Tiesti draugystės ir bendradarbiavimo tiltus tarp viena kitai simpatizuojančių valstybių – Lietuvos ir Sakartvelo – viena iš karščiausių Sophio svajonių.
– Kažkada esi sakiusi, kad jei tik gausi širdžiai mielą darbą Lietuvoje – su malonumu čia liksi. Bet tavo kelias iki Lietuvos nebuvo trumpas. Pirmiausia, dar gyvendama Tbilisyje, turėjai išmokti nelengvą lietuvių kalbą…
– Apie Sakartvelo technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centrą sužinojau iš savo giminaičių studenčių. Jos su tokiu užsidegimu apie jį kalbėdavo, kad ir aš nusprendžiau pabandyti. Tuo metu studijavau anglų filologiją, taigi dar viena kalba – lietuvių – maniau, tikrai nepamaišys.
– Ir tada pradėjai lankyti prof. dr. Vido Kavaliausko paskaitas, per kurias tiesiog įsimylėjai mūsų šalį, jos kalbą, tradicijas?
– Taip… Nors lietuvių kalba pasirodė ne iš lengvųjų. Laimei, profesorius naudojo ne tik svetimų kalbų mokymosi metodikas, bet į naujos kalbos mokymąsi privertė pažvelgti kur kas plačiau – per lietuvių liaudies dainas, papročius, šventes. O kokios šaunios būdavo Kūčios pagal lietuviškas tradicijas, kurias rengdavome kartu. Gamindavome dvylika patiekalų ir giedodavome Kūčių bei Kalėdų giesmes. Pasijusdavome lyg lietuviškoje šeimoje… Kokie smagūs būdavo "Poezijos pavasario" renginiai. Jų metu skaitėme lietuvišką ir kartvelišką poeziją, dainavome lietuviškas dainas. O kad tą darytume be akcento, Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovas mokė mus taisyklingai tarti ir kirčiuoti dainų tekstų žodžius. Patikėkite, visa tai, dabar gyvenant ir mokantis Lietuvoje, labai praverčia.
– O kuriame mieste vyksta tavo svajonių studijos?
– Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje, Vilniuje. Studijuoju diplomatiją. Jau praėjo vieni metai ir man džiugu, kad esu labai patenkinta savo pasirinkimu. Gyvenu VDU Švietimo akademijos bendrabutyje. Tiesą sakant, iš pradžių buvo sunku priprasti prie tokio gyvenimo būdo, nes Sakartvele universitetų bendrabučių kultūra beveik neegzistuoja, bet… Gavau puikią kambario draugę, lietuvę, su kuria bendraudavau tik lietuvių kalba. O tai man buvo labai gera lietuvių kalbos praktika.
Nebuvo to jausmo, kad esu svetimoje šalyje, toli nuo tėvynės. Labiausiai patiko tai, kaip gražiai sutikti žmonės su manimi elgėsi. Lietuviai labai svetingi ir šilti – tuo jie panašūs į kartvelus.
– Papasakok apie savo šeimą, likusią Sakartvele. Ar sunku gyventi, nors ir mėgstamoje šalyje, bet be artimųjų?
– Žinoma, kad sunku. Greitai bus metai, kaip aš išvykau iš namų ir jų nemačiau, bet užtai beveik kiekvieną dieną bendraujame internetu. Kai studijose ar karjeroje man kažkas pasiseka, visada skambinu jiems pirmiausia. Žinau, kad būtent namiškiai nesavanaudiškai pasidžiaugs mano sėkme. Kaskart bandau pateisinti jų lūkesčius ir esu pats laimingiausias žmogus, kai man pavyksta. Tuomet visi drauge džiaugiamės mano sėkme.
Gaila, kad ligi šiol mano tėvai, mažesnis brolis vis dar nėra buvę Lietuvoje. Šią vasarą norėjau padaryti jiems siurprizą – nupirkti lėktuvo bilietus visiems į Lietuvą, tačiau dėl koronaviruso grėsmės pabijojau. Labai noriu, kad artimiausioje ateityje jie atvyktų ir savo akimis pamatytų, kokia graži ta Lietuva. O dar svajoju, kad mano brolis irgi galėtų čia studijuoti, gauti išsilavinimą.
– Neslepi didelių ambicijų kada nors tapti Sakartvelo ambasadore Lietuvoje. Kaip ketini tą tikslą pasiekti?
– Tikrai kada nors norėčiau tapti Sakartvelo ambasadore Lietuvoje. Nes jūsų šalis yra tarsi mano antra tėvynė. Maža to, aš moku lietuvių kalbą, esu susipažinusi su lietuvių kultūra, tradicijomis, pažįstu daug lietuvių ir jau nuo 2015 m., kai tapau Lietuvių kalbos ir kultūros centro studente, esu tarsi neoficiali šių dviejų šalių ambasadorė. Manau, kad gilindama diplomatijos žinias VDU Švietimo akademijoje įgysiu realių šansų ateityje ir oficialiai tapti Sakartvelo ambasadore Lietuvoje. O tuomet galėsiu daryti gerus darbus šių dviejų šalių ir tautų labui. Suprantu, kad iki galutinio tikslo dar labai toli: reikia sukaupti žinių, patirties. Bet juk tą čia ir darau. Pavyzdžiui, man labai padėjo stažuotė Sakartvelo ambasadoje Lietuvoje, kur atlikau praktiką (nuo vasario iki gegužės mėnesio) ir susipažinau su diplomatinės misijos darbu. Šiuo metu dirbu nevyriausybinėje ir nepelno siekiančioje organizacijoje VšĮ Lietuvių ir kartvelų draugystės ambasada, kur jaučiuosi kaip tikra geros valios ambasadorė. Mūsų vizija yra tapti pirmuoju informacijos ir iniciatyvos šaltiniu lietuvių bei kartvelų tautų draugystės klausimais. Neabejoju, kad šis darbas suteiks man daug reikalingų žinių ir patirties ateičiai.
– Moteris – ambasadorė, moteris – prezidentė. Ar nemanai, kad vyrui pasiekti tokių pareigų net ir labai liberaliame XXI a. kontekste būtų kur kas lengviau?
– Nepatikėsite, bet labai panašų klausimą aš uždaviau buvusiai Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei, kai ji 2018 m. lankėsi Lietuvių kalbos ir kultūros centre bei sveikino visą Sakartvelą su Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiu. Niekada nepamiršiu jos kalbos, kurios pagrindinė mintis buvo tokia: jeigu turi žinių, patirties ir tikslą – gali viską pasiekti, nesvarbu, kas tu – moteris ar vyras. Pamačiusi tokią tvirtą ir ryžtingą prezidentę, pradėjau labiau tikėti, kad ir mes, moterys, esame galinga jėga bei labai norėdamos galime viską pasiekti. Džiugu, kad Sakartvelo dabartinė prezidentė irgi yra moteris. Be to, užsienyje turime daug moterų ambasadorių. Viena iš jų – Sakartvelo buvusi ambasadorė Lietuvoje Khatuna Salukvadze. Jei manęs paklaustumėte, koks turi būti geras prezidentas, aš atsakyčiau: tai turi būti žmogus, mylintis savo šalį ir norintis kažką gero jai padaryti. Negi tuomet svarbu jo lytis?!
– Kas naujo tavo gyvenime įvyko šį rugsėjį – be to, kad tapai VDU Švietimo akademijos antro kurso studente ir pradėjai rašyti magistro darbą?
– Dar viena gera naujiena – greitai pradėsiu dirbti VDU Švietimo akademijoje užsienio studentų mentore ir lietuvių kalbos interaktyvių paskaitų dėstytoja. Nusprendžiau padėti studentams, atvykusiems į Lietuvą iš viso pasaulio, mokytis lietuvių kalbos. Kadangi pati turėjau puikių lietuvių kalbos dėstytojų tiek Sakartvele (Lietuvių kalbos ir kultūros centre), tiek ir Lietuvoje (lietuvių kalbos ir kultūros kursuose), tiesiog privalau dalytis savo žiniomis ir su kitais, kurie dar tik pradeda ją pažinti. Taip pat turiu tinklaraštį instagrame, kur dalijuosi nuotraukomis, teikiu informaciją apie Lietuvą ir Sakartvelą, jų draugystę savo sekėjams. Be galo džiugu, kai daug jaunų žmonių man rašo, kaip jiems patiko Lietuva ir kaip jie nori čia atvykti bei viską išvysti savo akimis.
– Vasarą dėl karantino buvai Lietuvoje, gal laiką skyrei kelionėms ir naujiems šalies atradimams?
– O taip. Išties su draugais labai daug keliavome po Lietuvą – buvome Trakuose ir Kaune. Nors Trakuose esu buvusi net penkis kartus, tačiau dar niekada nebuvau mačiusi Užutrakio dvaro, niekada nebuvau plaukusi laivu aplink pilį…
– Kadangi dabar gyveni sostinėje, išduok paslaptį, ar turi čia kokią mėgstamą vietelę, kurioje jaustumeisi taip gerai, kaip namie?
– Kaune mano mėgstamiausia vieta, be abejonės, yra Laisvės alėja (labai myliu tą filmą "Emilija iš Laisvės alėjos"), o Vilniuje – Šv.Onos bažnyčia. Bet jei rinkčiausi širdžiai mieliausią vietelę iš visos Lietuvos, tai būtų Trakai, kurie man nuostabūs ir kvapą gniaužiantys tiek vasarą, tiek žiemą.
– O kas tave priverčia giliai atsidusti, prisiminus tėvelių namus, gimtąjį kraštą. Ko tokio – kartveliško – pasigendi čia, būdama Lietuvoje?
– Jei kalbėtume apie maistą, turbūt visi žino, kaip kartvelai mėgsta valgyti ir gerti. Kartveliška virtuvė yra viena geriausių ir skaniausių pasaulyje. Mes turime daug natūralių prieskonių, kurie labai pagardina patiekalus. Tiesa, labiausiai man, gyvenant Lietuvoje, trūksta kartveliško sūrio (ypač labai pasiilgstu savo regiono Samcchė-Džavachetija sūrio). Taip pat, nors parduotuvėse jau ir galima nusipirkti kartveliško vyno, vis tiek dažnai pasvajoju apie savą, naminį. Dar labai trūksta kartveliškų knygų – jau perskaičiau viską, ką čia atsivežiau. Jei kalbėtume apie vietas ir žmones, be galo pasiilgstu Lietuvių kalbos ir kultūros centro. Ir labiausiai trūksta šeimos, artimų draugų.
– Jei galėtum kažką – daiktą, žmogų, gyvūną – pasiimti iš Sakartvelo į Lietuvą, ką imtum?
– Nė nedvejodama atsiskraidinčiau tris savo šeimos narius ir daugybę kartveliškų knygų. Taip pat – kuo daugiau kartveliškų produktų, kurių Lietuvoje rasti neįmanoma.
– Betgi pati džiaugeisi, kad Lietuvoje jau nemažai puikių kartveliškų restoranų…
Kartą, kai su draugais ėjome gatve ir dainavome kartveliškas dainas, lietuviai mus atpažino. Sakė: jūs turbūt kartvelai? Buvo smagu.
– O taip. Šią vasarą tai tapo tarsi mūsų draugų grupės tradicija apsilankyti skirtinguose kartveliškuose restoranuose ir paragauti skirtingų jų patiekalų – palyginti maisto skonius, mėgautis kartveliškais gėrimais ir pan. Juose su mūsų nacionaliniu maistu ir dainomis jautėmės kaip namuose. Beje, mano skaniausias kartveliškos virtuvės patiekalas yra chinkaliai ir adžaruli chačiapuriai.
– Prisimink patį pirmą kartą, kai atvykai į Lietuvą – kas labiausiai krito į akį, strigo į širdį?
– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 2016 m. pavasarį. Norėjau viską, ką išmokau Lietuvių kalbos ir kultūros centre, pritaikyti praktikoje ir pajusti Lietuvą. Bet, patikėkite, net nebuvo to jausmo, kad esu svetimoje šalyje, toli nuo tėvynės. Labiausiai patiko tai, kaip gražiai sutikti žmonės su manimi elgėsi. Lietuviai labai svetingi ir šilti – tuo jie panašūs į kartvelus. O dar smagu buvo matyti, kad daugybė vietinių žmonių galvoja apie aplinką, ekologiją ir važinėja dviračiais. Nustebino ir vairuotojai, kurie mielai sustodavo ir leisdavo mums, praeiviams, žingsniuoti per pėsčiųjų perėją… Tai atrodė taip kultūringa.
– Mačiau tavo feisbuko paskyroje, kad mielai dainuojat su draugais kartveliškas dainas. O lietuviškų ar mokate?
– Kartą, kai su draugais ėjome gatve ir dainavome kartveliškas dainas, lietuviai mus atpažino. Sakė: jūs turbūt kartvelai? Buvo smagu. Lietuviškų dainų taip pat labai daug moku. Jų mokytis pradėjau nuo 2015-ųjų, kai dar lankiau Lietuvių kalbos ir kultūros centrą Tbilisyje. Mūsų dėstytojas prof. dr. V.Kavaliauskas mėgdavo sakyti, kad iš dainų galima išmokti ne tik labai daug žodžių, bet ir sakinių konstrukcijų. Be to, šis mokymosi būdas kur kas interaktyvesnis ir linksmesnis. Mes net turėjome muzikinę grupę, su kuria 2016-ųjų vasarą dalyvavome Lietuvos respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansuojamame edukaciniame projekte. Važinėjome po skirtingus Lietuvos regionus ir dainavome lietuviškas bei kartveliškas dainas. Sakau jums labai nuoširdžiai: aš išties mėgstu lietuviškas dainas ir kiekvieną dieną jų klausausi.
– Esu skaičiusi, kad tarp dešimt sunkiausių, seniausių pasaulio kalbų yra ne tik lietuvių, bet ir kartvelų kalba. Gal dėl to kartvelams sunku prabilti lietuviškai, ogi mums savo ruožtu – kartveliškai? Sakyk, o kas tau pačiai, mokantis lietuvių kalbos, buvo sunkiausia?
– Turbūt lietuvių kalbos gramatika. Ypač, kai reikėdavo atskirti lytį, nes kartvelų kalboje mes neskiriame moteriškos ir vyriškos giminės. Net šiandien, kalbėdama su žmogumi ar rašydama, visada turiu pagalvoti, kad nesakyčiau "jos", kai kalbu apie vyrišką lytį. Taip pat sunku buvo išmokti sangrąžinius veiksmažodžius. Bet ir tai pasirodė įveikiama užduotis, palyginti su lietuvių kalbos kirčiavimu… Tikiu, kad pradėsiu gerai kirčiuoti tik ilgiau pagyvenusi Lietuvoje. Lietuviška aplinka yra pati geriausia mokytoja.
Kartvelų raštas lengvas: mes skaitome taip, kaip parašyta. Tik lietuviams kai kuriuos žodžius ištarti sunku dėl labai sudėtingo kartvelų priebalsyno. Kartais žodyje net šeši priebalsiai atsiduria iš eilės! O kartvelams – atvirkščiai. Mūsų kalboje yra tik penki balsiai, neskirstomi pagal ilgumą ir trumpumą. Ir kaipgi jiems sunku suvokti, kad lietuvių kalboje yra net dvylika balsių – šeši ilgieji ir šeši trumpieji!
– Gimtajame Tbilisyje studijavai anglų kalbos filologiją. O čia, Lietuvoje, ar dažnai su bendraamžiais tenka kalbėtis anglų kalba?
– Nors anglų kalbą moku gerai, bet su lietuviais visada bendrauju tik lietuviškai. Kartais tai sunki užduotis, nes vis dar pritrūkstu kai kurių žodžių. Arba mintyse pirmiau atsiranda angliški, kartveliški jų atitikmenys. Bet tokiais atvejais visada prisimenu prof. V.Kavaliausko žodžius. Kai dar mokiausi Tbilisyje, jis sakė, kad jei kiekvieną dieną bent penkias minutes skirsiu lietuvių kalbai – bus pažanga. Tad mano tikslas, gyvenant čia, kuo daugiau kalbėti lietuviškai ir kuo daugiau klausytis lietuvių kalbos. Tą aš ir darau.
P.S. Skaitytojus turiu įspėti, kad mūsų pokalbis su Sophio Tabatadze vyko gražiausia lietuvių kalba, kurios galėtų pavydėti ne vienas tikras lietuvis. Taigi Lietuvoje diplomatiją studijuojanti kartvelė tik dar sykį įrodė, kad norint ir siekiant nėra neįmanomų dalykų. Galbūt po kelerių metų Sophio kalbinsiu jau kaip oficialią Sakartvelo ambasadorę Lietuvoje. Palinkėkime jai kuo geriausios kloties…
Ar žinote?
* Sakartvele gyvena trys pagrindinės tautos – kartvelai, svanai ir megrelai. Valstybinė kalba – kartvelų, o svanai ir megrelai savo kalbomis šneka tik tarpusavyje. Be to, svanai ir megrelai nesukūrė savo rašto, tad dabar jų kalbos yra lyg kartvelų posūniai. Yra ir ketvirtoji kartvelų kalba – lazų. Deja, ja Sakartvele kalba vos 2 tūkst. žmonių, užtat kaimyninėje Turkijoje – apie 20 tūkst. Ją ir megrelų kalbą, kuria kalba apie 500–800 tūkst. žmonių, bei svanų, kuri yra gimtoji maždaug 27 tūkst. žmonių, UNESCO yra įtraukusi į nykstančių kalbų sąrašą.
* Kartvelų kalba – unikali, ji nepriklauso indoeuropiečių kalbų grupei, kaip armėnų, ir nepriklauso turkų kalbų grupei, kaip kaimyninio Azerbaidžano. Nors etniniai kartvelai sudaro beveik 85 proc. iš 3,7 mln. Sakartvelo gyventojų, šalyje yra ir nemažos abchazų, armėnų, asirų, azerbaidžaniečių, graikų, žydų, rusų, ukrainiečių bei kt. tautų bendruomenės.
* 2010 m. Batumyje pagerbti kartvelų abėcėlę už 60 mln. larių (apie 20 mln. eurų) buvo pastatytas 130 m aukščio bokštas. Ant į DNR panašios spiralės, simbolizuojančios kalbos svarbą tautai, surašytos visos kartvelų raidės, o jų yra 33.
* Kartvelų raštas irgi unikalus. Jis – vienas iš keturiolikos pasaulyje žinomų rašto sistemų. Tiesa, dabartinis raštas, kuris vadinamas mkhedruli, atsirado XI a. Jis gerokai skiriasi nuo senojo, kuris buvo naudojamas tik rašant bažnytines knygas.
* 1918 m., kai Sakartvelas tapo nepriklausomas nuo Rusijos, kartvelų kalba pirmą kartą tapo valstybine. Tačiau po dvejų su puse metų šalį okupavo Sovietų Sąjunga, į viešąją erdvę vėl ėmė brautis rusų kalba. Vis dėlto, kartvelų kalba neprarado valstybinės statuso. 1991 m., kai Sakartvelas susigrąžino nepriklausomybę, kartvelų kalba tapo vienintele valstybine kalba.
