„Nervų pažeidimai yra labai dažna rankos traumos pasekmė, dažniausiai juos galima susiūti arba atlikti jų plastiką. Bet šitam pacientų tų įprastinių metodų pritaikyti nebuvo įmanoma. Šalinant auglį, kuris buvo labai giliai pažastyje, buvo pažeistas nervas, dėl ko jis tos rankos nebevaldė, negalėjo tiesti nei riešo, nei pirštų. Tokiais atvejais dažniausiai taikoma sausgyslių transpozicija. To esmė pagerinti rankos funkciją, atstatyti tris pagrindinius judesius. Bet šiuo metu medicininėje literatūroje daugėja straipsnių apie nervų transpozicijos metodą. Mes jį ir nusprendėme atlikti, nes jis leidžia atstatyti ne tik tris pagrindinius judesius, bet net aštuonių raumenų inervaciją“, – kalbėjo gydytojas Mykolas Udrys.

– Transpozicija – kažkas panašaus su transplantacija?

– Transpozicija yra krypties pakeitimas. Jeigu išnyko viena grupė judesių, o kita išliko, mažiau svarbius nukreipiu kitam judesiui atlikti.

– Rezultatų dar reikia palaukti?

– Rudenį būtų galima tikėtis. Bent pusmečio reikia nuo operacijos.

– Šis metodas pasaulyje yra gerai žinomas ir taikomas, tik Lietuvoje pirmą kartą atliktas?

– Šis metodas yra populiarėjantis. Vis daugiau centrų atsiranda, kas tai atlieka. Vis daugiau pereinama nuo to klasikinio metodo į naują.

– Ar teko bendrauti su pacientu? Kaip jis jaučiasi? Galbūt jau yra požymių, kad viskas bus gerai?

– Nuolatos palaikome ryšį su pacientu. Yra tokių silpnų požymių, būdingų nervų atsistatymui. Bet kadangi dar nedaug laiko praėjo, pirmų judesių tikimės po 6 mėnesių, pilno rankos atsistatymo po 12 mėnesių.

To niekada negalima pasakyti, ypač taikant tokį metodą, kurį mes darėme pirmą kartą. Tikimės geriausio.

– Ar rankos atsistatymas bus šimtaprocentinis?

– To niekada negalima pasakyti, ypač taikant tokį metodą, kurį mes darėme pirmą kartą. Tikimės geriausio.

– Kaip ruošiatės operacijai? Kiek užtruko treniruotės šiai operacijai?

– Nemažai užtruko pasiruošti. Tiek teorinių žinių reikėjo, tiek praktinių įgūdžių. Esame dėkingi Medicinos fakultetui, nes ten turėjome galimybę net keletą tokių operacijų atlikti ant medicinos mokslui paaukojusių savo kūną žmonių rankų. Tik tada, kai mes sugebėjome tą operaciją sėkmingai ten įgyvendinti, ėmėmės daryti šiam pacientui.

– Kiek truko pati operacija?

– 4,5 val.

Lietuvos ministerija teigia, jog medikai nėra siunčiami, nes Ukrainos institucijos neišreiškia poreikio dėl tokių misijų.

Organizacijos „Mėlyna/Geltona“ („Blue/Yellow“) iniciatyva išvykusios slaugytojos Onė Bartkienė, Vaiva Jankienė bei šeimos gydytojas rezidentas Skirmantas Krunkaitis Ukrainoje dirbs mėnesį.

„Patirtis yra labai reikalinga, labai svarbi. Aš manau, kad turėtų atsirasti daugiau medikų iš Lietuvos, kad mes žinotume ką tai reiškia, kaip tai atrodo, kokie yra poreikiai pacientų, kokios yra daromos klaidos, kokie yra geri dalykai“, – kelios valandos prieš išvykimą žurnalistams kalbėjo O. Bartkienė.

„Problema yra tokia, kad nėra didelio noro medikus ten vežti, be atsiradusios šitos progos. Paskutinį kartą, kaip medikai važiavome dirbti rudenį ir iki to laiko nebuvo jokios tokio pobūdžio misijos“, – teigė S. Krunkaitis.

Minėti sveikatos specialistai jau yra savanoriavę Ukrainos Čerkasų apskrities ligoninėje bei Bučos rajono ambulatorijose. V. Jankienės teigimu, į ketvirtą misija medikai išvažiuoja „labai ramiai“.

Iš Vilniaus išvykę medikai dirbs mobilioje ambulatorinėje komandoje, su lėtinėmis ligomis sergančiais, psichologinių problemų turinčiais pacientais, diagnozuojant ir skiriant darbus, atliekant procedūras bei slaugą.

Tikisi ilgalaikio projekto

Anot S. Krunkaičio, pirmasis tikslas yra „nuvažiuoti ir dirbti vietose, kurios yra deokupuotos“, taip pat pamatyti, kas vyksta pafrontės medicinos punktuose, suteikti pagalbą.

Anot „Blue/yellow“, siekiama, kad tai būtų ne vienkartinė misija, bet ilgalaikio projekto pradžia.

Paskutinį kartą, kaip medikai važiavome dirbti rudenį ir iki to laiko nebuvo jokios tokio pobūdžio misijos.

Kartu su medikais į Charkivą keliaus Rotary klubo nupirkti kraujo ir šlapimo analizatoriai, C-reaktyvinio baltymo analizatoriai, regentai, taip pat planuojamas medikamentų pirkimas ir pristatymas misijos tikslams.

Prie misijos įgyvendinimo kartu su medikais prisideda „Blue/yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas, organizacijos Ukrainos padalinio vadovas Olegas Abramičevas.

„Blue/yellow“ jau seniai mato poreikį siųsti mūsų žmones į fronto teritoriją, į pafrontę dirbti, matyt sąlygas, be jokios abejonės, išsiaiškinti dėl padėties, įvairių dalykų. Į mus jau kreipėsi medikai, kurie yra buvę (...), kurie yra pasiruošę vykti į Charkivo sritį“, – teigė J. Ohmanas.

Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

„Šitas projektas susideda iš kelių dalių. Vienas, svarbiausias – pavadinkime, žvalgybos darbas. Mes privalom ten būti, mes privalome ten važiuoti, suvokti padėtį“, – pažymėjo jis.

„Charkive reikia visko“

Pasak jo, Lietuva turi padidinti buvimą Ukrainoje, efektyvinti paramą bei geriau suvokti, kas regione vyksta.

„Mes, Lietuva, mes esam kare ir mes turime elgtis atitinkamai. Tiesiog žmonės turi būti, suprasti, išsiaiškinti – situacija yra labai rimta, ir mes elgiamės pagal šitą suvokimą ir manau, kad vertėtų valstybei labai mąstyti apie šitą aspektą. Mes darom, ką darom, viskas gražu, bet reikia daryti daugiau, plačiau, su ilgesnėmis perspektyvom. Mes esam kare“, – sakė „Blue/yellow“ įkūrėjas.

O. Abramičevas pažymėjo, kad „Charkive reikia visko“.

„Mes daugiau kaip pusę metų buvome apšaudomi, dabar miestas išvaduotas, bet visa infrastruktūra suniokota, viskas sugadinta, žmonės liko be darbo ir be pinigų“, – sakė savanoris.

Šiai dienai prašymų dėl medikų misijų nėra gauta, o iš viso suorganizuota viena oficiali medikų misiją į Ukrainą.

„Ambulatorijos, medicinos punktai sugriauti, didelė problema, kad žmonės išvažiavo iš šio regiono į Lietuvą, į Europą, trūksta darbuotojų, ir yra labai didelis medicinos pagalbos poreikis“, – kalbėjo vyras.

Charkivo sritis pernai buvo atkovota iš Kremliaus pajėgų, tačiau antrasis pagal dydį Ukrainos miestas karo metu yra smarkiai bombarduojamas.

Darbovietės išleidžia noriai

„Blue/yellow“ taip pat pažymi, jog O. Bartkienę bei S. Krunkaitį Santarų klinikos išleido iš tiesioginio darbo palikdamos užmokestį, V. Jankienė šiuo metu nedirba ir vyksta savo sąskaita. Anot S. Krunkaičio, administracijos noras išleisti medikus yra didelis.

Į Ukrainą praėjusių metų vasarį vyko Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) organizuota oficiali medikų misija, jos sudėtyje buvo 24 medikai, nors norinčių skaičius siekė 250.

„Ministerijos pozicija yra tokia, kad jie bendrauja ministerijų lygmenyje ir kol jie negauna užklausos ministerijos ministerijai tol jie nepriima sprendimo, o tai padaryti yra gan sudėtinga, o kartu su „Blue/yellow“, kada jie nuolatos būna Ukrainoje, turi lokalius poreikius, tai galima daug lengviau ir lanksčiau teikti tą pagalbą“, – pažymėjo S. Krunkaitis.

SAM pažymėjo, jog teikiant pagalbą Ukrainai yra nuolat bendradarbiauja su šios šalies kolegomis. Ministerijos atstovas Tomas Bagdonas nurodė, kad Ukraina formuoja poreikį, o Lietuva reaguoja pagal galimybes.

„Šiai dienai prašymų dėl medikų misijų nėra gauta, o iš viso suorganizuota viena oficiali medikų misiją į Ukrainą. Aktyvesnis bendradarbiavimas vyksta dėl karių gydymo ir reabilitacijos Lietuvos gydymo įstaigoje. Iš viso gavus prašymus, gydymo ir reabilitacijos paslaugos suteiktos 159 asmenims, iš jų trys vis dar gydomi“, – BNS atsiųstame komentare pažymi ministerija.

Tuo tarpu, SAM duomenims, medicininė reabilitacija suteikta 155 pacientams, keturiems aktyvus gydymas, taip pat perduotas greitosios pagalbos automobilis, medicininės priemonės, vaistai.

„Kadangi tikimybė šiuo metu pastatų griuvėsiuose rasti gyvų žmonių yra labai maža, dalis paieškos komandų nutraukia darbą“, – teigiama Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) pranešime.

Anot jo, iš Turkijos grįžta ir Austrijos, Vokietijos, Ispanijos, Estijos, Nyderlandų, Graikijos, Bulgarijos, Vengrijos bei kitų šalių gelbėtojai.

„Šiuo metu prasidėjo griuvėsių valymas naudojant sunkiąją techniką, tad iš vietos gelbėjimo tarnybų nebegauname užduočių. Kadangi gyvų žmonių rasti praėjus dešimčiai dienų nuo nelaimės tikimybė labai sumažėja, mūsų buvimas netenka prasmės“, – sakė Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komandos vadas Gediminas Šukšta.

Šiuo metu prasidėjo griuvėsių valymas naudojant sunkiąją techniką, tad iš vietos gelbėjimo tarnybų nebegauname užduočių.

Anot PAGD pranešimo, Lietuvos komandos nariai Adijamano mieste išžvalgė septynių sugriuvusių pastatų vietas ir iš griuvėsių ištraukė septynių žuvusių žmonių kūnus. Paieškos ir gelbėjimo operacijų vietoje ne kartą buvo juntami požeminiai smūgiai.

Ketvirtadienį 37 komandos nariai parvyksta reisiniu lėktuvu, penktadienį karinis orlaivis „Spartanas“ pargabens tris kinologus su šunimis bei du logistus su gelbėjimo įranga.

Į Turkiją buvo išvykę 42 gelbėtojai: trys kinologai iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos, penki Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties medikai ir 34 ugniagesiai gelbėtojai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskričių.

Lietuviai paieškos ir gelbėjimo operacijas atliko Adijamano mieste.

Lietuvos Vyriausybė iš valstybės rezervo skyrė Turkijai 90 pastatomų palapinių, 50 elektrinių šildytuvų, 1000 patalynės komplektų, 1000 pagalvių ir 7700 pledų bei medicinos atsargų. Bendra skirtos paramos materialinė vertė siekia 528 tūkst. eurų.

Į nelaimės Turkijoje vietą Tarptautinės pagalbos teikimo komandą Lietuva siuntė pirmą kartą.

Per praėjusią savaitę įvykusį 7,8 balo žemės drebėjimą Turkijoje žuvo 35,4 tūkst. žmonių, kaimyninėje Sirijoje – apie  3,7 tūkstančio.

Medikai iš Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, kitų Vakarų ir Šiaurės Lietuvos miestų iš autobuso Kaune lipo po parą trukusios kelionės. Pavargę, tačiau daugelio veiduose švietė šypsenos. „Visi juk esame keliaudami nakvoję autobuse – nieko baisaus“, – šyptelėjo viena sugrįžusios medikų komandos narių.

Keletą dienų praleidę Kijeve, lietuvių medikai vyko į Čerkasus – centrinėje Ukrainos dalyje, apie 200 km piečiau Kijevo, esantį miestą. Iki karo apie 300 tūkst. gyventojų turėjusio miesto ligoninėje Lietuvos medikai kartu su vietos medikais gydė civilius gyventojus, tarp jų – ir sužalotus karo metu.

Laimučio Brundzos nuotr.

„Dirbome vienoje didžiausių regione Čerkasų apskrities ligoninėje. Pasiskirstėme po skyrius, padėjome gydyti vietos gyventojus, jiems teikėme ir planinę pagalbą. Teko gydyti civiliams karo sukeltas traumas – skeveldrinius sužalojimus. Tokių sužalojimų man iki šiol nebuvo tekę gydyti. Tiesa, dėl kalbos barjero buvo sunku susirinkti tikslią anamnezę. Darbo buvo labai daug“, – pasakojo keliose Žemaitijos ligoninėse dirbantis ortopedas traumatologas Paulius Piesliakas.

„Teko gydyti ir žmones sutrupintais kaulais, suplėšytais audiniais. Aš – slaugytoja, perrišinėjau žaizdas. Aš neįžvelgiu jokio mūsų didvyriškumo – mes į karštus taškus, ten, kur vyksta mūšiai, nevažiavome. Reikėjo tik drąsos pasiryžti važiuoti. Baisu man buvo tik tas dvi savaites, kai užsirašiau vykti į Ukrainą ir laukiau, kol išvažiuosime. O kai nuvažiavome – nebe“, – pasakojo Kauno klinikų slaugytoja Živilė Kisieliūtė.

Kol viskas dar buvo nauja, pavojaus sirenos gąsdino. O paskui pripratome – ėmėme nebepaisyti sirenų, kaip ir vietos gyventojai.

Medikai pasakojo Kijevo prieigose išvydę nemažai karo pėdsakų: susprogdintų tankų, apgriautų ar visai sudegusių, sugriautų pastatų. Ž.Kisieliūtė prisiminė, kad Kijeve keletą kartų teko bėgti į slėptuvę: „Kol viskas dar buvo nauja, pavojaus sirenos gąsdino. O paskui pripratome – ėmėme nebepaisyti sirenų, kaip ir vietos gyventojai. Čerkasuose taip pat skambėjo sirenos. Tiesa, jų šiaip mieste nebuvo girdėti – tik per radiją, mobiliąsias programėles. Aš jomis nesinaudojau ir sirenų paprastai negirdėjau. Tik pamatydavau, kad gatvėse nevažiuoja transportas. Kiti žmonės įspėdavo, kad paskelbtas oro pavojus.“

Pasak kitos Lietuvos medikų komandos narės Vilmos Traškaitės-Juškevičienės, oro pavojus Čerkasuose buvo skelbiamas beveik kiekvieną dieną. „Vienu metu ir kėlėmės, ir gulėmės kartu su sirenom. Tačiau palyginus su Rytų Ukraina, Čerkasuose buvo ramu. Aplink šį miestą nėra karinių objektų, kurie būtų didesni taikiniai. Tiesa, vieną vakarą buvo paskelbta priešraketinė gynyba“, – prisiminė pašnekovė.

Laimučio Brundzos nuotr.

Kauno klinikų anesteziologė reanimatologė pasakojo Čerkasuose ligoninės operacinėje dirbusi tokį patį darbą, kaip Lietuvoje: prieš operacijas pacientus nuskausmindavo. „Pacientų buvo daug, darbo daug. Tačiau mes važiavome ne į fronto liniją. To, ką patiria žmonės Rytų fronte, Charkive, Mariupolyje mes nepatyrėme. Žinoma, per televiziją matėme, kaip apšaudomi kai kurie miestai, matėme sprogimus, aukas. Buvo nerimo, tačiau mes žinojome, kur važiuojame, kiekvienas pasvėrėme riziką. Tai buvo mūsų sąmoningai priimtas sprendimas“, – V.Traškaitė-Juškevičienė sakė, kad apsispręsti vykti į Ukrainą nebuvo sunku. Ją palaikė vyras, kiti šeimos nariai.

Jauna moteris, kaip ir kiti kalbinti medikai, tikino: jei reikės, vyks į Ukrainą padėti vietos medikams ir kitą kartą.

„Lietuvos medikų misijas Ukrainos kolegos kviečia į Kyjivo mieste ir Kyjivo apskrityje esančias ligonines. Preliminariai išvykimas planuojamas balandžio viduryje“, – BNS informavo ministras.

Jis šią savaitę lankėsi Kyjive, kur su Ukrainos kolega Viktoru Liaško aptarė Lietuvos medikų atvykimo galimybes į Rusijos užpultą šalį.

„Pradėsime nuo jau sukomplektuotų ir pilnai parengtų dviejų misijų. Artimu metu bus prašoma į dar tris ligonines kitose apskrityse“, – teigė A. Dulkys.

Vykti į Ukrainą suformuotos dvi medikų grupės po 12 žmonių.

Kaip anksčiau BNS nurodė Sveikatos apsaugos ministerija, viena grupė yra anesteziologinio, kita – traumatologinio profilio.

Šiems žmonėms bus mokami atlyginimai, priedai, dienpinigiai, suteikiama nakvynė.

Kremlius vasario pabaigoje įsiveržė į Ukrainą ir pradėjo karą, Vakarai į tai atsakė sankcijomis Rusijai ir įvairia parama Ukrainai, įskaitant ir karinę.

„Medikai yra pasiruošę, apmokyti, priemonės – irgi. Būsime pasirengę išvykti, vos tik gausime žalią šviesą iš Ukrainos“, – šios savaitės pabaigoje BNS sakė SAM atstovas.

Jo teigimu, tikslus išvykimo laikas priklausys nuo ukrainiečių.

„Jei reikės, galėsime išvykti jau ir kitą savaitę“, – sakė M. Čiurlionis.

Vykti į Ukrainą suformuotos dvi medikų grupės po 12 žmonių. Ministerijos atstovo teigimu, viena grupė yra anesteziologinio, kita – traumatologinio profilio.

Šiems žmonėms bus mokami atlyginimai, priedai, dienpinigiai, suteikiama nakvynė.

„Pagrindinis dalykas, ką turėjo išmokti medikai, tai – susipažinti su geopolitine situacija ir kaip elgtis, jeigu iškiltų bent menkiausia grėsmė gyvybei“, – teigė SAM atstovas.

Medikai greičiausiai vyks į Vakarų Ukrainą, kur karo veiksmų aktyvumas mažiausias.

Kremlius vasario pabaigoje įsiveržė į Ukrainą ir pradėjo karą, Vakarai į tai atsakė sankcijomis Rusijai ir įvairia parama Ukrainai, įskaitant ir karinę.

Deja, dauguma šių kaimelių ir miestelių jau seniai pamiršti ir Dievo, ir valdžios. Kalbėdami apie gyvenimą Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje dažnai naudojame terminą "gyvenimas verda", tačiau kalbant apie daugumą mūsų provincijų, labiau tiktų apibūdinimas "merdi". Uždaromos mokyklos ir vaikų darželiai, kultūros namai, bibliotekos, o ten, kur jų buvo dar likę, naikinami autobusų maršrutai, paliekant visiškoje saviizoliacijoje tuos gyventojus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesinaudoja nuosavu autotransportu.

Problema šiandien Lietuvoje akivaizdi, medikų provincijoje trūksta, niekas su tuo nesiginčija. Jauni medikai, baigę mokslus, nori uždirbti deramą atlyginimą ir gyventi normalų visavertį gyvenimą, koks ir turėtų būti vienoje iš ES valstybių, todėl natūralu, kad nesiveržia dirbti į vegetuojančią provinciją.

Laikas įstatymų leidėjams žvilgtelėti į kalendorių, dabar jau nebe praėjusio šimtmečio paskutinis dešimtmetis.

Tačiau kodėl valstybės problemas turėtume spręsti išnaudodami jaunuosius medikus? Gydytojų trūkumo regionuose problemos turėtų būti sprendžiamos ne prievolėmis, o gerinant medikų darbo sąlygas. Kodėl turime mosuoti bizūnu, užuot pasiūlę meduolį? Nebent tik todėl, kad taip lengviau ir taip įpratę daryti dar sovietiniais laikais.

Laikas įstatymų leidėjams žvilgtelėti į kalendorių, dabar jau nebe praėjusio šimtmečio paskutinis dešimtmetis. Mes jau 30 metų gyvename laisvoje Lietuvoje, kur sovietinis mąstymas ir sovietiniai veiklos metodai jau turėtų būti visiškas atavizmas.

Todėl labai liūdina, kad šioje veikloje, atmetę programinius nesutarimus, suvieniję pajėgas, dalyvauja ir konservatoriai, ir socialdemokratai. Ar tai rodo, kad sovietinių dogmų kol kas neatsikratė nei dešinieji, nei kairieji? Galima suprasti ponią Orintą Leiputę. Matyt, pokomunistinio sparno idėjos pas "socdemus' vis dar ganėtinai stiprios ir aiškus noras silpninti individualią laisvę dėl kitų socialinės gerovės. Galima suprasti ir ponią Rimantę Šalaševičiūtę, kuriai situacija dėl individo laisvių nekelia didelių klausimų tiek pačioje "valstiečių" partijoje, tiek jiems dalyvaujant šalies valdyme.

Tačiau visiškai nesuprantama konservatorių nuostata, kuri, atrodytų, turėtų būti visiškai priešinga ir ginti kiekvieno asmens teises ir laisves. Visgi esu optimistas ir tikiuosi, kad šios iniciatyvos nebus palaikytos, o sveikas protas nugalės, dabar ir ateityje iškylančias valstybėje problemas spręsime civilizuotai, neuzurpuodami jokios mūsų šalies piliečių bendruomenės dalies.

Savo dėmesį ir laiką turėtume sutelkti kompleksiškai spręsti mūsų provincijos kaimų ir miestelių gyventojų problemas. Nes medikų trūkumas – tikrai ne vienintelė problema. Padarykime, kad Lietuvos kaimuose žmonės norėtų gyventi, dirbti ir kurti, o ne bėgti iš jų. Aišku, tai gerokai sunkiau, negu aptverti gyvenvietes spygliuota viela ir niekam neleisti išvykti, o visus reikalingus specialistus siųsti atidirbti už nemokamus diplomus. Panašiai uigūrai siunčiami į stovyklas Kinijoje, bet mes, ačiū Dievui, gyvename laisvoje Lietuvoje.

Todėl nukreipkime dalį valstybės ir ES biudžeto lėšų į gyvenimo sąlygų provincijoje gerinimą, tinkamos darbo ir poilsio infrastruktūros kūrimą, užtikrinkime stabilų susisiekimą viešuoju transportu, o reikalingiems, trūkstamų profesijų atstovams kaimuose ir miesteliuose tiesiog pasiūlykime deramą atlygį.

Kaip pranešė Vilniaus miesto savivaldybė, Kinijai būdingą gydomųjų savybių turintį medį kartu pasodino sostinės meras Remigijus Šimašius ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinis direktorius Feliksas Jankevičius.

Šalia medelio taip pat atidengta simbolinė lentelė, kuria įprasmintas Lietuvos medikų darbas pirmosios koronaviruso bangos metu ir išreikšta padėka „visiems gydytojams, beatodairiškai kovojantiems už žmonių sveikatą“.

R. Šimašiaus teigimu, Li Wenliangas nusipelno ypatingos pagarbos, nes jam teko kovoti ne tik prieš virusą, bet ir prieš tiesą bandžiusią slėpti Kinijos valdžią. Meras taip pat pabrėžė, kad šis ginkmedis skirtas pagerbti visų medicinos darbuotojų pasiaukojimą ir drąsą.

R. Šimašius pasakojo, kad idėja pasodinti ginkmedį kilo dar šalyje esant karantinui, tokiu būdu norėta ne tik pažymėti sunkią kovą su koronavirusu, bet ir įrašyti priminimą apie pandemijos ištakas, tiesos svarbą bei laisvą žodį.

Beveik trijų metrų aukščio medelis pasodintas simbolinėje vietoje – šalia Infekcinių ligų centro, kuriame buvo ir tebėra hospitalizuojami COVID-19 sergantys pacientai.

Kartu su meru medį pasodinęs F. Jankevičius džiaugėsi sėkmingai įveikta pirmąja koronaviruso banga, tačiau pabrėžė, kad apie virusą medikai žino ne viską.

„Nors gerai išmokome jos duotas pamokas, bet dar ne viską žinome apie šį klastingą virusą ir turime atsakingai ruoštis tolesniam darbui. Todėl šis vaistinių savybių turintis medis tegu simbolizuoja darbą, kurį dar turime nuveikti kaip medikai“, – sakė Santaros klinikų generalinis direktorius.

Li Wenliangas buvo vienas iš kelių Uhano gydytojų, pernai gruodį socialinėje žiniasklaidoje skelbusių perspėjimus apie mieste plintantį į SARS panašų virusą, tačiau susilaukė nuobaudos ir buvo Uhano policijos nutildytas. Gydytojas tuomet buvo priverstas pasirašyti pasižadėjimą nebedaryti jokių „įstatymų pažeidimų“.

Vasarį jaunas gydytojas pats mirė nuo koronaviruso. Jo mirtis visoje šalyje išprovokavo pasipiktinimą Vyriausybės veiksmais sprendžiant krizę ir drąsius reikalavimus suteikti žodžio laisvę.

Po Li Wenliango mirties Kinijos vyriausybė pripažino, kad Uhano policija elgėsi nederamai ir neteisėtai nutildydama gydytoją.