarp prizininkių, o po to tarp jaunių, jaunimo ilgai buvau geriausia. Paskui, kai perėjau į suaugusiųjų sportą, mudvi su Neringa pabandėme vytis Kristiną su Sonata, o jos mėgino pabėgti. Bet tikrai nenorėjau būtinai aplenkti. Pamenu, kaip per varžybas Alytuje ėjome petys petin su Kristina, ir tai buvo toks geras jausmas. Tada aš laimėjau, bet tikrai nebūčiau pykusi, jeigu būčiau antra. Paskui konkuravome su Neringa, vėliau atėjo momentas, kai pradėjome varžytis su Živile Vaiciukevičiūte. Tada jau aš pajutau spaudimą, tarsi atsidūriau Kristinos ir Sonatos, kurias pati jauna būdama mėginau vytis, vietoje. Buvau tas veteranas, kuriam reikėjo atlaikyti jaunų ir talentingų sportininkių spaudimą.

Kai 2018 m. Europos čempionate Živilė finišavo iškart už manęs – penkta, labai džiaugiausi, kad ji, kaip jauna sportininkė, parodė stulbinamai gerą rezultatą. Po Živilės sprendimo baigti karjerą girdėjau šnekant, esą man tai išeis į gera, nes vėl būsiu stipriausia. Bet tai vertinu kaip nevykusius juokelius, nes kuo daugiau turėtume stiprių ėjikų, tuo mūsų rezultatai būtų geresni. Man apmaudu, kad mes su Živile net nespėjome normaliai pasivaržyti.

Turėjau ambicijų būti geriausia šalyje, bet mano asmeniniai tikslai man visada buvo ir yra aukštesni nei užimtos vietos. Todėl aš neskaičiuoju, kiek sykių iš eilės tapau Lietuvos čempione ar laimėjau vienas ar kitas varžybas.

– Kokių minčių sukėlė Ž. Vaiciukevičiūtės, jau turėjusios olimpinį kelialapį, sprendimas baigti karjerą?

– Aš esu tas žmogus, kuris yra šių įvykių sūkuryje, viską matau iš arti. Apėmė dviprasmiai jausmai: gaila, kad toks jaunas ir talentingas žmogus – galėčiau tvirtai sakyti, kad kur kas talentingesnis nei aš – nutaria baigti karjerą. Ji galėjo pasiekti daug, bet neleido trikdžiai, kurių buvo jos sportinėje karjeroje. Mes visi, sporto bendruomenė, turėtume pagalvoti, ką galėtume padaryti, kad tokių talentų neprarastume.

– Sakėte, kad neskaičiuojat, kiek kartų iš eilės laimėjote vienas ar kitas varžybas. Bet gal skaičiuojate, kelintą sykį vėl likote be stiprių vietinių varžovių?

– Ne, neskaičiuoju, tik apmaudu, kad vėl netekau stiprios konkurentės. Tikiuosi, kad toliau sportuos Živilės sesė dvynė Monika, su kuria mes kartais pasitreniruojame. Viliuosi, kad nebūsiu tas paskutinis dinozauras, kuris liks vienas ėjimo takelyje.

Moterų 20 km varžybose į geriausiųjų dvidešimtuką prasibrovė dvi ėjikės: Brigita Virbalytė-Dimšienė pasiekė vieną geriausių karjeros rezultatų bei finišavo 16-a (1 val. 30 min. 45 sek.), šalies iki 23 metų rekordą pagerinusi Živilė Vaiciukevičiūtė buvo 19-a (1 val. 31 min. 23 sek.), o pastarosios sesuo Monika užėmė 45 vietą (1 val. 38 min. 8 sek.).

Prieš dvejus metus būtent B.Virbalytės užimta septinta pozicija buvo didžiausias mūsiškių laimikis planetos čempionate.

„Labai džiaugiuosi, sezono geriausias rezultatas. Dauguma turbūt galvojo, kad Pekine buvau septinta ir bus galima tikėtis to paties čia, bet aš suprantu, kad ta diena turbūt buvo mano didžioji gyvenimo diena. Šiandien aš džiaugiuosi, nes tai antros geriausios didžiosios varžybos“, – šypsojosi B.Virbalytė.

Sportininkė pasiekimu džiaugėsi ir dėl to, kad būtent 16-ukas garantuoja valstybinę stipendiją, tad užėmusi žemesnę vietą ji būtų susidūrusi su finansiniais sunkumais bei svarstymais, dėl tolimesnės karjeros.

„Dar dvejus metus galėsiu mėgautis tuo, kas yra didžiausia mano gyvenimo aistra. Top-16 nuteikia optimistiškai, kad nesu tas žmogus, kuriam laikas sakyti „viso“, – sakė B.Virbalytė. – Galbūt galėjo dar truputėlį būti geriau, jei būtų asmeninis rekordas, tai būtų kažkas tokio, bet šiandien vis tiek esu be galo laiminga.“

Galbūt galėjo dar truputėlį būti geriau, jei būtų asmeninis rekordas, tai būtų kažkas tokio, bet šiandien vis tiek esu be galo laiminga.

Nedaug komandos lyderei pralaimėjo Europos iki 23 metų čempionate bronzą praėjusį mėnesį nuskynusi ėjikė Ž.Vaiciukevičiūtė. Tiek B.Virbalytė, tiek kylanti sportinio ėjimo žvaigždė prasibrovė į geriausių europiečių dešimtuką.

„Žinojau, kad bus sunku, nes nelabai man patinka, kada trasa būna dviejų kilometrų ilgio. Varžybos kažkaip visai neprailgo, nors sunku buvo labai. Rezultatas tikrai labai džiugina, – pasakojo Ž.Vaiciukevičiūtė. – Pirmas mano pasaulio čempionatas ir Top-20, manau, kad tikrai rezultatas geras ir ateityje bus dar geresnių.“

Tuo tarpu Monikai Vaiciukevičiūtei sutrukdė sveikatos problemos – jos sportininkę kamavo ir per Europos iki 23 metų čempionatą.

„Tikėjausi geresnio rezultato, bet prieš Europos iki 23 metų čempionatą blogai jaučiausi ir dabar dar neatsigavau. Tačiau džiaugiuosi, kad sudalyvavau pasaulio čempionate“, – šyptelėjo M.Vaiciukevičiūtė.

Analogiškoje vyrų rungtyje pagal sezono rezultatus į aukštą vietą galėjo pretenduoti Marius Žiūkas. Penktą vietą Europos ėjimo taurės varžybose iškovojęs lietuvis pasaulio čempionate tenkinosi 29 vieta – 1 val. 22 min. 38 sek.

„Po sėkmingos Europos taurės savijauta nebuvo tokia, kad tikėčiausi kažko panašaus. Parodytas laikas mane nustebino, tiesiog visi kiti labai greiti. Sunku patikėti, kad sugebėjau atlaikyti iki pat galo, nesulūžti, nes jėgų kainavo tikrai daug, – pasakojo M.Žiūkas. – Visame pasiruošime gerų dienų buvo tikrai mažai, tad ir prieš čempionatą nuotaikos buvo labiau pesimistinės. Vis tik viskas baigėsi ne taip blogai, kaip galvojau.“

Tuo tarpu 50 km ėjimo varžybose dalyvavusiam Arturui Mastianicai pasaulio čempionato distancijos užbaigti nepavyko: paskutinę žymą prieš pasitraukdamas – 35 km – jis įveikė būdamas 39 vietoje.

– Po nenusisekusio pasirodymo Rio olimpiadoje prabilote net apie karjeros pabaigą. Ką tik laimėtos varžybos Šveicarijoje – tam tikra reabilitacija?

– Dar metų pradžioje sėkmingai pasirodžiau varžybose Australijoje, tad ši pergalė greičiau jau galutinai nugramzdino nemalonius prisiminimus. Aišku, tikroji reabilitacija turėtų įvykti šių metų pasaulio čempionate, norėtųsi pakliūti bent į geriausiųjų šešioliktuką ir visiškai susigrąžinti pasitikėjimą. Rimtai nesvarsčiau, kad pasitrauksiu iš didžiojo sporto, bet abejojau, ar išbūsiu iki kitų olimpinių žaidynių. Dabar mano tikslas – Tokijo olimpinės žaidynės.

Visada svajojau kukliai, tačiau mano svajonės, matyt, visuomet viršydavo kitų lūkesčius.

– Eksperimentinėje sportininkų stovykloje Australijoje, kuri padėjo susigrąžinti meilę sportui, teko laikytis specialios riebalų dietos.

– Šios septynios savaitės Kamberoje ypač stipriai motyvavo. Projekte dalyvauti mane pakvietė dar prieš olimpiadą. Į stovyklą sukviečiama trisdešimt aukščiausio lygio pasaulio ėjikų ir suskirsčius juos į tris grupes trim savaitėms paskiriamos skirtingos dietos. Man teko pati sunkiausia – riebalų dieta. Projekto metu siekiama patikrinti, ar įmanoma tokią dietą pritaikyti profesionaliame sporte. Buvo daug nežinios, kaip reaguos kūnas, ar užteks pasisotinti tokiu mažu maisto kiekiu. Užkandžius saugodavau iki pat vakaro (šypsosi).

– Neįprasta mityba nesukėlė sveikatos bėdų?

– Sunkiausia dalis laikantis šios dietos buvo ištverti alinančias treniruotes. Atrodė, kaip pavalgius tokio riebaus maisto po kelių valandų galėsime intensyviai sportuoti. Tačiau diena po dienos pripratome. Įdomu tai, kad nors mane dažnai vargina skrandžio problemos, tas keturias savaites jokių problemų neturėjau. Aišku, pasigesdavau mėsos. Kasdienį racioną sudarė gerieji riebalai, pusryčiams, pavyzdžiui, dribsniai su kokosais, moliūgų sėklomis, migdolais. Dauguma patiekalų buvo gausiai gardinami riebiais padažais. Nors esu žmogus, kuriam reikia saldumynų, jų nepasigedau, nes natūralius saldiklius naudoti galėjome. Dėl tokios sportininkams neįprastos dietos sulaukdavome nemažai kritikos iš šalies. Tačiau apie gerųjų riebalų prisotintą mitybą esama daug stereotipų.

– Per mėnesį „prasukate“ net iki penkių šimtų kilometrų. Įdomu, ar profesionali ėjikė kasdien naudojasi viešuoju transportu ar automobiliu?

– Tiek prisivaikštau per treniruotes, kad net trijų šimtų metrų atstumą nuo maniežo iki darbo važiuoju automobiliu. Juo naudotis stengiuosi visuomet, kai tik įmanoma. Kitas dalykas, nors vis dažniau matome Gedimino prospektu prabėgančius mėgėjus, bet ėjimo entuziastai vis dar neretai net sulaukia patyčių. Todėl sunkiai įsivaizduoju sostinės centre žingsniuojantį ir profesionalų sportininką. Panašu, visuomenė dar nėra tam subrendusi. Žmonės nesuvokia, kam reikia eiti, jeigu galima bėgti. Aš galiu pasakyti atvirkščiai (juokiasi).

– Šios sporto šakos poreikį patvirtina ir populiarėjantis šiaurietiškasis vaikščiojimas, žingsniamačiai... Ką patartumėte pradedantiems sportuoti mėgėjams?

– Dabar išties stebima sportavimo ir sveikos mitybos banga. Išmaniosios technologijos, internetas atvėrė visai kitas galimybes. Šiandien norint sportuoti nebūti eiti į prabangiausią sporto klubą. Džiugu, kad atšilus orui visi būriais į traukia Vingio parką. Tačiau liūdina tendencija, kad per žiemą surinktu papildomu svoriu visi susirūpina tik pavasarį. Atrodo, tarsi žmonės pradeda sportuoti ne dėl savęs, bet dėl kitų.

Gerai, kad domimasi sveika gyvensena, tačiau visgi galiu pastebėti, kad žmonėms trūksta žinių, kaip tai tinkamai daryti. Keičiant mitybą, pradedant sportuoti viską reikėtų daryti žingsnis po žingsnio. Drastiški pokyčiai naudos neatneša. Todėl būtų gerai pasitarti ir su specialistais.

– Esate atviravusi, kad gydytojai, profesoriai vis kartojo, jog esate niekam tikusi: širdis – maža, plaučiai nesiekia minimalaus tūrio, kraujas – visuomet prastas. Kur semiatės ištvermės ir ryžto?

– Kai tau daug metų kalama į galvą, kad tavo tyrimai blogi, kaip išvis sportuoji, tą norisi žūtbūt paneigti. Iki 2015-ųjų daugelis mane laikė vidutinioke, todėl nejučia ir pats pradedi apie save taip galvoti. Viskas įmanoma, kai tvirtai pasiryžti, nori ir sieki. Fiziologinių dalykų nepakeisiu, tačiau išmokiau kūną su turimais resursais išspausti geriausią rezultatą. Šiandien tas profesorius, kuris prieš devynerius metų sakė, kad galiu tik pasvajoti apie olimpiadą, jau atsiprašė. Visada svajojau kukliai, tačiau mano svajonės, matyt, visuomet viršydavo kitų lūkesčius.

– Ilga profesionalių ėjikų karjera?

– Vyriausiajam, atrodo, yra 45-eri. Suprantu, kad karjeros saulėlydis netoli, bet mano tikslas – išeiti dar būnant elitiniame sporte. Labai sunku būna, kai viską aukoji dėl sporto ir staiga nelieka didžiausios gyvenimo aistros. Taigi džiaugiuosi, kad turiu ir atsarginį planą – žurnalistiką. Be abejo, moterims tiksi ir biologinis laikrodis. Aš galbūt jau ir uždelsiau. Jau vyrą pasmerkiau manęs laukti dešimt metų. Tad tikrai nenoriu, kad ir vaikas augtų be mamos. Dabar aš viską aukoju sportui, visi artimieji aukojasi dėl manęs, vėliau jau aš grąžinsiu duoklę.