Kaip skelbiama, naujame socialiniame tinkle susibūrė veikėjai, socialiniuose tinkluose platinę dezinformaciją apie pandemiją, skiepus, Rusijos sukeltą karą Ukrainoje.

Anot LRT, kvietimuose jungtis skelbta, kad tai pirmas socialinis tinklas, kuriame nebus cenzūros ir profilių blokavimo dėl kitokios nuomonės, nebus faktų tikrintojų, kurie neva neleidžia užtikrinti nuomonių įvairovės ir viešinti „sistemai nepalankių faktų“.

Naująjį tinklą viešino verslininkas Ugnius Kiguolis, kuris buvo viešosios įstaigos „Petys į petį“ steigėjas. Šiuo metu informacijos apie įstaigos sąsajas su portalu „77.lt“ nebėra, tačiau veiklos ataskaitoje nurodoma, kad 2021 metais buvo suburta komanda, parengta techninė dalis, pradėtas kurti puslapis.

Šiuos darbus, kaip rodo viešosios įstaigos ataskaitos, finansavo V. Uspaskichas ir jo buvusi žmona J. Blažytė.

Bendrai per dvejus metus nuo 2020-ųjų V. Uspaskicho ir J. Blažytės valdomos bendrovės „77.lt“ kuriančią viešąją įstaigą parėmė beveik 200 tūkst. eurų. Praėjusių metų finansinių ataskaitų įmonė „Petys į petį“ dar nepateikė.

Anot LRT, minėtos įmonės direktoriumi birželį tapo Dobilas Sinkevičius, asociacijos „Lietuvos šeimų sąjūdis“ tarybos narys. Jis prisidėjo prie Didžiojo šeimos gynimo maršo organizavimo 2021 metais.

Bet  šiandien pilnaties dar nėra, todėl kaip ne kaip į Seimo nario M. Maldeikio pareiškimą privalau atsižvelgti rimtai. O tame pareiškime sakoma, kad šalies Prezidentas nė per kur negali atstovauti Lietuvos interesų Europos vadovų taryboje. Ir viena iš priežasčių yra ta, kad Prezidentas... nepartinis.

„Europos vadovų taryboje nepartiškumas riboja prezidento galias visapusiškai ir nuosekliai atstovauti Lietuvos nacionaliniams interesams, derėtis ir laimėti politinius žaidimus“, – sakoma Maldeikiuko pranešime.

Taip sakant, nelaukdamas net mėnulio pilnaties, ėmė ir paskirstė aukščiausių šalies vadovų funkcijas. Pagal tai, kaip jam atrodo...

(Vaje, ankstesnių kadencijų prezidentai D. Grybauskaitė ir V. Adamkus taip pat buvo nepartiniai...net nežinojau, kad jie neturėjo jokių galių nei derėtis, nei laimėti politinius žaidimus. Kaip čia mes taip neapsižiūrėjome...).

Bet tai dar ne viskas. Maldeikiukas dar susigalvojo, kad šalies prezidentas G. Nausėda galėtų tapti beviltiškai prezidento rinkimus prapylusios I.Šimonytės... pavaduotoju.

„Planuoju siūlyti, kad EVT Lietuvą atstovautų I. Šimonytė, o esant susitarimui, ją pavaduotų Prezidentas“, – toliau savo pareiškime dėsto garsiakalbės A. Maldeikienės sūnelis, pats vienas sau paskyręs dabartinį šalies prezidentą į pavaduotojo pareigas. Taip sakant, nelaukdamas net mėnulio pilnaties, ėmė ir paskirstė aukščiausių šalies vadovų funkcijas. Pagal tai, kaip jam atrodo...

Šiuo atveju aš, taip pat nelaukdama mėnulio pilnaties, pareiškiu, kad labai norėčiau, jog per langus ir duris į prezidento daržą besibraunanti konservatorių partija pirmiau susitvarkytų savo darže. Ir kartu su savo duomenų mokslininkais bent jau susiskaičiuotų, kur ir kokia koronaviruso banga artėja.

Šį kartą amerikietiškais kalneliais važinėjasi tautiečiai, kurie oro transportu grįžta į tėvynę – mat oro uoste prie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) patikros jie priversti stumdytis eilėse po 2-3 valandas. Apie saugius atstumus šioje vietoje apskritai galima pamiršti.

Daug keliauju po įvairias šalis ir galiu paliudyti, kad tokio „bananų respublikos“ atributo, koks yra Lietuvoje,  nemačiau niekur. Kad ir kokią griežtą COVID-19 kontrolę vykdytų įvairios šalys.

Bet aš ne apie kontrolę. Aš  – apie „išmaniuosius“ valdininkus ir „išmaniuosius“ jų pasiteisinimus. Mat valdininkai teisinasi, kad kai vienu metu nutūpia du lėktuvai, jie nespėja... Taigi, pasirodo, tokiais atvejais Lietuvoje būna kalti ne valdininkai, kurie nesugeba organizuoti elementariausių procesų, bet lėktuvai....

Štai ima tie lėktuvai ir ne laiku nusileidžia. Ot,  parazitai kokie tie lėktuvai... Tiesa, gal tie lėktuvai leidžiasi kažkaip neplanuotai ar slapta ir valdininkai nežino jų nusileidimo grafiko?

Jei rimtai, tai apie kokį COVID-19 krizės suvaldymą galima kalbėti, jei valdininkai nesugeba suvaldyti iš dviejų „netikėtai“ nutūpusių lėktuvų išlipusių keleivių patikros? Ir kas būtų, jei, neduokdie, šalį užkluptų kokia nors rimta pandemija?

Simboliška, tačiau tik atvykęs į Lietuvą jos pilietis ar  svečias sutinkamas realiais vaizdais, kurie tarsi informuoja: „Sveiki atvykę į „bananų respubliką“, kurios kūrime intensyviai dalyvauja mūsų naujoji bei išmanioji valdžia“.

Bet apie ką aš čia? Juk dėl visko kalti tai lėktuvai.....

Sėdėdami per Didžiąsias metų šventes savo „kamarėlėse“, aukodami bendravimo poreikius, drebėdami nuo nesiliaujančio bauginimo. Na toks jau tų „kovidinių“ gaisrininkų darbas.

Bet kai pavargstame nuo drebėjimo, kartais darome pertraukas. Ir tų pertraukėlių metu žiūrime statistiką bei užduodame vienas kitam klausimus. Tačiau rasti atsakymus į tuos klausimus neretai būna sunkiau, nei išsikosėti iš plaučių koronavirusą.

Štai vienas feisbuko draugas pateikia tokią pastarųjų dienų statistiką apie situaciją ligoninėse:

Iš 16 585 lovų užimta tik 8115 (48 proc.)

Iš 684 reanimacijos lovų užimta tik 392 (57 proc.)

Iš 639 lovų su DPV užimta tik 250 (39 proc.)

Iš 6377 lovų su deguonimi užimta tik 2200 (34 proc.)

Kitas draugas čia pat jam paaiškina: lovų tai netrūksta. Bet trūksta gydytojų, slaugytojų ir kito medicinos personalo.

Tada pirmasis draugas vėl paklausia: „tai negi lovų  ir personalo skaičiai niekaip nėra susiję?“.

Deja, taip. Tie skaičiai niekaip nėra susiję. Asmeniškai mane visada stebino  Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos nesuvokiamas godulys tuščioms lovoms be tuštiems ligoninių plotams.

Europos Komisija ne kartą yra išsakiusi priekaištus Lietuvai dėl per didelio kiekio lovų skaičiaus ir per didelių ligoninių plotų. Dar 2018 metais „valstiečių“ vyriausybė buvo numačiusi Lietuvos ligoninių tinklo optimizavimą, siekdama sumažinti tas „tuščias erdves“ ligoninėse. Tačiau prieš tokią reformą mūru stojo konservatoriai. Argumentai buvo tiesiog verčiantys iš koto. Pavyzdžiui: „ketinama uždaryti iki 30 ligoninių regionuose. Šios įstaigos regionuose yra ne tik sveikatos apsaugos sistemos dalis, bet ir bendruomenių centrai, svarbios darbo vietos ir krašto ekonomikos skatintojos“. Tada supratau, kad tos nenaudojamos lovos reikalingos tam, kad tiesiog…..būtų linksmiau gyventi. Mat darbo vietų, panašu, taip labai ir neprikūrė. Jei būtų prikūrusios, tai, turbūt, būtų kam šiuo metu slaugyti COVID-19 ligonius?

O konservatorius A. Matulas tuomet buvo dar atviresnis: „rajonų gydymo įstaigos, norėdamos gauti finansavimą, priverstos didinti guldomų ligonių skaičių“. Toks atvirumas tada tiesiog šokiravo, mat pats Seimo narys pripažino, kad ligoniai guldomi į tas tuščias lovas ne tam, kad juos gydytum, o tam, kad gautum finansavimą.

Ligoninėse stovi apie 50 proc. tuščių ir nenaudojamų lovų, tačiau ligoniai nepriimami, nes …. trūksta lovų.

Bet štai atsitiko netikėta bėda: atėjęs koronavirusas paprašė tas lovas naudoti ne pinigų įsisavinimui, ne bendruomenių pasilinksminimui, ne ekonomikos kėlimui, bet…. paprasčiausiam ligonių gydymui. Tai yra naudoti pagal paskirtį. Deja, sveikatos apsaugos sistemos valdininkai pasakė: „nu, soriukas, tose lovose pacientų gydyti negalime. Nu nepritaikytos jos gydymui.“

Taigi, šiuo metu kovidinis vaizdelis toks: ligoninėse stovi apie 50 proc. tuščių ir nenaudojamų lovų, tačiau ligoniai nepriimami, nes …. trūksta lovų.

Dabartinė premjerė Ingrida Šimonytė ne kartą yra minėjusi, kad reikia didinti biudžeto perskirstymą (vadinasi, ir mokesčius) vardan geresnių viešųjų paslaugų. Gal man kas nors tuo pačiu galėtų paaiškinti, kas yra tos „geresnės viešosios paslaugos“? Ir ar tie tušti ligoninių plotai su visomis tuščiomis lovomis kažkaip susiję su geromis viešomis paslaugomis ar ne? Juolab kalbos apie būtinumą didinti mokesčius kasdien skamba vis garsiau.

Ar kas nors galėtų įsivaizduoti tokią situaciją: verslininkas įsirengia prabangią parduotuvę, tačiau parduotuvė nedirba, nes joje nėra kasininkių. Sakytumėte – verslininkas išprotėjo.

Deja, tokiais „pačiuožusiais“ metodais viešąjį sektorių valdančių valdininkų niekas išprotėjusiais nevadina. Atvirkščiai – jiems suteikiame vis naujas galias ir, žiūrėk, vėl nuolankiai mokėsime tuos mokesčius, kokių tik užsimanys tie „viešojo sektoriaus darbo gerintojai“. Ir bet kokie siūlymai Sveikatos apsaugos ministerijos resursus permesti nuo tuščių plotų šildymo link medicinos personalo stiprinimo, spėju, bus pavadinti neadekvačiais, neišmanėliškais ir kenkiančiais bendruomenių interesams bei regionų ekonomikai.

Taigi, „degam“ toliau. Ir skiriame papildomus milijonus policijos pajėgoms tam, kad jos mus saugotų nuo Kalėdinių šližikų valgymo giminės rate, bet šiukštu nieko neskiriame tam, kad sustiprintume medicinos personalą, kuris be vargo galėtų slaugyti ligonius tose seniai ligonių nemačiusiose lovose. 

Tokia jau ta „koroninė“ vadyba.

„Matome ir nemažai utopinių pažadų. Pavyzdžiui, pažadėta Lietuvą paversti Europos bio ir sveikatos technologijų centru, pažadėta gyventojų gyvenimo trukmę prailginti 5 metais ir panašiai“, – BNS komentavo J. Blažytė.

„Yra didelė rizika, kad vaikantis tokių nepamatuotų svajonių, gali būti nuspręsta klampinti valstybę į nepakeliams skolas arba verslą apkrauti nepakeliamais mokesčiais“, – sakė ji.

Pasak verslininkės, verslui palankiausia atrodo Liberalų sąjūdžio programa, kurioje akcentuojamas mokestinės naštos verslui mažinimas, konkurencingumo didinimas ir stabilūs mokesčiai.

Anot jos, Laisvės partija taip pat paskleidė gerą žinią verslui, kad vienas iš koalicijos derybų kriterijų bus nulinis pelno mokesčio tarifas.

O štai konservatorių rinkiminė programa labiau primena katę maiše. Joje matome ir socialistinį pažadą – mažinti santykinį skurdą, kas reikštų socialinių išmokų didinimą.

„O štai konservatorių rinkiminė programa labiau primena katę maiše. Joje matome ir socialistinį pažadą – mažinti santykinį skurdą, kas reikštų socialinių išmokų didinimą“, – pabrėžė J. Blažytė.

„Vikondos grupės“ savininkė tvirtino, kad jos pagrindiniai lūkesčiai naujai valdžiai būtų nesišvaistyti skolintais pinigais, kuo greičiau stiprinti verslo konkurencingumą ir efektyvinti viešojo sektoriaus darbą.

Seimo rinkimus laimėjo pastarąsias dvi kadencijas opozicijoje buvę konservatoriai, kurie valdančiąją koaliciją burs su dviem liberaliomis partijomis – Liberalų sąjūdžiu ir Laisvės partija.

Seimo nariams tai bus nemenkas išbandymas, nes kai kurie iš jų net nežino, kur tą kaukę gauti...

Nežinantiems norėtųsi patarti: „taigi nueikite į Seimo kanceliarijos sandėlius ir pasiimkite“. Sakysite kaukių ten nėra? Na, kaip čia pasakius...Todėl žiūrim, ką turim

O turim tuose sandėliuose tikrai visko daug ir su kaupu. Juk dar prieš pusmetį Seimo kanceliarija gerokai „apsitavorino“: už 90 000 eur buvo nupirkta saldainių, už 12 000 eur tualetinio popieriaus ir dar daugybė visokių šilkinių šalikėlių, skarelių, kaklaraiščių, kvapių žvakių, termosinių puodelių, vaikiškų dėlionių ir pan.

Taigi kaukę galima pasidaryti iš bet ko – iš tualetinio popieriaus (pavyzdį pridedu), iš šalikėlių, skarelių ar pan. O gal tiktų ir kvapios žvakės ? Kalbama, kad virusas bijo tiek kadagių, tiek gvazdikėlių kvapo.

Na, čia truputį pajuokavau, o dabar rimtai...

Nežinau kokius klausimus ruošiasi aptarinėti seimūnai, bet mane domina štai kas:

Šiuo metu Lietuva patiria didžiulius išbandymus, visi žinome kokius. Visi, kas tik išgali, aukoja po eurą ar po tūkstantį į įvairiausius kovos su virusu fondus. O kaip Seimo nariai? Kažin ar jie patys nesiruošia susiveržti diržų ar bent jau nusisiurbti riebalus?

Šiais metais, lyginant su 2019m, Seimo kanceliarinės išlaidos buvo padidintos net 5,2 mln eur. Štai kelios priežastys:

1,5 mln skirta Seimo narių išeitinėms kompensacijoms. Kažin ar nenorėtų mūsų tautos tarnai pasekti Singapūro, Pietų Korėjos politikų pavyzdžiu ir padovanoti šiuos pinigėlius drąsiausiai su virusu kovojusiems gydytojams? Juolab labai nemaža dalis tame Seime sėdinčiųjų visus keturis metus suko tą pačią užstrigusią plokštelę apie moralinę pareigą dalintis...Pamenu, dar kadencijos pradžioje seimūnas T.Tomilinas iš TV ekrano porino: „Neklauskite, ką jums gali duoti valstybė, klauskite, ką valstybei galite duoti jūs“. Taigi, tamsta T.Tomilinai, ką šioje konkrečioje kritinėje situacijoje galite valstybei duoti Jūs? Valstybei šiuo atveju, visai užtektų tamstos išeitinės kompensacijos....

473 tūkst eur skirta Seimo politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojams už nepanaudotas atostogas. Ar šiuo metu, kai beveik visa šalis „sėdi“ prastovose, tie tarnautojai negalėtų panaudoti sukauptų atostogų??? Ir šiaip būtų labai įdomu sužinoti pavardes tų nepakeičiamų „darbo bičių“, kurioms, išėjus atostogauti, griūna valstybė...

Šiemet 139 000 eur padidintas reprezentacinių lėšų biudžetas. O gal už šias lėšas dabar galima būtų pirkti ne kvepiančias žvakes, bet, pavyzdžiui, deguonies kaukes?

Saldainių pirkimui buvo numatyta apie 180 000 eur. O gal šiuo sunkiu valstybės ekonomikai metu būtų galima, atsiprašau, šiek tiek mažiau „ėsti“?

Planuotieji Kovo 11-osios renginiai neįvyko ir tam planuotos lėšos panaudotos nebuvo. Lygiai taip pat, kaip ir nebuvo paaukotos į jokius paramos fondu..

1,5 mln buvo planuotas darbo užmokesčio didėjimo fondas. Šiaip tai po „koronakrizės“ ekonomistai Lietuvoje planuoja darbo užmokesčio augimo lėtėjimą ar net apskritai mažėjimą (priklausomai nuo karantino scenarijų). Kažin, ar Seimo kanceliarijoje galios tie patys dėsniai?

Beje, parlamentinei veiklai skirtos išlaidos sudaro apie 1,5 mln eur/metus. Kažin ar kiltų kokia nors nauja pandemija, jei LR Seimo nariai mažiau pirktų gėlyčių ar atvirukų?

Šiaip jau, karantino metu Seimo nariai praktiškai veiklos nevykdė, tai kam tos parlamentinės lėšos? Mažiausiai 100 000 eur (arba vieno mėnesio biudžetas) galėtų iš „kanceliarijos“ keliauti į ligoninių „ūkinės dalies“ skyrius, bent jau tam, kad medikams nereikėtų savo vienkartinius chalatus naudoti, kaip daugkartinius?

Tai tiek apie Seimo kanceliariją.

Tačiau reprezentacinių lėšų į savo žandus turi prisikišusios ir visos savivaldybės. Kažkaip nesigirdi, kad jos norėtų atidėti visas planuotas „jurginių – petrinių“ šventes, o tam numatytas lėšas paskirti rajonų ligoninėms, ar bent jau katastrofą išgyvenantiems smulkiems verslams.

Taigi vaizdelis Lietuvoje šiuo metu tikrai nekoks: visi, kas tik išgali kovoja su virusu: gydytojai neskaičiuoja darbo valandų, verslas skaičiuoja pražūtingus nuostolius, darbuotojai su nežinomybės pilnomis akimis sėdi prastovose. Tik vieninteliai tautos tarnai ramiai sau glosto savo finansinius lašinius ir nelabai ruošiasi jais su kuo nors dalintis. O kaip gi – juk tik sėdint už valstybės pinigus pirktų kvepiančių žvakių šviesoje ir kramtant už tuos pačius pinigus pirktus saldainius, galima teisingai surašyti instrukcijas kas ir kaip turi dalintis.

Renginio mecenato – koncerno "Vikonda" valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, dalydamasi asmenine patirtimi, akcentavo, kad svarbu ne neturėti baimių, abejonių, o būtina turėti tikslus – didelius, grandiozinius ir net nepasiekiamus.

Anot jos, reikėtų vengti pataikauti visuomenės stereotipams, o išmokti mėgautis gyvenimu su visomis jo sėkmėmis ir nesėkmėmis.

Be to, svarbu siekti ne karjeros, o tiesiog ieškoti patinkančios ir atsiskleisti leidžiančios veiklos.

"Niekaip nenoriu moterims linkėti karjeros šuolių. Noriu linkėti tik prasmingos, mylimos ir džiaugsmą teikiančios veiklos. Toks buvo ir mano pačios kelias: dirbau mėgstamą darbą, nuolatos siekiau žinių ir tobulėjimo, o visa mano karjera tebuvo tik to kelio pasekmė", – interviu "Kauno dienai" teigė J.Blažytė.

– Metų kaunietės rinkimai, šiemet vykstantys jau aštuntą kartą, parodė, kad Kaune – daugybė šaunių, veiklių, atsidavusių visuomenei, talentingų moterų. Kaip manote, kokia yra svarbiausia sąlyga, kad visuomenėje tokių moterų tik daugėtų? – pasiteiravome J.Blažytės.

– Žmogaus pasaulėžiūra ir supratimas apie savo vietą ir misiją pasaulyje formuojasi dar vaikystėje. Todėl, norint, kad tokių moterų (ir kodėl tik moterų, juk veiklūs ir atsidavę visuomenei vyrai taip pat reikalingi) būtų daugiau, reikia aukštyn kojomis versti visą švietimo sistemą. Tai yra pirmiausia ugdyti asmenybines kompetencijas, tokias, kaip tikslų siekimas, atsakomybės už savo gyvenimą suvokimas, mokėjimas harmoningai bendrauti su aplinka ir t.t. Šios kompetencijos yra pamatas, ant kurio, mano supratimu, turėtų būti lipdomos visos kitos profesinės kompetencijos.

– Pati esate lyderė, vadovė, tačiau versle vadovaujančiuose postuose moterų yra kur kas mažiau nei vyrų. Kaip manote, kodėl? Ar apylygis vyrų ir moterų vadovų skaičius duotų ką nors gero, ar apskritai reikia verslo ar kurios nors kitos srities visuomenę skirstyti pagal lytį ir lyginti?

– Vadovaujantis postas, skirtingai nei visi kiti, yra toks, į kurį reikia nerti visu kūnu ir siela. Vyrui tai padaryti paprasčiau, nes visą šeimos ūkio ir vaikų priežiūrą jis gali patikėti žmonai. Ir toks šeimos modelis yra amžių patvirtintas ir gerai veikiantis. O kaip tai padaryti turinčiai šeimą ir vaikus moteriai? Palikti vaikų auklėjimo ir namų ūkio reikalus nedirbančiam vyrui? Bet čia jau atsiranda vyriškumo ir moteriškumo dilemos. Todėl moteriai lyderei reikia turėti daugiau gebėjimų nei lyderiui vyrui. Moteris turi mokėti organizuoti ne tik organizacijos veiklą, bet ir darnų šeimos gyvenimą. Jei moteris plėšosi tarp savo darbovietės ir šeimos – čia jau ne lyderystė, o kančia. Manau, labai negerai, kai vaikai kasdien mato piktą ir nuo per didelės atsakomybės naštos pervargusią mamą – taip formuojasi požiūris, kad į gyvenimą ateinama vien tik vargti ir kentėti.

Geriausiai yra tada, kai žmonės daro tai, kas jiems patinka ir balansuoja savo darbinę–asmeninę veiklą taip, kaip jiems tuo metu yra geriausia. O blogiausia yra pataikauti visuomenės stereotipams, kurių kasdien vis daugėja. Štai dabar kažkas susigalvojo, kad moterų ir vyrų vadovaujančiuose postuose turi būti po lygiai. Paskui vėl kažkas kažką sugalvos... O galiausiai, remdamasi savo patirtimi, galiu pasakyti, kad moteriai reikalingi ne postai, o veikla, kurioje ji skleistųsi ir žydėtų. Tada moterys bus gražios ir laimingos – tokios, kokios dabar dalyvauja Metų kaunietės rinkimuose.

– Kaip reaguojate į tai, kad Lietuvos Vyriausybėje ilgokai nebuvo nė vienos moters ministrės, o dabar – vos viena? Ar iš to galima ką nors spręsti apie mūsų šalį, mūsų politiką?

– Iš to apie mūsų šalį galima pasakyti tik tai, kad turime daug stiprių vyrų, kurie pasiryžę ant savo pečių nešti atsakomybės naštą. Tiesa, kaip jiems tai sekasi ar nesiseka, čia jau kitas klausimas. Nežinau, kas sugalvojo tą fix idėją, kad Vyriausybėje turi būti lygus vyrų ir moterų skaičius. Bet Vyriausybė juk ne koks šokių būrelis, kuris geriausiai veikia tada, kai lygus berniukų ir mergaičių skaičius. Vyriausybėje turi būti kaupiami geriausi šalies protai ir stipriausios kompetencijos, o ne kažkokie vyriškų ir moteriškų kūnų lygybės koeficientai.

Mūsų šalyje įtvirtinti absoliučios vyrų ir moterų lygybės įstatymai, todėl visos moterys turi absoliučiai vienodas su vyrais galimybes tapti ir ministrėmis ir prezidentėmis. Ir tampa. Tai kam čia pūsti tą nelygybės burbulą tuščioje vietoje?

– Neretai žmones nuo savo idėjų įgyvendinimo stabdo nesėkmės baimė. Kaip jums pavyko ją nugalėti, jeigu tokia buvo?

– Baimė buvo ir aš jos niekada nenugalėjau. Tiesiog mano idėjos ir mano gyvenimo tikslai man buvo įdomesni už mano baimes. Labai skeptiškai žiūriu į tuos visus patarimus a la kaip nugalėti baimes, kaip nugalėti save ir t.t. Nereikia nieko nugalėti. Reikia turėti tikslus – didelius, grandiozinius ir net nepasiekiamus. Reikia išmokti mėgautis gyvenimu su visomis jo sėkmėmis ir nesėkmėmis. Nežinau, ar pasaulio istorijoje buvo koks nors verslas, kuris niekada nebuvo patyręs kokios nors nesėkmės. Na, o jei taip bijoma nesėkmių, tai apskritai geriau yra nekišti nosies iš namų. Bet ir sėdint namuose gali ištikti kokia nors nesėkmė. Pavyzdžiui, ant galvos nukristi paveikslas.

– Dar viena priežasčių, stabdančių kai kurias moteris, baimė, kad negalės šeimai, vaikams skirti pakankamai laiko. Kaip jums pavyko derinti verslą ir motinystę? Ar ko nors gailitės?

– Kaip minėjau, moteris lyderė moka organizuoti ne tik savo verslą, bet ir asmeninį gyvenimą. Nesakau, kad man pavyko viską suorganizuoti tobulai, bet kažkiek pavyko. Visus buitinius ir ūkinius darbus mano namuose nudirbdavo samdyti pagalbininkai. Mano laikas buvo skirtas tik bendravimui su vaikais. Aš tikrai negalėjau savo dukroms pasiūlyti pačios keptų pyragų, bet pasiūliau savo, kaip su gyvenimu susitvarkančios moters, pavyzdį. Žinau, kad esu savo dukroms autoritetas, todėl man nereikia baimintis, kad jos gali susirasti autoritetų, kaip sakoma, iš gatvės. Mano dukros žino, kad atėjusios pas mane pasiguosti dėl kokios nors nesėkmės, išgirs ne paguodą, o klausimą: "Na, pagalvokim, ką, susiklosčius tokiai situacijai, galime padaryti geriausio?" Visus gyvenimo uždavinius sprendžiame taip, tarsi spręstume versle iškylančias problemas.

Vyriausybė juk ne koks šokių būrelis, kuris geriausia veikia tada, kai yra lygus berniukų ir mergaičių skaičius.

– Ar pritartumėte, kad moterims siekti karjeros, savo tikslo pasirinktose srityse šiais laikais jau yra tokios pat galimybės kaip ir vyrams, – tereikia ryžtis? Ar jūs kada nors esate susidūrusi su situacija, kad jums buvo sunkiau vien todėl, kad esate moteris?

– Noras siekti karjeros kyla iš vidinės tuštybės. Iš vidinės pilnatvės kyla poreikis dirbti mėgstamą darbą ir užsiimti mėgstama veikla. Todėl niekaip nenoriu moterims linkėti karjeros šuolių. Noriu linkėti tik prasmingos, mylimos ir džiaugsmą teikiančios veiklos. Toks buvo ir mano pačios kelias: dirbau mėgstamą darbą, nuolatos siekiau žinių ir tobulėjimo, o visa mano karjera tebuvo tik to kelio pasekmė. Ar man buvo sunkiau, kad esu moteris? Atvirkščiai, turėjau nemažai privilegijų dėl to, kad esu moteris. Pavyzdžiui, nelabai atsimenu, ar pietaudama su kokiu nors vyriškos lyties atstovu, esu kada nors pati apmokėjusi savo sąskaitą.

– Esate sakiusi, kad vargas ir skurdas yra žmonių mąstyme, todėl koncentruojatės ne į finansinę paramą, o į pagalbą siekti išsilavinimo. Kaip manote, kodėl švietimas vis dar nėra užkeltas ant to verto pjedestalo?

– Turbūt todėl, kad švietimui ant to pjedestalo kol kas nėra vietos. Ant pjedestalo šiuo metu Lietuvoje karaliauja kovos dėl valdžios ir dėl įtakos, o švietimo sistema yra tik pėstininkas didžiosiose politinių šachmatų partijose. Be to, vyraujantis skurdas mąstyme niekaip nepajėgus sugeneruoti idėjos, kad švietimo sistemos pagrindinis tikslas būtų konkurencingos asmenybės ugdymas, o ne einamųjų socialinių problemų sprendimas. Todėl regionuose metų metus išlaikomos pustuštės mokyklos… Ir tik tam, kad būtų išlaikytos darbo vietas sargams ir ūkvedžiams. Praėję metai Lietuvoje buvo tikri mokytojų ir dėstytojų gelbėjimo nuo skurdo metai. Net ir vadinamasis šalies elitas organizavo streikus ir ministerijų šturmus, skirtus protestui prieš skurdžius mokytojų atlyginimus, bet niekas neorganizavo streikų, skirtų protestui prieš skurdžias ir šio meto laikmečio neatitinkančias mokymo programas. Skurdus mąstymas nėra pajėgus sugeneruoti turtingų idėjų, reikalingų pažangiai švietimo sistemai sukurti.

– Daug veiklių moterų dirba pernelyg nesiafišuodamos. Jūs anksčiau taip pat vengdavote viešumos. Kodėl? Ar pasikeitė jūsų požiūris į viešumą?

– Jeigu buvimas viešumoje yra gyvenimo tikslas – tai čia jau labiau panašu į dėmesio trūkumą. Viešumas, mano atveju, yra ne tikslas o priemonė savirealizacijai. Jei žmogus save realizuoja, pavyzdžiui, kurdamas kokį nors produktą ar prekę, tai viešumas kaip priemonė jam kaip ir nereikalingas. Bet jeigu žmogus nori su visuomene pasidalyti savo idėjomis ar pateikti naują požiūrį visuomenei aktualiais klausimais, kaip tada apsieiti be viešumo? Na, nebent pasirašinėti slapyvardžiu kaip kokiai Šatrijos Raganai....

Nepasakyčiau, kad savyje turiu daug mygtukų, kuriuos paspaudus kažkas manyje galėtų sužadinti perteklines emocijas. Tačiau šio jautrumu persunkto vakaro metu vis dėl to turėjau ieškoti sprendimų, leidžiančių išvengti kiekvienai damai nemalonios situacijos, kai nuo blakstienų nubėga tušas....

Žinau, kad tokiais atvejais geriausiai yra nukreipti mintis kitur. Todėl ir nukreipiau. Ir šį kartą – į tuos dešimtis milijonų eurų, kuriuos valstybė išleidžia šalies reprezentacijai. Tie milijonai virsta visokiais Seimo sandėliuose dulkančiais kamuoliais, rašikliais, kaklaraiščiais ir ištisais furgonais visokiausių saldainių. Ir pagalvojau: tai kas gi, po paraliais, labiau reprezentuoja Lietuvą?

Ar tas pusiau nelikvidus ir kartais į šlamštą panašus valstybės „turtas“, kuris išmėtomas „bala žino kam ir bala žino kur“. Ar, pavyzdžiui, tokie žmonės kaip R. Kaukėnas, kuris didžiąją dalį jam gyvenimo skirto laiko atiduoda sunkiai sergantiems vaikams ir kuris sugeba taip tvirtai į vieną kumštį suspausti kone visus turtingiausius Lietuvos žmonės, kad anie varžosi tarpusavyje, kuris daugiau paaukos kilniam tikslui.

O gal, pavyzdžiui, tokie sportininkai kaip Benediktas Vanagas (renginyje taip pat teko jį sutikti ir „padaužyti“ jam per petį, linkint būtinai sudalyvauti Dakare), kuris šimtams milijonų pasaulio akių demonstruoja mūsų tautos stiprybės simbolį Vytį.

Labai sunkia liga serga ir valdininkų suvokimas tiek apie „reprezentacijos“ idėją, tiek ir apie valstybės prioritetus.

Akivaizdu, kad didžiausią prezentacinę vertę Lietuvai sukuria ne rašikliai ar sandėliuose dulkantys kamuoliai, bet žmonės, kurie Lietuvą garsina savo darbais, pasiekimais, geležine valia ir pinigais neišmatuojamu darbu. Deja, finansavimo savo kilnioms misijoms jie ieškosi patys. Tuo tarpu reprezentacijai skirti valstybės milijonai nuplaukia „bala žino kam bala žino kur“.

Ir besibaigiant vakarui, padariau išvadą, kad sunkiomis ligomis serga ne tik chemoterapijos skyriuose besigydantys vaikučiai. Labai sunkia liga serga ir valdininkų suvokimas tiek apie „reprezentacijos“ idėją, tiek ir apie valstybės prioritetus.

Aukštą oro užterštumą kietosiomis dalelėmis valdininkai vadina nepavojingu žmonių sveikatai ir spjauna į visus ekologinės katastrofos likvidavimo darbus.

Alytaus meras pagalbos ieško internete per „Google“ naršyklę.

Vidaus reikalų ministrė atvažiuoja į Alytų ekologinės katastrofos fone pasidaryti selfio...

Šiame, unikalumu pasižyminčiame lietuviškų įvykių fone, pasidomėjau ir situacija Kėdainiuose – mane ji jau senokai neramina. Kai leidžiantis lėktuvui iš paukščio skrydžio pažvelgiu į Kėdainius, tai matau tiesiog ant gyvenamųjų namų iš pramoninio rajono virstančius dūmus. O kai grįžtu iš švariu oru pasižyminčio pajūrio, tai kokią parą privalau „adaptuotis“ prie įvairiausios gerklę deginančios smarvės. Negi Kėdainiuose taip viskas puiku ir taip viskas saugu?

Valdininkai sako, kad čia viskas gerai. Tačiau savaitgalį Kėdainiuose fiksuojamas padidėjęs užterštumas kietosiomis dalelėmis. Įtariu todėl, kad vėjas pūtė nuo pramoninio rajono link miesto centro. Tačiau toks valdininkas K. Celiešius sako, kad kaltas prasidėjęs šildymo sezonas ir gyventojai, kurie katilus kūrena draudžiamu kuru.  Koks kuras ir kokie katilai, jei lauke 17 šilumos  ir šviečia saulė? Tai kas tada bus, kai atšals iki 30? O šildymo sezonas  prasidėjęs ir kituose Lietuvos miestuose, kur nėra jokio padidėjusio užterštumo.

Tas pats valdininkas, paaiškinęs, kad kietosios dalelės plinta 6 km spinduliu, pasiūlė apsižiūrėti, ar kaimynai naudoja tinkamą kurą. Įdomu, nuo ko turėčiau pradėti, norėdama pati sukontroliuoti, ar 6 km spinduliu esantys kaimynai nenaudoja draudžiamo kuro? Kaip suprantu, šioje valstybėje mokesčius moku tik už tai, kad valdininkai ateitų į darbą, pasėdėtų reikiamas valandas, panaršytų internete (ir tikrai ne pagalbos Alytaus merui ieškodami), o jiems priklausančius darbus turiu nudirbti pati. Suprantu, kad mūsų valstybėje, kad ir kaip tą biudžetą perskirstytum, skęstančiųjų gelbėjimas visada išliks skęstančiųjų reikalu.

Todėl telieka visiems Lietuvos žmonėms palinkėti, kad kiekvieną rytą apsižiūrėtų, ar 6 km spinduliu „neateina“ kokia nors užsienio „investicija“, užsimaniusi teršti aplinką ir žaloti vietos gyventojų sveikatą. Priešingu atveju Lietuva taps tikru investiciniu šiukšlynu. Lygiai taip pat nepastebimai, kaip ir tapo valdininkų neatsakomybės bastionu.