Lietuvos energetikos agentūros (LEA) duomenys rodo, kad nuvažiuoti 100 km lengvuoju elektriniu automobiliu (M1 kategorija), vidutiniškai kainavo 4,37 euro, krovininiu (N1) – 7,02 euro. Pirmąjį ketvirtį šios išlaidos siekė atitinkamai 4,66 euro ir 7,48 euro.

Atpigus elektrai išlaidos elektromobiliui įkrauti sumažėjo 6,3 proc., pranešė LEA. 

Tuo metu vidutinei dyzelino kainai per ketvirtį kritus nuo 1,61 iki 1,36 euro už litrą išlaidos dyzelinui sumažėjo 17,4 proc. – 100 km jos siekė vidutiniškai 7,81 euro (pirmąjį ketvirtį – 9,17 euro).

95 markės benzino varikliams vidutinės išlaidos siekė 11,23 euro ir per ketvirtį beveik nepakito (11,24 euro). Benzino vidutinė kaina sumažėjo nuo 1,511 iki 1,509 euro už litrą.

Šiuo metu beveik kas dešimtas Lietuvoje parduodamas naujas automobilis yra elektrinis – liepos 1 dieną registre buvo įregistruoti 9487 grynieji elektromobiliai.

Didžiausią dalį šalies lengvųjų automobilių parko sudaro dyzelinės transporto priemonės.

Vasara – atostogų metas. Vieni keliauja ten, kur dar šilčiau. Kiti nusprendžia likti Lietuvoje. Vietinio turizmo ekspertai atsako, kuris pasirinkimas – populiaresnis.

„Du trečdaliai gyventojų sako, kad įprastai savo ilgąsias atostogas praleidžia būtent Lietuvoje“, – teigė „Keliauk Lietuvoje“ analitikos ir tyrimų poskyrio vadovė Jogilė Miežienė.

Mėgstamiausia vietinių kelionių kryptis – Klaipėdos apskritis. Ant kulnų lipa Birštonas ir Druskininkai.

„Ramus poilsis gamtoje, gamtos objektų aplankymas. Čia yra numeris vienas“, – akcentavo J. Miežienė.

„Mes matome, kad tai tapo šiokia tokia mada – keliauti būtent Lietuvoje“, – pabrėžė „Keliauk Lietuvoje“ vadovė Olga Gončarova.

Antroje vietoje pagal populiarumą – sveikatinimasis. Tai – SPA centrai ir sanatorijos. Tokios tendencijos paaiškėjo atlikus apklausą.

„Tikslas buvo palyginti keliautojų įpročius“, – sakė rinkos tyrimų kompanijos „Rait Group“ atstovė Karolina Jonušaitė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Apklausti nuo 18 iki 74 metų gyventojai.

„Ir apie kelionių kryptis, kur renkasi keliauti Lietuvoje, kokiuose miestuose, apskrityse. Kiek pinigų yra išleidžiama kelionėms. Kas yra svarbu renkantis keliones, kokiomis veiklomis užsiima. Kas galėtų paskatinti keliauti dažniau Lietuvoje“, – minėjo K. Jonušaitė.

„Išskirčiau tokia trijulę: pažintiniai takai, apžvalgos bokštai, vandens telkiniai. Tikrai, manau, kad liepos antrą pusę lietuviai vyks į Tauragę. Čia laukiausia metų naujiena –atveria tikrai nuostabų Pagramančio apžvalgos bokštą“, – akcentavo „Keliauk Lietuvoje“ vietinio turizmo ekspertė Neringa Sutkaitytė.

„Gražu nuvažiuoti į Nidą. Gražu nuvažiuoti į Anykščius“, – teigė kalbinta praeivė.

„Miškai... Gal vanduo, vandens telkiniai. Bet ir prie jūros yra gražių vietų“, – sakė kitas kalbintas praeivis.

„Jeigu aš gyvenčiau Lietuvoje ir būčiau čia kiekvieną dieną, atostogoms rinkčiausi kitą šalį“, – teigė kalbintas turistas iš užsienio.

„Vasarą tai čia geriausia“, – pabrėžė kitas vyras.

„Žmonės pažymi tai, kad keliauti Lietuvoje yra brangu. Jie mielai keliautų, jeigu kainos būtų šiek tiek mažesnės. Tendencija yra tokia, kad niekur nebėra pigu keliauti, ypatingai po pandemijos“, – sakė O. Gončarova.

„Kainos tikrai nėra mažos. Reikia pasitaupyti iš anksto, norint kažką paveikti. Ekspromtu neišeis išvažiuoti“, – minėjo jau kalbinta praeivė.

„Nebūtinai pigiau Lietuvoje likti“, – teigė kitas kalbintas vyras.

„Šiais metais vienai kelionei, vienam asmeniui, čia imant visus kelionių tipus, išlaidos yra beveik 190 eurų. Ilgos atostogos jau yra daugiau nei penkios nakvynės. Jos vienam žmogui vidutiniškai kainuoja beveik 400 eurų“, – minėjo J. Miežienė.

Skaičiuojama, jog savaitgalio išvyka vienam asmeniui per metus pabrango maždaug 30 eurų. O kasmetinių atostogų išlaidos padidėjo beveik 120 eurų.

„Didžiausią dalį suvalgo būtent apgyvendinimo įstaigų kainos. Toliau jau seka lankytini objektai, kavinės, restoranai“, – pasakojo O. Gončarova.

Taupymo sumetimais žmonės dažniau ima rinktis keliones be nakvynės. Vis dėlto, apklausa atskleidžia, jog dauguma šiemet planuoja keliauti tiek pat, kiek įprastai. Tačiau, 20 proc. apklaustųjų nurodė – šiemet keliaus mažiau. Pagrindinė priežastis – finansai. Keliauti tampa per brangu. Pavyzdžiui, Palangoje už šaltą sriubą prašoma jau septynių eurų.

„Iš apklausos taip pat matyti, kad tai keliautojams yra skaudus dalykas“, – minėjo J. Miežienė.

Be kainų poilsiautojai įžvelgia ir kitų trūkumų – viešųjų tualetų stoką, prastą kelių būklę, nepatogius privažiavimus prie objektų.

„Visų pirma, tikrai reikėtų susitvarkyti pačius svarbiausius higieninius reikalavimus, nes kai kuriose vietose tikrai dar jų trūksta“, – akcentavo O. Gončarova.

Vietinio turizmo ekspertai sako, kad ilgesnes atostogas planuojantys žmonės renkasi užsienį.

„Turime tokių signalų, kad imant turistus iš užsienio šalių, jų srautas kritęs yra bemaž 70-čia procentų. Bet vasarą sunku visus skaičius vertinti iki galo, tam reikia sulaukti rudens, tada matysis toks tikrasis vaizdas“, – Žinių radijui ketvirtadienį sakė ministras.

S. Kairys pripažino, kad situacijai įtakos galėjo turėti ir nesaugumo jausmas dėl Lietuvos kaimynės Rusijos agresijos Ukrainoje, jos retorikos. Vis dėlto, ministro teigimu, jau COVID-19 pandemijos situacija parodė, kad kultūros sektorius, ypač muziejai, nebegali „gyventi prisiminimais“, o turi persiorientuoti prisitaikant prie naujos realybės.

„Kaip tik tiems labiau, turbūt, ir pasiseks, kas naują realybę priims. Nes tiek koronavirusas, tiek karas, jis duoda savo poveikį“, – kalbėjo jis.

Anot ministro, Lietuva siekia nacionalinės kultūros sklaidos ir už šalies ribų, kad ji būtų girdima tarptautiniu mastu, o vienas tokios veiklos pavyzdžių – Prancūzijos patvirtinimas, kad 2024-aisiais ji skelbs Lietuvos kultūros sezoną.

S. Kairio nuomone, saugumo jausmą turistams turėtų sustiprinti ir kitų metų birželį Vilniuje planuojamas NATO viršūnių susitikimas.

„Tai yra tos temos, kurios skleidžia žinią, kad Lietuvoje yra saugu“, – svarstė jis.

Rusija vasario 24 dieną pradėjo pasaulio Vakarų pasipiktinimą sukėlusią karinę invaziją į Ukrainą, per kurią žuvo tūkstančiai žmonių, milijonai buvo priversti palikti savo namus.

Europos Sąjunga įvedė virtinę sankcijų Rusijai, šios pasipiktinimą, be kita ko, sukėlė draudimas tranzitu gabenti kai kurias prekes iš pagrindinės šalies dalies į eksklavą – Karaliaučiaus sritį. Po papildomų Europos Komisijos išaiškinimų, Lietuva nuo praėjusios savaitės atnaujino dalies rusiškų prekių tranzitą geležinkeliais.

Planuoja gerokai iš anksto

Kaip pasakoja viena iš vasaros kelionių po Lietuvą iniciatyvos dalyvių kaunietė Diana Kuprijaškinienė, prieš penkiolika metų dvi studijų draugės – Sigita Zubavičiūtė ir Jolita Augūnaitė – prie puodelio kavos besidalydamos įspūdžiais apie savo keliones po užsienio šalis sugalvojo: kodėl užsienis, gal reikia pamėginti pakeliauti po Lietuvą?

Pakvietė į kompaniją dar tris grupiokes, su kuriomis kažkada kartu studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros fakultete, ir penkios šeimos automobiliais Nemuno pakrante, aplankydamos čia stovinčias pilis, keliavo į Rusnę.

Taip gimė vasaros kelionių po Lietuvą iniciatyva, kasmet pritraukianti vis daugiau keliautojų – prisijungė ir dar daugiau grupiokų, ir bendradarbių, ir giminių šeimos.

Iš arčiau: šiųmetės kelionės tikslas – susipažinti su Kauno regionu / D. Kuprijaškinienės asm. archyvo nuotr.

Kelionės programą, pasak Dianos, kasmet sudaro grupės nariai Audronė Tamonytė-Minenok ir Darius Linaburgis. Jų nuomone visi pasitiki, nes jau daugelį metų jų numatyta kelionės programa visiems tinka ir patinka. Organizuoti kelionę jie pradeda prieš 2–3 mėnesius. Gidus organizatoriai samdo vietinius, geriausiai žinančius kraštą, į kurį vykstama, kad išsamiai viską pristatytų, papasakotų to krašto istoriją, parodytų gražiausias ir įdomiausias lankytinas vietas.

15 – tiek automobilių pastaruoju metu sudaro keliautojų koloną.

Nėra blogo oro

Jau penkiolika metų taip: visada sudėliota įdomi programa, nuvykus į vieną ar kitą tašką laukia gidai.

„Išvykę ankstyvą šeštadienio rytą, aplankę numatytus objektus ir vietoves, apsistojame kokioje nors sodyboje, praleidžiame šaunų vakarą. Sekmadienį, jei yra numatyta, dar keliaujame į ekskursiją, o jei ne, – išsiskirstome namo“, – apie įprastą kelionės režimą pasakoja Diana.

Kur keliaus kitais metais, grupė sutaria nakvynės sodyboje vakarą. Keliautojų automobiliai kasmet atitinkamai pažymimi – automobilių puošybos atributiką sugalvoja ir pagamina S.Zubavičiūtė ir Inga Čeplikaitė.

„Visiškai nesvarbu, koks oras. Lyja – mes vis tiek vykstame pagal savo planą ten, kur numatyta, – pasakoja Diana. – Jeigu nespėjame, kaip suplanavome, numatytus objektus vis tiek aplankome, bet kitą kartą. Taip buvo, kai važiavome į šiaurinę Lietuvos dalį – į Mosėdį nuvažiuoti nespėjome, bet po kelerių metų mes jį vis tiek aplankėme.“

Žaismingai: įspūdingą koloną išskiria ir specialiai kelionei kuriami ženklai automobiliams / D. Kuprijaškinienės asm. archyvo nuotr.

Vos vieną kartą, kai vyko iki Mingės kaimo automobiliais, paskui laivu plaukė į Nidą ir grįžo atgal, turėjo nemalonią patirtį – apsistojo stovyklavietėje, kuri gyvenimo sąlygomis, deja, labai nuvylė: lovos buvo šlapios, nameliai – kiauri, poilsiavietės savininkai – labai nemalonūs žmonės. Lankantis Žagarėje naktį lijo kaip iš kibiro, tad visi sukabinti drabužiai kiaurai permirko. Prie Platelių ežero grupė ieškojo maršrute numatytos nuostabios vietos – bičių ūkio „Medaus klėtelė“, tačiau navigacija pavedė, keliautojai pasiklydo, dar užklimpo, tad iki klėtelės nuvyko tik kitos dienos rytą. Tačiau tokie smulkūs nesklandumai keliones padaro tik dar įdomesnes ir įsimintinesnes.

„Pirmaisiais dar ir maisto veždavomės, stovyklavietėje gamindavomės, tačiau dabar išpuikome – maistą stengiamės užsisakyti ten, kur vykstame: degustuojame ir susipažįstame su to regiono virtuve“, – šypsosi pašnekovė.

Atrasti neatrastą

Tarp keliautojų – šeimos iš Kauno, Vilniaus, Biržų, Raseinių, Kėdainių, kitų Lietuvos miestų su įvairaus amžiaus vaikais, augintiniais. Tai puiki atrakcija tiek suaugusiesiems, tiek vaikams, nes visi kasmet susitinka, turi kuo pasidalyti ir ką pamatyti.

Sportiškai: Eugenijus važiuodavo ir taip... / D. Kuprijaškinienės asm. archyvo nuotr.

„Dabar mūsų jau susidaro net penkiolikos automobilių kolona. Kažkuriais metais, kai važiavome į Visaginą ir sustojome nusifotografuoti, net fotoaparatas visų neapėmė“, – sako D.Kuprijaškinienė.

Mes prieš metus žinome, kur keliausime, savo asmeninius planus dėliojamės taip, kad antrasis birželio savaitgalis būtų skirtas vasaros kelionei po Lietuvą.

Bendraminčiai aplankę jau daugybę Lietuvos regionų ir siekia, kad išvykos maršrutas nesikartotų. Keliauta į Rusnę, Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją, Biržų, Užnemunės kraštą, Mingę ir Nidą, Aukštaitijos nacionalinį parką, Akmenę, Vilkaviškį, Skuodą, Rokiškį, Lietuvos apendiksą. Dešimtoji jį kelionė buvo į Vilnių. Šiemet – penkioliktąją išvyką – grupė pažindinosi su Kaunu ir apylinkėmis.

Pačiai Dianai įspūdingiausia buvo kelionė į Dzūkiją – per šio regiono miškus, aplankant rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus tėviškę, į Marcinkonis, klajojant po Čepkelių raistą, susipažįstant su drevine bitininkyste.

Skaniai: kiekvienoje kelionėje keliautojai stengiasi paragauti ir to regiono patiekalų / D. Kuprijaškinienės asm. archyvo nuotr.

Tačiau, anot pašnekovės, kiekviena kelionė turi savo žavesio, savo prieskonio. Net ir tie regionai, kurie iš pirmo žvilgsnio lyg ir nelabai turi kuo pasigirti, pažinus juos iš arčiau tampa labai įdomūs. Tad tokios kelionės – geriausias būdas atrasti Lietuvą.

„Mano manymu, geriau keliauti rečiau, bet kokybiškai, – įsitikinusi pašnekovė. – Matau, kad žmonės vieną savaitgalį kažkur nulekia, kitą – kitur, visi savaitgaliai ir matyti vaizdai susipainioja, tad vėliau galvoja: kur aš čia buvau? Mes prieš metus žinome, kur keliausime, savo asmeninius planus dėliojamės taip, kad antrasis birželio savaitgalis būtų skirtas vasaros kelionei po Lietuvą.“

Ateinančių metų vasaros kelionė jau suplanuota – bendraminčių grupė nusprendė vykti į Telšių rajoną.

Knygoje „101 įdomiausia Lietuvos vieta“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, pasakojama apie ypatingus gamtos ir kultūros ženklus, atspindinčius mūsų šalies žmonių vertybes, istoriją ir kūrybą. Aplankę vaizdingas, legendines, sakralines, istorines vietas, keliautojai patirs ne tik įspūdžių, bet ir daug sužinos. Įdomios šalies vietos knygoje pristatomos nuosekliai, sudarytojai atsižvelgė į jų amžių, pobūdį, praeities legendas ir šių dienų patogumą. Žinoma, tai subjektyvus požiūris. V.Vaitkevičius teigia, kad atrinktų vietų skaičius 101 – tik simbolinis, skaitytojai įdomiausių vietų sąrašą gali tęsti patys.

– Ar jūs irgi pastebite, kad grįžta susidomėjimas Lietuvos istorija, ypatingomis mūsų šalies vietomis? Žmonės tarsi nori jas dar kartą pamatyti, iš naujo suprasti, patirti.

– Svarstau, kada įvyko tas lūžis. Manyčiau, kad sprogimas buvo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės. Po jų kilo šviesus bruzdesys. Tai stipriai pakeitė visuomenės požiūrį į istoriją, galima sakyti, kad senieji užleido vietą naujųjų laikų karžygiams. Pirmiausia – partizanams. Visa tai sutapo dar ir su Lietuvos Respublikos 100-mečiu, atrastu Vasario 16-osios aktu. Populiariosios istorijos knygos, žurnalai prie to taip pat žymiai prisidėjo.

Pirmasis knygos „101 įdomiausia Lietuvos vieta“ leidimas pasirodė 2008 m. Rengdami jį, viską darėme labai preciziškai, pamatuotai. Anuomet dar nebuvo atėjęs laikas laisvoms interpretacijoms ir džiazuojančiai istorijai. Praėjo dešimtmetis ir supratau, kad žmonės mieliau renkasi klausytis gyvo pasakojimo, kad jie nori istorijų. Pagalvojau: ne, ne, daugiau tokių didelių knygų nerašysiu!

Naudinga: gausiai iliustruota, žemėlapiais ir QR kodais papildyta jų knyga gali tapti nuostabiu vasaros atostogų vadovu po Lietuvą. / Knygos viršelis

– Jūs jau beveik ketverius metus vedate „Vykinto kelių“ ekskursijas. Ar žmonės jose sužino daugiau nei knygose?

– Žinoma! Kai pasakoji gyvai, dalijiesi savo atradimais, pamatęs verdantį šaltinį, Perkūno suskaldytą ąžuolą, dažnai apsamanojusį akmenį, interpretuoji ir improvizuoji. Žmonėms tai patinka. Istorikai, įsijaučiantys į pasakotojo vaidmenį, tampa kažkuo visiškai kitu...

Kai per pirmąjį karantiną paskambino iš leidyklos ir pasiūlė iš naujo leisti „101 įdomiausią vietą“, mano pirmoji reakcija buvo – ne! Atrodė, knygos laikas praėjo ir nebeprikelsi. Bet leidėjai buvo atkaklūs, taigi antrąjį karantiną praleidome prie knygos, norėdami įkvėpti jai naujos gyvybės. Ir žinote ką? Dabar ji man patinka kaip niekada iki šiol (šypsosi). Neabejoju, kad skaitytojai įvertins mūsų sumanymą įvesti QR kodus, kuriuose jie ras tikslią objekto nuorodą. Esu, pavyzdžiui, Merkinėje, turiu šiek tiek laiko, pažiūrėkime, ką dar galiu šalia aplankyti, kur nuvažiuoti? Mūsų idėja – kad ši knyga būtų lyg kelionė per Lietuvą, vedanti į kiekvieną savivaldybę. Girdėjau, esama tokių keliautojų, kurie visas 100 vietų ir siekia aplankyti.

– Labai įdomu, kaip išrinkote tą 101 įdomiausią Lietuvos vietą? Juk tokių, matyt, yra gerokai daugiau?

– Kažkurią dieną, kilnodamas senus popierius, radau didžiulį pluoštą anuomečių mūsų svarstymų, ieškojimų ir įdomiausių vietų sąrašo variantų. Norėjome, kad informacija knygoje būtų kuo tolygesnė, kuo organiškesnė. Jau ne kartą esu panašią metodiką taikęs, ir ji pasiteisina: turiu parengęs specialų klausimyną apie vietas, kurias, manau, verta aplankyti. Tuomet klausiu, ar pritaikyta toji vieta lankymui, ar nepritaikyta? Privažiuoti lengva ar sunku? Atlikti moksliniai tyrimai? Kokia tos vietos istorinė, mitologinė, archeologinė reikšmė ir taip toliau.

Kai kurias vietas geriausia lankyti tam tikru laiku – apie tai irgi verta pagalvoti. Kartą su jaunimu per patį vidurnaktį buvau Aukštadvaryje, Velnio duobėje. Nusprendę nusileisti žemyn, patekome į metano dujų miglą. Įspūdingas reginys, nepaprastas jausmas. Arba kaip įdomu pabūti prie Apuolės piliakalnio, kai čia rugpjūtį rengiama gyvosios archeologijos šventė ir žvanga senoviniai ginklai. Ant Šatrijos kalno trečiąjį liepos mėnesio savaitgalį vyksta ugnies šventė. Tokių nuorodų galima pririnkti daugybę.

Mūsų idėja – kad ši knyga būtų lyg kelionė per Lietuvą, vedanti į kiekvieną savivaldybę. Girdėjau, esama tokių keliautojų, kurie visą 100 vietų ir siekia aplankyti.

– Kai kurias įspūdingas Lietuvos vietas žinome iš istorijos ir geografijos vadovėlių, tačiau mūsų šalyje, greičiausiai, esama ir paslėptų brangakmenių?

– Toks gyvas įspūdis: neseniai ekskursijoje kalbėjome apie Pilėnus. Pasakojau ir kiekvienam žinomą šios vietos istoriją, ir apie tai, kaip, kokiais būdais Pilėnų ieškoma. Visą dieną praleidome tarp Viduklės ir Nemakščių, kur būta istorinės Trapėnų žemės. Ten yra keletas piliakalnių, ekskursiją baigėme vietoje, kurioje, labiausiai tikėtina, Pilėnai ir buvo. Stovime tuose brūzgynuose – dilgėlės sužėlusios, vienas ekskursijos dalyvis sako: „Čia niekaip negali būti Pilėnai.“ Ir tikrai, tarsi nedera – dar ūkininko sodyba šalia, mėšlo šviežiai primėžta. Bet taip jau kartais būna: vienoms vietoms labiau, kitoms mažiau pasiseka. Ir knygoje norėjosi tokius brangakmenius parodyti, paraginti žmones, kad jų nepamirštų. Juk kai penktas, dešimtas, penkioliktas paklaus kelio, kai įkels nuotrauką ir parašys – žiūrėkite, kas čia darosi, gal reikalai pajudės?

Kai pasakoju žmonėms apie įdomią vietą, be abejonės, svarstau, už ko užsikabinti, ieškau istorijos, legendos. Štai Jonas Banys apie Merkinę parašė romaną „Vaiduoklis stiklainyje“. Puiki istorija, kaip profesoriaus Alfredo Bumblausko doktorantė išvažiuoja į Merkinę su užduotimi rasti Vytauto Didžiojo palaikus. Legenda apie tai, kad Vytauto Didžiojo palaikai XVII a. buvo atvežti iš Vilniaus į Merkinę, gyva. O kas apie tai su ugnele pasakoja?

Šiuo metu rengiu knygą apie Dainavos krašto šventvietes. Medžiai, šaltiniai, ežerai, akmenys – ir daugybė jų legendų. Knyga akademinė, bet legendos – neįtikėtinos, nuostabios. Iš jų vaikams būtų galima keletą knygų parašyti.

– Mes dažniausiai įsivaizduojame, kad istorikai sėdi bibliotekose, varto senuosius raštus ir niekur nosies neiškiša. Tačiau jums, atrodo, tai negalioja?

– Aš nuo vaikystės – žygeivis, vėliau, kai studijavau archeologiją, irgi daug keliavome. Paskyriau gyvenimą senosioms šventvietėms, o jos po visą Lietuvą išsibarsčiusios.

– Jūsų vardas Vykintas skamba pagoniškai. Ar tai šeimos tradicija?

– Tokiu vardu buvo žemaičių kunigaikštis. Tėtis pasakoja, kad šį vardą man išrinko senelis, klausydamas „Amerikos balso“... Senovės baltų pasaulėžiūrą rinkausi pats. Su tuo gyvenu, kitaip nemoku.

– Kartais atrodo, kad archeologai, kapstydamiesi žemėje, atranda kažką svarbaus ir savo gyvenime. Kokiais radiniais didžiuojatės?

– Gal labiau – ilgai trunkančiais ieškojimais. Devynerius metus siaurinau paieškų lauką, kol nustačiau, kur po mirties buvo sudegintas mūsų didysis kunigaikštis Algirdas. Gaila, kad tikrai platūs, detalūs tyrimai ten taip ir neprasidėjo. Labai įdomi vieta šalia senojo Širvintų kelio – knygoje „101 įdomiausia vieta“ rasite aprašytą.

Žemaitijoje, Padievaičio vietovėje, stūkso akmeninis krėslas, vietiniai jį vadino Velnio krėslu, tačiau labai gali būti, kad ši seniausia Lietuvoje kėdė priklausė ir buvo naudojama mūsų valdovo Gedimino. Juk būtent šioje vietoje stovėjo... Gedimino pilis. Lietuvoje žinomos dvi Gedimino pilys – Vilniuje ir Padievaityje, prie Kvėdarnos. Kolegos užsieniečiai, pamatę tą akmeninį krėslą, išsižiojo iš nuostabos: jūs turite tokį dalyką?! Tikrai, kokia laimė buvo šitą vietą tyrinėti! Svarstau, kaip būtų įdomu ir svarbu pagal seniausią Lietuvos kėdę suprojektuoti šiuolaikinę.

Daug metų tyrinėjau ir vieną ypatingą laidojimo vietą. Bajorų kaime, Kietaviškių apylinkėse, prie Elektrėnų, senovės lietuvių palaikai buvo laidojami į vandenį. Knygoje aprašytas dar vienas toks kapinynas Ukmergės rajone, Obelių ežere.

– Kaip galima surasti šią vietą?

– Ji niekaip nepažymėta, tačiau knygoje visos nuorodos yra (šypsosi). Tiesiog kai kurios tikrai ypatingos vietos yra apaugusios atminties dilgėlėmis. Į jas užklysta tik istorijos ir kelionių gurmanai.

Įdomiausių Lietuvos vietų penketukas pagal Vykintą. Ilgai negalvojant.

1. Šatrijos kalnas. Daugelis negirdėjęs, kad jau daug metų savanoriai iš visos Lietuvos, taip pat ir iš Latvijos ten kursto lietuvių tautos šventąją ugnį. Jausmas – nepaprastas.

G. Grižo nuotr.

2. Medvėgalis. Dar viena be galo graži, kertinė mūsų gamtos, kultūros ir istorijos vieta. Keliautojai kartais čia ištaria – Žemaitijos Kernavė. Ir jie yra teisūs.

V. Vaitkevičiaus nuotr.

3. Puntukas. Anykščių šilelio puošmena ir tikras senovės Lietuvos simbolis. Žinoma, čia taip pat prisimename Dariaus ir Girėno žygdarbį.

A. Ufarto / BNS nuotr.

4. Aukštadvario Velnio duobė. Tai vartai į požemius, kur atsiveria ir tuo pačiu metu yra saugomos Žemės paslaptys, mitai apie senovės dievus, baltų mirusiųjų pasaulio valdovus.

Welovelithuania.com nuotr.

5. Apuolės piliakalnis. Lietuvos vieta, pirmoji išnirusi Europos istorijoje tokiu pat – Apuolės – vardu. To galbūt būtų maža, tačiau ir piliakalnis – labai gražus, plačiai tyrinėtas. Kitus gal įkvėps žinia, kad čia slypi ir mūsų žymiosios archeologės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės šeimos šaknys.

V. Vaitkevičiaus nuotr.

Dubingiai minimi nuo XV a. Kryžiuočių ordino kronikose, kai ginkluoti ordino kariai paskui save paliko tik degančias trobas ir nužudytųjų kūnus. Remiantis kronikose pateiktais skaičiais, Dubingiuose žuvo 1 200 lietuvių.

XV a. Asvejos ežero pusiasalyje, kuris anksčiau buvo sala, didysis kunigaikštis Vytautas pastatė naują pilį, kurios gera strateginė padėtis užkirsdavo kelią kryžiuočių veržimuisi Vilniaus ir Trakų link.

Dubingių pilis – svarbus XIV–XVIII a. Lietuvos kultūros, pramonės, gynybos centras, mena karą su Kryžiuočių ordinu, reformaciją – reikšmingas mūsų istorijos epochas. Pilis susijusi su žymių to meto asmenų (Vytauto Didžiojo, Mikalojaus Radvilos Rudojo, Barboros Radvilaitės ir kt.) gyvenimu ir veikla. Dubingiai neatsiejami nuo Radvilų giminės iškilimo ir suklestėjimo istorijos.

Įvažiavus į miestelį, pagrindinių gatvių sankirtą iš vienos pusės supa bažnyčia ir varpinė, iš kitos – smuklė (dabar Asvejos regioninio parko lankytojų centras ir direkcija). Tai didžiausia Rytų Lietuvoje smuklė, pastatyta XIX a. būdingu stiliumi, architektūros paminklas. Istorijos šaltinių liudijimu, ją 1842 m. pastatė Boleslovas Tiškevičius.

Grafas M.Tiškevičius buvo įrengęs keltą keltis per Asvejos ežerą ir pastatęs keltininko namelį. Į Dubingius atvykęs Lietuvos prezidentas Antanas Smetona pasigedo tilto ir jau po metų jis iškilmingai buvo atidarytas. Pagaliau prezidentas galėjo aplankyti dubingiečius. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvoje tebesančių medinių tiltų: jis 87 m ilgio, 4,5 m pločio ir 15 m aukščio.

Dabar miestelyje gyvena apie 230 žmonių. Dubingių seniūnas Kęstutis Kaminskas pasakoja, kad rengiamas miestelio detalusis planas, pagal kurį norima įgyvendinti Dubingių, kaip kurortinio miestelio, viziją. Unikali gamtinė aplinka, istorinis ir kultūrinis paveldas sudaro visas sąlygas jai įkūnyti. Šis Lietuvos kampelis turi nuostabių pažintinių takų, aktyvią bendruomenę bei siūlo turiningą renginių ir veiklų laisvalaikį.

Įvairovė: Dubingių krašte – gausu lankytinų vietų, todėl viešnagė čia kiekvienam taps įsimintina.

Ypatingas: 22 km besidriekiantis Asvejos ežeras – ilgiausias Lietuvoje, trečias pagal gylį (iki 50 m). Ežere yra net penkios salos, įdomūs pusiasaliai, įspūdingai atrodo statūs ir aukšti ežero šlaitai.

Išsaugotas: 76 m Dubingių tiltas per Asvejos ežerą – pirmas medinis tiltas per ežerą Lietuvoje, 1934 m. pastatytas Lietuvos prezidento Antano Smetonos dėka.

Piliavietė: dar vadinama Pilies kalnu, nuo jo galima grožėtis įspūdinga ežero panorama. Piliavietėje taip pat galima apžiūrėti išlikusius Radvilų rūmų fragmentus.

Atgimė: naujai pastatyta Dubingių Šv.Jurgio bažnyčia – panašaus dydžio, kaip ir praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje sudegusi iki pamatų. Naujosios bažnyčios architektūra – lakoniškos ir tradicinės išraiškos.

Unikalus: analogų pasaulyje neturintis keturių stichijų miško labirintas sukurtas Whatansu ir Auksinės Girios komandos – psichologų, sociologų, mokytojų, orientacininkų. Labirintas užima 1 kv. km, jis neturi teritorijos ribinių žymėjimų.

Gigantiška: 12,7 m aukščio, 10,14 m lanko skersmens, 156 kg masės – 2018 m. menininko Vladimiro Paranino Asvejos regioniniame parke sukurta iš eglės medienos lanko, 1 250 m ilgio pintos sintetinės virvės, 700 medienos dalių, 319 karoliukų – yra didžiausia pasaulyje.

„Galvojau, kad žolė žalesnė yra tikrai užsienyje, ten gražiau,  yra įdomesnių lankytinų vietų, Lietuvoje viskas iškeliauta, pamatyta, o lietuviai nervina. Visada sakiau, kad noriu į užsienį, pabendrauti su kitokiais žmonėmis, lavinti kalbą, susipažinti su kitomis kultūromis. Bet pakeliavau po pasaulį ir supratau, kad nėra geresnės šalies už Lietuvą. Ant manęs anksčiau labai pyko buvęs turizmo departamentas, kai aš džiaugdavausi, kad pas mus nėra daug turistų. Bet, patikėkite, aš mačiau, ką minios turistų padaro su šalimis ir didmiesčiais“, – LNK laidoje „VIDO VIDeO“ šį trečiadienio vakarą 20 val. sakys R. Širvinskas-Makalius. 

Pasak Makaliaus, jam didelį įspūdį paliko pokalbis su pažįstamu čeku iš Prahos. „Kai jo paklausiau, ar gyvena senamiestyje, jis atsakė, baik tu, senamiestyje tik viešbučiai ir turistai, turistinės kavinės ir turistiniai meniu. Sako, mes, vietiniai, net nevažiuojame į senamiestį. O aš nustebinau prisipažindamas, kad daug mano draugų gyvena senamiestyje, vakare einame vakarienės. Jis sako, džiaukitės, kad neturite minios turistų“, – sakys vaikinas.

„Mes labai maži, bet turim labai daug vietos ir pas mus erdvu. Turime keturis metų laikus, dėl ko mums pavydi pasaulis“, – pridūrė kelionių organizatorius.

Rimvydas sako jau keleri metai įsimylėjęs Birštono kurortą, kuris arčiau Vilniaus ir Kaunas nei pajūris, o Birštonas jam asocijuojasi su ramybe ir sveikatinimusi. 

„Su draugais kasmet vykstame į baidarių žygį – nėra gražesnės vietos nei pamatyti Lietuvą iš upės, nes atrodo, kad tai tiesiog džiunglės. Stebina apžvalgos bokštai, Lietuva nuostabi nuo šių bokštų. Mūsų šalį užsieniečiai vadina paslėptu deimantu“, – sakys Makalius.

Pirmojoje naujo sezono „VIDO VIDeO“ laidoje dalyvavę Palangos verslininkai pasakos apie šalies vasaros sostinės linksmybes. Tailandietiškus ledus, dėl kurių Basanavičiaus gatvėje net kildavo muštynės, nes jų reikėdavo laukti po pusantros valandos ir sezono naujieną – ilgiausias pasaulyje bulvytes iš Honkongo. O aktorius Gintaras Mikalauskas, daug metų Palangoje turintis apgyvendinimo verslą, prisimins, kaip jam estų turistų grupė sumažino atsiliepimo reitingą už.... anekdotus apie estus.

Jos teigimu, naujoje 10,5 km ilgio trasoje orientuotis padės paženklinti medžių kamienai, visą kelią lydės rodyklės – mitologiniai laiveliai, taip pat įrengti informaciniai stendai, vietos poilsiui.

„Naujoje trasoje yra daug originalių, nestandartinių elementų: apžvalgos platforma, lauko riedulių su užlietų ežerų pavadinimais ekspozicija, atokvėpio vietos su mėnulio, valties ir panašių formų suolais, gultais“, – rašoma pranešime.

Tarnybos teigimu, didžiausia trasos atrakcija – persikėlimas savarankiškai valdoma pontonine perkėla per siauriausią Antalieptės marių vietą.

Antalieptės mariomis bus galima pasigrožėti nuo trasos pradžioje įrengtos apžvalgos aikštelės.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba teigia, kad dalis pažintinės trasos skirta judėjimo negalią turintiems žmonėms – jiems pritaikyta Antalieptės marių pakrantė prie Bikėnų kaimo: įrengtas takas, lieptas į marias.

Gražutės regioninis parkas, kurio plotas – beveik 32 tūkst. hektarų, įsteigtas siekiant išsaugoti ežeringą ir miškingą kraštovaizdį su Šventosios aukštupiu.

Čia tęsiasi 16 km sudėtingiausią konfigūraciją Lietuvoje turintis vandens telkinys – Antalieptės marios, užtvindžiusios 26 ežerus, kurie susiliejo Šventosios vandeniu užpildytame duburyje, su daugybe salų, pusiasalių ir įlankų.

Gražutės giria ir kiti miškų masyvai užima apie 55 proc. teritorijos, apie penktadalį parko teritorijos sudaro vandens telkiniai ir nedidelės pelkės. Gražutės regioninis parkas, turintis kalvotą reljefą, gausybę ežerų, nepaliestos gamtos vaizdų dar vadinamas Lietuvos Šveicarija.