Kuršių nerijos šviesuolio gyvybė nutrūko po žaibiškos kovos su COVID-19. Keturis dešimtmečius savo širdį ir rankas atidavęs Kuršių nerijos miškams, miškininkas mirė būdamas 65-erių.

Nuoširdaus miško mylėtojo mirtį patvirtino jo žmona Gražina. Moteris teigė, kad jie labai saugojosi užkrato ir net nenutuokia, kur galėjo apsikrėsti.

Jos vyrui sausio 7 d. diagnozuotas koronavirusas. Po kelių dienų, ženkliai pablogėjus sveikatai, jis paguldytas į Klaipėdos ligoninę, kur po savaitės jo gyvybė užgeso.

„Negaliu patikėti, dar tą pačią dieną su juo kalbėjau, o staiga jo nebėra, iš manęs jį pavogė liga.

Net neleido su juo atsisveikinti, neleido jo paskutinį kartą pamatyti“, – sielvartavo moteris.

A. Laurinaitis gimė miškininko šeimoje Smiltynėje 1955 m. liepos 7 d. Tik baigęs mokslus Kaune, jis įsidarbino Kuršių nerijoje, kur Smiltynės girininkijoje dirbo, o vėliau ir jai vadovavo 40 metų.

A. Laurinaičio daliai teko ne tik sodinti nerijos miškus, bet ir prisėdėti gesinant milžiniškus šį nuostabų kampelį naikinusius gaisrus, vėliau – vėl atsodinti buvusias gaisravietes.

Jis buvo žmogus nuoširdžiai mylėjęs miškus ir visą gyvastį.

Velionis bus kremuotas sausio 21 d., o laidojamas sausio 30-ąją Kuršių nerijoje.

„Kauno dienos“ studijoje viešintis Padauguvos girininkas K. Markevičius tikina, kad Lietuvoje miškų pasodinama daugiau, nei iškertama.

„Šis procesas griežtai kontroliuojamas, tad kalbos apie beatodairišką miško kirtimą yra nepagrįstos“, – sako jis. Jau 35-erius metus girininku dirbantis vyras taip pat rūpinasi partizanų atminimo išsaugojimu, norintiems veda ekskursijas paklausyti elnių baubimo, yra Kauno medžiotojų sąjungos prezidentas.

Apie tai, kodėl medžioklė yra neatsiejama gamtosaugos dalis, apie patriotinį jaunimo auklėjimą ir prosenelį girininką, kuris savo sūnui gerai į kailį įkrėtė už tai, kad eglaitę nukirto – pokalbis su K. Markevičiumi „Kauno dienos“ studijoje.

Kaip pranešė Policijos departamentas, ketvirtadienio vakarą apie 18.24 val. Endriškių kaime rastas įvažiavęs į tvenkinį Joniškio miškų urėdijai priklausantis automobilis „Mitsubishi L200“.

Šalia automobilio rastas neblaivus uniformą vilkintis Joniškio miškų urėdijos Skaistgirio girininkijos girininkas Artūras Ramukevičius (gimęs 1968 m.), jam nustatytas 2,03 promilės girtumas. Taip pat rastas dar vienas neblaivus 36 metų vyras – jam nustatytas 2,32 promilės girtumas.

Šiaulių apskrities policijos atstovė Gailutė Smagriūnienė BNS sakė, kad į tvenkinį įvažiavusią mašiną pamatė jaunuoliai ir pranešė policijai.

Neblaivų girininką ir su juo vykusį vyrą iš pradžių buvo išsivežę greitosios medikai, abu buvo sušalę, vienas skundėsi skausmu kojoje. Medikams nenustačius sužalojimų, abu buvo uždaryti į areštinę.

„Kuris vairavo nežinoma, nes juos rado prie mašinos, pastebėjo, kad neblaivūs“, – BNS sakė G. Smagriūnienė.

Mašiną iš tvenkinio buksyravimo lynu ištraukė ugniagesiai gelbėtojai.

Automobilyje rasti ir paimti du 7,62 mm kalibro graižtviniai šautuvai bei šoviniai.

Abu neblaivūs vyrai iki šiol laikomi areštinėje, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vairavimo neblaiviam. Policija aiškinsis, kas vairavo mašiną.

Klaipėdos apygardos teismui perduota skandalinga byla, kurioje įtarimai dėl prekybos poveikiu pareikšti Seimo pirmininko pavaduotojo Kęsto Komskio visuomeniniu patarėju prisistatinėjusiam Gediminui Miliauskui. Paaiškėjo, kad už gerai apmokamą postą buvo reikalaujama 100 tūkst. litų kyšio.

Reikalus "derino" vakarėlyje

Paini istorija teisėsaugininkų buvo pradėta narplioti dar 2014 m. pabaigoje.

Specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybos pareigūnų akiratyje atsidūręs G.Miliauskas, bylos duomenimis, 2014 m. lapkričio viduryje esą gavo 25 tūkst. litų kyšio dalį.

Į Klaipėdos rajoną gabenant likusią 75 tūkst. litų sumą buvo surengta pasala, pretendentas į urėdus sulaikytas, kyšio dalis išimta.

Tačiau ryšių ir valstybės tarnautoju galimas sąsajas šioje baudžiamojoje byloje teisėsaugininkams teko narplioti kone metus, kad surinkta medžiaga galėtų pasiekti teismą.

Pareigūnams tapo žinoma, kad tuo metu K.Komskio visuomeniniu padėjėju Klaipėdos krašte prisistatinėjęs 50-metis G.Miliauskas su Trakų miškų urėdijos Žeronių girininkijos girininku Alvydu Adomavičiumi jo karjeros galimybes pradėjo derinti per dar vieną asmenį, su kuriuo profesijos šuolis buvo aptartas privačiame vakarėlyje, švenčiant vieno piliečio gimtadienį.

Prie vaišių stalo esą užgimusi kalba apie tai, kad A.Adomavičius norėtų kilti karjeros laiptais.

Plačiais ryšiais besigiriantis G.Miliauskas iš karto pasišovė padėti norams išsipildyti. Neva tuomet ir nuskambėjo klausimas: ar A.Adomavičius sutiktų keltis dirbti į kitą urėdiją?

Tuo metu jau buvo žinoma, kad bus skelbiamas konkursas Utenos urėdijos urėdo vietai užimti, nes senasis jos vadovas traukėsi į pensiją.

Ikiteisminiam tyrimui vadovavęs Klaipėdos apygardos prokuroras Aivaras Velutis tiesiai šviesiai įvardijo, kas privačiame gimtadienio vakarėlyje įvyko.

"Buvo bandoma pardavinėti valstybės tarnautojo vietą. Kaip tai vyko ir koks tai buvo mechanizmas, iki galo net nebuvo atskleista ikiteisminio tyrimo metu. Taip čia viskas susukta, kad sunku buvo išnarplioti. Grubiai tariant, vienas klausia, ar nori žmogelis užimti tam tikrą postą. Žmogus atsako, kad nori. Tuomet įvardijama, kad tai jam kainuos 100 tūkst. litų", – painią istoriją komentavo prokuroras.

Viliojo solidi alga

Kaip paprastam girininkui išsiropšti iki urėdo vietos, kuri gali garantuoti solidų atlyginimą?

Utenos urėdijos duomenimis, 2014 m. šios urėdijos vadovo atlyginimas siekė 7,7 tūkst. litų, neatskaičius mokesčių.

"Prieš konkursą vyko įvairūs susitikimai, žmogus buvo informuotas apie tai, kokie reikalavimai bus keliami konkurso metu. Peršasi išvada, kad šis kandidatas turėjo privalumų prieš kitus kandidatus", – aiškino A.Velutis.

Tiesa, prokurorai neaptiko jokių duomenų, kad šiam kandidatui kuris nors komisijos narių būtų parašęs nepelnytai aukštesnį įvertinimą ar būtų klastoti rengto konkurso dokumentai.

"Tačiau susitikimai vyko, vieni ar kiti derinimai vyko", – tarstelėjo prokuroras.

Vis dėlto byloje minimas vienas faktas, kuris leidžia spėti, kad kažkas labai rūpinosi šio girininko sėkme konkurse. Esą šis kandidatas neturėjo reikiamos kvalifikacijos dėl užsienio kalbos mokėjimo.

Byloje yra duomenų, esą reikiamu dokumentu buvo pasirūpinta, kad kandidatas atitiktų keliamus reikalavimus.

Klausinėjo apie šventes

Teisėsaugininkams šypseną kėlė ir dar vienas faktas, kuris paaiškėjo, kai buvo pradėta aiškintis šio konkurso aplinkybes.

Generalinėje miškų urėdijoje vykusiame konkurse Utenos urėdijos vadovo pareigoms užimti norą dalyvauti buvo pareiškę keturi pretendentai.

Komisiją sudarė septyni nariai, kurie ir egzaminavo kandidatus.

Apklausų metu išaiškėjo, kad A.Adomavičius esą ištraukė, švelniai tariant, šypseną keliantį klausimą.

Būsimas urėdas raštu turėjo išdėstyti savo viziją, kaip, jo manymu, urėdijoje privalu priimti užsienio svečius. Ir Trakų miškų urėdijos Žeronių girininkijos girininkas puikiai atsakė į tą klausimą.

Šis pretendentas buvo pripažintas geriausiu kandidatu ir konkursą laimėjo.

Utenos miškų urėdijos teritoriją sudaro 68,8 tūkst. hektarų žemės plotai, iš jų 14,2 tūkst. ha – valstybinės reikšmės.

Šios urėdijos miškingumas siekia 29 proc. Urėdijai priklausančiuose plotuose gausu įvairių žvėrių.

Paskelbus, kad naujuoju urėdu taps A.Adomavičius, viešumoje pasigirdo pastebėjimų, kad Utenos urėdijos plotuose veikia per 30 medžiotojų būrelių, tačiau profesionaliai medžioklei skirtų plotų urėdija neturi.

Ar naujojo urėdo pirmuoju rūpesčiu būtų tapęs užmojis įsteigti tokius plotus, nėra aišku. Nes vos tik pasibaigus konkursui, jo eiga ėmė domėtis teisėsauga, tyrimo ėmėsi Specialiųjų tyrimų tarnyba.

A.Adomavičius urėdo kėdės atsisakė ir pasiliko dirbti Žeronių girininkijoje. Utenos urėdijos urėde tapo antrąją vietą konkurse laimėjusi Aurelija Jočienė.

Tai pirmoji moteris, tapusi urėde.

Kai STT agentai ėmė apklausti liudytojus ir vieną po kito kvietė pasišnekėti septynis atrankos komisijos narius, daug kam Generalinėje urėdijoje ėmė svilti padai.

Tikėtina: gal ir dėl šios priežasties A.Adomavičius nusprendė nesiekti išsvajotojo posto.

Begalinė bedarbio įtaka?

Tačiau visa ši istorija nebūtų išsirutuliojusi, jei ne nežinia kokiomis įtakos galiomis galintis pasigirti pagrindinis šios bylos veikėjas – G.Miliauskas.

Oficialiai šis žmogus šiuo metu yra bedarbis. Tačiau G.Miliauskas yra dirbęs įvairiose kompanijose.

Internete galima rasti bent keletą įmonių, kurių vadovu yra nurodomas G.Miliauskas, viešinamas ir su juo siejamas mobiliojo ryšio telefono numeris.

Dauparų-Kvietinių seniūnijoje šis žmogus žinomas kaip individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos "Naujieji Šakiniai" vadovas.

Šis gyvenamųjų namų kvartalas yra įsikūręs Klaipėdos rajone, šalia automagistralės Klaipėda–Kaunas.

Pats G.Miliauskas privačiuose vakarėliuose akcentuodavo sąsajas su partijos "Tvarka ir teisingumas" aukštais veikėjais.

Politinę ištikimybę šiai partijai byloja ir tas faktas, kad šis Klaipėdos rajono gyventojas į Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą 2002 m. yra taikęs Liberalų demokratų partijos sąraše.

Vėliau ši partija keitė pavadinimą ir tapo Tvarkos ir teisingumo partija.

Kandidato anketoje G.Miliauskas privalėjo nurodyti, ar yra teistas. Kandidatas pažymėjo, kad turėjo reikalų su teisėsauga, tačiau paliko savotišką komentarą.

"Buvau paskolinęs pinigų žmogui, kuris, nenorėdamas atiduoti, pranešė policijai, kad reikalauju jo pinigų. Man pripažino savivaldžiavimą, nors aš turiu paskolos raštelį iš šio žmogaus. Policijos nekompetencija", – paaiškino G.Miliauskas.

Šiuo metu teistumas šiam veikėjui jau yra išnykęs.

Vežė 75 tūkst. litų grynaisiais

Bylos duomenimis, G.Miliauskui iš prašytų 100 tūkst. ne visus pinigus pavyko gauti.

Pirmasis pinigų perdavimas už urėdo kėdę vyko 2014-ųjų lapkričio 14-ąją. Praėjusių metų sausio mėnesį jau turėjo vykti atrankos į valstybės tarnautojo vietą.

Kovo 2-ąją viešai paskelbus, kad atranką laimėjo A.Adomavičius, buvo suderėta, kad į Klaipėdos kraštą bus vežama likusi žadėta pinigų suma.

Buvo sutarta, kad pinigų perdavimas įvyks kovo 7-ąją.

"Bendrauta buvo ne kartą. Tiek Klaipėdoje, tiek Klaipėdos rajone vyko įvairūs derinimai. Pokalbiai ir susitikimai vyko ir Vilniuje. Likusią sumą buvo bandoma atvežti tiesiai kaltinamajam į namus, tačiau pakeliui įvyko sulaikymas", – apie bylos duomenis kalbėjo prokuroras A.Velutis.

Teisėsaugininkai trakiškį girininką A.Adomavičių, vežusį 75 tūkst. litų grynųjų, sulaikė pakeliui Gargždų link.

Po sulaikymo esą pats G.Miliauskas aiškino, kad A.Adomavičius į Šakinių kaime esančią jo sodybą buvo kviestas užvažiuoti atsigerti arbatos, pasivaišinti medumi.

"Kaltės jis nepripažįsta, aiškina, kad kyšio nereikalavo ir jokių pinigų neėmė", – kalbėjo prokuroras A.Velutis.

Tapo liudytoju

Po sulaikymo A.Adomavičius vis dėlto nusprendė bendradarbiauti su teisėsauga.

Trakų urėdijos girininkas viską išklojo pareigūnams ir paliudijo, kam ir kiek davė kyšio. Dėl to A.Adomavičius yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Tikėtina, jog girininkas susizgribo, kad STT agentams ėmus purtyti konkurso rengėjus jis neteks ne tik jau įduotų 25 tūkst. litų, bet ir vežtų bei neįduotų 75 tūkst. litų.

Šioje byloje teisėsaugininkai apklausė ir kitus specialiuosius liudytojus. Kas jie tokie, neviešinama.

Byloje – politiko apklausa

Iškyla klausimas, kaip visoje šioje istorijoje vertinti Seimo nario K.Komskio vaidmenį?

Jei visuomeninis jo patarėjas privačių pokalbių metu pabrėždavo jo pažintį su Seimo nariu, ar gali būti, kad politikas galėjo būti įsivėlęs į urėdijos vadovo posto pardavinėjimą?

"Seimo narys šioje byloje buvo apklaustas. Jam įtarimai nėra pareikšti", – tikino prokuroras A.Velutis.

Pats Seimo narys K.Komskis neslėpė, kad G.Miliauską pažįsta.

"Jis yra buvęs partijos narys. Bet tai buvo senokai. Girdėjau aš apie tai, kad jis visiems giriasi savo ryšiais. Toks jau žmogus ir toks jo charakteris. Ir mane apklausė šioje byloje. Papasakojau tiek, kiek žinau. Jis yra šnekutis", – kalbėjo K.Komskis.

Politikas pripažino, kad prasidėjus ikiteisminiam tyrimui G.Miliauskas pasitraukė iš visuomeninio padėjėjo pareigų.

"Jis pas mane nedirba. Tik tiek, kad aš jį pažįstu. Bet su juo nei medžiojau, nei žvejojau. Tačiau visa ši istorija labai jau mįslinga, daug kas ten nesutampa. Man čia daug neaiškumų", – tikino Seimo narys.

K.Komskis teigė, kad urėdo atranką laimėjęs A.Adomavičius negavo specialiųjų tarnybų pažymos dėl tinkamumo užimti šias pareigas.

"Teisėsauga dirba savo darbą. O kad pažįsti kažką, tai nieko nereiškia. Nematau kuo čia man kas galėjo kąsti šioje istorijoje. Nesu susipažinęs su byla, man trūksta informacijos, kad galėčiau komentuoti", – apie buvusio padėjėjo bylą kalbėjo K.Komskis.

Koziris – plačios pažintys

Pagrindinis šios bylos herojus G.Miliauskas visiškai nesibaimina, kad už prekybą poveikiu jam gresia iki 8 metų laisvės atėmimo bausmė be galimybės sulaukti alternatyvios bausmės.

"Tai – didžiausias absurdas pasaulyje. Jei ką nors paproteguoji, jei jis yra protingas žmogus, ir be jokių pinigų, tik žodžiu, visiems norisi tuos pinigus visur įkišti. A.Adomavičius atrodė padorus žmogus", – prisipažino G.Miliauskas.

Jis aiškino, kad A.Adomavičių į namus tikrai kvietė gerti arbatos, o ne kyšio laukė.

"Tai jis mane kvietė susitikti po tiltu, po to jau ant tilto, prie vieno prekybos centro uostamiestyje. Jis vis aiškino, kad nežino, kur aš gyvenu. Kaip nežino, jei medaus buvo atvežęs ir grybų? Jis vis tempė mane iš namų. Nei aš laukiau tokių pinigų, nei važiavau", – apie girininko sulaikymo operaciją kalbėjo G.Miliauskas.

G.Miliauskas net tikino, kad, jo supratimu, teisėsaugininkų taikiniu buvo ne jis, o Seimo narys K.Komskis.

"Ne manęs jiems reikėjo. Aš – skaidrus kaip bitė. Noras buvo K.Komskiui pakenkti. Jie, matyt, manė, kad paguldys ant menčių didelį turtuolį ir jis išklos viską, ką apie Seimo narius žino. Daug ką aš pažįstu. Ir Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių, net Prezidentė Dalia Grybauskaitė mane yra apdovanojusi už pagalbą rinkimų štabui. Net fotografiją su ja turiu. Ir Rolandui Paksui esu padėjęs", – gyrėsi G.Miliauskas.

Litų neėmė – skendi skolose

G.Miliauskas prisipažino, kad jei jis būtų neva gavęs tiek pinigų, jam nebūtų tekę parduoti savo sodybos.

"Vysčiau gyvenamųjų namų kvartalą. Čia mano tėvų žemė. Du milijonus litų paėmiau paskolos iš banko. Tačiau verslą sužlugdė banko pakeltos palūkanos. Jei būčiau gavęs kyšį, nebūtų reikėję parduoti namo. Pirtelėje gyvenu. Jų supratimu, sėdžiu ant milijonų ir nesusitvarkau?" – aiškino G.Miliauskas.

Dėl to, kad dėl plačių savo ryšių pateko į teisėsaugininkų akiratį, G.Miliauskas kaltina savo ilgą liežuvį.

"Viskas per telefoninius pokalbius. Esame masinio pasiklausymo taikinyje. Manęs niekas nesulaikė. Tris kartus apklausė, o ketvirtą kartą pareiškė kaltinimus", – aiškino bylos dalyvis.

Tiesa, po to, kai G.Miliausku ėmė domėtis STT, bylos herojus pripažįsta, kad kai kurie aukšti pareigūnai jau nebenori bendrauti telefonu.

Miško genetinių išteklių specialistai nustatė, kad Biržų girioje auga Lietuvoje aukščiausi beržas ir juodalksnis. Šie medžiai saugomi miškininkų, o norintiems juos rasti reikia kreiptis į girininkijas.

Septyniasdešimtmetis aukščiausias Lietuvoje beržas linguoja Spalviškių girininkijoje. Jo aukštis – 34,5 metro, kamieno skersmuo – 39 centimetrai.

„Išsiskiria savo stiebo tiesumu, nusivalymu nuo šakų, mažu nulaibėjimu, nes kuo produktyvesnis medis, tuo mažiau turi būti nulaibėjęs – mažiau turi suplonėti į viršų. Daugiausiai medienos tada gaunam“, – sako Biržų rajono Spalviškių girininkas Andrius Šuminas.

Tačiau šio beržo miškininkai nesiruošia kirsti. Manoma, kad į aukštį jis daugiau nebeaugs, bet kamienas gali dar keturiais centimetrais pastorėti.

Atlikdami miško genofondo inventorizaciją specialistai pastebėjo, kad šis beržynas gerai auga dėl drėgno dirvožemio, todėl paskelbtas genetiniu draustiniu. Beržų sėklos renkamos ir sodinamos kituose medynuose.

„Vienam hektare šito beržyno apskaičiuota dabar 330 kubinių metrų, kai visos girios medynų vienam hektare yra apie 190 kubinių metrų. Tas rodo, kad čia yra labai našus ir produktyvus medynas, kurio vaikai užaugins galbūt dar didesnius tūrius vienam hektare“, – sako Biržų urėdas Romanas Gaudiešius.

Jei prie aukščiausio beržo prieiti nesunku, tai prie aukščiausio Lietuvoje – 34 metrų aukščio ir 43 centimetrų skersmens – juodalksnio reikia paklampoti. Juodalksnių medynas auga atokiau nuo kelių, todėl beveik visi medžiai skaičiuoja antrą šimtmetį.

Norintiems pamatyti aukščiausius Lietuvoje beržą ir juodalksnį reikia kreiptis į Spalviškių ir Latvelių girininkijas.

"Jei vienu metu suskambėtų visi mano laikrodžiai, turbūt sugriūtų namas", – juokauja prieš ketverius metus pradėjęs rinkti mechaninius laikrodžius 58 metų Ežerėlio girininkijos girininko pavaduotojas Vytas Sinkevičius.

Brangiausias – 1800 litų

Dabar jo kolekcijoje – bent 300 pastatomų bei pakabinamų nuo keliasdešimt iki 210 cm dydžio mechaninių laikrodžių.

"Turiu kelis įdomius kvarcinius laikrodžius, marmurinius prie židinio. Bet renku tik mechaninius, su svareliais", – lipant į antrą namo aukštą, kur su žmona gyvena Vytas, apstulbino laikrodžiais nukabinėtos sienos.

"Tik-tak", "bim-bam"... Tarsi gyvos tiksėjo ir skambėjo sienos, o V.Sinkevičius atsiduso: "Iškilo problema – laikrodžiams randu vis mažiau vietos."

Vyto namuose laikrodžiais nukabinėtos ne tik koridoriaus, bet ir vestibiulio, visų kambarių, virtuvės, miegamojo ir palėpės sienos.

"Tualete dar nėra, – nusijuokė gamtą mylintis Lietuvos patriotas V.Sinkevičius ir pasakojo apie savo kolekciją. – Jie visi veikiantys. Išvalau spiritu, sutvarkau, sutepu. Jei gedimas labai rimtas, nešu pas vieną žmogelį Šančiuose. Auksinės rankos, viską sutvarko!"

Beveik visus laikrodžius girininko pavaduotojas pirko sendaikčių turguje prekybos miestelyje "Urmas", kur atvyksta ir vokiečiai, latviai, lenkai, rusai. Dalį – Aleksoto turguje, mugėse, per internetą.

"Perkant iš lenkų nusiderėti sunku, – subtilybes vardijo kolekcininkas. – Antikvaruose – labai brangu. Yra puikių, nuostabių laikrodžių, bet jų kainos – itin didelės. Galima nusipirkti vieną laikrodį už dešimt tūkstančių ir gėrėtis, bet neturiu galimybių kolekcionuoti tokių brangių laikrodžių."

V.Sinkevičiaus kolekcijoje yra vienas vokiškas laikrodis: 210 cm dydžio pastatomą laikrodį už 1800 litų pirko iš marijampoliečio. Tai – bene brangiausiai atsiėjęs eksponatas. Beveik visi Vyto laikrodžiai kainavo nuo 30 iki 300 litų.

Seniausiam – apie 200 metų

"Šitas buvo povandeniniame laive, – V.Sinkevičius parodė Aleksoto turguje įsigytą 50–60 metų senumo SSRS pagamintą laikrodį. – Antimagnetinis. Buvo uždažytas ciferblatas. Išploviau, išvaliau ir puikiai veikia. Šitą pirkau internete. Šiuolaikinis – amerikiečių "Howard Miller". Labai gražiai skamba. Beje, kas 15 minučių. Šitas irgi amerikiečių – apie 140 metų senumo – "Waterburry Clock", o šitas vokiškas – gal kokių 200 metų senumo, jis seniausias mano kolekcijoje. O šis vokiškas irgi labai gražiai skamba. Muša pusvalandžius ir valandas."

Vytas pasuko į priekį rodyklę. Po akimirkos suskambėjo švelni, liūliuojanti melodija. Po to priėjo prie kito laikrodžio, vėl pasuko rodyklę ir vėl suskambėjo graži melodija.

"O šitas 140 metų senumo amerikietiškas žadintuvas prikels bet ką, – nusijuokė V.Sinkevičius, pasuko dar vieną rodyklę ir po keliolikos sekundžių įkyriai suskambėjo senas laikrodis. – Dvasiomis, burtais ir vaiduokliais netikiu – nesąmonė. O štai šie vadinami 400 dienų laikrodžiais, nes kartą prisukti eina būtent tiek laiko."
Aplink girdėjosi tiksėjimas ir kartkartėmis pasigirsdavo melodija ar laikrodžio dūžiai.

"Jau negirdžiu ir man netrukdo laikrodžių skambesys, nes kas kelias ar keliolika minučių nuolat suskamba koks nors laikrodis. Girdėjau, kad kiti žmonės negali pakęsti net tiksėjimo, – stebėjosi Vytas ir nusijuokė. – Vieną vis dėlto išjungiau, nes skambėdavo kaip varpai bažnyčioje. Žmona prie garsų irgi įprato. Tiesa, seniau keikdavo mane, kai važiuodavau į sendaikčių turgų, nes žinojo, kad parsivešiu ne vieną laikrodį."

Daugiausia – vokiškų

Per beveik ketverius metus Vytas nusipirko bent 300 laikrodžių. Kartais per vieną savaitgalio išvyką, dažniausiai į Kauną, jis parsiveža dešimt ar net daugiau laikrodžių.

"Kartą vieną ilgą švytuoklę padėjau ant automobilio stogo, kol sukroviau laikrodžius, ją pamiršau. Važiavau namo ir pakeliui švytuoklę pamečiau", – nusijuokė iš savo klaidos V.Sinkevičius.

Dabar laikrodžiai kabo jo namuose visur: virtuvėje jų daugiau nei dvidešimt, o miegamajame mažiausia – tik dvylika. Kambariuose, koridoriuje, net balkone – po kelias dešimtis.

Daugiausia – vokiškų, "Gustav Beckers", taip pat šią bendrovę perėmusios "Junghans", amerikietiškų "Howard Miller" ir kitų Europos šalių – prancūzų, anglų, šveicarų, buvusios SSRS.

Kai kurie jų atrodo kaip meno kūriniai, su piešiniais ar žmonių figūromis, išraižymais, pagražinimais.

"Kavos ar arbatos galima išgerti ir lauke, – pastebėjus, kad balkone kabo ir ant palangės stovi bene 50 laikrodžių ir net maža vietos pasisukti, nusijuokė Vytas. – Tačiau vietos jau trūksta. Tikiuosi ateityje savo žemėje pastatyti medinį namuką-muziejų."

Pirmasis – senelių

Kodėl jis kolekcionuoja laikrodžius?

Vyras gūžtelėjo pečiais. Kai vaikystėje augo Braziūkuose, įprato prie seno, prieš 85 metus pirkto, iš mamos tėviškės Šakių rajone, Bažnytgirio kaimo, atvežto mechaninio laikrodžio tiksėjimo.

"Man patinka tiksėjimas. O šis močiutės laikrodis buvo pirmasis mano kolekcijoje ir vienintelis, kurio nepirkau, – prisipažino V.Sinkevičius, kurio tėtis dragūnas dešimčiai metų rusų buvo ištremtas į lagerį. – Senelio brolis šį laikrodį išsaugojo, perdavė man. Nė karto neremontuotas ir puikiai veikia!"

Būtent jį, jei priverstų likimas, Vytas pasiliktų ir neparduotų už jokius pinigus.

Beje, vienas laikrodį pardavęs žmogus prisipažino, kad rado jame paslėptų auksinių monetų. Tuomet V.Sinkevičius keliuose laikrodžiuose paslėpė lietuviškų centų: "Gal po kažkiek metų kažkas atras ir tai suteiks nedidelio džiaugsmo."

Anksčiau kolekcionavęs girnapuses, ragus, monetas, kurias perdavė 33 metų sūnui, girininkui Kęstučiui, Vytas neketina parduoti nė vieno kolekcionuojamo laikrodžio.
Pastebėjus, kad gimtadienio proga geriausia žmonos dovana būtų senas laikrodis, Vytas nusijuokė: "Tokia dovana, žinoma, būtų puiku, bet žmona greičiau sudaužys nei dovanos. O jei rimtai, nesuprasdama gali nupirkt paprastą, kvarcinį. Tad laikrodžius geriau pirksiu aš."

"Žinau, kad laimingi žmonės laiko neskaičiuoja, – šypsodamasis tęsė Kauno rajono gyventojas V.Sinkevičius. – Bet aš laimingas. Be to, jau seniai nenešioju rankinio laikrodžio. Ir, beje, mechaninių laikrodžių rodyklių niekada negali pasukti atgal. Kaip ir savo gyvenimo laiko."