Užsienio pavyzdžiai

„Henry Fordas 1926 m. įvedė penkių darbo dienų savaitę, o 1938 m. tai jau buvo reglamentuota JAV kontekste. Manau, ir šiuo atveju pirmus drąsius ir ryžtingus sprendimus atliks inovatyviai mąstantys lyderiai, o vėliau tai galėtų būti plačiu mastu realizuojama ir valstybės lygiu“, – apie keturių darbo dienų savaitės perspektyvas svarsto Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) mokslo darbuotoja dr. Viktorija Tauraitė.

Ji aiškina, kad klasikinio keturių darbo dienų savaitės modelio pagrindinė idėja yra 100:80:100. Šiame modelyje laikomasi nuostatos, kad darbuotojams mokamas tokio pat dydžio darbo užmokestis, kaip ir dirbant penkias darbo dienas per savaitę. Kita vertus, darbo krūvis darbuotojui santykinai padidėja, nes savaitės darbo valandų skaičius sumažėja nuo 40 iki 32, ir per keturias darbo dienas darbuotojas turi atlikti suplanuotas užduotis, kurias anksčiau atlikdavo per penkias. „Taigi savaitės darbo laikas sutrumpėja 20 proc. Galiausiai už tai, kad darbdavys sumokėtų tokio pat dydžio darbo užmokestį, kai dirbame viena diena mažiau, mes užtikriname, kad dirbsime 100 proc. produktyvumu“, – dėsto V. Tauraitė.

Ji remiasi užsienio šalių patirtimi ir pirmiausia pabrėžia keturių darbo dienų savaitės pranašumus, žvelgdama iš darbuotojo perspektyvos. Pavyzdžiui, 2021 m. Jungtinėje Karalystėje (JK) buvo atliktas tyrimas, kurio metu 78 proc. darbuotojų, dalyvavusių tokiame eksperimente, nurodė, kad sumažėjo jų patiriamo streso lygis.

Projekcijos: V. Tauraitė viliasi, kad ateityje Lietuvoje bus keturių darbo dienų savaitė, tačiau plačiąja prasme šis modelis nebus įgyvendintas per trumpą metų ar dvejų laikotarpį. / J. Petronio nuotr.

„Keturių darbo dienų savaitė reiškia ir tris laisvadienius. JK vykdyto tyrimo metu buvo paklausta, kokioms veikloms skirtumėte tokios trukmės savaitgalius. Dažniausiai buvo nurodoma, kad laikas būtų skiriamas šeimai, vaikams, pramogoms, kelionėms, pomėgiams, laisvalaikiui ir pan. Iš to galima daryti prielaidą, kad pozityvus poveikis būtų įžvelgiamas ir makroekonominiu lygmeniu: daugiau pinigų išleistume įvairioms pramogoms, o tai įvairių mokesčių pavidalu, tikėtina, grįžtų į valstybės biudžetą“, – pastebi V. Tauraitė.

„Naujojoje Zelandijoje 2018 m. taip pat buvo atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad 45 proc. eksperimento dalyvių pagerėjo darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra. Apskritai, darbuotojai dažnai yra labiau patenkinti darbu, dažniau išvengiama perdegimo atvejų, teigiama, kad pagerėja darbuotojų psichologinė sveikata“, – toliau vardija ji.

Visiems nepritaikysime

Jeigu žvelgtume iš darbdavio perspektyvos, jau 2018 m. keturių darbo dienų savaitės eksperimento metu Naujoji Zelandija fiksavo 20 proc., o 2021 m. Japonija – 40 proc. didesnį darbo našumą. Panašaus pobūdžio rezultatus identifikavo ir Danija, JK. „Be to, sumažėja elektros sąnaudos: Japonijoje eksperimento metu buvo nustatyta, kad elektros sąnaudos sumažėjo 23 proc.“, – priduria V. Tauraitė.

Vis dėlto ekonomistė pripažįsta, kad ne visuose sektoriuose, ne visoms profesijoms galima pritaikyti keturių darbo dienų savaitės modelį: „Papildomų iššūkių gali kilti, jeigu skirtingi darbo dienų modeliai yra taikomi visoje šalyje arba jei jie nesutampa globaliniu mastu.“

„Jei grįžtume prie streso lygio, jis tikrai sumažėtų ne visiems darbuotojams. Visi esame skirtingi, todėl dirbti efektyviau, turint santykinai mažiau laiko, daliai iš mūsų gali reikšti tai, kad reikės dirbti viršvalandžius, kad spėtume realizuoti išsikeltus savaitės tikslus. Ne paslaptis, kad ir dabar yra vadinamųjų darboholikų. Pavyzdžiui, 2016 m. JK apskaičiuota, kad apie 13 proc. darbuotojų per savaitę dirba ilgiau nei 48 valandas“, – išskiria V. Tauraitė.

„Įgyvendinant tokio pobūdžio modelį tikslinga atlikti užsibrėžtos trukmės eksperimentą, o prieš tai – didelius namų darbus tiek techniniu lygmeniu, tiek vartotojų aptarnavimo srityje, tiek kolektyvo apimtyje“, – teigia ji.

Ar norėtų trumpą savaitę siūlantys politikai būti pirmieji, kurie guls po skubos skalpeliu? Abejoju.

Pašiepia tendencijas

Pasak V. Tauraitės, 2023 m. lapkričio 16–27 d. „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa rodo, kad 51 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų pritaria, kad būtų dirbama keturias darbo dienas per savaitę. „Sprendimui kiek labiau pritaria jaunimas iki 30 metų (67 proc.), 30–49 metų asmenys (57 proc.) ir potenciali darbo jėga – besimokantis jaunimas (68 proc.)“, – išskiria ji.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Elena Leontjeva sako, kad naują idėją iš tiesų labiausiai palaiko jaunimas – esą net du iš trijų jaunuolių ir bedarbiai. Ekspertė atvira: jos manymu, pažadas sutrumpinti darbo savaitę iki keturių dienų pašiepia darbo rinkos realijas. Ekonomistė įsitikinusi, kad Lietuvai būtina puoselėti darbo kultūrą, kuri būtų palanki našumui didinti, nes kol atlyginimai augo šimtais procentų, našumas – vos dešimtimis.

„Tai nenormali proporcija, ją nemaža dalimi lėmė darbuotojų trūkumas. Darbuotojų trūkumą paaštrino kovidinis pinigų didinimas, nesutvarkytos darbo migracijos procedūros, dėl kurių įmonės negalėjo papildyti savo komandų gretų atvykėliais iš trečiųjų šalių“, – sako E. Leontjeva.

„Normaliomis sąlygomis atlyginimai auga drauge su našumu. Netgi ES priimtos Direktyvos principai numato, kad minimalios algos skaičiavimo formulėje turi atsirasti našumas. Matyt, ne tik mums Lietuvoje, bet ir kitoms ES šalims darosi vis sunkiau konkuruoti globalioje rinkoje, tad nutarta grįžti prie ekonominės logikos: atlyginimų augimas turi būti paremtas ekonomikoje sukuriamos vertės augimu“, – tęsia ekspertė.

Darbo kodekse jau yra

Artėja įvairūs rinkimai, jau vyksta rinkimų kampanijos, girdime, kaip kai kurios politinės partijos skelbiasi esančios už trumpesnę darbo savaitę. E. Leontjeva mano, kad tai yra realus populizmas, nes LR Darbo kodeksas iš tiesų jau dabar numato galimybę susitarti dėl trumpesnės darbo savaitės ir individualaus prie darbuotojo poreikio pritaikyto darbo režimo. V. Tauraitė taip pat akcentuoja, kad Lietuvoje nuo 2023 m. tėvai, auginantys vaikus iki trejų metų ir dirbantys valstybės ar savivaldybių įstaigose, gali pasinaudoti galimybe dirbti pagal keturių darbo dienų savaitės modelį.

„Prisitaikymas prie darbuotojo poreikių praktikuojamas vis dažniau, nes darbdaviams svarbu išlaikyti gerus darbuotojus. Įsikišti į darbo santykius, priimant įstatymą, reikštų suduoti didžiulį smūgį ir patiems žmonėms, ir šalies ekonomikai. Juk ir šiandien vis dažniau kalbama apie pervargimą ir perdegimą darbe, o tai neretai yra darbuotojų stygiaus padarinys. Ekonominiai iššūkiai verčia mus visus suktis greitai, reaguoti į nuolatinius pokyčius, išnaudoti kiekvieną įmonėje esantį rezervą. Jeigu valdžia lieps suktis dar greičiau, kiek perdegimų, nusivylimų, darbo konfliktų ir broko tai lems?“ – klausia LLRI prezidentė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad sumokėti už penktą dieną, jeigu per keturias dienas nepavyktų sukurti lygiai tiek pat vertės, kiek anksčiau sukurdavome per penkias dienas, tektų ne kam kitam, o darbdaviui. „Privačiame sektoriuje supakuoti penkių dienų produkciją ar paslaugas į keturias dienas bus neįmanoma, – sako E. Leontjeva. – Fizikiniai, cheminiai, technologiniai procesai gamyboje reikalauja laiko. Arba, tarkim, medicina, paslaugos – ar galima operaciją atlikti per 45 minutes, jeigu anksčiau ji trukdavo valandą? O masažą ar pedikiūrą? Ar norėtų trumpą savaitę siūlantys politikai būti pirmieji, kurie guls po skubos skalpeliu? Abejoju.“

Jau ir dabar turintys trumpesnę darbo savaitę medikai ir pedagogai dažniausiai dirba daugiau negu vienu etatu. Vadinasi, žmonėms svarbiau pajamos negu poilsis. „Atsirastų poreikis už daugelį darbų mokėti viršvalandžius. Šioje trapioje ekonominėje situacijoje daugeliui darbdavių tai paskatintų sprendimą užsidaryti, perkelti veiklą svetur. Be to, greitesnis darbas gali padidinti valandinį našumą, tačiau ne bendrą, o mums ekonomikoje reikia didinti bendrą našumą“, – teigia E. Leontjeva.

Situacija: E. Leontjeva įsitikinusi, kad Lietuvai būtina puoselėti darbo kultūrą, kuri būtų palanki našumui didinti, nes kol atlyginimai augo šimtais procentų, našumas – vos dešimtimis, o tokia proporcija nenormali. / LLRI nuotr.

Bandymai Lietuvoje

Vis dėlto praktika rodo, kad šiandien keturių darbo dienų savaitės modelį Lietuvoje testuoti ir taikyti pirmiausia mėgina mažos įmonės, išimtis – akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“, kurioje dirba apie 600 darbuotojų. „Įmonė dalijasi džiugiais rezultatais, kad darbo našumas padidėjo 23 proc., o 69 proc. šį modelį taikančių darbuotojų nurodė, kad sumažėjo jų streso lygis. Kai kurios įmonės Lietuvoje pasirenka ir kitokį variantą: keturių darbo dienų savaitės modelį taiko vasaros laikotarpiu, t. y. nuo Joninių iki rugpjūčio pabaigos“, – pasakoja V. Tauraitė.

Gali būti taikomi ir tarpiniai keturių darbo dienų savaitės modeliai, pavyzdžiui, darbo dienomis dirbti po 6 valandas, dirbant penkias dienas per savaitę. Kita alternatyva – keturių su puse darbo dienų savaitės modelis. „Dviejų savaičių laikotarpiu, vietoj įprastinių dešimties, devynios dienos būtų skiriamos darbui, o penkios, vietoj įprastinių keturių, laisvadienių – asmeniniam gyvenimui. Šiuo atveju, pavyzdžiui, kas antras penktadienis darbuotojui galėtų būti laisvadienis. Manau, Lietuvoje 6 valandų darbo diena galėtų būti tarpinis variantas, pereinant iš dabar esančios situacijos iki inovatyvaus ir modernaus varianto – keturių darbo dienų savaitės“, – sako ji.

E. Leontjeva tiki, kad, ieškant geriausio varianto, vis dėlto eksperimentuoti reikėtų privačiai: „Žmogaus, kaip neurobiologinės būtybės, tikrovė ir visa mūsų patirtis rodo, kad žmogus negali dirbti visiškai nesustodamas. Mums būtinos ir pertraukos, ir persijungimas, ir mokymosi, ir komandos bendravimo valandėlės. Taigi žmogui būtina ir nuo kompiuterio atsikelti, ir akims duoti poilsio. Ką jau kalbėti apie mūsų smegenis. Nuo gebėjimo išlaikyti dėmesį priklauso mūsų vaisingumas, bet ir tarp tų dėmesio šturmų būtinos pertraukos.“

„Nors manau, kad ateityje turėsime keturių darbo dienų savaitę, plačiąja prasme šio modelio įgyvendinimas Lietuvoje neįvyks per trumpą vienų ar dvejų metų laikotarpį“, – prognozuoja V. Tauraitė.

Modelis: 100:80:100

Keturių darbo dienų savaitės pagrindinė idėja remiasi principu 100:80:100. Pagal šį modelį laikomasi nuostatos, kad darbuotojams mokamas tokio pat dydžio darbo užmokestis, kaip ir dirbant penkias darbo dienas per savaitę: jis atitinka modelyje 100 proc. dydį. Kita vertus, darbo krūvis darbuotojui santykinai padidėja, nes savaitės darbo valandų skaičius sumažėja nuo 40 iki 32 ir per keturias darbo dienas darbuotojas turi atlikti suplanuotas užduotis, kurias anksčiau atlikdavo per penkias. Kitaip sakant, savaitės darbo laikas sutrumpėja 20 proc. ir galiausiai už tai, kad darbdavys mums sumokėtų tokio paties dydžio darbo užmokestį, kai dirbame viena diena mažiau, mes užtikriname, kad dirbsime 100 proc. produktyvumu.

Gali būti taikomi ir tarpiniai keturių darbo dienų savaitės modeliai. Pavyzdžiui, darbo dienomis dirbti po 6 valandas, dirbant penkias dienas per savaitę. Kita alternatyva – keturių su puse darbo dienų savaitės modelis. Dviejų savaičių laikotarpiu devynios dienos būtų skiriamos darbui (vietoje įprastinių dešimties), o penkios – asmeniniam gyvenimui (vietoje įprastinių keturių laisvadienių). Šiuo atveju, pavyzdžiui, kas antras penktadienis darbuotojui galėtų būti laisvadienis. Nepriklausomai nuo to, kuris modelis būtų pasirenkamas, tai reikalauja inovatyvaus požiūrio į darbuotojus ir į darbų organizavimo procesą. Akivaizdu, kad šiuose modeliuose pagrindinė ašis yra darbo rezultatai, našumas, o ne kiekybiškai pagrįstas ir įvertintas darbo valandų skaičius.

Tendencijos: aktyvėja diskusijos apie trumpesnę darbo savaitę pasaulyje ir Lietuvoje. (Shutterstock nuotr.)

Esminiai pranašumai

Remiantis kitose šalyse atliktais keturių darbo dienų savaitės tyrimais, galima išskirti eksperimentą Japonijoje, kurio metu buvo nustatyta, kad darbuotojų našumas padidėjo 40 proc. Analogiško bandymo metu Naujoje Zelandijoje 2018 m. darbuotojų našumas išaugo 20 proc. Panašaus pobūdžio rezultatai buvo gauti ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje ir kitur.

Kita vertus, svarbu ne tik tai, kaip greitai ir efektyviai darbuotojas geba atlikti jam paskirtas užduotis, bet ir kaip jis jaučiasi, kaip geba derinti dvi pagrindines gyvenimo sritis: darbą ir asmeninį gyvenimą. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje 2018 m. keturių darbo dienų savaitės eksperimento metu buvo nustatyta, kad darbuotojų darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausavyra pagerėjo 45 proc. Šiame kontekste svarbu akcentuoti ir streso lygį, kuris, pasak Jungtinėje Karalystėje vykdyto eksperimento rezultatų, sumažėjo daugiau nei trims ketvirtadaliams (78 proc.) darbuotojų. Be to, trumpesnė darbo savaitė gali būti puiki motyvacinė priemonė talentams pritraukti.

Motyvuoti, laimingi, efektyviai dirbantys ir pailsėję darbuotojai progresyviai mąstančiam darbdaviui yra tikra vertybė. Be viso to, kitų šalių patirtis rodo, kad, taikant keturių darbo dienų savaitės modelį, sumažėja elektros išlaidos (pavyzdžiui, Japonijoje – 23 proc.). Vienas iš bankų Italijoje pasiūlė darbuotojams šį modelį siekdamas spręsti išaugusius elektros energijos išlaidas.

Galiausiai, dirbdami keturias dienas per savaitę, turėtume tris laisvadienius, kurių metu galėtume didesnį dėmesį ir laiko skirti šeimai, vaikams, pomėgiams, pramogoms, kelionėms.

Esminiai trūkumai

Vis dėlto, tenka pripažinti, kad ne visuose sektoriuose ir ne visoms profesijoms galima pritaikyti minėtą keturių darbo dienų savaitės modelį. Pavyzdžiui, 2015 m. Švedijoje įgyvendinto eksperimento rezultatai nevienareikšmiški: buvo atliekamas eksperimentas tarp 80 slaugytojų ir gydytojų.

Matyti ne grėsmes, o galimybes ir panaudoti tai kaip pranašumą, galbūt net kaip konkurencinį pranašumą.

Be to, minėtas streso lygis tikrai ne visiems sumažėtų taikant tokios trumpesnės darbo savaitės modelį. Esame skirtingi, todėl dirbti efektyviau, turint santykinai mažiau laiko, daliai iš mūsų gali reikšti tai, kad reikės dirbti viršvalandžius norint realizuoti išsikeltus savaitės tikslus. Ne paslaptis, kad ir dabar yra vadinamųjų darboholikų. Antai, 2016 m. Jungtinėje Karalystėje apskaičiuota, kad apie 13 proc. darbuotojų per savaitę dirba ilgiau nei 48 val.

Siekiant sėkmingai įgyvendinti keturių darbo dienų savaitės eksperimentą, tikslinga atlikti didelius namų darbus tiek techniniu lygmeniu, tiek vartotojų aptarnavimo srityje, tiek kolektyvo mastu.

Galiausiai, siekiant taikyti šį modelį, būtina išeiti iš standartinio mąstymo ribų. Matyti ne grėsmių, o galimybių ir panaudoti tai kaip pranašumą, galimai net kaip konkurencinį.

Kada turėsime?

Keturių darbo dienų savaitė – ne naujiena Lietuvoje. Dalis įmonių šį modelį jau sėkmingai taiko. Akcentuotina ir tai, kad Lietuvoje nuo 2023 m. tėvai, auginantys vaikus iki trejų metų, gali pasinaudoti galimybe dirbti pagal keturių darbo dienų savaitės modelį (valstybės ir savivaldybių įstaigose).

Drįstu teigti, kad ateityje turėsime keturių darbo dienų savaitę, bet nuo mūsų pačių priklauso, kaip greitai tai įvyks. Akivaizdu, kad darbo rinkoje, ypač praūžus COVID-19 pandemijai, atsirado lankstumo poreikis. Remiantis kitų šalių eksperimentų rezultatais, matome išgryninamus modelio pranašumus ir trūkumus. Akivaizdu, kad tai neesminis raktas į geresnį gyvenimą, bet tai gali būti viena iš prielaidų, prisidedančių prie jo kūrimo.

Akivaizdus to pavyzdys yra JAV automobilių pramonės magnatas Henry Fordas, kuris 1926 m. gamykloje savo darbuotojams įvedė penkių darbo dienų savaitę (vietoj tuo metu buvusių šešių), bet darbo užmokestis išliko nepakitęs, palyginti su įprasta ilgesne darbo savaite. 1938 m. tai buvo įgyvendinta, reglamentuota ir JAV kontekste.

Ar tai įmanoma ir Lietuvoje, LNK žurnalistė teiravosi Vilniaus universiteto profesoriaus, Lietuvos socialinių tyrimų centro direktoriaus Boguslavo Gruževskio.

– Ar tai nauja praktika – 4 darbo dienos per savaitę?

– Ne, noriu pasakyti, kad tai nėra nauja. Pasaulyje tūkstančiai įmonių taiko tokio pobūdžio darbo organizavimo schemą. Lietuva – irgi ne išimtis, bet labiausiai ši praktika paplitusi Europos Sąjungos (ES) šalyse, ypač Skandinavijos. Jeigu kalbėtume apie tokį nacionalinį sprendimą, jeigu jis būtų ES mastu, manau, nebūtų nieko ypatingo. Tiesa, tai sukeltų įtampos, nes tai pakankamai sudėtingas vadybinis sprendimas. Kai mes perėjome prie trumpesnės darbo savaitės, prie 5 darbo dienų arba 8 valandų darbo dienos, tie pokyčiai irgi buvo pakankamai dideli. Tai išlaisvino žmogų nuo gamybinės priklausomybės.  Jis daugiau laiko galėjo skirti sveikatai stiprinti, saviugdai ir pan. Toks sprendimas pereiti prie 4 darbo dienų per savaitė, aišku, padidintų žmogaus svirealizacijos galimybes. Teigiamai prisidėtų prie jo visaverčio gyvenimo. Dabartinėmis sąlygomis irgi yra užtikrinamos tokios galimybės. Kai kurios įmonės ar atskiri žmonės pasirenka tokias darbo organizavimo schemas ir dabar. Taigi tai nėra nieko naujo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O jeigu tai vyktų nacionaliniu lygmeniu?

– Jei tai būtų nacionalinis sprendimas, šiandien tai sukeltų problemų. Pirma ir pagrindinė ta, kad trumpesnė darbo savaitė pareikalaus daugiau darbo jėgos. Lietuvai tai būtų įtemptas klausimas, kaip ir visai ES, manau.

– Tuomet politikai būtų priversti spręsti tą problemą, kuri dabar yra ignoruojama. Tai – didžiulė demografinė krizė, kuri yra visoje ES. Gal tai nėra taip blogai?

– Nesakau, kad tai blogai, bet yra problema. Aišku, galima didinti darbo intensyvumą, galima tobulinti darbo organizavimo principus, bet faktiškai šiandien tai būtų iššūkis, kadangi dalį laiko reikėtų kompensuoti. Kitas klausimas, kas už tai sumokės. Jeigu mes dirbsime trumpiau, pereisime prie trumpesnės darbo savaitės, atitinkamai gausime mažiau.

Kitas klausimas, kas už tai sumokės. Jeigu mes dirbsime trumpiau, pereisime prie trumpesnės darbo savaitės, atitinkamai gausime mažiau.

 

– Bet ekonomikai tai būtų gerai. Tyrimai rodo, kad tos formos, kurios taiko tokį darbo modelį, uždirba netgi iki 1,5 proc. daugiau. Ir darbuotojai turėtų kur išleisti uždirbtus tuos pinigus.

– Bet kai kurie pakankamai neuždirba, kad galėtų tuos pinigus išleisti. Mes žinome, koks bus sprendimas, ar darbuotojai, dirbdami 4 dienas per savaitę, uždirbs tiek pat, kiek dirbdami dabar, t. y. 5 dienas. Realiai mąstant, jeigu dirbi trumpiau ir gauni mažiau. Tokia logika, čia nėra kito sprendimo šiandien, mano nuomone. Jeigu bus numatyta, kad pereiname prie trumpesnės darbo savaitės nekeičiant mėnesinio darbo atlyginimo, tada už tai sumokės darbdaviai. Aš nežinau, ar jie tikrai galės tiek sumokėti. Žinoma, kai kurie gali, todėl ir sakau, kad yra įmonių, tame tarpe ir Lietuvoje, kurios tą daro.

– Tuomet ir kitos įmonės bus priverstos trumpinti darbo dienų skaičių per savaitę, jei norės rasti  darbuotojų. Kada atsiras ta konkurencija, tas spaudimas?

– Galės siūlyti tokią darbo schemą tik tos įmonės, kurios turi pakankamai pinigų. O tos kurios neturi pinigų, neišsilaikys rinkoje. Aišku, tokių tikslių skaičiavimų neturime. Aš palaikau tokį sprendimą, norėčiau, kad taip būtų. T. y. žmonės dirbtų trumpiau, bet gautų tą patį ir galėtų daugiau investuoti į savišvietą, saviugdą, į sveikatos stiprinimą. Bet kalbant apskritai, visuomenei tai būtų sudėtinga problema. Kaip reikės užtikrinti, kad nenukentėtų, pavyzdžiui, viešosios paslaugos, mokyklos, darželiai.

– Kaip manote, ar mes tik esame diskusijų stadijoje dėl šio sprendimo, ar jau kažkur pakeliui link 4 darbo dienų per savaitę?

– Norėčiau, kad būtume pakeliui, kad būtų rimtos kalbos, jog norime taip padaryti, o ne tam, kad pritrauktume rinkėjų dėmesį.

– Kaip atskirti, ar politikai tik manipuliuoja tuo, kad darbuotojai dirbtų trumpiau, ar kalba rimtai?

– Tikslingi žingsniai pirmiausiai būtų – paskaičiuoti, kokie yra Lietuvos įmonių pajėgumai. Tada prasidės visai rimta kalba. Reikia skirti pinigų, kad išsiaiškintume sistemą, monitoringui. Tada  reikia ištirti bendrą darbo išteklių potencialą, žmonių nuostatas, tuomet liks vienas žingsnis – priimti sprendimą.

„Bet koks darbuotojo tobulinimasis, savišvieta ar mokymasis yra teigiamas dalykas ir trišalėje taryboje mes pritariame šitam Seimo nario Luko Savicko pasiūlymui, kuris sako, kad darbuotojas turės teisę savo sąskaita išeiti penkias dienas savišvietai. Be abejonės, yra tam tikrų techninių iššūkių. Kas yra ta savišvieta? Tai yra labai plati sąvoka, bet tikriausiai pats principas yra teigiamas. Taip pat paliekama galimybė, jeigu yra kolektyvinis susitarimas darbovietėse, gali būti sutarta, kad darbdavys tas dienas apmokės. Bet kol kas pats principas, kad tai yra daugiau darbuotojo teisė pačiam savo sąskaita užsiimti savišvieta“, – komentavo A. Romanovskis.

Dabar yra pakankamai įtempta situacija darbo rinkoje, tad bet kokios galimybės darbdaviui pasiūlyti kažką papildomai prie atlyginimo gali būti privalumas.

Mažai tikėtina, kad darbdaviai imsis apmokėti savišvietos atostogas, mat pati sąvoka turi daug reikšmių, pvz., šviestis galima ir naršant internete.

„Dabar yra pakankamai įtempta situacija darbo rinkoje, trūksta darbuotojų, tad bet kokios galimybės darbdaviui pasiūlyti kažką papildomai prie atlyginimo gali būti privalumas. Bet mes turime suprasti, kad savišvieta – ypatingai bendras apibrėžimas, tai yra bet kas. Knygos skaitymas irgi yra savišvieta arba naršymas internete ir informacijos rinkimas yra savišvieta. Todėl labai sunku įvertinti, o ką veiks tas darbuotojas per penkias dienas. Tai daugiau yra teisė jam išeiti savo sąskaita ir padaryti tam tikrą intelektualinę pertrauką nuo darbo bei užsiimti kitais dalykais“, – aiškino verslo konfederacijos prezidentas.

Gali būti, kad atsiras sistema, kaip patikrinti, ką darbuotojas iš tikrųjų veikė per savišvietos atostogas.

„Mes kėlėme diskusijoje tokį klausimą ir tikriausiai bus kažkokia praktika. Svarbu, kad ta priemonė pateisintų tikslą. Darbdaviai ir dabar kalbasi su darbuotojais, kai paprasčiausiai reikia pauzės nuo darbo. Tokie susitarimai yra pasiekiami“, – sakė A. Romanovskis.

Taip pat buvo keltas ir kitas siūlymas – laisva diena, kurią darbuotojas skirtų savo seniems, ligotiems ir priežiūros reikalaujantiems tėvams. Darbdaviai tokiam siūlymui nepritarė.

„Mes bandome skirti vieną dieną per mėnesį prie atostogų, kurią būtų galima skirti ligotų tėvų priežiūrai, bet, ar tai išspręs [problemą]? Mes, kaip darbdaviai sakome, kad tai yra valstybės pareiga rūpintis senais žmonėmis, kurie mokėdavo mokesčius ir turi gauti tą paslaugą, o ne vaikų ar šeimos narių pareiga juos prižiūrėti. Sutikime, kad viena papildoma diena priežiūros kokybės neišsprendžia. Mums reikia visuomenėje susitarti, ar mes bandome spręsti neįgalių vaikų, vaikų auklėjimo, pagyvenusių, sergančių tėvų problemą paprasčiausiai pridedant nedarbo dienų prie žmonių atostogų ar vis dėlto bandome spręsti socialines problemas per valstybinę sistemą. Kas ir yra visose civilizuotose valstybėse“, – dėstė A. Romanovskis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Anot pašnekovo, nėra teisinga darbdaviams ant pečių užkrauti senus, savimi sunkiai pasirūpinančius žmones. Jais turėtų rūpintis ne artimieji, o valstybės socialinė sistema.

„Darbdaviai yra stipriai silpnesnėje pozicijoje nei valstybė, o mes visi mokame mokesčius, draudimą, pensijų draudimą, kad paskui, kai jie yra seni gautų tas paslaugas iš valstybės. Toks yra socialinis susitarimas ir tikriausiai nėra labai sąžininga dabar bandyti spręsti pagyvenusių, ligotų tėvų problemą per darbdavius. Aš pats turiu solidaus amžiaus mamą ir suprantu, kad kol kas praktiškai aplinkiniai žmonės turi rūpintis paslaugomis, nors taip neturėtų būti. Civilizuotose valstybėse darbingas žmogus dirba, o valstybė su savo socialine sistema nuima tą krūvį nuo dirbančio žmogaus“, – aiškino A. Romanovskis.

Pasak verslo konfederacijos prezidento, vieno laisvadienio per mėnesį prižiūrėti tėvams senyviems nepakaks ir viliasi, kad Vyriausybė priims pensininkų priežiūros sistemos pakeitimų, užtikrinančių orią senatvę kiekvienam.

Valstybės pasakymas, kad nėra pinigų... mes žinome šitą mantrą. Šiaip niekam nėra pinigų iki tol, kol jų neatsiranda.

„Viena papildoma diena per mėnesį prie atostogų problemos neišsprendžia, nes senyvam ir ligotam žmogui reikia beveik 24 val. per parą priežiūros. Valstybės pasakymas, kad nėra pinigų... mes žinome šitą mantrą. Šiaip niekam nėra pinigų iki tol, kol jų neatsiranda. Čia yra politinės valios klausimas. Aš žinau, kad šita Vyriausybė svarsto priežiūros sistemos peržiūrėjimą, galbūt net kažkokio draudiminio elemento įvedimą, kad žmonės, kai jie pasensta, būtų tikri, kad atsitikus nelaimei jie gautų tą pašalpą“, – tvirtino A. Romanovskis.

Jau ne pirmus metus kalbama apie keturių darbo dienų savaitę, tačiau susitarti nepavyksta.

„Keturių dienų darbo savaitė niekaip nesprendžia socialinių problemų. Kol kas mes matome, kad dirbančių žmonių trūksta, tai trumpinant darbo dienas turi būti didinamas efektyvumas. Taip pat yra klausimas, ar mes kaip visuomenė esame pasiruošę sutikti, kad kai kurios paslaugos bus teikiamos trumpiau. Pavyzdžiui, viešosios paslaugos bus teikiamos ne penkias, o keturias dienas per savaitę“, – klausimą iškėlė A. Romanovskis.

2009-ųjų ekonominės krizės metu žmonės džiaugėsi, kad apskritai turėjo darbą. Dabar darbo vietų pilna, tačiau nėra, kam dirbti.

„Būtų sudėtinga mus lyginti su praėjusia krize, nes tada darbo vietų buvo mažiau nei norinčių dirbti, o šiuo metu yra 60 tūkst. laisvų darbo vietų“, – teigė A. Romanovskis.

Tokiame bandomajame projekte, kuris laikomas plačiausiu pasaulyje, dalyvauja įvairių veiklos sričių įmonės, įskaitant bankininkystės, viešbučių, globos ir net animacinių filmų studijas. Jo organizatoriai pritraukė universitetų mokslininkus, kurie vertins poveikį produktyvumui bei darbuotojų gerovei, skelbia „Sky News“.

Į eksperimentą įtraukusios įmonės jo metu savo darbuotojams mokės visą atlyginimą, jeigu jų produktyvumas dėl trumpesnės darbo savaitės nesumažės.

Bostono koledžo sociologijos profesorė ir pagrindinė bandomojo projekto tyrėja Juliet Schor (Džuljet Šor) sakė: „Keturių dienų savaitė paprastai laikoma trigubai naudingesne politika – tai padeda darbuotojams, įmonėms ir klimatui. Mūsų mokslinių tyrimų pastangos bus nukreiptos į visa tai.“

Į projektą taip pat įsitraukė Kembridžo ir Oksfordo universitetai, o jo organizatoriai – „4 Day Week Global“ kartu su analitiniais centrais „Autonomy“ ir „4 Day Week UK Campaign“.

Keturių dienų savaitė paprastai laikoma trigubai naudingesne politika – tai padeda darbuotojams, įmonėms ir klimatui.

Organizacijos „4 Day Week Global“ vadovas Joe O'Connor (Džo O'Konoras) pareiškė, kad Jungtinė Karalystė yra „pasaulinės keturių dienų savaitės iniciatyvos bangos viršūnėje“, žmonėms įpratus per pandemiją dirbti ne biuruose.

Apie keturių dienų darbo savaitę Didžiojoje Britanijoje buvo kalbama dar iki COVID-19, o leiboristai žadėjo ją įvesti per dešimtmetį, jei Jeremy'is Corbynas (Džeremis Korbinas) laimės 2019-ųjų visuotiniuose rinkimuose.

Į šį eksperimentą įsitraukusio „Charity Bank“ vyriausiasis vykdomasis direktorius Edas Siegelis (Edas Zygelis) teigė, kad perėjimas prie keturių dienų darbo savaitės „atrodo natūralus kitas žingsnis“ po pandemijos.

„XX amžiaus penkių darbo dienų savaitės samprata nebėra tinkamiausia verslui XXI amžiuje. Esame tvirtai įsitikinę, kad keturių dienų darbo savaitė, nekeičiant darbo užmokesčio ar išmokų, sukurs laimingesnius darbuotojus bei turės ne mažiau teigiamą poveikį verslo produktyvumui, klientų patirčiai ir mūsų socialinei misijai“, –  pareiškė jis.

„Apie diskriminaciją tikrai negalime kalbėti – yra sudaroma papildoma alternatyva tiems tėvams, kurie dirba viešajame sektoriuje. Jeigu pažvelgsime į tai, kaip gali konkuruoti viešasis sektorius su privačiu, akivaizdu, kad užmokesčio dydžiu negali konkuruoti, gali konkuruoti didesnėmis garantijomis. Ir dabar jau taip yra, tai galima kalbėti nebent tik apie pozityvią diskriminaciją, bet ne apie negatyvius galimus padarinius tokio sprendimo“, – žurnalistams Seime ketvirtadienį sakė V. Čmilytė-Nielsen.

„Viliuosi kad po diskusijos Seime balsavimas bus teigiamas ir bus sudaryta papildoma galimybė tėvams, kurie augina vaikus iki trejų metų, anksčiau grįžus į darbą iš vaiko priežiūros atostogų turėti papildomą laisvą dieną ir taip patogiau ir geriau derinti įsipareigojimus šeimai ir darbą“, – pridūrė ji.

Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūnas Linas Kukuraitis kalbėjo, kad sprendimas yra svarbus, tačiau vertinamas nevienareikšmiškai, nes sudaro skirtingas sąlygas šeimoms.

„Džiugu, kad žengėm svarbų žingsnį dėl 32 valandų savaitės, atrodo, kad priimamas šis įstatymas. Mano galva, jis labai nevienareikšmiškai vertintinas, nes sudaro sąlygas vien viešajame sektoriuje dirbančioms šeimoms. Darbo ir šeimos derinimo klausimuose turėtume maksimaliai išlaikyti vienodas sąlygas visur“, – žurnalistams Seime sakė L. Kukuraitis.

„Simboliškai tai labai svarbus žingsnis Lietuvai, kad Darbo kodekse įvedame tokį darbo savaitės standartą tiems, kurie prižiūri vaikus iki trejų metų. (...) Bet šeimų paketas, kurį pristatė Seimo pirmininkė, deja, vis labiau virsta į šeimų paketą tik viešajame sektoriuje dirbančioms šeimoms“, – pridūrė jis.

Parlamentas ketvirtadienį apsispręs dėl dviejų siūlymų, kaip tėvams lengviau derinti darbą ir įsipareigojimus šeimai.

V. Čmilytė-Nielsen siūlo Darbo kodekso pataisą, pagal kurią iki keturių dienų būtų sutrumpinta darbo savaitė mažus vaikus auginantiems tėvams, o Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimu – įteisinti vaikų kambarius trumpalaikei priežiūrai.

Abi pataisos įsigaliotų nuo 2023 metų sausio.

Seimo Biudžeto ir finansų komitetas trečiadienį iš esmės pritarė, kad valstybės ir savivaldybių įmonių bei įstaigų darbuotojams, auginantiems vaikus iki trejų metų, būtų galima dirbti keturias dienas, arba 32 valandas per savaitę, mokant vidutinį darbo užmokestį.

Trumpesnė darbo savaitė būtų taikoma vienam iš tėvų, įtėvių arba globėjų. Jeigu jie į darbo rinką grįš anksčiau negu po dvejų metų, jie turėtų atsisakyti vaiko priežiūros išmokos.  

Tokią Darbo kodekso pataisą Seimui pateikė parlamento vadovė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir grupė liberalų frakcijos narių.

Pasak V. Čmilytės-Nielsen, keturių dienų darbo savaitė visų pirma siūloma viešajame sektoriuje, nes ir vaiko priežiūros išmokos, ir įstaigų darbo užmokesčio fondas formuojamas iš tų pačių valstybės lėšų.

Tuo metu privačiame sektoriuje tokia tvarka, V. Čmilytės-Nielsen teigimu, kol nėra kompensacijų, gultų ant darbdavio pečių. 

„Tokią tvarką gali taikyti įmonės, jeigu finansiškai tai gali daryti“, – komiteto posėdyje sakė V. Čmilytė-Nielsen. 

Tai būtų didelė našta darbdaviams, ypač dabar, kai turime daug problemų su ekonominiais dalykais tiek Lietuvos viduje, tiek ir už jos ribų.

Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“ siūlė keturių dienų darbo savaitę taikyti ne tik viešajame, bet ir privačiame sektoriuje, tačiau Biudžeto ir finansų komitetas dėl to nebalsavo, paliko spręsti Socialinių reikalų ir darbo komitetui. Dalis Seimo narių siūlė kol kas neapkrauti verslo papildoma finansine našta.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas Ričardas Sartatavičius teigė, kad verslas nepritaria keturių dienų darbo savaitei. 

„Tai būtų didelė našta darbdaviams, ypač dabar, kai turime daug problemų su ekonominiais dalykais tiek Lietuvos viduje, tiek ir už jos ribų“, – komitete kalbėjo jis. 

Socialinių reikalų ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas pabrėžė, kad Trišalėje taryboje nebuvo svarstomas klausimas dėl keturių dienų darbo savaitės privačiame sektoriuje. 

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas pranešė, kad ministerijoje jau išbandoma keturių dienų darbo savaitė.

„Efektyvumas, matome, nelabai sumažėjęs“, – posėdyje teigė jis.  

Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Mykolo Majausko teigimu, pernai 7-8 proc. vaikų susilaukusių tėvų nutarė imti  vaiko priežiūros atostogas vienerius metus, o 92-93 proc. – dvejus metus.

Dabar, kol vaikui sukaks treji metai, jį prižiūrinčiam vienam iš tėvų darbdavys darbo vietą turi išsaugoti, ji negali būti panaikinama.  

Šiuo metu iki dvejų metų vaiko priežiūros išmoka siekia 100 proc. atlyginimo, jei atostogos trunka vienerius metus, o jei dvejus – pirmaisiais metais ji siekia 70 proc., antraisiais – 40 proc. atlyginimo. 

Žmogaus teisių komitetas taip pat yra pritaręs grupės Seimo narių siūlymui keturių dienų darbo savaitę taikyti ir viešajame, ir privačiame sektoriuje. Toliau šį klausimą svarstys ir išvadą teiks Seimui Socialinių reikalų ir darbo komitetas. 

Iš tėvystės atostogų ministerijoje dirbantis Karolis grįžo gruodį. Pirmagimio priežiūra su žmona dalijosi per pusę: mama su vaiku buvo pirmus metus, vėliau metus – tėtis.

„Natūraliai išsivystęs ir išsirutuliojęs buvo mūsų pasiskirstymas, kurį lėmė tiek mūsų užimamos pareigos, tiek ir vaiko amžius. Dabar vaikas eina į darželį, bet ateityje, manau, lygiai taip pat ir su kitais vaikais mes priežiūrą tikrai planuojame dalytis tolygiai“, – pasakojo Karolis Žemaitis.

Paklaustas, ar naudotųsi trumpesne darbo savaite, jis tarstelėjo: „Labai priklauso nuo darbo specifikos. Jeigu darbo specifika tai leidžia, manau, kad tai galėtų būti svarstytinas variantas“.

Sigita dirbo banke, o dabar prižiūri sūnų Arną, kuriam greitai – metai. Pirmieji vaiko metai yra labai svarbūs, sako moteris, todėl greičiausiai ji nesusiviliotų galimybe trumpinti vaiko priežiūros atostogas mainais į trumpesnę darbo savaitę.

„Pas mus, Lietuvoje, didžioji dauguma grįžta dėl pinigų. Jeigu tu turi karjerą, tai per metus ar du neprarasi įgūdžių – čia ne tas. Bet turint vieną papildomą dieną, vaikas nepasveiks per vieną dieną arba prie darželio per tą vieną dieną nepripras“, – svarstė mama Sigita Koiraitė-Bučkovska.

Seimui pateiktas Darbo kodekso pakeitimo projektas, kuriame siūloma nustatyti sutrumpintą – keturių darbo dienų savaitę darbuotojams, kurie anksčiau grįžta į darbą iš vaiko priežiūros atostogų. Siūlymo autorė – pati keturis vaikus auginanti Seimo pirmininkė.

„Tikrai, manau, reikėtų eiti pažingsniui ir tas pasiūlymas, jeigu jam bus pritarta, – aš tikiuosi, kad jam bus pritarta, būtų toks, na, kažkuria prasme pilotinis projektas Lietuvoje ir jei jis pasiteisintų, toks modelis galėtų plėstis“, – teigė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Šis siūlymas – vienas iš Seimo pirmininkės parengtų Šeimos paketu vadinamų įstatymų pataisų, apimančių ir vaikų kambarių įrengimą įstaigose, kuriose dirba daugiau nei 100 darbuotojų, ir namų darželius.

Yra Seimo narių, V. Čmilytės-Nielsen siūlymą vadinančių diskriminuojančių, nes keturių darbo dienų savaitė būtų leidžiama tik valstybės ar savivaldybių įmonių darbuotojams.

Tokia diskriminacija tarp valstybinio ir privataus sektoriaus yra neigiamas šio aspekto atspindys.

„Tokia diskriminacija tarp valstybinio ir privataus sektoriaus yra neigiamas šio aspekto atspindys. Manau, kad per diskusijas mes turėtumėme koreguoti projektą“, – teigė Seimo narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė.

„Apie diskriminaciją čia kalbos negali būti. Aš noriu pabrėžti, kad jokios sąlygos privačiame sektoriuje dirbantiems žmonėms nėra bloginamos“, – tvirtino Seimo pirmininkė.

Premjerė sako, kad šios Darbo kodekso pataisos leistų lengviau mažus vaikus auginantiems tėvams įsilieti į darbo rinką. Būtų galimybė išvengti didelės darbinės pertraukos.

„Aišku, kaip į tai pažiūrės darbdaviai, matyt, irgi teks diskutuoti, nes nesinorėtų, kad tai būtų kažkokia nuostata, kuri diskriminuos vaikus auginančius tėvus darbo rinkoje ir dėl tos vienos dienos per savaitę kažkas, tarkime, svarstytų, ar tokį žmogų verta samdyti, tuo pačiu metu, kai iš visų kraštų girdime skundus, kad darbo jėgos labai trūksta“, – akcentavo Ingrida Šimonytė.

Verslas skaičiuoja, kad bent viena diena sutrumpėjusi darbo savaitė per metus kainuoja 50 mln. eurų. „Kaip tada vis dėlto su verslu – ar čia būtų tik valstybinės institucijos. Pati idėja yra gal ir gera – būtent paskatinti žmones, susijusius su motinyste, bet o kaip tėvas? Ar jis irgi galės turėti keturių darbo dienų savaitę?“ – svarstė Pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.

Trumpesnė – keturių darbo dienų savaitė arba 32 valandų darbo savaitė būtų taikoma vienam iš tėvų, įtėvių arba globėjų. Jeigu jie į darbo rinką grįš anksčiau negu baigsis dvejų metų vaiko auginimo atostogos, turėtų atsisakyti vaiko priežiūros išmokos. Jei Seimas pritars tokioms darbo savaitę sutrumpinančioms Darbo kodekso pataisoms, jos įsigaliotų nuo sausio 1-osios.

„Aš nemanau, kad jis netikėtas, šiaip šeimų paketo idėja yra paskatinti ir sudaryti daugiau galimybių, daugiau laisvės suteikti derinant šeimos ir karjeros įsipareigojimus. Tai nėra jokiu būdu neliberalu, tai yra susiję ir su žmogaus teisėmis, ir su lyčių lygybe. Tai tokie siūlymai, kurie sudaro taip vadinamą šeimų paketą, kurį aš teikiu drauge su kolegomis, manau, yra svarbūs. Ir svarbūs tame tarpe ir per moterų įgalinimo prizmę“, – teigė Seimo pirmininkė.

– Bet kaip jūs galvojate, ar toks siūlymas dabar yra tinkamas, kai visiems trūksta darbuotojų?

– Aš manyčiau, kad šis siūlymas niekaip nepablogina situacijos niekam, o tiesiog sukuria alternatyvą ir kaip tik paskatina moteris dažniausiai visgi šiek tiek anksčiau grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, kurios Lietuvoje, priminsiu, yra vienos dosniausių pasaulyje. Mūsų siūlomas reguliavimas – Darbo kodekso pakeitimas – kuriuo siūlytume numatyti sutrumpintą darbo savaitės valandų normą tiems, kurie augina vaiką iki trejų metų, tai tiesiog sukurtų alternatyvą likimui namie su vaiku iki dvejų ar trejų metų. Manau, kad kai kurias moteris, kai kuriais atvejais ir vyrus, paskatintų šiek tiek anksčiau grįžti į savo darbo vietą taip pat turint galimybę lanksčiau derinti su šeimos įsipareigojimais.

– Viešajam sektoriui Lietuvoje dažnai yra priekaištaujama dėl darbo efektyvumo. Ar šis jūsų pasiūlymas kaip nors prisidės prie to efektyvumo gerinimo?

Iki šiol rezultatai rodo, kad tokie eksperimentai pasiteisina, produktyvumas nekrenta, o atvirkščiai.

– Pirmiausia, kaip jau minėjau, pasiūlymas nukreiptas į skatinimą lanksčiau derinti šeimos ir karjeros įsipareigojimus. Manau, kad tai yra svarbi galimybė, kuria galėtų pasinaudoti darbuotojai. Kitas dalykas, natūralu, kad viešasis sektorius su privačiu sektoriumi negali konkuruoti, tarkime, užmokesčio srityje. Tačiau kai kurios socialinės garantijos, stabilumas yra tas dalykas, kuris šiek tiek didina darbo viešajame sektoriuje patrauklumą. Ir visame pasaulyje tos papildomos garantijos yra naudojamos. Sakykime, neturint kitų priemonių paskatinti žmones dirbti viešajame sektoriuje. Ir jos yra visiškai suprantamos ir pateisinamos. Tai aš manau taip – logika tokio pasiūlymo yra pakankamai aiški.

Kitas dalykas – pasaulyje ne vienoje šalyje vyksta eksperimentai, pilotiniai dalykai dėl keturių darbo dienų savaitės. Jie vyko ir Ispanijoje, ir Islandijoje, ir kitose šalyse. Iki šiol rezultatai rodo, kad tokie eksperimentai pasiteisina, produktyvumas nekrenta, o atvirkščiai. Žinoma, pasitenkinimas gyvenimu ir derinimas karjeros bei kitų įsipareigojimų taip pat tampa patogesnis. Tai aš manyčiau, kad jeigu kolegos Seimo nariai pritars tokiam pasiūlymui ir jis pasirodys esantis ir pritaikomas, ir naudingas, mes galėtume svarstyti ir apie jo plėtimą. Bet kol kas apie tai galbūt šiek tiek ankstoka kalbėti.

– Ar tokį pasiūlymą yra įmanoma įgyvendinti visose valstybės arba savivaldybių įmonėse ir įstaigose? Pavyzdžiui, jeigu žmogus dirba viešojo transporto vairuotoju ir vieną dieną per savaitę jis dirba mažiau. Kažkas turės tą darbą už jį padaryti. O kaip bus tada su policininkais, su mokytojais, su medikais?

– Aš noriu priminti esminį dalyką, jog mes kalbame apie žmones, kuriems sudarome alternatyvą likimui namie ir tiems dviem-trims metams likimo namie. Alternatyva ir yra tokia. Ar tie žmonės į darbo vietą grįš šiek tiek anksčiau, taip dirbdami pusantros valandos per dieną mažiau arba, tarkime, tą laiką sutaupydami išdėliodami kitaip. Tačiau alternatyva tam likimas namie su vaiku. Nieko neprarandame sudarydami tokias lankstesnes sąlygas. Kaip tik paskatiname lanksčiau suderinti turimus įsipareigojimus – tai viena, ir kita – kalbant, tarkime, apie atlyginimų atotrūkį tarp vyrų ir moterų – taip pat sudarome prielaidas moterims šiek tiek anksčiau grįžti iš vaiko priežiūros vadinamų atostogų ir neatitrūkti nuo savo kolegų vyrų, tarkime, karjeros kelyje.

Kaip tik tas paskatinimas ar galimybė patogiau, laisviau derinti buvimą su šeima ir darbą sumažintų prielaidas tokiai diskriminacijai.

– O kaip bus dėl diskriminacijos? Ar jūs jos nesibaiminate? Ar griežtai visoms įstaigoms liepsite jokiais būdais tokių žmonių nediskriminuoti svarstant priimti ar nepriimti į darbą?

– Aš manau, kad diskriminacijai prielaidos kaip tik yra pakankamai didelės dabar, nes, matyt, ne vienas darbdavys, nors tai, žinoma, yra ir draudžiama įstatymo, bet pagalvoja apie tai, ar jauna moteris, tarkime, planuojanti šeimą, yra geriausias pasirinkimas. Kaip tik tas paskatinimas ar galimybė patogiau, laisviau derinti buvimą su šeima ir darbą sumažintų prielaidas tokiai diskriminacijai.

– Kada toks siūlymas gali virsti kūnu? Kada mes jį galime išvysti realybėje?

– Netrukus bus pateikimas įstatymo projekto, tikiuosi, kad kolegos Seimo nariai jam pritars. Numatyta, kad įsigaliojimas numatytas nuo kitų metų sausio 1 dienos. Žinoma, tai dar gali būti koreguojama, priklausomai nuo to, kaip greitai klausimas bus apsvarstytas Seimo komitetuose, kaip vyks diskusija Seimo salėje, Trišalėje taryboje, tačiau tikiuosi, kad tai galėtų tapti kūnu kitais metais.

Šiai vasarai viena diena darbo savaitę sutrumpino Lietuvoje veikianti Norvegijos kapitalo informacinių technologijų sprendimų grupė ATEA. Tiesa, tai ji padarė dėl finansinių sprendimų. Tačiau Vakaruose praktika trumpinti darbo savaitę dėl įvairių priežasčių vis dažnesnė. Pavyzdžiui, Nyderlanduose ji taikoma jau daugelyje įmonių.

Tačiau Lietuvoje toks žingsnis įmonėms galėtų būti pražūtingas, mano ekspertai. Anot įmonės „ROSK Consulting”, konsultuojančios audito, apskaitos, mokesčių ir efektyvaus valdymo klausimais, direktoriaus Romano Skrebnevskio, sutrumpinus darbo savaitę įmonėms kristų pajamos, o darbuotojams – atlyginimai.

„Turėtų keistis mokestinė sistema, požiūris į darbą, Darbo kodeksas, įstatymų bazė. Darbdaviams iš karto krenta pajamos – tam, kad pagamintum tą patį kiekį, reikia daugiau žmonių. Iš darbuotojo pusės – jei sumažinamas darbo laikas, tai atitinkamai bus mažesnis atlyginimas. Tai klausimas, ar tada reikėtų tą patį atlyginimą surinkti per viršvalandžius“, – kalbėjo R. Skrebnevskis.

Pasak jo, tokią idėją įgyvendinti būtų įmanoma tik kryptingomis, apgalvotomis priemonėmis.

„Nėra atsakymo, kad sumažinus visiems bus gerai, bet jei nusistatytume, kad po 10 metų mes planuojame darbo savaitę sumažinti iki 4 dienų ir kryptingai prie to eitume keisdami įstatymus ir pačią kultūrą, tada galėtume tą padaryti“, –sakė jis.

Svarstant, ar papildoma poilsio diena darbuotojus galėtų motyvuoti ir padidinti jų produktyvumą, R. Skrebnevskio manymu, pasiekti tokį efektą būtų sunku.

„Jei darbuotojų argumentas yra toks, kad turėdami daugiau poilsio dienų daugiau padirbės, tai reiškia, kad dabar jie tinginiauja ir nedirba? Galima eksperimentą pasidaryti, paimti kažkokią įmonę, tą pačią valstybinę, ir pasižiūrėti, koks yra efektas. Aš įsitikinęs, kad tokio efekto (didesnio produktyvumo, – ELTA) nebus pasiekta. Patys darbuotojai nėra pasirengę tam, kad jiems būtų duota laisvė“, – sakė jis.

Darbdaviams iš karto krenta pajamos – tam, kad pagamintum tą patį kiekį, reikia daugiau žmonių. Iš darbuotojo pusės – jei sumažinamas darbo laikas, tai atitinkamai bus mažesnis atlyginimas.

R. Skrebnevskio teigimu, darbuotojai patirs spaudimą, jei turės per keturias darbo dienas atlikti tiek darbo, kiek anksčiau atliko per penkias.

„Aišku, būtų žmonių, kuriems tai būtų į naudą, kurie susidėliotų darbus, bet tokių būtų apie 10-15 proc. Visiems kitiems sumažėtų atlyginimai, jie turėtų daugiau padaryti arba darbdavys turėtų priimti kitus darbuotojus“, – kalbėjo jis.

Anot jo, darbo laiko sutrumpinimas taip pat labai priklauso nuo įmonių specifikos. Vienur gali būti žiūrima į rezultatus, o ne tai, kiek laiko būnama darbe, kitur darbo specifika reikalauja darbo vietoje būti visą laiką.

„Tarkime, sargas turi būti, pavyzdžiui, nuo 8 iki 17 valandos. Nesvarbu, ką darai, bet turi išbūti. Čia jau pats savaime tam tikras neefektyvumas, bet jo jau nepadidinsi“, – sakė R. Skrebnevskis.

Tuo metu verslo konsultavimo įmonės „OVC Consulting” partnerė ir įsitraukimo sprendimų vadovė Almanta Jakštaitė-Vinkuvienė mano, kad apie keturias darbo dienas būtų prasminga kalbėti tada, kai bus matoma, kad užtikrinti norimą valstybės, verslo ir Lietuvos žmonių gerovės lygį būtų galima per trumpesnę darbo savaitę.

„Kaip matome iš dabartinių produktyvumo rodiklių bei darbuotojų motyvacijos ir įsitraukimo tyrimų, Lietuvos organizacijose vis dar nerandame efektyvių būdų ir kaip per 5 dienų savaitę užsitikrinti efektyvų ir produktyvų žmonių darbą. Iš dalies taip yra ir dėl to, kad vidutiniškai kas antras darbuotojas nejaučia motyvacijos darbe „stengtis kaip sau“, – atsakymuose Eltai teigia A. Jakštaitė-Vinkuvienė.

Pasak jos, motyvacijos darbo savaitės sutrumpinimas taip pat nepadidintų, nes darbuotojus labiau veikia kiti dalykai: pagarbus ir bendradarbiaujantis santykis bei tai, ar darbuotojai jaučiasi ne nurodymus vykdančiais sraigteliais. Taip pat svarbu, ar jie supranta savo darbo reikšmingumą taip, kaip norėtųsi darbdaviui.

Anot ekspertės, svarbus vaidmuo atitenka vadovams, kurie priima sprendimus dėl organizacijos veiklos procesų ir žmonių darbo organizavimo. Taip pat svarbu, kiek vadovai įsiklauso į darbuotojus.

„Tai iš tiesų padeda tiek didinti žmonių motyvaciją, tiek darbo produktyvumą, nes darbuotojai pasijunta labiau šeimininkais, atsakingais už tai, ką daro, o ne įtakos negalinčiais daryti „ištekliais“. Jie labiau dalijasi savo pastebėjimais ir siūlymais dėl veiklos gerinimo”, – sako A. Jakštaitė-Vinkuvienė.

Paskutinis tarptautinės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos tyrimas rodo, kad Lietuva patenka į daugiausiai dirbančių šalių dešimtuką –skaičiuojama, kad vidutiniškai šalies gyventojas per metus darbe praleidžia 1885 valandas. Latvijoje šis rodiklis siekia 1910, Estijoje – 1855 valandas.

Tuo metu Švedijos piliečiai per metus darbe praleidžia 1621 valandą, Šveicarijos – 1590, Belgijos – 1551 valandą.

Danijoje darbo savaitė jau kelis dešimtmečius sutrumpinta iki 37 val., bet norima ją trumpinti net iki 30 val. Danijos atstovai tokią idėją rekomendavo priimti ir Lietuvai.

Pernai ūkio ministras Virginijus Sinkevičius sakė, kad norint, jog ekonomika augtų, valstybės politika yra didinti darbo našumą, o minėtas siūlymas būtų atvirkščias šiai politikai. Jo teigimu, Lietuva pagal darbo našumą yra vienoje prasčiausių pozicijų, o verslas atlyginimams „pinigų iš oro neištraukia“.