kultūros ministerija skelbia, jog pirmoje dalyje skambėjo Camille Saint-Saëns „Odelette“ ir „Romansas“ bei Cécile Chaminade „Concertino fleitai ir orkestrui D-dur“. Puikiai derėjo jautrus G. Šlekytės dirigavimas ir nuostabus Pahud tonas bei technika. Antrojoje koncerto dalyje atliktas Béla Bartók „Koncertas orkestrui“. Šlekytės interpretacija buvo turtingos ritmikos ir dinamikos, „Yomiuri Nippon“ simfoninis orkestras į lietuvių batutos meistrės dirigavimą atsakė puikiu atlikimu.

„Labai džiaugiuosi galėdama jau antrą kartą dirbti su šiuo nuostabiu orkestru. Esu taipogi sužavėta abiejų salių akustikos bei tokios šiltos ir pagarbios publikos“, – įspūdžiais dalijosi dirigentė.

G. Čepulionytės nuotr.

G. Šlekytės diriguojami koncertai buvo labai sėkmingi, publika entuziastingai palydėdavo kiekvieną kūrinį, o pabaigoje ilgomis ovacijomis kelis sykius kvietė dirigentę ir fleitininką į sceną.

1962 m. trijų Japonijos žiniasklaidos kompanijų įkurtas „Yomiuri Nippon“ simfoninis orkestras pasižymi ilga bendradarbiavimo su garsiausiais pasaulio batutos meistrais ir solistais istorija. Jo veikla įvertinta įvairiais apdovanojimais, įskaitant Japonijos kultūros reikalų departamento Bunkacho premiją.

Legendiniai motetai

Rugpjūčio 19 ir 20 d. Pažaislio vienuolyno ir Dubingių Šv.Jurgio bažnyčiose Pažaislio muzikos festivalis kviečia klausytis itin retai Lietuvoje atliekamos muzikos – skambės chorinės muzikos kūrybos šedevrais laikomi J.S.Bacho motetai. Juos atliks Roberto Šerveniko diriguojamas profesionalusis Kauno valstybinis choras, basso continuo partiją atliks violončelininkė Asta Krištaponienė ir pianistė Lina Krėpštaitė.

Protestantiškoje baroko epochos Vokietijoje jis tapo savarankišku žanru – vokišku motetu ir buvo kuriamas ne tradiciniu lotynišku, o vokišku tekstu.

XII a. susiformavęs sakralinės giesmės – moteto žanras bėgant laikui keitėsi ir tobulėjo, įgavo įvairių formų ir tam tikrų tautinių bruožų. Protestantiškoje baroko epochos Vokietijoje jis tapo savarankišku žanru – vokišku motetu ir buvo kuriamas ne tradiciniu lotynišku, o vokišku tekstu. Muzikologai vienbalsiai sutaria, kad žanrinio ir muzikinio tobulumo viršūnę motetas pasiekė J.S.Bacho kūryboje. Jo meistriškai sukomponuoti, kupini įvairiausių polifoninių išraiškos priemonių motetai dažnai vadinami motetinėmis fugomis.

Šv.Tomo bažnyčios berniukų mokyklos choras J.S.Bacho motetus savo repertuare išlaikė net po kompozitoriaus mirties. Išliko užfiksuotas faktas, kad vienas iš motetų buvo atliktas, kai Leipcige viešėjo Wolfgangas Amadeus Mozartas. Chorui tuomet vadovavo J.S.Bacho mokinys Friedrichas Dolesas. „Štai kur dvasia, tai – nuostabu. Aš turiu tai pamatyti”, – sušuko W.A.Mozartas ir paprašė natų. Kai jam atnešė visų balsų partijas, didysis Vienos klasikas sudėliojo natas aplink save ir kurį laiką jas studijavo. Liudininkai pasakoja, kad kūrinius W.A.Mozartas įvertino puikiai ir galų gale pasakė: „Pasirodo, dar yra kai kas, iš ko galima pasimokyti...“

Pažaislio muzikos festivalio klausytojai girdės keturis iš aštuonių išlikusių J.S.Bacho motetų: dvigubam chorui parašytus „Singet dem Herrn ein neues Lied“ („Giedokite Viešpačiui naują giesmę“), „Komm, Jesu, komm“ („Jėzau, ateik“), penkiabalsį „Jesu, meine Freude“ („Jėzau, mano džiaugsme“) ir keturiems balsams skirtą „Lobet den Herrn alle Heiden“ („Šlovinkite Viešpatį, visos tautos“). Šie vokalinio meno šedevrai skambės taip, kaip buvo įprasta J.S.Bacho tarnystės Šv.Tomo bažnyčioje Leipcige metais – pritariant vargonų pozityvui ir violončelei.

Širdies poemos

Rugpjūčio 20 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje intriguojančią programą „Širdies poemos“ atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir pianistė Onutė Gražinytė. Diriguos vis sparčiau užsienio šalyse karjeros laiptais kopianti jaunosios kartos dirigentė Giedrė Šlekytė.

Atlikėjų pasirinktoje programoje skambės retai girdimi ir išskirtiniai kūriniai. Koncertą pradės Maurice'o Ravelio choreografinė poema orkestrui „Valsas“, sukurtas choreografo Sergejaus Diagilevo. Išgirdęs muziką, žymusis choreografas ištarė: „Tai šedevras, bet ne baletas. Tai – baleto portretas.“ M.Ravelį taip įskaudino ši pastaba, kad jis nutraukė bet kokią draugystę su S.Diagilevu ir vėliau šių menininkų santykiai vos nesibaigė dvikova. Vis dėlto „Valsas“ netruko įsitvirtinti tiek koncertų salėse, tiek įvairiose baleto ir šiuolaikinio šokio scenose, o po kompozitoriaus mirties muzikologas Paulis Landormy šį kūrinį apibūdino kaip „netikėčiausią iš visų M.Ravelio kompozicijų, atskleidžiantį mums iki šiol nepažintus kompozitoriaus aspektus – romantizmo gelmes, jėgą, veržlumą ir naujas išraiškos priemones.“

G. Šlekytė / Asmeninio archyvo nuotr.

M.Ravelis partitūrą pradeda trumpa įžanga: „Silpnai tarsi pro debesis galima įžiūrėti valsą šokančias poras. Debesys pamažu išsisklaido ir matome didžiulę salę, užpildytą šėlstančios minios. Scena pamažu šviesėja ir visiškai nušvinta orkestrui pasiekus fortissimo. Veiksmas vyksta imperatoriškajame dvare apie 1855-uosius metus.“

Antrasis vakaro kūrinys – fortepijonui ir orkestrui parašytas garsiojo estų kompozitoriaus Arvo Pärto „Lamentate“, kurį įkvėpė britų skulptoriaus Anisho Kapooro sukurta frygų satyro Marsijo, iškvietusio Apoloną į muzikinę dvikovą, skulptūra. Trečioji koncerto kompozicija – Ramintos Šerkšnytės „Vasarvidžio daina“, apie kurią vokiečių kritikai rašė: „Kūrinys sujungia ilgesingai užaštrintus sąskambius, virpančius nuo įtampos ir ekstazės.“ Programą vainikuos didinga Richardo Strausso siuita operos „Rožės kavalierius“ temomis.

„Baltijos šalys nepaliauja mūsų stebinti išskirtinėmis ir ryškiomis meninėmis asmenybėmis!“ – taip užsienio spaudoje pristatoma jaunosios kartos lietuvių dirigentė G.Šlekytė, kurį laiką buvusi Klagenfurto miesto teatro orkestro pirmąja kapelmeistere, o šiuo metu einanti Linco Brucknerio orkestro pagrindinio kviestinio dirigento ir Bavarijos valstybinio teatro muzikos asistento pareigas. G.Šlekytė yra 2015 m. Kopenhagoje vykusio tarptautinio Malko jaunųjų dirigentų konkurso laureatė, 2013 m. Kipre vykusiame tarptautiniame dirigentų konkurse „Solon Michaelides“ pelnė II premiją (I premija niekam nepaskirta). 2015 m. kovą ji buvo nominuota Zalcburgo festivalio jaunųjų dirigentų apdovanojimui, o 2018 m. Tarptautiniuose operos apdovanojimuose buvo pristatyta „Metų debiutanto“ nominacijai.

Muzikų šeimoje gimusi O.Gražinytė pažintį su fortepijonu pradėjo būdama vos penkerių, vėliau mokėsi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, studijavo Hanoverio aukštojoje muzikos, teatro ir medijų mokykloje, nuo pirmųjų studijų metų tapo Yehudi Menuhino fondo „Live Music Now“ stipendininke. Meistriškumą atlikėja tobulino kursuose pas žymius fortepijono pedagogus, iškovojo laurus dešimtyje nacionalinių ir tarptautinių konkursų. Jos pasirodymų klausėsi Šveicarijos, Italijos, Austrijos, Vokietijos, Estijos, Nyderlandų, Lenkijos ir Danijos publika, pianistė grojo solo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Klaipėdos kameriniu, Kauno miesto simfoniniu, Alikantės universiteto filharmonijos, Zalcburgo Mozarteumo ir Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos orkestrais. Prieš metus, bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaline filharmonija ir Leipcige įsikūrusia leidykla „Accentus Music“, buvo išleista debiutinė O.Gražinytės kompaktinė plokštelė „Lamentate“.

Jau spėjusi išsikovoti tvirtas koncertuojančios pianistės pozicijas atlikėja taip apibūdina savo požiūrį į muzikavimą: „Mano tikslas yra kelionė. Ji turi džiuginti, maloninti, užvesti ir vesti. Muzikoje jaučiuosi laisvai ir noriu garsais paliesti kiekvieną žmogų. Galbūt didžiausia svajonė yra gebėti muzikoje rasti vis daugiau ir daugiau, o tada tais radiniais dalytis su žmonėmis. Gebėti parodyti, koks gražus, įvairus ir beribis yra emocinis garsų vandenynas.“

Gitaros magija

Rugpjūčio 21 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje XXVII Pažaislio muzikos festivalio klausytojai turės unikalią progą gyvai pasiklausyti vieno iš labiausiai pasaulyje pripažintų klasikinės gitaros virtuozų muzikavimo. Koncertą „Gitaros magija“ festivalio publikai dovanos Jungtinėje Karalystėje gyvenantis, iš Juodkalnijos kilęs gitaristas Milošas Karadaglićius, visame pasaulyje žinomas kaip Miloš.

Jo parengtoje programoje skambės nemarūs baroko epochos genijaus J.S.Bacho, XVIII a. ispanų gitaros virtuozo ir kompozitoriaus Fernando Soro, ispanų tautinę muziką į akademinį lygmenį iškėlusio Isaaco Albénizo ir svarbiausia figūra XX a. brazilų muzikos pasaulyje laikomo Heitoro Villos-Loboso kūriniai.

M. Karadaglić / Asmeninio archyvo nuotr.

„Meilė iš pirmo garso“ – taip Milošas apibūdina akimirką, kai, būdamas aštuonerių, pirmą kartą į rankas paėmė seną, apdulkėjusią namuose rastą gitarą. Būdamas septyniolikos jis nusiuntė vaizdo įrašą į Londono Karališkąją muzikos akademiją ir gavo kvietimą ten studijuoti. Praėjus dešimčiai metų nuo studijų Londone pradžios atlikėjas pasirašė sutartį su legendine klasikos įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“, nors jau iki to laiko jo klausytis susirinkdavo pilnutėlės salės.

Ryškiausia žvaigžde čia tapo pati gitara – dėl rankų miklumo, paverčiančio  M.Karadaglićių ne tik burtininku, bet ir rimtu, netgi tobulu muzikantu.

Vienas ryškiausių šio periodo pasirodymų – solo rečitalis „Royal Albert Hall“ salėje. Tai buvo pirmasis toks gitaros rečitalis salės istorijoje, kritikai negailėjo pagyrų: „Labiausiai neįprasta buvo tai, kad gitaristas, teturėdamas vieną mikrofoną ir santūrų apšvietimą, sugebėjo didžiulę salę paversti jaukia ir intymia erdve. Ryškiausia žvaigžde čia tapo pati gitara – dėl rankų miklumo, paverčiančio  M.Karadaglićių ne tik burtininku, bet ir rimtu, netgi tobulu muzikantu.“

Pirmieji Milošo albumai „Mediterraneo“ ir „Latino“ buvo itin sėkmingi, o su Londono filharmonijos orkestru įrašyti Joaquíno Rodrigo koncertai gitarai tapo tikra bomba. Kitas albumas „Blackbird – The Beatles Album“, kuriame skamba unikalios grupės „The Beatles“ dainų aranžuotės, buvo sutiktas itin palankiai. Įrašydamas šį albumą atlikėjas bendradarbiavo su džiazo pasaulio legenda Gregory Porteriu, popdainininke Tori Amos, violončelininku Stevenu Isserlisu ir indiškojo sitaro superžvaigžde Anoushka Shankar. Penktasis jo studijinis albumas „Sound of Silence“ taip pat neišvengė populiarumo – čia išradingai pateikiamas klasikinės muzikos solo gitarai lobynas, naujoviškos akademinių kūrinių aranžuotės, papildytos lengvais populiariosios muzikos potėpiais.

Milošas žinomas ne tik kaip atlikėjas – jis žymiai prisidėjo prie gitaros populiarinimo. Pradedantieji gitaristai gali mokytis iš leidyklos „Schott“ išleistų „Play Guitar with Miloš“ knygų serijos, o „BBC Music Magazine“ pripažino atlikėją vienu iš šešių geriausių praėjusio šimtmečio pasaulio gitaristų.

Kaip solistas Milošas grojo su Londono ir Los Andželo filharmonijos, Atlantos ir Čikagos simfoniniais, Filadelfijos, Klivlendo, Ispanijos nacionaliniu, Romos Šv.Cecilijos (Santa Cecilia) ir Tokijo NHK orkestrais. Praėjusio sezono koncertų keliai pažymėti pasirodymais Verbier (Šveicarija), Šlėzvigo-Holšteino, Stambulo, Kotoro ir Ostravos muzikos festivaliuose, rečitaliais Niujorke, Londone, Vašingtone, koncertais su Atlantos ir Detroito simfoniniais ir Metropolitano orkestrais.

Milošas groja 2007 m. pagaminta išskirtine australų meistro Grego Smallmano rankų darbo gitara. Šio meistro instrumentai išsiskiria ne tik neįprasta forma ar gamybai naudojama mediena, bet ir švelniu, giliu tembru. Ne veltui šio meistro gamintus instrumentus renkasi tokios gitaros pasaulio įžymybės kaip Johnas Williamsas ir Xuefei Yangas.

Šiais metais įvyko naujas posūkis Milošo karjeroje – jis pasirašė sutartį su legendine įrašų kompanija „Sony Classical“. Pirmasis albumas bendradarbiaujant su šia kompanija bus išleistas kitais metais, jame skambės baroko epochos repertuaras solo gitarai.

Kas? Koncertas „Johann Sebastian Beach Bach – Motetai“.

Kur? Pažaislio vienuolyno bažnyčioje.

Kada? Rugpjūčio 19 d. 19 val.

Kur? Molėtų r. Dubingių Šv. Jurgio bažnyčioje.

Kada? Rugpjūčio 20 d. 16 val.

Kas? Koncertas „Širdies poemos“.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Rugpjūčio 20 d. 18 val.

Kas? Koncertas „Gitaros magija“.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Rugpjūčio 21 d. 18 val.

Riteriams atstovaus koncerto solistas smuikininkas Sergejus Krylovas ir kompozitorius Johannesas Brahmsas. Damos – tai dirigentė Giedrė Šlekytė ir kompozitorė Sofija Gubaidulina.

Nepaliauja stebinti

„Baltijos šalys nepaliauja mūsų stebinti išskirtinėmis ir ryškiomis meninėmis asmenybėmis“, – taip užsienio spaudoje pristatoma jaunosios kartos lietuvių dirigentė G.  Šlekytė, kurį laiką buvusi Klagenfurto miesto teatro orkestro pirmąja kapelmeistere. Nuo 2018 m. ji pasirinko laisvai samdomos dirigentės karjerą ir sėkmingai derina operinį ir simfoninį dirigavimą. Šiuo metu ji eina Linco Brucknerio orkestro pagrindinės kviestinės dirigentės ir Bavarijos valstybinio teatro muzikos asistentės pareigas.

2021–2022 m. sezoną G. Šlekytė Bavarijos valstybinėje operoje diriguoja G.Verdi „Traviatą“, naują J. Haydno operos „Apgauta neištikimybė“ pastatymą ir asistuoja teatro generaliniam muzikos vadovui V. Jurowskiui. Taip pat šį sezoną dirigentė debiutuoja Japonijoje, diriguodama W. A. Mozarto operą „Užburtoji fleita“ Tokijuje, ir Berlyno komiškojoje operoje, diriguodama L.Janáčeko operą „Katia Kabanova“. Tarp ryškiausių simfoninių debiutų – pasirodymai su Miuncheno filharmonijos, Frankfurto „Museumsorchester“, Tirolio festivalio Erl ir Veimaro „Staatskapelle“ orkestrais.

G. Šlekytė yra aktyvi lietuvių muzikos ambasadorė, užsienio šalyse diriguojanti lietuvių kompozitorių opusus. Su dirigente Mirga Gražinyte-Tyla ji įrašė Ramintos Šerkšnytės muzikos albumą, kurį išleido tarptautinė įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“, taip pat ir Žibuoklės Martinaitytės kūrybos albumą, kurį išleido „Ondine“.

Tarp žymiausių smuikininkų

„Klaipėdos muzikos pavasario“ koncerte kartu su G.Šlekytės diriguojamu LNSO pasirodys Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas, smuikininkas S. Krylovas. Kunkuliuojantis muzikavimas, intensyvus lyriškumas ir kerintis garso grožis – tai savybės, užtikrinančios šio smuikininko vietą tarp žymiausių šiandienos atlikėjų. „S.Krylovas užhipnotizavo klausytojus, grieždamas su pastangų nereikalaujančiu lyriškumu, nepaprastu grakštumu ir gyvu garsu, būdingu geriausių smuikininkų sėkmingiausiam grojimui“, – rašė „The Times“.

S. Krylovo repertuaras apima muzikines epochas nuo ankstyvojo italų baroko iki XXI a. avangardinių kompozicijų. Kaip smuikininkas jis koncertavo su žymiais Europos, Azijos ir Amerikos orkestrais. Kaip dirigentas pasirodė su orkestrais Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Rusijoje ir Izraelyje. Nuo 2008 m. S. Krylovas yra Lietuvos kamerinio orkestro, su kuriuo surengė daugiau nei 200 koncertų visame pasaulyje, meno vadovas ir pagrindinis dirigentas.

Simfoninėje programoje

S. Krylovas, lydimas orkestro, atliks S.Gubaidulinos kūrinį „Offertorium“, kuris, griežiamas Gidono Kremerio ir jam dedikuotas, šiai vienai žymiausių rusų ir totorių kilmės kūrėjų atnešė pasaulinį pripažinimą. Pernai šventusi 90-metį kompozitorė vis dar kuria muziką. Savo kūrybą ji sieja su mistiniu dvasingumu, ilgesiu žmonijos sieloje surasti tikrąją būtį, kurią ji siekia užfiksuoti savo darbuose. Beje, 2015 m. S. Gubaidulina lankėsi Klaipėdos koncertų salėje, kur skambėjo jos kūriniai.

Kitoje koncerto „Muzikos riteriai ir damos“ dalyje LNSO atliks vokiečių kompozitoriaus, daugiausia gyvenusio Vienoje, Johanneso Brahmso Antrąją simfoniją. Jos muzikoje atsispindi dvasinė ramybė ir laimės akimirkos: simfonijos nuotaika šviesi, lyriška, gausu poetiškų peizažų. Kūrinys kartais vadinamas „Pastoraline“ arba „Vienietiška“ simfonija dėl to meto Vienos salonuose skambėjusios buitinės muzikos atgarsių.

Koncerto pradžia – 18.30 val.

Lietuvos muzikos informacijos centro leidžiamam žurnalui "Lithuanian Music Link" jaunąją dirigentę pakalbino muzikologė Rasa Murauskaitė. Vasarą G.Šlekytė lankėsi gimtinėje ir kartu su Lietuvos kameriniu bei Nacionaliniu simfoniniu orkestru bei pianistu Gabrieliumi Alekna įrašė kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės muziką Lietuvos muzikos informacijos centro, Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir suomių įrašų kompanijos "Ondine" koprodukcijai.

G.Šlekytė, pelniusi įvairių tarptautinių konkursų laurus, dirigavusi kelių geografinių Europos regionų sostinėse ir didmiesčiuose, pasirodžiusi prestižiniame Zalcburgo festivalyje, gyvena Pietų Austrijos Klagenfurto mieste, kurio apylinkės mena kūrybingas Gustavo Mahlerio ir Johanneso Brahmso akimirkas. Čia ji džiaugiasi laisvai samdomos dirigentės statusu, kuris leidžia įgyti daugybę skirtingų patirčių, o pakeliavus po didmiesčių šurmulį, sugrįžti į namus, pro kurių langus atsiveria kalnai.

Jeigu muzikantai jaučia, kad kūrybiškumas nėra slopinamas, o kaip tik pasitelkiamas siekti bendro muzikinio tikslo, jie žymiai geriau atlieka savo darbą.

"Ko gero, šie įrašai mano atmintyje visuomet liks pažymėti 2020-ųjų konteksto, karantino išgyvenimų, gyvos muzikos ilgesio. Vienas iš įrašytų Žibuoklės kūrinių pavadintas "Saudade" (2019), portugališkai – "ilgesys", tad net ir muzikos turinys puikiai siejasi su mūsų visų išgyventa situacija", – prisipažino dirigentė.

– Esate ne kartą sakiusi, kad, pavyzdžiui, rengdama operos pastatymą, skaitote knygas, pagal kurias operos parašytos. Ką skaitote ruošdamasi koncertinės šiuolaikinės muzikos atlikimui, įrašams? Kad ir šiems.

– Žibuoklės muzika nėra naratyvi, ji labiau atmosferinio, spalvinio pobūdžio, tai ne pasakojimas, parašytas pagal konkrečią istoriją. Todėl ir jos muzikos prisijaukinimas labai skiriasi nuo pasiruošimo operai, kuri turi siužetą. Šiltai prisimenu ilgą pokalbį su Žibuokle kovą Senamiesčio kavinėje, kuris buvo labai svarbus pasiruošimui. Nežinau, kiek valandų kartu prasėdėjome, bet ji man papasakojo apie kiekvieną kūrinį, kūrimo kontekstus ir inspiracijas. Pavyzdžiui, "Millefleur" (2018) buvo įkvėptas austriškų gobelenų su tūkstančiais gėlių, jų mirgančios ornamentacijos. Žibuoklei puikiai pavyko tą mirgėjimą išreikšti per instrumentuotę.

– Atvykote iš Klagenfurto. Kas tai per vieta?

– Klagenfurtas prie Verto ežero – Klagenfurt am Wörthersee – toks visas šio miestelio pavadinimas, gana gerai žinoma atostogų vieta pietinėje Austrijos dalyje, netoli Slovėnijos ir Italijos sienų. Įspūdingi šio ežero kulisai įkvėpė ne vieną kompozitorių čia ne tik atostogauti, bet ir kurti. Tarp jų – Johannesas Brahmsas, Gustavas Mahleris, Albanas Bergas.

Pati atsidūriau Klagenfurte, nes dirbau vietos operos teatre. Tiesa, gavusi kvietimą dar labai tiksliai nežinojau, kur jis yra, tad suprantu visus, kurie nieko nėra apie Klagenfurtą girdėję. Bet tai nuostabus gamtos kampelis, turintis mažą simpatišką teatrą, kurio reputacija tarp tokio dydžio teatrų labai gera.

– Bet kažkada juk esate minėjusi, kad norėtumėte gyventi Vienoje. Su Klagenfurto teatru sutartis baigėsi, bet ten pasilikote. Norai pasikeitė?

– Taip, dabar aš – laisvas paukštis, kuris galėtų gyventi bet kur, kur panorėtų. Tačiau pradėjusi daug keliauti supratau, kad man labai patinka sugrįžti į mažą miestelį arti gamtos. Aš juk vis dirbu miestuose. Jei pabūnu ilgiau Berlyne ar Frankfurte, man visai nesinori grįžti į dar vieną miestą. O Klagenfurte turime didelę terasą, kurioje auginame daržoves, pro langus matome kalnus. Karantino metu nusipirkau pianiną, kuris stovi prie lango, o pro jį matyti kalnai Slovėnijos pusėje. Visi, kas atvažiuoja manęs aplankyti, puikiai supranta, kodėl noriu ten gyventi. Ypač karantino metu daugeliui staiga pasidarė aišku, kad namai – labai svarbi erdvė. Supratome, kad mieste gali būti daug kavinių, veiksmo, kurio labai greitai gali nelikti, ir tada, nutilus miesto šurmuliui, kyla klausimas – ar gerai jaučiamės savo namuose? Aš jaučiuosi gerai. Džiaugiuosi, kad negyvenu didmiestyje, kur butai maži, be balkono, – tik keturios sienos. Tad pasidžiaugiau, kad gyvenu tokiame Panevėžio dydžio kaime (juokiasi).

– Kad jau prakalbome apie karantiną, įdomu paklausti – ar daug planų teko dėl jo atsisakyti?

– Taip, labai daug. Suplanuota opera Kopenhagoje būtų tapusi mano debiutu šio miesto Karališkojoje operoje – turėjau ten praleisti tris mėnesius. Vasarą dar tris mėnesius turėjau būti Tirolio festivalyje "Erl". Labai labai skauda širdį, kad teko atidėti rudeninį debiutą Berlyno "Komische Oper", kur turėjau diriguoti Leošo Janáčeko "Katią Kabanovą". Nepaprastai laukiau...

– Operas diriguojate ypač dažnai, o ir šiame pokalbyje apie jas prakalbome bent kelis kartus. Kaip opera tapo tokia sava?

– Sunku paaiškinti, bet esama žmonių, kurie tampa teatro žmonėmis. Teatre jaučiama didžiulio organizmo, sujungto į vienį, atmosfera. Jame gali būti daugybė problemų, bet be teatro – negali. Jau dabar pastebiu, kad labiausiai man trūksta būtent darbo operoje ir visko, kas su tuo susiję. Kartais net sunku pasakyti, kas tiksliai tai yra.

– O juk kartais sakoma, kad opera – pasenusi, joje daug primityvių siužetų...

– Nesąmonė! Iškart prieštaraukite taip sakantiems žmonėms. Operų medžiaga man toli gražu neatrodo primityvi. Socialinė nelygybė, kartų skirtumai, konfliktai, politinės intrigos, laisvė, meilė, skausmas, nepritapimas – nebeaktualios temos?

– Nuo operos norėčiau vėl sugrįžti prie šiuolaikinės muzikos. Nemažai užsienyje gyvenančių lietuvių atlikėjų ir dirigentų, jau žymių tarptautiniu mastu, užsiima savotiška muzikine ambasadoryste, pristatydami Lietuvos muziką pasaulio scenose. Jūs – ne išimtis. Tai misija ar visiškai natūralaus programų sudarymo proceso rezultatas?

– Visų pirma tai susidomėjimas. Lietuva – vis dar yra egzotiška šalis. Niekas apie ją nieko nežino, todėl atsiranda paklausa. Be to, laikau save patriote, tad išties stengiuosi įterpti lietuvių kompozitorių kūrinių. Tiesa, kartais susiduriu su stereotipu, esą žmogus gerai atlikti gali tik savo šalies kompozitorių kūrinius, – su tuo visiškai nesutinku. Pati esu labai įsigilinusi į vokiečių, austrų kultūrą, tad jeigu man kas nors pasako, kad kažko joje galiu nesuprasti vien dėl to, kad nesu austrė ar vokietė, net įsižeidžiu. Taigi, medalis visuomet turi dvi puses.

– Gal jau turite net "savo" kompozitorius? Tarkim, Mirgą Gražinytę-Tylą dažnai siejame su Ramintos Šerkšnytės kūryba ir pan. Yra kūrėjų, kuriuos ypatingai norėtumėte parodyti tarptautinei bendruomenei?

– Sutinku su Mirga, kad Raminta išties ypatinga. Suprantu, kodėl mano kolegos užsieniečiai ja irgi labai domisi, nori atlikti jos kūrinius. Aš pati visą laiką labai žavėjausi Broniumi Kutavičiumi ir žaviuosi iki šiol. Dabar dar susipažinau ir su Ž.Martinaityte.

– Galų gale R.Šerkšnytės kūrybą pati dirigavote "Deutsche Grammophon" išleistame, didelės sėkmės sulaukusiame diske.

– Taip! Žinau, kad Ramintos "Saulėlydžio ir aušros giesmės" (2007) bus atliekamos ir kitų kolegų – džiaugiuosi šio kūrinio kelione. Ši Ramintos oratorija labai įtraukianti. Ji yra sakiusi, kad tas kūrinys turėtų būti tarsi pusvalandžio trukmės meditacija.

– Nemažai kalbamės apie moteris – įrašėte Ž.Martinaitytės simfoninę kūrybą, sėkmingai parengėte R.Šerkšnytės kūrinį. Pasaulyje mūsų moterys kūrėjos ir atlikėjos pastaraisiais metais žiba. Bet ar išties situacija tokia gera ir moterims muzikos pasaulyje nebereikia kovoti dėl vietos po saule? Atsimenu, kad viename interviu gana piktai sureagavote į klausimą apie vieno gerai žinomo lietuvių dirigento mintį, kad esą dirigentu gali būti tik vyras, nes moters charakteris šiai profesijai paprasčiausiai netinka. Ar paprastoje kasdienybėje į moteris ir vyrus dirigentus jau žiūrima vienodai?

– Dirigentų pasaulyje ši sniego gniūžtė pajudėjo ir jos tikrai nebegali sustabdyti niekieno padrikos mintys. Lietuvoje yra dirigenčių – ir Mirga Gražinytė, ir Adrija Čepaitė, ir aš. Jos tiesiog yra, tad negalima pasakyti, kad jų negali būti. Kita vertus, mūsų kasdienybė gausi įsisenėjusių stereotipų ir išankstinių nusistatymų. Jie trukdo judėti lygių teisių link, apriboja mus ir skaudina tūkstančius žmonių, kurie neatitinka tendencijų.

Giedrė Šlekytė. / D. Matvejevo nuotr.

– Kokie tie stereotipai – apie dirigentą vyrą ir dirigentę moterį?

– Tai, kad dirigentus apskritai skirstome į vyrus ir moteris, jau yra nesąmonė. Tiesą sakant, net ne taip skirstome, o veikiau į dirigentus – įprastus, normalius, kaip visada buvo – vyrus, ir moteris dirigentes. Jau įsiklausius į šį grupavimą aišku, kad stereotipai čia gyvi ir vešintys. Juk nė viename interviu su dirigentu nerasime klausimų apie tai, kokią įtaką jo lytis daro darbui. O aš štai tokių absurdiškų klausimų kaskart sulaukiu.

Galiausiai ir vyrai, grūdami į vyriškumo sampratą, kenčia lygiai taip pat. Vyras turi būti stiprus, mėgstantis greitį, galintis bet ką pakelti, nieko nebijantis, niekada neverkiantis, nerodantis emocijų? Daugybė nuostabių vyrų neatitinka tokio įsivaizdavimo. Lygiai taip pat, kalbant apie moteris, dažnai sakoma, kad jos nemoka kalbėti griežčiau ir pan. O jei kalba griežčiau, iškart apibūdinamos kaip isteriškos. Viską labai suprimityviname.

– Pati tiesiogiai esate susidūrusi su lyties nulemtais stereotipais, dėl kurių, tarkim, turėjote sunkumų profesiniu atžvilgiu? Galbūt karjeros pradžioje?

– Šis darbas iš esmės nelengvas. Ir jeigu paklaustumėte mano amžiaus kolegų, jie tikrai pasakytų, kad su kažkokiomis problemomis yra susidūrę. Kiekvienas tempia savą kryžių. Man galbūt yra tekę susidurti su nuomonėmis, kad esą jauna, graži mergina – tarsi koks neprofesionalumo šleifas. Baisu, bet visuomenė galvoja taip.

– O kokia jūs esate dirigentė – griežta ar, priešingai, labai lanksti?

– Paklauskite kitų žmonių, kurie mato mane iš šalies (juokiasi). Turbūt pagal situaciją. Kai kada reikia būti griežtai, kai kada – nebūtinai. Visą laiką save vadinu labai nedirigentiška dirigente, nes netelpu į daugelį su profesija susijusių klišių. Kita vertus, yra daug į jas netelpančių dirigentų. Dažnai girdžiu, kad dirigentas turėtų būti labai savimi pasitikintis, griežtas, visada tiksliai žinantis, ko nori. Tačiau pažįstu nemažai abiejų lyčių dirigentų, kurie yra labai drovūs, kuklūs, savimi nepasitikintys, bet nepaprastai įdomūs, intelektualūs ir įkvepiantys. Dirigentai labai skirtingi, ir būtent čia pats žavesys.

– Įdomu tai, kad dauguma mūsų sėkmės lydimų dirigentų siekė  karjeros užsienyje. Pirmiausia ten buvo pripažinti, tada apie juos sužinojo ir Lietuva. Jūsų atvejis panašus. Kaip manote, ar likusi čia būtumėte padariusi dirigentės karjerą?

– Nežinau, nes nepasilikau. Negaliu palyginti. Bet spontaniškai pasakyčiau, kad likusi galbūt nebūčiau dirigentė. Man asmeniškai labiausiai padėjo išsilavinimo kontrastas. To, ką gavau M.K.Čiurlionio menų mokykloje Lietuvoje ir ką – Austrijoje, specifika buvo labai skirtinga. Vilniaus mokykla – labai griežta, turinti griežtas taisykles ir nelabai leidžianti nuo jų nukrypti. Galima tai kritikuoti, bet, kita vertus, daugeliui lietuvių muzikų tai padėjo įgyti puikius pagrindus, ir tai buvo naudinga išvykus į žymiai laisvesnes užsienio aukštąsias mokyklas. Grace, kur studijavau bakalaurą, nebuvo egzaminų, labai mažai taisyklių ir daug laisvės, pačių studentų atsakomybės. Manau, kad tiems, kurie atėjo iš labai laisvų mokyklų, turėjo būti sudėtinga pasiekti discipliną. O man, atėjusiai iš M.K.Čiurlionio menų mokyklos, viskas tiko tobulai. Tai, kad išvažiavau į kitą šalį, buvo visapusiška nauda.

– Kažkada esate minėjusi, kad vienas didžiausių autoritetų jums – Vladimiras Jurowskis, kurio asistente teko dirbti. Kas – jo asmenybė, dirigavimo idioma, interpretacijos – labiausiai žavi?

– Su juo dirbau vos kelis mėnesius Ciuriche, bet jie man paliko labai gilų įspūdį. Planuoju su V.Jurowskiu dirbti ir ateityje. Visą laiką sakau, kad jis – tai vaikščiojanti enciklopedija. Žmogus, su kuriuo pasikalbėjus iškart norisi bėgti ir skaityti visas knygas iš eilės. Jis priverčia domėtis, pats yra neįtikėtinai smalsus ir labai daug žino. Jo tėtis – dirigentas, brolis – taip pat, ir toji dirigentiška šeima turi savo ritualus, patarimus, kuriais mielai dalijasi. Ne visi dirigentai taip priima pašalinius ir jiems ką nors pasakoja, o Vladimiras tą daro labai noriai. Net nežinau, kam daugiau naudos iš asistento – ar jam, ar asistentui.

Jis mane įkvėpė ir pasakodamas, kaip kiekvieną dieną užsiima joga. Tuo metu man buvo labai intensyvus laikotarpis: daug keliavau, nešiodavausi su savimi daugybę natų, kol pradėjau jausti, kad kūnas protestuoja ir sako, kad visko per daug. Bet būtent po V.Jurowskio patarimo prieš dvejus metus pati ėmiau kasdien užsiiminėti joga ir pajutau, kad tai man labai tinka. Atrodo, juk galėjo ir kažkas kitas pasakyti, kad joga yra gerai, bet jis pasakė konkrečioje situacijoje. Tai labai įdomus, inteligentiškas žmogus. Mėgstu žmones, kurie daug žino, – tai negali nežavėti.

– Sąvokos, reiškinių sampratos laikui bėgant smarkiai kinta. Šiandienos kultūrinė realybė taip pat pastebimai kitokia nei prieš kelis dešimtmečius. Ar smarkiai, jūsų nuomone, keičiasi dirigento institucijos suvokimas?

– Dirigento vaidmuo labai pasikeitė. Kiek diktatūrinė orkestro santvarka netinka muzikantų prigimčiai. Žmonės studijuoja savo instrumentą, groja solo, yra laisvi ir staiga orkestre jiems tarsi apkarpomi sparnai. Manau, nei orkestro, nei dirigento darbo ateitis nesusijusi su šiuo apkarpymu, o su bandymu surasti bendrą kryptį be didelių apribojimų. Vis dėlto įgyvendinti tai sunku, nes kažkas turi priimti sprendimus. Svarbu, kad orkestras tikėtų dirigento idėja. Jeigu muzikantai jaučia, kad kūrybiškumas neslopinamas, o kaip tik pasitelkiamas siekti bendro muzikinio tikslo, jie žymiai geriau atlieka savo darbą. Tokią įsivaizduoju ateitį.

– Be ko negalėtumėte gyventi kasdienybėje?

– Be labai daug ko. Primityvu pasakyti, kad be muzikos, be gamtos. Tačiau pastaruoju metu labai daug apie tai mąsčiau. Netikėtai užklupus pandemijai ir karantinui, visi mano projektai buvo atšaukti, o aš – jauna, sveika, ambicinga – buvau priversta sustoti. Buvo išties sunkių dienų, bet būtent tada supratau, kad esu labai laimingas žmogus, nes turiu į ką atsigręžti. Į tą pačią muziką.

Mūsų emocinei sveikatai karantino situacija buvo žiauri. Galvojau – tai ką, dabar devynis mėnesius negalėsiu dirbti? Tačiau pradėjau groti kamerinę muziką, užsiimti kažkokiomis veiklomis ir supratau, kad muzikoje galiu rasti atsakymus į tam tikrus klausimus. Skamba kiek ezoteriškai, bet į tai įsigilinus supranti, kad muzika gali tave giliai paguosti – ne tik truputį nuraminti, bet suteikti prasmę. Tai lemia galbūt ir mano santykio su muzika tvirtumas, ir profesinis įsigilinimas. Tačiau gebėjimas muzikoje rasti prasmę sau kartu yra ir didžiausia muzikų atsakomybė prieš visuomenę. Po truputį suprantame, kad emocinė sveikata yra bent jau lygiai tiek pat svarbi, kiek ir fizinė, o menas, be abejonės, yra vienas svarbiausių komponentų. Be to negalima gyventi. Galima tik kažkaip egzistuoti.

– Jūsų mintys apie menininko atsakomybę susisiejo su kompozitoriaus Tan Duno žodžiais: jis labai panašiai kalbėjo po to, kai karantino laikotarpiu parašė kūrinį pandemijos aukoms pagerbti. Koks svarbus yra menas, mums parodė ir tai, kad daugybė koncertinių įstaigų, teatrų atvėrė archyvus ir tiesiog dovanojo žmonėms savo turinį.

– Visos šios įstaigos stengėsi padėti savo publikai kiek tik įmanoma šiuo sudėtingu laikotarpiu. Tačiau, ko gero, archyvais daugiausia mėgavosi melomanai. Vienas svarbiausių klausimų – kaip pakviesti į klasiką dar jos lobių neatradusiųjų? Su krizėmis susiduria visi. Mūsų užduotis – užmegzti kontaktą su kuo didesne visuomenės dalimi. Deja, karantino metu tai buvo labai sunku, nes vis dėlto stipriausias muzikos koziris yra gyvo koncerto betarpiškumas.

– Šie metai turbūt daugelį privertė susipažinti su neapibrėžtumo jausmu. O jūs juk – laisvai samdoma dirigentė. Daugybė jūsų kolegų sako, kad norisi turėti savo orkestrą, kažkam priklausyti. Jums ta savotiška nesvarumo būklė galbūt kaip tik maloni?

– Atmetant šių metų situaciją, puikiai jaučiuosi būdama tokioje pozicijoje. Noriu sukaupti įvairių patirčių, išplėsti savo repertuarą, gauti impulsų iš stipriausių kolegų ir tokiu būdu subręsti meno vadovo pozicijai bei su ja susijusiai atsakomybei. Šiemet, aišku, pajautėme, kad "nuolatiniai dirigentai" galėjo jaustis saugiau, ypač kalbant apie finansinį saugumą. Be to, pradėjus rastis alternatyvių, išradingų projektų, koncertų po atviru dangumi, kamerinių operų, laikantis visų koronaviruso prevencijos taisyklių, tuo metu man šiek tiek trūko savo kolektyvo, su kuriuo išvien galėčiau kūrybiškai ieškoti kontakto su publika. Nepaisant to, tokia laisvai samdomos dirigentės pozicija šiuo metu man labai gerai tinka. Jau turiu daugybę suplanuotų projektų iki 2023 m. vasaros – žinau gana tiksliai, ką veiksiu. Galbūt nuo tų metų norėčiau likti nuolatinėje pozicijoje.

Artėjančio debiuto proga su Lietuvą užsienyje garsinančia jauna dirigente – pokalbis apie jos patirtis su genialiojo kompozitoriaus operomis ir šio teatrinio sezono darbus.

– Koks jūsų santykis su W. A. Mozarto muzika? Ar galėtumėte save pavadinti šio kompozitoriaus kūrybos gerbėja?

– Mozarto genijus mums, muzikantams, pateikia nemažai namų darbų. Jo muzika palyginus paprastomis priemonėmis pasakoja apie įvairialypę žmogaus prigimtį: nuo giliausios psichologijos iki vulgarių kanonų.

Manau, visiems prisiekusiems W. A. Mozarto gerbėjams, o ypač to dar nežinantiems, vertėtų paskaityti kompozitoriaus laiškus. Juose puikiai atsiskleidžia jo žmogiškumas, humoro jausmas, to meto visuomenės ypatybės.

– Jūsų debiutu Klagenfurto teatre Austrijoje tapo „Pagrobimas iš Seralio“. Kurias dar W. A. Mozarto operas jau teko „pačiupinėti“? Ar tarp jų buvo „Figaro vedybos“?

– Pirmąja mano diriguota opera dar studijuojant Leipcige tapo W. A. Mozarto „Užburtoji fleita“. Ir vėliau būtent šis kūrinys dažnai mane lydėjo – esu dirigavusi šešis skirtingus „Užburtosios fleitos“ pastatymus! Klagenfurte šalia debiutinio „Pagrobimo iš Seralio“ taip pat dirigavau šio kompozitoriaus šedevro – „Don Žuano“ – naują pastatymą. O „Figaro vedybos“ Vilniuje man bus pirmosios.

– Dažnai būtent „Figaro vedybos“ laikomos W. A. Mozarto operinės kūrybos viršūne. Ar sutiktumėte su tokiu požiūriu ir kodėl?

– Visos vėlyvesnės šio kompozitoriaus operos savaip yra jo operinės kūrybos viršūnės, nenorėčiau nė vienos išskirti. Kiekvieną kartą mano mylimiausia W. A. Mozarto opera yra ta, prie kurios tuo metu dirbu. Taigi spalį tai bus „Figaro vedybos“!

– Kokios klaidos, jūsų manymu, dažniausiai daromos teatruose interpretuojant W. A. Mozarto kūrinius?

– Muzika yra labai galinga jėga. Mano nuomone, didžiausia klaida mėginti šią jėgą nugalėti ar nuneigti.

Taip pat vėl grįžčiau prie W. A. Mozarto įvairiapusiškumo. Nežinau, kodėl įsivyravusi nuomonė, kad W. A. Mozarto muzika tik grakšti, švelni ir elegantiška. Iš tiesų ji turi ir nemažai „pipiriukų“: akiplėšiškumo, protesto, disonansų, dramos, humoro ir dar daug įvairiausių komponentų.

– Kadangi LNOBT laukiame jūsų debiuto, gal galėtumėte papasakoti, kokias asociacijas nuo pat vaikystės jums kėlė šis teatras? Kokie pirmieji jame matyti spektakliai? Kurie pastatymai jame įsiminė?

– Vilnius – mano gimtasis miestas ir diriguoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre yra viena mano svajonių. Dar besimokydama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dažnai lankydavausi LNOBT. Nors nepamenu, kokie buvo pirmieji vaikiški spektakliai, tačiau prisimenu jau paauglystėje matytus pastatymus: „Pikų dama“, „Rigoletas“, „Žydė“. Taip pat labai gerai prisimenu, kaip su draugėmis per pertrauką skanaudavome karštą šokoladą. Nors ką čia galima pamiršti – ši tradicija vis dar gyva!

– Kokie darbai ir kur šį sezoną jūsų laukia prieš ir po „Figaro vedybų“?

– 2019–2020 m. sezonas pilnas operos ir ilgai lauktų projektų. Sezoną pradėjau Leipcigo operoje, kur dirigavau naują Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“ pastatymą, režisuotą žymaus tenoro Rolando Villazono. Orkestrinėje manęs laukė puikus, mano itin mylimas „Gewandhaus“ orkestras.

Taip pat laukia nauji pastatymai Antverpene (Antonino Dvoržako „Undinė“) ir Kopenhagoje (šiuolaikinio danų kompozitoriaus Poulo Ruderso opera „Tarnaitės pasakojimas“). Dar suplanuoti koncertiniai debiutai su Švedijos radijo simfoniniu bei Paryžiaus kameriniu orkestrais ir, žinoma, sugrįžimas į Lietuvos nacionalinės filharmonijos sceną.

G. Šlekytės diriguojami operos „Figaro vedybos“ spektakliai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodomi spalio 10, 11 ir 12 dienomis. Grafo Almavivos partiją juose atliks Laimonas Pautienius ir Eugenijus Chrebtovas, Figaro – Liudas Mikalauskas.

Penktadienį 18 val. į Klaipėdą pagaliau ateis tikrasis pavasaris. Klaipėdos koncertų salėje vėl atgims ilgiausią istoriją Lietuvoje turintis klasikinės muzikos renginys – XLI festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“. Šį muzikinį gamtos atgimimą akcentuos koncertas „Jaunystės vėjas“.

Festivalio pradžia bus puikus „Klaipėdos muzikos pavasario“ tradicijų ir naujovių sintezės pavyzdys. Į Mindaugo Bačkaus vadovaujamo Klaipėdos kamerinio orkestro glėbį bus šiltai priimtos dvi neeilinės jaunosios kartos asmenybės, kurios jau ima žibėti ir tarptautiniu mastu. Tai charizmatiškasis pianistas Robertas Lozinskis ir stulbinantis batutos talentas Giedrė Šlekytė.

Robertas Lozinskis su Klaipėdos klausytojais susitiks pirmą kartą. Šis koncertas yra Klaipėdos koncertų salės įsteigtas publikos simpatijų prizas, kurį atlikėjas pelnė 2015 m. rugsėjį Tarptautiniame M.K.Čiurlionio pianistų konkurse Vilniuje. Robertas sužavėjo ne tik publiką, bet ir konkurso komisiją, kuri jam skyrė I-ąją premiją bei specialų prizą už geriausiai atliktus M. K. Čiurlionio kūrinius.

Pianistas yra daugelio respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatas ir Didžiojo prizo laimėtojas. Baigęs bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, šiuo metu Robertas žinias gilina studijuodamas Karališkojoje Škotijos konservatorijoje, kuriai atstovaudamas pernai tapo geriausiu Didžiosios Britanijos pianistu – studentu.

Diriguojanti moteris – itin patrauklus ir įdomus reiškinys šių dienų kultūroje. Tuo yra įsitikinusi ir sparčiai karjeros laiptais kylanti dirigentė Giedrė Šlekytė. Vienoje radijo laidoje ji teigė, jog galbūt prieš dešimtį metų siekiant dirigento karjeros būti moterimi ir buvo trūkumas. Vis dėlto, šiandien žmonės domisi diriguojančiomis moterimis ir tai jau yra tapę privalumu. Neretai, rodos, būtent tai ir sudomina koncertų organizatorius tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

Giedrė Šlekytė – Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė – orkestrinio dirigavimo mokėsi Graco, Leipcigo ir Ciuricho aukštosiose muzikos mokyklose. Dirigentė savo talentą kaskart įrodo ir triumfuodama dirigentų konkursuose. Pernai ji buvo atsidūrusi muzikos pasaulio dėmesio centre, kai pateko į prestižinių N. Malko dirigentų konkurso Danijoje ir jaunųjų dirigentų konkurso Zalcburge (Austrija) finalą. Giedrės diriguotų orkestrų sąrašas yra įspūdingas – tai Leipcigo Gewandhaus, Miuncheno, Insbruko simfoniniai orkestrai. Dar šį sezoną ji debiutuos su Liublianos radijo simfoniniu, Berlyno Komiškosios operos bei Stokholmo Karališkuoju filharmonijos orkestrais. Klaipėdos koncertų salė ir kamerinis orkestras džiaugiasi galimybe klaipėdiečiams pristatyti šią talentingą menininkę, kuri jau yra koncertavusi su Kauno miesto simfoniniu ir Šv. Kristoforo kameriniu orkestrais.

Koncerto „Jaunystės vėjas“ pradžioje skambės klasikinės muzikos koncertų publikos numylėtinio Wolfgango Amadeuso Mozarto Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 20 d-moll (versija su styginių orkestru). Antrojoje dalyje išgirsite daug rečiau mūsų šalies koncertų salėse atliekamą muziką. Tai keturių dalių Simfoninė serenada styginių orkestrui Op. 39 B-dur, kurią parašė vienas simfoninės kino muzikos pradininkų Erichas Wolfgangas Korngoldas. Šis Vienoje (kaip ir Mozartas) gyvenęs kompozitorius mirė praėjusio amžiaus viduryje, tačiau jo kūryba Lietuvos atlikėjų repertuare vis dar yra naujas reiškinys.

Atėjuasieji į koncertą „Jaunystės vėjas“ taps ypatingos tradicijų ir naujovių sintezės liudininkais: tradiciška bus „Klaipėdos muzikos pavasaris“, nauja – „Jaunystės vėjas“, tradiciška – Klaipėdos kamerinis orkestras, nauja – R.Lozinskis ir G.Šlekytė, tradiciška – W.A.Mozartas, nauja – E.W.Korngoldas, tradiciška – klasikinė muzika, nauja – jaunųjų menininkų interpretacijos.

Klaipėdiečiai kviečiami kartu jaunatviškai pradėti „Klaipėdos muzikos pavasarį“ ir palinkėti jam gero vėjo.

Kristupo vasaros festivalis palydėjo į didžiąją sceną daug Lietuvos muzikos talentų. Šiemet pirmasis jo koncertas suves vieną ryškiausių lietuvių pianistų Petrą Geniušą ir kylančią batutos žvaigždę Giedrę Šlekytę.

Ši Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos absolventė šiais metais jau du kartus atkreipė į save muzikos pasaulio dėmesį. Pavasarį ji pateko į prestižinio jaunųjų dirigentų konkurso Zalcburge (Austrija) finalininkų trijulę bei tapo finalininke viename didžiausių pasaulyje tarptautiniame N.Malko dirigentų konkurse Danijoje.

Paraiškas varžytis N.Malko konkurse buvo pateikę net 317 pretendentų, o Zalcburgo festivalio prizo siekė 65 kandidatai iš 31 šalies penkiuose žemynuose. G. Šlekytė Zalcburge dėl prizo kovos su šveicaru ir čeku rugpjūtį. Finalinės konkurso perklausos vyks festivalio metu kaip atviri visuomenei koncertai. Trijulė diriguos orkestrui „Camerata Salzburg“ Zalcburgo universiteto didžiojoje salėje.

G.Šlekytė, galima sakyti, žengia šio konkurso nugalėtojos Mirgos Gražinytės pėdomis. Baigusi M.K.Čiurlionio menų mokyklą, Giedrė studijavo dirigavimą Graco universitete, Leipcigo muzikos ir teatro bei Ciuricho menų akademijose. Studijų metais ji dirbo su Vidurio Vokietijos radijo (MDR), Hamburgo simfoniniais orkestrais, kitais vokiečių kolektyvais, tobulinosi pas daugelį batutos meistrų.

Mergina taip pat dirigavo Pietų Vestfalijos filharmonijos, Frankfurto simfoniniam, Linco Brucknerio ir kitiems orkestrams, gastroliavo Pietų Korėjoje. Ji laimėjo antrąją vietą Vokietijos aukštųjų mokyklų dirigavimo konkurse bei tarptautiniame Solono Michaelideso dirigavimo konkurse Kipre, tapo nacionalinio B.Grincevičiūtės vokalistų konkurso nugalėtoja.

Nuo 2013-ųjų G.Šlekytė yra Vokietijos muzikos tarybos dirigentų forumo stipendininkė.

Koncertas su P.Geniušu – tarsi dar vienas prizas jaunai menininkei. Lietuvoje nėra įdomesnio ir lankstesnio fortepijono virtuozo. Šis pianistas išsiskiria tarp kitų šalies atlikėjų plačiais interesais ir nuolatinėmis, dažnai rizikingomis naujų išraiškos formų, nekasdieniškų muzikinių ir dvasinių potyrių paieškomis.

Meistriškai įvaldęs platų klasikinių, romantinių bei šiuolaikinių kūrinių repertuarą, jis rengia rečitalius ir koncertuoja kaip solistas su simfoniniais orkestrais, įvairiais kameriniais ansambliais ir solistais. P.Geniušo scenos partneriai yra buvę Mstislavas Rostropovičius, Yehudi  Menuhinas, Raimundas Katilius, Aleksandras Kniazevas, Davidas Geringas, Virgilijus Noreika. Pastaruoju metu atlikėjas ypač dažnai muzikuoja su šiuolaikinio džiazo meistrais Liudu Mockūnu ir Vladimiru Čekasinu.

P.Geniušą galima pamatyti ir akompanuojantį dramos spektakliams, baletui ar net kabaretui, dalyvaujantį džiazo ir įvairius muzikos stilius kryžminančiuose projektuose. Jo muzikinis akiratis – nuo anglų virginalistų ir įvairių pasaulio tautų folkloro iki avangardinės muzikos, džiazo ir elektronikos.

Pianistas yra pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp jų – Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Universalumu garsėja ir solisto bei dirigentės partneriu koncerte tapsiantis Vilniaus miesto savivaldybės Šv.Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas profesoriaus Donato Katkaus. Kritikai žarsto jam pagyrimus už baroko, klasicizmo, šiuolaikinės muzikos atlikimą, retų partitūrų gaivinimą.

Kolektyvas surengė džiazo,  popmuzikos koncertų, netradicinių projektų, pelnė pripažinimą kaip aistringas lietuvių muzikos propaguotojas, išleido per 30 kompaktinių plokštelių Lietuvos, JAV, Vokietijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos įrašų kompanijose.

2002 metais maestro D.Katkui už Šv.Kristoforo kamerinio orkestro veiklą buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, o jo vadovaujamam kolektyvui už nuopelnus Vilniaus kultūrai – Šv.Kristoforo statulėlė.

Galingas vasaros akordas: Kristupo vasaros festivalio atidarymo koncertas. Dalyvauja: Vilniaus miesto savivaldybės Šv.Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus), solistas Petras Geniušas (fortepijonas), dirigentė Giedrė Šlekytė. W. A. Mozart, Z. Kodaly ir kitų autorių kūriniai.
Birželio 28 d.19 val. Piano.lt vasaros terasoje (Trakų g. 9/1, Vilnius).