Pasak parodos kuratorės Silvijos Burokaitės, tai ketvirtoji autorinė šios knygrišės paroda, kurios tema sukasi apie įkvėpimą ir įkvėpėjas – mūzas.

Eksponuojamos knygos vienaip ar kitaip susijusios su dieviškuoju įkvėpimu: nuo pirmojo kūrybos akto – žmonių sutvėrimo – iki lietuvių tautos genijaus M.K.Čiurlionio kūrybinio įkvėpimo apraiškų – įrištų dailininko ir kompozitoriaus natų bei laiškų žmonai Sofijai.

Tačiau pagrindinis parodos leitmotyvas yra per devynis mėnesius įrištos knygos graikų mūzoms, gimusioms iš devynių Mnemosinės ir Dzeuso meilės naktų.

"Leonora Kuisienė – mūsų dienomis pamažu nykstantį knygrišystės meną puoselėjanti kaunietė knygrišė, kurios kūrybą geriausiai apibūdina trys dalykai: profesionalumas, eksperimentas ir neoromantinė estetika. Puoselėdama tradicinės knygrišystės tradicijas, menininkė kartu tiesia naujus kelius ir šios šakos ateičiai.

Pagrindinė L.Kuisienės veiklos sritis – konceptualioji eksperimentinė knyga, knyga-objektas, knyga-idėja, kurioje svarbiausia – minties raiška, jos fiksacija, žiūrovus įtraukiančiame procese gimstančios interpretacijos. Vis dėlto ne mažiau svarbi menininkei ir tradicinė meistrystė", – pažymi parodos kuratorė.

Įdomu tai, kad pagal savo pasaulėjautą knygrišė teigia besijaučianti gimusi XIX a., taigi ir jos pasirenkamos technikos bei kūrinių stilistika yra tarsi ramus neoromantizmo dvelksmas skubančiame šiandienos pasaulyje.

Kuriant knygą-objektą, knygrišei labai svarbu minties raiškos fiksacija ir interpretacijos, gimstančios žiūrovus įtraukiančiame procese. Kūrybos eigos ir rezultato nuotraukomis menininkė dalijasi socialiniame tinkle, kur kartais aprašo ir kūrinių genezę, idėją, asmenines intencijas. Taip žiūrovams sudaromos sąlygos tapti kūrybinio proceso dalimi – stebėti, reaguoti, įsijausti į kūrinio gimimą.

Naujausia L.Kuisienės meninės knygrišystės paroda "Duoklė mūzoms" pasakoja apie įkvėpimą ir įkvėpėjas – mūzas. Parodoje eksponuojamos knygos, vienaip ar kitaip susijusios su dieviškuoju įkvėpimu: nuo pirmojo kūrybos akto – žmonių sutvėrimo iki lietuvių tautos genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos apraiškų – įrištų dailininko ir kompozitoriaus natų ir laiškų žmonai Sofijai. Viskas čia darniai persipynę ir susiję.

Skirta devynioms mūzoms

Pradžių pradžioje, apimtas kūrybinio įkvėpimo, Dievas sukūrė Žemę ir pirmuosius žmones – Adomą ir Ievą. L.Kuisienė pirmosios žmonių poros vardais pavadintai knygai pasirinko ir vieną seniausių žinomų rišimų, kuriuo buvo rišamos pirmosios Biblijos. Tai vadinamasis koptų rišimas, pririšantis knygos viršelį prie lapų ir neribojantis paties surišimo galimybių.

Knygos "Adomas ir Ieva" viršelis vaizduoja supančiotus pirmuosius žmones, o pati knyga yra tarsi jų sielos buveinė, kur nuopuolį simbolizuojančioje išgraužtoje kiaurymėje puikuojasi obuolys – vaisius nuodėmės, tapusios įkvėpimu kitam parodos eksponatui – knygai "Nuodėmė".

Šiomis knygomis autorė kelia klausimą – kiek prakeiksmo ir kiek palaiminimo slypi pirmojoje nuodėmėje? Dievas leido Adomui ir Ievai duoti vardus Jo kūriniams, bet jiems to buvo per maža, jie norėjo būti dievais, jautė stulbinančią aistrą kurti patys. Aistra pažinti, suprasti, kurti ir atrasti užgožė norą gyventi amžinai. Matyt, sutverdamas žmogų pagal savo paveikslą, Dievas jam ir dieviškos kūrybinės galios nepagailėjo. Galios, kuri aistringai troško būti išlaisvinta ir kurią, įkurdintą rubiniško raudonio odos pumpure, L.Kuisienė eksponuoja, taip ir pavadinusi – "Aistra".

Devynios aistringos Dzeuso ir Mnemosinės meilės naktys, iš kurių gimė devynios kanoninės mūzos – Kaliopė, Klio, Erata, Euterpė, Melpomenė, Polymnija, Terpsichorė, Talija ir Uranija. Duoklė šioms mūzoms ir yra pagrindinis L.Kuisienės parodos leitmotyvas. Simboliška, kad devynioms mūzoms dedikuotas knygas autorė rišo devynis mėnesius.

Įkvėpimas. L. Kuisienės nuotr.

Pradžioje buvo klasika

Savotiška įžanga į šį ciklą yra knyga "Įkvėpimas", skirta trim seserims – pradinėms mūzoms, nuo kurių viskas ir prasidėjo: dainos mūzai Aoidei, praktikos mūzai Meletei ir atminties mūzai Mnemosinei. Tai klasikinio perrišimo, kai lankai įrišti į viršelį, knyga su giluminiais ornamentiniais įspaudais.

Viršelio apipavidalinimu kuriama iliuzija, kad trys atskiros mūzoms skirtos knygos yra įaugusios į vieną bendrą knygą. Viena seserų – Mnemosinė – kanoninių mūzų motina, turėjo ypatingą ryšį su kitomis mūzomis. Karaliai, davę duoklę šiai mūzai, pasakydavo uždegančias kalbas, o poetai sulaukdavo kūrybinio įvertinimo. Net pats Dzeusas neliko abejingas šios mūzos kerams ir susilaukė su ja devynių dukterų.

Viena jų – Kaliopė. Ji – epinės poezijos ir mokslų mūza, kurios simbolis – vaškinė lentelė. Leonorai, kaip knygrišei, jis labai artimas, kadangi atverčiamos vaško lentelės knygrišystės istorijoje siejamos su atverčiamosios knygos pradžia. Graikai tokias lenteles naudojo VIII a. pr. Kr., o štai Sirijoje, Palestinoje, Mesopotamijoje tokios lentelės jau buvo naudojamos ir prieš 3 tūkst. metų. Kuriant šią knygą-objektą, panaudotas vienas sudėtingiausių odos apdirbimo būdų – viršelio centre esančios sferos erdvinis formavimas. Atvertus viršelį, randama vaško lentelė.

Motyvų grandinė

Graikų mituose pasakojama, kad Kaliopė turėjo du vaikus – Liną ir Orfėją. Pastarasis labai sudomino Leonorą savo kelione su argonautais pargabenti aukso vilnos. Menininkė įžvelgė tam tikrų simbolinių ryšius tarp Kaliopės, jos sūnaus Orfėjo ir argonautų.

Kaliopė – epinės poezijos mūza, o "Argonautika" – Apolonijaus Rodiečio epinės poezijos kūrinys, kurio vienas iš veikėjų yra Orfėjas. Todėl "Argonautiką" Leonora taip pat įrišo greta mūzoms dedikuotų knygų, panaudodama deginto ir dažyto piešinio, ažūro, giluminių ornamentuotų įspaudų technikas. Knygos viršelyje – mitinis laivas, kuriuo argonautai plaukė pargabenti aukso vilnos.

Kitaros garsais ir dainomis legendinėje kelionėje bangas raminęs Orfėjas yra žymiausias menų atstovas, ištobulinęs lyrą, na, o lyra yra elegijos mūzos Eratos simbolis. Taip parodoje ir mezgasi savitas sąsajų tinklas, kuriame eksponatai persipina tarpusavyje, sudarydami nedalomą visumą, nepaisančią nei pasaulėžiūros (viena dalis kūrinių atstovauja krikščioniškajai, kita – mitinei pasaulėžiūrai) skirtumų, nei laiko vienovės.

Argonautika. L. Kuisienės nuotr.

Laikas čia tarsi iliuzija, kaip iliuzija yra ritinys, kurį L.Kuisienė sukūrė, pagerbdama istorijos mūzą Klio. Klio simbolis – pergamento ritinys, kurį galima sieti su knygos istorijos pradžia (tik viskas prasidėjo ne nuo pergamento, o nuo papiruso ritinio). Dėl to šiai mūzai dedikuota knyga ir yra tarsi ritinio iliuzija, po susuktu pergamento sluoksniu – ritinio šerdis kriptografas. Istorija neturi pabaigos, viskas bėgant amžiams kartojasi, tęsiasi, vystosi, rutuliojasi. Rutulys, apskritimas, ritinys... Visi jie simbolizuoja šį nesibaigiantį ciklą, laiko iliuziją.

Šuolis į realybę

Muzikos mūzai Euterpei skirtą knygą puošia šios mūzos simbolis – dviguba fleita. Tragedijos mūzai Melpomenei ir komedijos mūzai Talijai L. Kuisienė įrišo bendrą knygą su tragedijos ir komedijos kaukėmis, o meninis knygos viršelio apipavidalinimas yra tarsi užuomina į Romos imperijos laikų amfiteatro pastatą.

Vienas netikėčiausių kūrybinių sprendimų parodoje – mūzai Polymnijai skirta knyga. Polymnija – lyrinės poezijos, šventų himnų bei iškalbos, taip pat ir geometrijos, meditacijos bei žemdirbystės mūza. Jai įrišti L.Kuisienė pasirinko sudėtingą Rubiko kubo formą. Galvosūkį sprendžiantis žmogus, anot menininkės, savo rimtumu tampa labai panašus į simbolinį susimąsčiusios Polymnijos vaizdavimą, o ir pati Rubiko kubo konstrukcija yra kubo – geometrinės figūros – formos, sudarytos iš daugelio mažų kvadratėlių. Rišant šią knygą-objektą, menininkei, kuri ne kartą yra pabrėžusi, jog kiekvienas kūrybinis aktas jai tampa išeities tašku naujam minties blyksniui, gimė nauja idėja – fotografijų ciklas, kuriame rašytojai būtų įamžinti ieškantys Rubiko kubo sprendinių, taip tarsi sujungdami viename kūrinyje abi Polymnijos globojamas sritis. Pirmuosius šio ciklo žingsnius galima išvysti meninės knygrišystės parodoje "Duoklė mūzoms".

Šokio ir chorinių himnų mūzai Terpsichorei įrišta knyga formatu ir apipavidalinimu panaši į "Adomą ir Ievą", tik dekoruota ne pirmųjų žmonių, o arkoje stovinčia balerinos, kurios sijonėlis yra atskira knygelė, figūrėle. Kadangi šokis yra susijęs su judesiu, tai ant kiekvieno balerinos "sijonėlio" puslapio esantys taškeliai, figūrėlei sukantis, kuria "judančio paveikslėlio" įspūdį. Tai bene asmeniškiausia Leonoros knyga, nes knygos turinys – fotografijos, liudijančios knygrišės dukros žingsnius į baleto pasaulį. Šio dukters pasirinkimo palaiminimas autorei – tarsi jos asmeninė duoklė mūzai Terpsichorei.

Uranijos iššūkis

Ilgiausiai kurta ir daugiausiai Leonoros jėgų pareikalavusi knyga skirta astronomijos, astrologijos ir geometrijos mūzai Uranijai, kurios simbolis – gaublys.

Tai sferos formos, labai sudėtingos struktūros kūrinys, kurį eksponuoti galima mažiausiai penkiais skirtingais būdais. Ant knygos lankų išdeginti zodiako ženklai. Kuriant šią knygą-objektą, panaudotas kalinėjimas, ažūras, odos deginimas. Turinys, tekstas čia tėra kaip dekoras – tai citatos iš astronomijos knygų, žinynų, mitų apie Dangaus kūnus.

Anot knygrišės, šie tekstai nėra skirti skaityti. Jie rašyti per kalkę, kad būtų matomi abipus puslapio, taip perteikiant priešingų polių – "šiaurė-pietūs", "rytai–vakarai" – idėją.

Su MKČ ženklu

Greta įkvėpėjoms – mūzoms skirtų knygų L.Kuisienė šiai parodai įrišo ir porą įkvėpto menininko kūrinių. "Kai tik pradėjau vaizduotis muziką, tai tuoj nuo pat pradžių įstrigo man melodija, nuo kurios jokiu būdu negaliu atitrūkti", – apie apėmusį įkvėpimą 1908 m. lapkričio 28 d. rašė M.K.Čiurlionis žmonai iš Sankt Peterburgo. Ir iš tiesų, kas labiau tiktų atstovauti įkvėpimo apimtam menininkui Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rengiamoje parodoje, jei ne pats M.K.Čiurlionis, apie kurio kone ribines būsenas kūrybos metu sklinda legendos?

Tragedijos ir komedijos mūzoms. L. Kuisienės nuotr.

Parodoje eksponuojami L.Kuisienės įrišti M.K.Čiurlionio "Kūriniai vargonams: urtekstai ir faksimilės", "Fuga b-moll fortepijonui: faksimilė ir urtekstas" bei abejingų skaitytojų nepaliekantys "Laiškai Sofijai", kuriuose sugulė svarbiausi menininko išgyvenimai ir įkvėpties būsenų liudijimai.

Dovanodamas M.K.Čiurlionio "Fugos fortepijonui" natas, draugas Leonorai paaiškinęs, kad muzikoje fuga – tai sluoksniai, dėl to ir įrišant šį kūrinį pasirinkta trisluoksnė struktūra. "Kūrinių vargonams" viršelyje kaltukais rankomis iškalinėti vargonai. Pasirinktas klasikinis įrišimo variantas, naudojant belgišką perrišimą. Galinis viršelis taip pat dekoruotas kalinėjant.

"Laiškų Sofijai" nugarėlė yra tarsi sudaryta iš dviejų dalių, simbolizuojančių du laiškų pluoštus, dviejų žmonių ryšį, kadangi laiškai visada yra ne vieno, o dviejų žmonių istorijos. Nors šiuo atveju knygoje tėra tik M.K.Čiurlionio laiškai Sofijai, vis tiek tai – surištas dviejų žmonių likimas.

Sugrąžinti iš užmaršties

Na, o kokia būtų meninės knygrišystės paroda be knygos apie pačią knygrišystę? Šioje parodoje autorė nusprendė atiduoti duoklę ir savo kol kas bevardei mūzai bei eksponuoti Rūtos Taukinaitytės-Narbutienės sudarytą knygą "Knygrišiai apie knygas ir knygrišystę", kurią įrišo, prie pagrindinės knygos viršelio prikabindama po miniatiūrinę kiekvienam knygrišiui dedikuotą knygelę.

Parodą vainikuoja knyga-objektas "Feniksas", kuriai panaudotos autentiškos krosnies durelės, atstojančios dėžutę knygai. Ši knyga parodoje – tarsi palinkėjimas pakilti iš pelenų pamažu nykstančiam knygrišystės menui. Prie to prisidėti parodos organizatoriai sumanė ir parodos veikimo laikotarpiu veiksiančiomis L.Kuisienės knygrišystės edukacijomis. Parodoje eksponuojami egzotika dvelkiantys knygrišės darbo įrankiai: presas, spaustuvinės raidės, skylamušiai, odininko peilis, odos juostelių pjaustymo, kniedijimo aparatai ir t.t. Galbūt šie keistoki įnagiai sudomins dar tik ieškantį savo kelio lankytoją, gal atves jį į slėpiningą knygrišystės pasaulį, o gal... savo kerais jį suvilios kuri kita parodos mūza.

Beje, ši paroda ypatinga dar ir tuo, jog ji atvers plačiajai visuomenei ne tik parodinės salės, bet ir muziejaus skaityklos duris. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus skelbia, jog nuo šiol naudotis muziejaus bibliotekos leidiniais skaityklos darbo metu gali visi norintys miesto gyventojai ir svečiai.

Kas? Parodos "Duoklė mūzoms" pristatymas-atidarymas.

Kur? Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Muzikos salėje.

Kada? Rugsėjo 6 d. 17 val. Paroda veiks iki 2020 m. sausio 5 d. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Bibliotekos parodų salėje.

Prabanga ir paslaptis

Peržengus studijos Kauno menų inkubatoriaus viršutiniame aukšte slenkstį, pasitinka smulkutė, trapią porcelianinę figūrėlę primenanti moteris svajinga šypsena – "Black Lily" studijos šeimininkė Leonora Kuisienė. Svečias netruks pajusti nerimstančių mūzų draugiją, kurioms, regis, lygiai taip pat jautru Editos Piaf dainose paskendusioje erdvėje.

Ant sienų – pačios studijos šeimininkės kurti paveikslai – ryškiaspalvės abstrakcijos. Tai, pačios žodžiais, atsipalaidavimo akimirkomis pačiupus teptuką sukurti vaizdai. Spintose gausu menininkės kurtų knygų.

Viena ryškiausių, iškart patraukiančių dėmesį knygų – Kristijono Donelaičio "Metai". Pastebėjusi susidomėjusį svečių žvilgsnį, L.Kuisienė skuba ja pasidžiaugti ir pabrėžia: šiame kūrinyje ypač daug simbolikos. Rengdama knygą menininkė naudojo daug baroko detalių, norėdama atvaizduoti tikrąjį knygos sukūrimo laikotarpį. L.Kuisienė neslepia džiaugsmo: K.Donelaičio "Metai" – storu, aukso lentą primenančiu viršeliu su ąžuolo lapų ir gilių motyvais – netrukus iškeliaus į Ameriką.

Barokiškai paslaptingas ir jos pasirinktas studijos pavadinimas "Black Lily" – juodoji lelija. "Kai buvau jaunesnė, buvau gotė, norėjosi tokio pavadinimo, kuris būtų su paslapties šydu", – suskamba menininkės balsas – toks pats trapus kaip ir ji pati.

"Esu moteris, norėjosi viską susieti su gėlėmis. Mano meno sritis yra sena, prabangi – kaip ir juodoji lelija, rafinuotumo, paslapties, slibino liežuvio simbolis. Kadangi slibinus būtų galima susieti su gotais ir fantazija, man šis derinys labai tiko, – šypsosi L.Kuisienė.

Savasties dalis

Studijoje L.Kuisienė praleidžia labai daug laiko, išnaudoja kone visą savo energiją, tačiau knygrišystė jai yra malonumas. "Tai mano gyvenimo būdas, dalelė manęs pačios", – sako kaunietė, iš tėvų, kad ir ne menininkų, paveldėjusi polinkį menui. Su tėčiu ji aplankydavo daugiausia parodų, muziejų, tėtis paskatino ją pamilti klasikinę muziką.

Jau būdama dešimties Leonora drąsiai rėždavo – užaugusi būsianti menininkė, tačiau tuo metu save įsivaizdavo kaip dailininkę ar juvelyrę. Apie meninį knygų įrišimą ji susimąstė tik būdama studentė, kai pirmą kartą pabandė įrišti knygą.

Po dailės pedagogikos studijų septyneriems metams išvykusi į Didžiąją Britaniją L.Kuisienė užsiėmė neformaliu vaikų švietimu. 2011-aisiais grįžusi į Lietuvą, menininkė pradėjo dirbti jau kaip ženklo "Black Lily" kūrėja ir paniro į knygų įrišimo meną.

Knygrišystė – nelengvas darbas, neretai reikalaujantis ir fizinių jėgų. Žvelgdama į smulkias rankas, L.Kuisienė prisipažįsta: mintys apie galutinį rezultatą suteikia jėgų, o jei ir jų nepakanka – mielai pagelbėja sutuoktinis.

Apie atlikimo techniką, motyvus L.Kuisienė kalba nenoriai – apie tai kalbėti esąs menotyrininkų darbas: "Menininkas juk gyvena tuo, ką kuria, ir apie tai kalbėti labai sunku..." Tačiau nepaprastais meno kūriniais virtusiomis knygomis besigrožinčiam prašalaičiui kūrėja atverčia kelis knygrišystės pradžiamokslio puslapius.

Knygos esančios dviejų tipų: sudėtingos, kurias sukurti užtrunka ilgai, ir primityvesniu, greitesniu būdu pagaminamos. Pirmosioms knygoms daug laiko skiriama viršelio gamybai – pasitelkiami kaltukai, odos dulkės ir tirpintas vaškas. Paruošti tokią knygą gali prireikti net kelių savaičių. Antrųjų įrišimas gali trukti nuo trijų valandų iki trijų dienų. Joms užtenka išsipjauti odos gabalą, išsidurti skyles ir prisiūti odoje lapus.

Menininkė prisimena knygą, kurią kuriant užtruko daugiausia laiko – metraštis gamintas ir tobulintas pusę metų. 1,40 m storio – veikiau net ilgio – prancūziška pynele apipinta knyga, užimanti garbingą studijos vietą, – Leonoros gyvenimo antspaudas. Iki ilgiausios knygos Lietuvoje menininkei pritrūko 30 centimetrų, tačiau L.Kuisienė džiaugiasi: jai svarbu buvo ne pasiekti naują rekordą, bet įgyvendinti savo idėją – sudėti tiek puslapių, kiek ji pati nugyveno dienų.

Įkvėpimo šaltinis

Žvelgiant į įvairius menininkės darbus, atrodo, kad ji žino, kur trykšta neišsemiamas netikėtų ir genialių idėjų šaltinis. Vis dėlto "Black Lily" šeimininkė neslėpia: tuščio lapo būseną ji puikiai žino.

"Kūrybinės krizės priklauso nuo tam tikrų brandos etapų. Visiems būna pakilimų, entuziazmo, nuosmukių, apleidžia mūzos. Tačiau tu privalai susidėlioti prioritetus, save disciplinuoti, vien tik polėkio neužtenka", – sako menininkė ir pabrėžia: atsiradus naujai idėjai, reikia iškart į ją įsikibti, pradėti ją įgyvendinti, antraip ji ir liks nepasiekta svajone.

Geriausiais įkvėpimo šaltiniais L.Kuisienė vadina literatūrą ir muziką, tačiau įkvepia ir tiesiog stebimi žmonės.

Prisiminusi pirmąją savarankiškai įrištą knygą menininkė šypsosi: tai buvo poeto, kuriuo ji tuo metu labai žavėjosi, Vytauto Mačernio "Vizijos". Knyga buvusi pernelyg konservatyvi, šabloniška, tąkart norėjo tiksliai išpildyti techniką. Ilgainiui atėjo supratimas: ji ne amatininke, bet menininkė, todėl svarbiau tapo eksperimentuoti.

Savitas braižas ir polėkis svarbus net ir tada, kai sulaukia konkretaus žmogaus užsakymo. Jei pageidavimas lydimas pernelyg didelių apribojimų, ji atsisako užsakymo: išlaikyti savitą braižą svarbiau. "Mano klientas – žmogus, kuris supranta, kad mano knyga – tai ilgos darbo valandos, ir tai vertina ne kaip daiktą, o meno kūrinį", – šypsosi L.Kuisienė ir drąsiai vardija skonių skirtumus, kuriuos įžvelgia bendraudama su britais, prancūzais, lietuviais.

Lietuviai mano knygas supranta tik kaip amatą, jo dalį, o užsienyje tai dar nėra numiręs amatas, ten vyrauja gilesnės knygrišystės tradicijos, žmonės apie tai žino ir tai vertina.

"Lietuviai mano knygas supranta tik kaip amatą, jo dalį, o užsienyje tai dar nėra numiręs amatas, ten vyrauja gilesnės knygrišystės tradicijos, žmonės apie tai žino ir tai vertina", – sako menininkė, nuogąstaudama, kad Lietuvoje tokie specialistai nėra rengiami – tai gali būti tik tam tikrų studijų dalis. Artimiausia šalis, kurioje rengiami knygrišystės meistrai, – Talinas. Galbūt dėl šios priežasties Lietuvoje knygrišyba labiau siejama ne su menu, bet su restauravimu?

Brazilija, Meksika, Kanada, JAV, Prancūzija, Ispanija, Didžioji Britanija, Škotija, Vokietija, Norvegija, Japonija, Indija – šalys, kurių knygrišių darbus L.Kuisienė mielai peržiūri ir labai vertina.

Tautiečių supratimą apie knygų rišybos meną bando pakeisti ir pati menininkė, kai važinėdama po Lietuvą veda knygų įrišimo seminarus. Didžioji dalis jų dalyvių ateina nieko nenutuokdami apie knygrišybą – užsuka vien smalsumo vedami, neretai nė neslėpdami išankstinio skepsio.

Atsispirti nuo bedugnės

Menininkė juokaudama kalba apie savo dirbtuves, kartais jas pavadindama vienute – noras susikaupti, išgirsti savo mintis dažnai pareikalauja visiškos tylos ir begalinio atsidavimo. Būtent taip gimė viena mylimiausių jos knygų – "Bedugnė".

"Joje daug užslėptos minties. Gal man kaip žmogui ši knyga buvo svarbi... Baigusi studijas apie septynerius metus beveik neužsiėmiau jokia menine veikla, ir tai man buvo savotiška bedugnė, kūrybinė bedugnė. Tuomet aš nieko nedariau. Tik vidinis balsas mane vertė pirkti ir pirkti priemones: teptukus, dažus. Atrodo, nueini į dailės prekių parduotuvę ir visko taip nori... Parsineši namo, sudedi į dėžę, paslepi po lova ir viskas... Po kurio laiko vėl eini pro šalį, vėl užeini... Ta trauka buvo, bet dirbti negalėjau. Tiesiog buvo toks laikas, kai reikėjo susidėlioti prioritetus, kas man yra svarbiau, kokia yra ateities vizija ir ką aš noriu daryti", – pasakoja menininkė.

Būtent šiuo laikotarpiu prioritetas buvo auginti vaikus. "Buvimo bedugnėje jausmas man asmeniškai labai artimas. O ir šiaip stebiu žmones: alkoholizmas, darboholizmas... Kažkada pasiekiama riba, kai žmogus stovi ant tos bedugnės krašto apimtas tuštumos, vienišumo jausmo. Jis išgyvena tam tikrą dvasinę krizę. Vieni sugeba iš jos išlipti, o kiti ritasi žemyn", – sako menininkė, žvilgsniu glostydama juodos odos viršelį, kurio viduryje – apvali kiaurymė su viduje matomais juodais, plonais lapų kraštais.

Tam, kad nesiristų į bedugnę, šiuolaikinis žmogus turi mažinti gyvenimo tempą, daugiau bendrauti gyvai ir, užuot rūpinęsis karjera, populiarumu ar įvaizdžiu, klausyti širdies balso. Tai, sako L.Kuisienė, svarbiausia.

Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje bus rodomi Per-Anders Hübner (Švedija) ir Dalios Lopez Madronos (Lietuva, Švedija) darbai, LMA Vrublevskių bibliotekoje pranešimą skaitys Marianne Lung Petersen (Danija), o Vilniaus grafikos meno centre žiūrovai galės išvysti Jaceko Tylkowskio (Lenkija) objektus.

Užsienio meninė knygrišystė Lietuvos publikai (net ir knygų specialistams) dar per menkai žinoma. Tad parodose eksponuojami užsienio meistrų darbai šiek tiek leis susipažinti su kitų šalių menine knygrišyste ir kai kuriomis pasaulinėmis šio amato tendencijomis. Tuo pačiu siekiama iškelti personalijas, paraginti atidžiau įsižiūrėti į vieno knygrišio kūrybą.

Meistriškas kruopštumas ir tauriosios medžiagos, šiuolaikinio meno formos ir sudėtingos seno amato technologijos jau savaime daro šiuos įrišimus iškalbingais meno objektais. Dar vienas parodos tikslas – paskatinti analizuoti, kas tai yra bibliofilinė knyga ir pažvelgti, ne tik kaip, bet ir kas yra rišama, ir kodėl. Netiesiogiai atverti įrištos knygos vidų ir pajausti teksto, vaizdo, spaudinio, įrišimo visumą, vertinant juos kaip lygiaverčius, tarpusavy sąveikaujančius komponentus.

Meninė knygrišystė neatsiejama nuo bibliofilinės knygos. Kad gimtų puikūs ir kokybiški knygrišystės meno kūriniai, pirmiausia turi atsirasti tokio įrišo verti spaudiniai. Senos knygos bibliofilinę vertę gali įgyti savaime, o bibliofiliniuose leidiniuose šios vertės siekiama sąmoningai ir tikslingai. Tad daug dėmesio skiriama tiek teksto parinkimui, tiek spaudai, tiek medžiagoms, tiek meniniam apipavidalinimui, o unikalumą ir retumą sąlygoja mažas tiražas, sudėtingos, kartais rankų darbo, technikos.

Bibliofilinės knygos – tai noras knygoje pasiekti tą unikalumą, retumą, išskirtinumą, kuriuos knyga prarado masinėje gamyboje, patirti tokį pat stiprų ir paslaptingą knygos poveikį, kokį gali skleisti šimtametės knygos.

Paroda veiks iki liepos 23 d. Vilniaus grafikos meno centre, Latako g. 3.

Naujosios technologijos – tik laikino susižavėjimo objektas. Net ir patogumas, dėl kurio susigundome pirkdami elektroninę skaityklę, neatstos jausmo, patiriamo vartant šlamančius knygos puslapius. Juolab – liečiant menišką jos viršelį.

Tuo įsitikinusi išskirtinio knygrišystės meno kūrėja Lolita Grabauskienė. "Knyga yra panaši į žmogų: ji gimsta skirtingomis sąlygomis, tolimiausiuose kraštuose, kultūrose, o ir knygų likimai – labai skirtingi", – sako menininkė, "Kauno dienos" skaitytojams atskleidžianti savo kūrybos paslaptis.

– Knygrišystė – sunkus amatas, reikalaujantis daug pastangų. Kas jus paskatino eiti šiuo išskirtiniu keliu?

– Meile knygoms mane užkrėtė tėtis. Jis neleisdavo man paišyti knygose – tik švelniai pieštuku pabraukti įsimintinas vietas. Nors mano kūryboje knygos užima tik tam tikrą dalį, bet būtent jos paskatino mane susidomėti odos menu. Nuo vaikystės žinojau, kad būsiu skulptorė, tačiau kai pirmą kartą pamačiau knygas su apkaustais, jos man paliko neišdildomą įspūdį.

– Jūsų paroda "15 žingsnių su knyga", neseniai eksponuota Kauno keramikos muziejuje, buvo skirta J.Vienožinskio menų fakulteto prisijungimo prie Kauno kolegijos 15 metų jubiliejui pažymėti. Kokie buvo pastarieji 15 jūsų, aktyviai kuriančios, patirtimi su jaunaisiais kūrėjais besidalijančios menininkės metų?

– 2001-aisiais, prisijungus prie Kauno kolegijos, Kauno aukštesniajai meno mokyklai suteiktas J.Vienožinskio menų fakulteto vardas. Kai tapome kolegijos dalimi, radosi daugiau galimybių tiek studentams, tiek dėstytojams. Baigusi aštuonias klases įstojau į tuometį S.Žuko dailės technikumą. Baigusi maniau, čia daugiau nebegrįšiu, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad jau tris dešimtmečius dėstytojauju čia.

– Odos meno Kaune galima išmokti tik J.Vienožinskio menų fakultete. Kokios kitų šalių aukštosios mokyklos, universitetai, ruošia odos menininkus?

– Baigusi S.Žuko dailės technikumą, įstojau į Talino dailės universitetą (dabar – Estijos dailės akademija – aut. past.). Studijuodama plačiai susipažinau su odos menu ir įgijau odininkės specialybę. Tuo metu tai buvo vienintelė aukštoji mokykla, kurioje buvo galima studijuoti odos meno specialybę. Galima netgi teigti, kad beveik visi viduriniosios kartos odos menininkai iš Lietuvos yra baigę Talino dailės universitetą. Šiandien Lietuvoje odos meno paslapčių galima išmokti ir Šiaulių universiteto Menų fakultete. J.Vienožinskio menų fakultetas puoselėja senąsias tradicijas, domisi naujovėmis. Galime džiaugtis, jog turime įrangą, kokios savo studijose neturi dauguma odos menininkų.

– Kuo skiriasi knygrišystės menas Lietuvoje nuo šio meno kitose Europos valstybėse?

– Dabar, ypač šiaurės šalyse, – Norvegijoje, Švedijoje – įrišai knygoms kuriami itin minimaliai. Knygų viršelių kūrimo technikos be galo skirtingos ir įvairios. Estijos menininkai geba sukurti skirtingus reljefų variantus, kuriuos pristato tarptautinėse parodose. Kadangi ši technika kitur yra mažiau naudojama, estams tai suteikia išskirtinumo.

Lietuvoje veikia XXVII knygos mylėtojų draugija, kuri buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu. Netrūksta žmonių, kurie vertina ir supranta, kad knyga, kurią įriša profesionalas – įgauna kitą prasmę. Yra žmonių, kurie kolekciuonuoja, saugo, superka istorines knygas, užsako joms įrišus. Žinoma, tai nėra pigu. Knygos kaina priklauso nuo knygrišio žinomumo, jo kvalifikacijos, nuo medžiagų, stiliaus, koks jis naudojamas įrišant knygą, taip pat nuo knygos turinio. Kuo brangesnė pati knyga, tuo ji prabangiau įrišama.

Atkovoję nepriklausomybę estai daug dėmesio skyrė knygrišystei, tobulinosi Švedijoje, kvietėsi šios šalies specialistų, kad pasimokytų iš jų amato. Mūsų kaimynai rengia projektą "Scripta manent". Tai – kas penkerius metus vykstančios, didžiulės tarptautinės konferencijos, parodos. Jų knygrišiai tarptautinėse parodose gauna aukštus apdovanojimus, premijas. O mes šiuo metu tuo dar negalime pasigirti, nes aktyviai dalyvaujančių parodose menininkų nėra daug. Esame pastebėti įvairiose tarptautinėse parodose, jų metu gauname kvietimus į kitus projektus. Tačiau skirtumas tarp lietuvių ir estų menininkų yra – estų menininkus, dalyvaujančius parodose, remia įvairūs fondai. Galbūt, jei turėtume panašias sąlygas kaip mūsų kaimynai, ir mes aktyviau dalyvautume. Lietuvoje atviro, aktyvaus rėmimo nėra – reikia rašyti įvairius projektus. Knygrišystė nėra ignoruojama ar visai neremiama, bet norėtųsi daugiau dėmesio, norėtųsi to starto, kuris leistų ir pasimokyti, ir išeiti į tarptautinį lauką.

– Dėstytojaujate jau tris dešimtmečius. Ar sunku šiuo menu sudominti jaunąją kartą?

– Kai kurie studentai įstoja nežinodami, ką konkrečiai nori daryti, kai kurie – jau iš anksto apsiprendę, jog nori kurti aksesuarus ar galanteriją. Būna ir tokių, kurie įstoja studijuoti kitos specialybės, tačiau, prisilietę prie odos, padirbėję su šia medžiaga, supranta, kad ji jiems labai tinka. Pasirinkusiesiems odos meną, vienas semestras  skiriamas mokytis knygrišybos. Kai kuriems studentams pakanka tokio trumpo laiko, kad knygrišystė juos patrauktų, užburtų. Jaunieji menininkai tuo užsidega ir dirba individualiai. Buvusi mano studentė Eleonora Kuisienė netgi moko šio amato ir kitus. Menotyrininkė Rūta Taukynaitytė-Narbutienė, taip pat baigusi J.Vienožinskio menų fakuletą, šiuo metu visą savo kūrybinę veiklą skiria knygos menui: dalyvauja tarptautinėse parodose, riša knygas, rašo straipsnius šia tema. Be abejo, šiai meno sričiai atsidavusių menininkų negali būti daug. Yra žmonės, kurie tam gimsta ir vienaip ar kitaip, kažkuriuo keliu prie šio amato ateina. Tuomet užsimezga draugystė visam gyvenimui.

– Papasakokite apie technologinį knygos viršelio kūrimo procesą.

– Pagrindiniai įrankiai – knygos rišimo staklės ir presas. Naudojamos liniuotės, odininkų peiliai, žirklės, ylos, adatos, plaktukai, kaltai ir kt. Knygų viršeliams dažniausiai naudojama oda – marokenas, gavusi tokį pavadinimą, nes išdirbama Maroke. Oda turi būti plona, minkšta, gan elsatinga. Kai kuri oda būna sunkiai suvaldoma, kai kuri – lengvai. Jei knyga yra ne kietais viršeliais, kuriuos reikia aplenkti, oda gali būti ir stora, tokiems įrišams kartonas nereikalingas. Be abejo, oda, kuri tinka galanterijai ir batams, niekada netiks knygoms, nes oda knygoms turi būti labai subtili, tikti smulkiems darbams. Kartais viršelyje gali būti sujungiamos kelių skirtingų gyvūnų odos. Knygoje labai svarbus popierius: kas jį lieja, kokia jo gramatūra. Dažnai knygoms yra užsakomas rankų darbo popierius. Labai svarbi knygų dalis – priešlapis, kuriam naudojamas popierius specialiai dekoruojamas. Kai knygos ruošiamos meniškai įrišti, kiekvienas egzempliorius gauna unikalų numerį.

– Kaip pasirenkate knygas, kurioms kuriate viršelius?

– Įrišimo medžiagų, atlikimo būdo pasirinkimas priklauso nuo to, kaip jaučiu knygos autorių, kaip įsivaizduoju pačią knygą. Jeigu knygoje yra grafinių iliustracijų, privalu atsižvelgti ir į jų stilistiką. Mano įrišimas Maironio poemai "Jūratė ir Kastytis", kurį kūriau epo parodai Taline, atspindi bendrą kūrinio nuotaiką. Viršelyje panaudota keliomis marginimo technikomis dekoruota oda, tarsi būtų viena į kitą įstatyta. Tam naudojama intarsijos technika. Priešlapiai dekoruoti marginimo ant vandens technika. Knygos viršelio ir priešlapių visuma atspindi stichijas, kosminių energijų sąveiką, tai ryšku pačioje poemoje.

– Kas jus inspiruoja kurti?

– Išskirtinė asmenybė buvo meninės knygrišystės pradininkas Lietuvoje – Tadas Lomsargis. Man yra tekę apie jo įrišamas knygas rašyti straipsnį. Tuomet pirmą kartą susipažinau su menininko kūryba, liečiau, varčiau, jo įrištas knygas. Esu dėkinga jo dukrai Liudai Lomsargytei, kuri padovonajo tėčio knygas J.Vienožinskio menų fakultetui. Įdomus amerikietis Paulis Vogelis. Tačiau labiausiai man imponuoja žmonės, kuriuos pažįstu asmeniškai, su kuriais galiu pasikalbėti, pasidalyti patirtimi. Viena tokių – profesorė Silva Kalda, Talino dailės universitete dėsčiusi odos meną. Menininkė kūryboje naudoja įvairias medžiagas: plastiką, metalą. Inspiruoja kolegės Dalios Lopez Madronos veikla. Ji šiuo metu gyvena ir dirba Švedijoje, studijuoja knygrišystę, dažnai atvažiuoja į Lietuvą, dalyvauja parodose.

Mano kūrybos devizas – svarbiausia procesas, ne rezultatas. Rezultatas yra svarbus tam, kas jį mato, o procesas svarbus – pačiam kūrėjui. Kuomet sukuri kūrinį, jį užbaigi – jis lieka praeityje. Galvoje kirba daugybė idėjų, kurias norisi įgyvendinti. Būtent tos, dar nesukurtos knygos – pačios brangiausios.

– Ar niekada nekilo mintis sukurti knygą nuo pradžios iki galo?

– Esu sukūrusi autorinių knygų, kurių iliustracijas, tekstą, viršelį  kūriau pati. Autorinės knygos labai skiriasi nuo tų, kurioms kuriu tik viršelius. Autorinė knyga – it žaidimas, pasidalijimas patirtimi, idėjomis, atspindinčiomis patį kūrėją. Knyga yra įrišama laikyti, saugoti, o autorinė knyga – tai knyga, kurią norisi eksponuoti parodoje, kad visi galėtų apžiūrėti. Viena iš mano kurtų autorinių knygų yra įrišta leporello – armonikos principu, ji susispaudžia ir išsiskleidžia tarsi armonika. Knygą galima apžiūrėti iš visų pusių, pamatyti visus puslapius kartu. Tai knyga apie blogį ir gėrį – dvi priešybes, nuolatos kovojančias tarpusavyje.

Problema, su kuria susiduria autorines knygas kuriantys menininkai, yra ta, kad Lietuvoje trūksta erdvių, kuriose būtų galima parodyti savo kūrinius. Knygoms eksponuoti reikia specialios įrangos, neužtenka gerai apšviestos salės su gražiomis baltomis sienomis – reikia stendų, stiklinių spintų, kuriose knyga būtų saugiai užrakinta. Esate pastebėję, kad istorinės, vertingos knygos liečiamos tik su baltomis pirštinaitėmis, kad neliktų dėmių. Dėl tos pačios priežasties daug knygų eksponuojama stiklinėse spintose.

Rankų darbo įrištos knygos pasaulyje yra labai vertinamos, brangios. Sunku įsivaizduoti, kad knygą gali tekti kurti visus metus? Be abejo, ne kiekvieną knygą užtrunka kurti taip ilgai. Galime naudotis įvairiomis technologijomis, priemonėmis, pagreitinančiomis darbą. Tačiau klasikinis knygos įrišimo menas yra lėtas. Labai svarbu, patepus knygą klijais, dėti ją į presą ir laikyti: kartais pakanka paros, kelių dienų, savaitės, o kartais užtrunkama ilgiau – tai priklauso nuo knygos storio. Knyga turi labai gerai išsigulėti prese todėl, kad būtų atspari įvairiam aplinkos poveikiui, nesideformuotų.

– Išbandėte save ir kurdama odinius aksesuarus?

– Iš odos kuriu įvairius objektus: dėžutes, paveikslus ant sienų ir įvairias interjero detales. Aš dėstau odos meną, pati kuriu iš odos, tad retkarčiais nuo viso to pavargstu. Nuo kasdienės veiklos atitrūkstu dalyvaudama pleneruose, taip pat užsiimu grafika, lieju akvareles, darau koliažus, tapau.

2015 m. spalio 14 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje atidaroma knygų restauratoriaus Sigito Tamulio istorinių knygos įrišų (re)konstrukcijų paroda. Jos sudaro nepaprastai vertingą, laiku pasirodžiusį rinkinį ir nuosekliai chronologine seka parodo knygrišystės amato ir įrišo struktūros raidą. Šalia re(konstrukcijų) eksponuojamos senosios knygos iš Vrublevskių bibliotekos fondų. Renginį ves dr. Sigitas Narbutas, kalbės menotyrininkė Rūta Taukinaitytė-Narbutienė ir parodos autorius Sigitas Tamulis. Paroda veiks iki lapkričio 6 d.

Lietuvos valstybė ir jos rašto kultūra susikūrė tūkstantmečiu vėliau nei pasaulyje atsirado kodeksinė knyga – mums įprasta, sulankstytų ir susiūtų lapų, atverčiama knyga. Seniausių tokios knygos įrišų pavyzdžių mūsų bibliotekose nėra, todėl ši paroda – puiki proga pamatyti, kokios seniau buvo knygos: kaip kito jų forma, lankų siuvimo ir viršelių tvirtinimo būdai, kokios buvo naudojamos medžiagos, metalo apkalai ir segtuvai, kaip ir kodėl buvo naudojamos knygas saugančios grandinės. Tai iškalbinga medžiaga, puiki pažinimo ir mokymosi priemonė restauratoriams, knygrišiams, bibliotekininkams, knygotyrininkams, archeologams, menotyrininkams, muziejininkams, menininkams, bibliofilams ir visiems, besidomintiems knygos istorija. Parodoje galima pamatyti ne tik (re)konstrukcijas, bet ir keletą knygų originalų, saugomų LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose, tarp jų ir XVIII amžiaus nuostabiomis graviūromis puoštą knygrišystės amato vadovėlį, taip pat fotografijas, iliustruojančias darbo eigą, bei įrankius, kurie buvo naudojami viršeliams puošti. Atidi pažintis su senųjų įrišų struktūromis, jos atskirų elementų formų kaita padės geriau identifikuoti ir pačius istorinius įrišus, ir jų įtaką šiuolaikiniams meniniams įrišimams.

Parodoje eksponuojama po du kiekvieno įrišo tipo egzempliorius: vienas demonstruoja atvirą, neuždengtą vidaus struktūrą, jos elementus ir tvirtinimus, o kitas – baigtą rišti knygą, kurios viršelis aptrauktas oda ir dekoruotas. Rišdamas šias knygas Sigitas Tamulis rėmėsi garsiąja J. A. Szirmai monografija „The archaeology of medieval bookbinding“, taip pat kitais ikonografiniais šaltiniais. Be to, de visu peržiūrėjo VU inkunabulų fondą (apie 300 knygų), Žygimanto Augusto knygų rinkinį, dalį paleotipų fondo. Siekdamas autentiškumo naudojo istoriniu senoviniu būdu rankomis išdirbtas odas iš užsienio – Lenkijos, Prancūzijos, Baltarusijos, JAV.

Istorinė knygrišystė jungia keletą amatų, todėl šio projekto konsultantai ir bendradarbiai buvo odos išdirbėjas Virginijus Jakubauskas, odininkas Martynas Švedas, peiliadirbys Vykintas Motuza ir apkalų bei segtuvų meistras Marius Žuramskas. Darbus ir jų eigą fotografavo Raimundas Malaiška. Vertingų konsultacijų suteikė VU ir LMA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių ir Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyrių darbuotojai.

Keramikos muziejuje Kaune nuo rugsėjo 16 d. pradės veikti Lolitos Grabauskienės odinių įrišimų paroda „15 žingsnių su knyga“, skirta Kauno kolegijos 15 metų jubiliejui.

Parodoje demonstruojami odiniai knygų įrišai, atspindintys autorės, odos menininkės ir Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto dėstytojos kūrybinės ir pedagoginės veiklos laikotarpį nuo 2000 metų iki šių dienų.

Pristatomą kolekciją sudaro klasikiniai odiniai literatūrinių knygų įrišimai, sukurti įvairiais laikotarpiais dalyvaujant tarptautinėse parodose ir meninės knygrišystės projektuose. Kai kurios knygos naujai sukurtos, dalis jų niekada neeksponuota Lietuvoje.

Pirmoji autorės pažintis su odine knyga įvyko dar 1975 metais. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, pakreipusi visą tolimesnį gyvenimą odos dailės link. Taip prasidėjo studijos tuometiniame Kauno Stepo Žuko technikume, kurios tesėsi Estijos dailės akademijoje Taline. Baigusi studijas autorė grižo į savo Alma Mater Kauno Žaliakalnyje ant Pelėdų kalno, kur jau daugiau kaip 30 metų dėsto odos dailę ir meninę knygrišystę.

Knygrišystės menas Lietuvoje ir Europoje turi gilias šaknis ir tradicijas. Kiekvienos šalies mokykla išsiskiria savitais bruožais ir menine stilistika. Įrišant literatūrinę knygą menininkas savaip jaučia ir perteikia turinį, autoriaus idėją, laikotarpį, suteikdamas knygai baigtinę formą.

„15 žingsnių su knyga“ skirta tiems, kurie visuotinos kompiuterizacijos amžiuje dar nepamiršo to jausmo, kuris apima liečiant tikrą knygą, kurių kiekviena turi savo istoriją ir likimą.

Paroda veiks iki 2015 m. spalio 18 d.