Stiklo menininkė Irina Peleckienė, prisistatanti kūrybiniu slapyvardžiu ipglass, eksponuoja savo pastarųjų ketverių metų, t. y. dviejų parodų ciklų „SFUMATO. TRANSITION“ ir „TRANSITION. Ad in finitum“ tęsinį „SET POINT1120°C“. Šis pavadinimas – aliuzija į darbinę stiklo temperatūrą kaip atspirties tašką, kuris įtraukia autorę į kūrybos procesą.

Nors akcentuojama, kad paroda – apie stiklo ir žmogaus trapumo sintezę, blogį ir gėrį, matoma ir kita paralelė – nuolatinė kelionė.

Pasak Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus stiklo sekcijos pirmininkės Valdos Verikaitės, Lietuvoje yra tik viena privati stiklo studija, tad stiklo meistrai priversti kurti kituose miestuose ar net šalyse. I. Peleckienės darbai sukurti Švedijoje, studijoje „Glass Hus Limmared“, o prie kai kurių autorės darbų teko padirbėti ne vienam žmogui.

Autorę galėtume vadinti Tamsos valdove – vos įėjęs į parodą jautiesi patekęs į kitą pasaulio dimensiją, į trapią požemių karalystę. Matai ant veidrodinio stalo sudėtus juodus it anglis personos non grata kūno dalis, kitoje pusėje – vaiduoklis, juodas it giltinė, ir pakabinti stikliniai dilbiai. Šalia – į akis susijungusios automobilio padangos su kiaurymę dengiančiu veidrodiniu stiklu, ant kurio sudėtos smegenys ir širdis. Atrodo, objektas klausia: ką pasirinksi – protą ar jausmus? Stiklas trapus kaip jausmai, tačiau šaltas kaip protas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Keliaujant toliau akys susitinka su surūdijusia kaukole, kurios vienoje pusėje aiškiai matomas gyvo žmogaus veido atspaudas, kitoje – tikra žmogaus veido anatomija. Ši ekspozicijos dalis parodos koloristiką papildo surūdijusio metalo spalvomis.

Kaukolė, jos didžiulė jūrinė tumba ir aplink nugulę plūdurai dar kartą primena trapumą, ilgaamžiškumą ir kelionę. Artėjant link keturių sienų altoriaus, akimirkai sustojame ties juodais akmenukais, iš jų išmėtytu netaisyklingos formos kryžiumi. Iš šio kompasą primenančio kryžiaus skleidžiasi kelios mažytės gėlytės, pagyvindamos jo tamsumą ir statiškumą.

Aplinkui sukrautos kelios poros padangų, ant jų kiaurymes dengiančio stiklo – lyg ant pjedestalo – pastatytos gėlių formos statulėlės. Vienų pagrindą sudaro akmenukai, iš kurių tiesiasi autorei būdingas rankų motyvas, virstantis augalais. Kai kurios iš padangų, atvirkščiai, žaidžia su galerijos apšvietimu, meta ant sienų šešėlius, primindamos, kad esame dar gyvi, apšviesti šviesos.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Artėjant link kitos pusės, dėmesį atkreipia 6 m ilgio metalinis karkasas, ant kurio sukabinti įvairių markių automobilių pamesti, aplūžę, dulkėti veidrodėliai ir keliaujančios stiklinės plaštakos. Šiuo kūriniu autorė kviečia pažvelgti atgal, į praeitį, – kaip kad vairuodami žvelgiame atgal. Viskas, ką mums reikia suprasti, atrasti, prisiminti, yra praeityje, tereikia tik žvilgtelėti. Šis kūrinys – vienas stipriausių parodoje: ne tik dėl konceptualaus atlikimo, bet ir pačios idėjos, nes gyvendami tokiame lekiančiame pasaulyje beveik nesustojame apmąstyti praeities.

Viskas, ką mums reikia suprasti, atrasti, prisiminti, yra praeityje, tereikia tik žvilgtelėti.

Šonuose susipažįstame su autorės šviesiaisiais darbais – žibintus primenantys objektai iš požemių mus grąžina į Žemę. Jie romantiškai dera su ant lubų pakabintu metaliniu surūdijusiu šviestuvu, jungiasi su gale esančia šviesaus stiklo galvos skulptūra. Atrodo, autorės sako: kiekvienas esame sudarytas iš juodo ir balto, tarsi in ir jang, – šios spalvos ne tik priešingos, bet ir viena kitą papildančios.

Ekspozicijos nevadinčiau paroda – tai labiau instaliacija, kurią papildo ir garsas, ir vaizdas. Galerijoje sklando ne tik autorės dukros, prodiuserės, garso inžinierės, dainininkės Tėjos Peleckaitės-Theya LeRoy sukurtas muzikos takelis, bet leidžiami ir vaizdo įrašai. Įraše matyti stovintis vyras, it viduramžių laikų ugnies magas dideliais rankų mostais aplink save sukantis įkaitintus ratilus. Vienoje galerijos pusėje aiškiai matome vyro atliekamą veiksmą, o kitoje pusėje labiau išryškėja patys ugniniai sukami rutuliai. Šie du netyčia dėl galerijos apšvietimo išryškėję elementai sukuria dinamikos pojūtį, atkreipia dėmesį į skirtingas detales.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Einant iš galerijos gali apimti keistas jausmas – tarsi paliktum kitą pasaulį ir grįžtum atgal į realybę. Visa ši patirtis – nuo įmantrių stiklo skulptūrų iki muzikos ir vaizdo sintezės – verčia sustoti ir pamąstyti apie žmogaus trapumą, kelionę, nuolatinę gėrio ir blogio pusiausvyrą mūsų gyvenimuose.

I. Peleckienės instaliacija „SET POINT1120°C“ kviečia žiūrovus ne tik žiūrėti, bet ir jausti. Juk menas ir yra ne tik regimas, bet ir jaučiamas, girdimas, patiriamas visais pojūčiais.

Kas? I. Peleckienės paroda „SET POINT1120°C“.

Kur? Galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308).

Kada? Veikia iki birželio 9 d. darbo dienomis 10–17 val.

Įkvepiantis procesas

I. Peleckienė apie stiklą kalba ne kaip apie kietą, trapią, skaidrią, iš smėlio gaunamą medžiagą. Stiklas tarsi artimas jos bendražygis. Jis motyvuoja, jis veda į šviesą, o kartais ir į destrukciją. Jis ne tik klauso, bet ir kalba.

„Pūsti pradėjau maždaug trisdešimties. Supratau, kad man reikia veiksmo, kad nenoriu paprasčiausiai sėdėti studijoje, kažką pjaustyti, dėti į krosnį“, – I. Peleckienė šlovino procesą, išlydytam stiklui įkvepiantį gyvybės.

Kol karštas stiklas virsta meno kūriniu, jis nueina ilgą kelią. Pirmiausiai žaliavos kaitinamos, vėliau suformuotas burbulas pučiamas iki norimos formos. Galiausiai jis talpinamas į atkaitinimo krosnį, šlifuojamas ir poliruojamas. Paklausta ar pūtimo procese reikia stiprių plaučių, kūrėja santūriai šyptelėjo. Labiau nei pastarieji, dirbant su stiklu svarbus pajautimas ir rankų greitumas. Vos tik šios per lėtai suka vamzdelį, karštas stiklas išsikraipo. Per daug atvėsęs – sustingsta. Pučiamo, karšto formavimo stiklo gaminiui nuo idėjos iki galutinio produkto reikia nueiti keletą etapų.

Supratau, kad man reikia veiksmo, kad nenoriu paprasčiausiai sėdėti studijoje, kažką pjaustyti, dėti į krosnį.

Kūrė Švedijoje

Tiesa, kur kas geriau, kai prie stiklo dirba ne viena, o bent kelios poros rankų.

„Prieš pečiaus vienas žmogus nedaug ką gali padaryti. Formuoti skulptūrą – taip, bet kuriant didesnį daiktą reikia pagalbos“, – atsigręžusi į Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ eksponuojamus darbus I. Peleckienė pasakojo, kad prie kai kurių iš jų dirbo dar du jos kolegos.

Mažesnius parodos „SET POINT1120°C“ darbus ji kūrė viena. Daugiausiai Švedijoje, nes Lietuvoje yra tik viena privati studija, kurioje galima užsiimti stiklo pūtimu. Parodoje, savo pavadinimu nurodančioje darbinę stiklo temperatūrą kaip atspirties tašką, eksponuojami pastarųjų ketverių metų ciklai – „SFUMATO. TRANSITION“ ir „TRANSITION. Ad in finitum“. Visuose juose kvestionuojama egzistencijos prasmė, laikinumas, tiesiama paralelė tarp stiklo trapumo ir žmogaus gyvenimo.

„Aš stengiuosi eksperimentuoti, o procesą susieju su alchemija, nes tai yra išorės ir vidaus derinys. Reikia prisijaukinti medžiagą“, – menininkė neslėpė, kad jai tai puikiai pavyksta.

Įspūdžius stiprina garsas

Irinos meistrystę paliudijo ir parodos atidaryme dalyvavę menininkai. Anot jų, niekam kitam nepavyksta užkalbėti stiklo taip, kaip tai daro Irina. Menininkė ištraukia jį iš taikomojo meno ir pateikia visai kitokia forma.

Pastarosios įspūdį autorės teigimu, sustiprina aplinka, šviesa, garsai. Savotiškoje stiklo operacinėje, kuri laikinai įsikūrė „Drobės“ galerijoje, vizualią patirtį praplečia garso instaliacijos autorė Tėja Paleckaitė – kūrėjos dukra. Tuo metu darbai čia kalba patys už save. Jie kviečia susimąstyti apie nematomą kūrybos proceso sudėtingumą, pajusti stiklo, kaip išraiškos priemonės unikalumą, suteikiantį galimybę akimirkos įprasminimui.

„Stiklas kaip medžiaga mane įkvepia. Negaliu sakyti, kad mano tikslas yra kurti iš stiklo. Man norisi jį implantuoti, kad būtų kaip žiedas, kaip kažkoks inkliuzas, bet kalbėtų“, – parodos autorė vylėsi, kad visi apsilankiusieji išgirs, ką nori pasakyti ši trapi medžiaga.