Tiesė dujotiekį ugniai
Vidmantas Pečiauskas 1961 m. atvažiavo gyventi į Klaipėdą. Kilęs iš Pakruojo rajono, Žeimelio, vyras dar pamena senąsias kapines, geležinėmis tvorelėmis aptvertus kapus.
1975 m. šalia S.Daukanto gatvės buvo įrengtas memorialas tarybiniams kariams. V.Pečiausko atmintyje išlikę įvykiai susiję su dujotiekio tiesimu į amžinosios ugnies aukurą prie šio memorialo.
Dujotiekio vamzdį keturių vyrų brigada tiesė iš kitapus Liepų gatvės. Paprastai tokį darbą dirbdavo keturi žmonės – V.Pečiauskas buvo kaip ir tos brigados vadovas. Jis virino vamzdžius.
Kiti vyrai buvo pjaustytojas, žemkasys ir vamzdžių izoliuotojas.
Ten, kur V.Pečiauskas su bendradarbiais kasė griovį dujotiekiui, augo medžiai, erdvė labiau priminė mišką, kuriuo pramintais takais žmonės eidavo iki Liepų gatvės. Jokių užuominų, kad ir šioje vietoje kada nors buvo kapai, nesimatė.
„Kasėme nuo memorialo palei S.Daukanto gatvę iki Trilapio gatvės, palei ją paklotas vamzdis driekėsi iki Liepų gatvės ir buvo klojamas iš kitos jos pusės“, – prisiminė vyras, akimis matuodamas Skulptūrų parko pakraštį.
Tą vietą nėra sunku atsekti, šalia memorialo tvoros yra dujotiekio liukai ir informacinis ženklas.
Prisiminimas nedavė ramybės
„Mums reikėjo pirma suvirinti vamzdį, tada ekskavatorius kasė jam griovį ir tą vamzdį įleisdavome gilyn. Dabar žiūriu ir bandau suprasti, kaip mes galėjome išsitekti tarp šių medžių. Aišku, mažesniųjų tada nebuvo. Pamenu, lapuočiai trukdė ekskavatoriui į šoną numesti žemes, maišė ir šaknys, kaušas jas tiesiog nulauždavo“, – prisiminimais dalijosi V.Pečiauskas.
Rodydamas už poros metrų nuo skulptūros, vaizduojančios mergaitės kasą, vyras sustojo, apsižvalgė ir prisiminė, kad visai netoli tos vietos, arčiau S.Daukanto gatvės, stovėjo darbininkų buitinėms reikmėms skirtas vagonėlis.
Vyras atskleidė, kad griovį kasęs kaušas iškėlė ir papylė krūvą žmonių kaulų. Iš jo pabiro trys kaukolės ir daug smulkesnių kaulų.
Darbininkai suprato, kad kapo būta labai seno, nes kaulai buvo visiškai pliki, jokių kitų įkapių detalių ar karstų lentų darbininkai nerado.
Platindamas griovio šlaitą, ekskavatoriaus kaušas užkabino akmeninį paviršių. Pakasę vyrai rado vieną ant kitos sudėtas ir žemėmis maždaug per plaštaką užpiltas akmens plokštes.
Dvi jų buvo didesnės, maždaug metro ilgio. Dar aptiktos kelios siauresnės akmeninės plokštės. Vyrai suprato, kad jos turėjo aprėminti antkapio plokštes. Visi šie antkapio akmenys buvo tvarkingai sukrauti vienas ant kito ir užkasti visiškai negiliai, ne daugiau nei sprindžio gylyje.
„Įsivaizduoju, kad didžiosios plokštės su mirusiųjų užrašais dengė kapą, o iš šonų jas aprėmino siauresnės akmens juostos, kad antkapis nejudėtų. Tai buvo juodas, ko gero, švediškas akmuo. Labai gerai atsimenu, kad buvo trys žodžiai vienoje eilutėje. Neabejotinai pamenu pačią pavardę – Berbomas. Pamenu vardą Vilhelmas, buvo ir dar vienas vardas, tik jo negaliu prisiminti. Gal ir metai buvo iškalti, bet ir jų nepamenu“, – tikino V.Pečiauskas.
Darbininkai tada pamanė, kad mirusiųjų giminaičiai senais laikais pastatė kitą paminklą, o senojo dalis tiesiog dailiai palaidojo šalia. O gal ir jos buvo kažkieno pavogtos ir toje vietoje paslėptos.
Iš kaukolės pasidarė lempą
Tada vyrai atkasė tvarkingai po žeme sudėtas antkapio dalis, bet tuo metu kaip tik baigėsi darbo diena. Jie sukrovė akmenines plokštes į vieną vietą, užpylė žemėmis ir paliko taip pernakt.
Iškastus kaulus sudėjo šalia dujotiekio vamzdžio į griovį ir ten pat juos užkasė.
Tiesa, jaunas traktorininkas vieną kaukolę draugams nematant pasiėmė. Vėliau jis pasigyrė parsinešęs ją namo, švariai nuplovęs ir pasidaręs iš jos šviestuvą. Vaikinas džiaugėsi pasigaminęs įspūdingą kambario puošmeną, iš kurios šviesa sklido per akiduobes ir kitas kaukolės ertmes.
„Mes pašiurpome nuo tokios kalbos. Griežtai liepėme nešti tą kaukolę atgal. Jaunas, supratimo neturėjo, kokią šventvagystę padarė. Pagrasinome, kad jį gali už tokį dalyką pasodinti. Jis paklausė, kitą dieną atnešė. Užkasėme ją ten pat, kur ir kitus rastus kaulus“, – pasakojo klaipėdietis.
Naktį radinius pardavė
Kitą rytą po to, kai buvo aptikti radiniai, darbininkų laukė dar vienas netikėtumas – jie neberado atkastų antkapio plokščių.
Tą rytą neatėjo vienas vyresnio amžiaus rusų tautybės jų bendradarbis – vamzdžių izoliuotojas. Jis atlikdavo ir žemkasio darbą. Vyras darbe pasirodė tik po kelių valandų, buvo linksmai nusiteikęs, atsinešė vyno.
Bendradarbiai ėmė jį remti prie sienos, sakydami, kad jis pavogė seną antkapį. Vyras iš pradžių neprisipažino, bet paskui pasakė tiesą. Esą jo draugas atvažiavo su „moskvičiumi“, jam svetimo kapo akmenines plokštes darbininkas ir pardavęs.
V.Pečiauskas iki šiol įsitikinęs, kad tuos akmenis pusvelčiui nusipirkęs žmogus panaudojo juos savo artimųjų kapui paženklinti. Užrašai ant vieno didesniųjų buvo iškalti negiliai, taigi juos buvo visai nesunku nušlifuoti.
„Dabar to bendradarbio jau tikrai nebėra gyvo, jau tada jis buvo kur kas vyresnis už mus, o ir pavardės jo nepamenu, nebėra ko paklausti, kur nukeliavo tas antkapis. Viskas taip ir baigėsi, niekam nieko nesakėme, niekas mūsų nieko neklausė. Patys stebėjomės radę kapus tokioje vietoje, kur kapinių nebuvo nė kvapo. Jokioje kitoje vietoje kapų nebeatkasėme. Ir čia nežinojome, kad gali būti palaidoti žmonės. Matyt, čia laidota labai senais laikais, – spėjo V.Pečiauskas. – Klaipėdoje esu suvirinęs gal kelis šimtus kilometrų dujotiekio vamzdžių, bet daugiau nieko panašaus nebuvo nutikę, todėl to įvykio detales labai gerai pamenu. Anksčiau neėmiau į galvą, o kai paskaičiau „Klaipėdoje“ apie parko tvarkymą ir kad kažkas dar ieško E.V.Berbomo kapo, man dingtelėjo, kad mes jį jau radome prieš daug metų ir ten nebėra ko ieškoti. Pastaruoju metu ir naktį pabudęs apie tai galvoju.“
Vagysčių būta ir atgimimo metais
Miesto praeities puoselėtojas, muziejininkas, Kalvystės muziejaus įkūrėjas Dionyzas Varkalis prisiminė, kad atgimimo laikais jis pats su bendražygiais stengėsi išsaugoti metalines kapų tvoreles, ten pat kapinių teritorijoje paslėpė ir kelis akmeninius antkapius.
„Jau atgimimo laikais užkasėme gal penkis antkapius. Vienas jų buvo su Berbomo pavarde. Tada labai atidžiai neįsižiūrėjome, kokie vardai ten buvo iškalti. Buvo tokie veikėjai, kuriems tik parodėme, kur yra užkasti tie paminklai. Jie be mūsų žinios atkasė ir išsivežė neva tvarkyti paminklą su Berbomo pavarde, bet taip ir negrąžino. Ši vieta yra pažymėta kryžiukais. Tų žmonių jau nebėra gyvų, abu jau mirę. Po šio įvykio paminklų nebeleidome iškelti į paviršių“, – prisiminė D.Varkalis.
Jokios mistikos šioje istorijoje nėra. Ir V.Pečiausko, ir D.Varkalio pasakojimai byloja apie vandališką senųjų kapinių griovimą bei visišką nepagarbą seniesiems miesto gyventojams.
Nėra painiavos ir dėl E.V.Berbomo palaidojimo. Tikrasis E.V.Berbomo (1786–1865) kapas yra senose Muižės kapinaitėse, netoli Ventės rago.
„Muižės kapinaitėse buvo lygiai toks pat paminklas, kaip ir čia, Klaipėdos senosiose kapinėse. Tai buvo serijinės gamybos antkapiai. Klaipėdoje buvo palaidoti to garsiojo E.V.Berbomo giminaičiai“, – paaiškino muziejininkas D.Varkalis.
Oficialūs šaltiniai skelbia, kad 1815 m. Klaipėdos kapinėse palaidotas Vilhelmas Berbomas, 1838 m. – Ernstas Henrichas Berbomas, 1866 m. – Henrieta Maria Berbom, 1795 m. – Agnes Matilda Berbom, 1868 m. – Matilda Agnes Berbom, 1807 m. – Johanas Karlas Berbom, 1803 m. – Francas Richardas Berbomas. Ko gero, dabar nebeįmanoma sužinoti, ar visi šios giminės atstovai atgulė amžino poilsio į tą patį kapą.
Tikrąjį kapą atrado dukart
E.V.Berbomas geriausiai žinomas kaip vėtrungių kūrėjas.
Žvejybos tvarkai Kuršių mariose palaikyti E.V.Berbomas sugalvojo ir patvirtino kiekvienam marių kranto kaimui skirtingų spalvų ženklus su nesudėtingos geometrinės formos piešiniais.
Kai kur rašoma, kad E.V.Berbomo kapą 1970-aisiais atrado profesorius Domas Kaunas. Šių paieškų jis ėmėsi pasiklausęs vietinių pasvarstymų, jog niekur iš šio krašto E.V.Berbomo palaikai negalėję iškeliauti.
Vienas vietos gyventojas prisiminė, kad jo kapas buvęs šalia didelio ąžuolo. Esą profesoriui teko brautis per sąžalynus, baksnojant pagaliu į žemę ir taip ieškant kapų. Vienas bakstelėjimas buvo sėkmingas, pagalys atsitrenkė į kietą kapo plokštę.
1989 m. krašto praeities puoselėtojai, tarp kurių buvo ir D.Varkalis, kartu su Kintų moksleiviais šį kapą atrado dar kartą, tvarkydami šabakštynu virtusias kapinaites.
