Pranešta, kad prestižiniame Žaliakalnio rajone atvira liepsna degė namas, o viduje gali būti žmonių. Medinį namą ugnis apėmė akimirksniu. Laimė, žmonės gaisrą laiku pastebėjo ir kaimynę išgelbėjo.

„Atvykus pirmoms ugniagesių komandoms degė gyvenamo namo veranda, mansardinis aukštas, ugnis persimetė į palėpę. Aiškinamės įvykio aplinkybes, tikslinama gaisro labiausiai tikėtina priežastis“, – kalbėjo gaisrų tyrėjas Dainius Abalmasovas.

Gyventojai pasakojo, kad didžiulius dūmų stulpus matė net iš aplinkinių gatvių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Namas dviejų dalių, jame du butai. Degusio vienos namo dalies vyresnio amžiaus šeimininkė nenukentėjo, tačiau ją apžiūrėjo medikai.

Kitame namo gale gyvenantis vyras džiaugėsi, kad ugnis išplisti nespėjo, jo turtas smarkiai nenukentėjo, tik kiek aprūko, sulietos sienos.

„Dūmai iki medžių viršūnių buvo, buvo ir ugnies, bet pagrinde juodi tamsūs dūmai buvo“, – pasakojo vyras.

Kaimynai sakė, kad čia gyvena tvarkinga moteris, problemų nekildavo, anksčiau gaisrų čia nėra buvę. Labiausiai tikėtina viena gaisro priežastis.

„Nuo verandos tos, elektra tikriausiai. Daugiau čia nėra kam, niekas laužų nekūrena vidury“, – šnekėjo vyras.

Nuo verandos tos, elektra tikriausiai. Daugiau čia nėra kam, niekas laužų nekūrena vidury.

Vieta, kur kilo gaisras, prestižinė bei viena žymiausių Kaune, Žaliakalnis. Dauguma namų tarpukario ir saugomi paveldo. Žaliakalnis garsus tuo, kad čia esantys namai beveik visi itin seni, medinukai. Aplinkiniai sako matantys gaisrą šioje vietoje labai išsigąsta, nes persimesti liepsnoms tarp namų, kai visur aplink medis, čia lengva.

„O, Dieve, pakirto rankas, kojas. Tik dūmai ir lekiu, išgelbėjau ne vieną kartą nuo to, ten žmogus buvo, žinote, bet čia gali būt bet kas. Išsigandau labai“, – pasakojo moteris.

„Pratybos vyko iš viso šešiose savivaldybėse, jeigu kalbame apie didžiuosius miestus, tai Vilniuje ir Šiauliuose, kitos savivaldybės buvo Švenčionys, Šalčininkai, Pagėgiai, Kazlų Rūda, Kaišiadorys. [...] Gyventojai gali matyti daugiau policijos pareigūnų arba besielgiančių ne taip, kaip įprasta, šiek tiek aktyviau veikiančių“, – apie vakar vykusias pratybas pasakojo M. Akelaitis.

– Imitavote visokias situacijas. Kokie manevrai buvo ir ką galėjo pamatyti gyventojai?

– Iš tikrųjų situacijų buvo labai daug. Savivaldybių skaičius yra didelis, nes vykdomos ne vien tik policijos, bet visos vidaus reikalų sistemos ir ne tik vidaus reikalų sistemos, įstaigų, organizacijų pratybos, kuriose dažnai turi veikti ir policija. Tarkime, Kaišiadorių rajone turėjome inkasatorių užpuolimą. Tai yra policijos įprastinis veiksmas. Tačiau, tarkime, Šiaulių mieste buvo imituojamas pasišalinimas iš įkalinimo įstaigos, kur reikalinga ne policijos lyderystė, bet policija prisijungia vykdant paiešką ir pan.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Rytoj (šiandien, – red. past.) taip pat vyks pratybos. Kuriuose miestuose, rajonuose? Kokie įvykiai ten bus inscenizuojami?

– Taip, tai vėlgi bus ne tik policijos pratybos, jos bus susijusios su energetikos objektais, su strateginiais objektais, jose ir policija turės prisijungti, atlikti savo veiksmus. Jos vyks Vilniuje.

– Ar tokios pratybos rengiamos pirmą kartą ar jau esate ką nors panašaus organizavę su kitomis tarnybomis?

– Tiesa pasakius, pratybos vyksta nuolat, tačiau šių pratybų tikslas yra patikrinti ir nepaprastosios padėties įvairius algoritmus. Lietuvoje ekstremaliosios situacijos vyksta nuolat, o nepaprastoji padėtis buvo vos porą kartų ir visai neseniai dėl labai konkrečių dalykų, nors nepaprastąją padėti valstybėje galima skelbti dėl labai įvairių problemų. Šiomis pratybomis siekta būtent paskelbti nepaprastąją padėtį, išbandyti daug ir labai įvairių situacijų, įtraukti kuo daugiau institucijų ir pasitikrinti, kiek mes gebame bendradarbiauti, keistis informacija, reaguoti į kompleksinius įvykius. Na, dabar turbūt užtruks šiek tiek laiko, kol apibendrinsime visą informaciją, kurią surinksime tam, kad galėtume pasižymėti išmoktas pamokas, o jų, neabejoju, bus.

– Ar pratybų metu buvo kokių nors kuriozinių situacijų? Galbūt gyventojai pasimetę puolė į pagalbą?

– Man atrodo, gyventojai jau šiek teik geriau žino apie tai, kad vyksta pratybos. Ir mes buvome paviešinę, ir tie, kurie dalyvaus tose pratybose, pasistengė savo aplinkines bendruomenes informuoti. Galų gale, pratybos šiek tiek skiriasi nuo realių atvejų – nėra taip intensyviai stengiamasi aptverti įvykio vietą, saugoti ją, neleisti prieiti, nes nėra pradedami tikri ikiteisminiai tyrimai, neįmanoma sunaikinti pėdsakų ir pan. Todėl, manau, gyventojai neišsigando.

– Neišsigando, bet galbūt buvo labai smalsūs ir savo smalsumu trukdė pratyboms?

– Ne, trukdymų tikrai nebuvo, o jei kažkas ir pasmalsavo, tai yra labai gerai, nes matydami realiai vykstančius veiksmus gyventojai geriau gali suprasti, kas gali atsitikti, jeigu vienokia ar kitokia situacija kiltų.

– Kaip gyventojas gali atskirti, kad kažkokie veiksmai vis dėlto yra pratybos, o ne realūs tarnybų veiksmai?

Matydami realiai vykstančius veiksmus gyventojai geriau gali suprasti, kas gali atsitikti, jeigu vienokia ar kitokia situacija kiltų.

– Visuomet pratybose yra stebėtojai, vertintojai su specialiomis liemenėmis. Policijos pareigūnų judėjimas taip pat nėra toks ekstremalus, kaip minėjau, įvykio vietos apsauga gali būti ne tokia intensyvi. Manau, yra gana akivaizdu, kad vyksta pratybos.

– O patys pareigūnai žino, į kokį incidentą jiems teks vykti, ar tai būna netikėtumas?

– Rengiantis pratyboms yra suplanuojamos įvairios situacijos, jos neviešinamos, tačiau tų teritorijų arba tų tarnybų žmonėms, kurie dalyvaus pratybose kaip veikėjai, vedami praktiniai seminarai, jiems pristatomas galiojantis teisinis reguliavimas, galimas elgesys ir pan. Yra truputėlį pamodeliuojama, neatskleidžiant situacijų, todėl jie šiek tiek gali nuspėti, ko gali iš jų tikėtis pratybų organizatoriai, tačiau jiems tai dažniausiai būna netikėtumas.

– Lojalumas, ištikimybė, nuoseklumas. Nejaugi tai nebėra vertybės?

– Yra vertybės, kaip ir buvo, taip ir liko. Tik šios vertybės nebūtinai yra tik darbdaviui ir darbuotojai nebūtinai nori likti lojalūs darbdaviui. Jie daugiau lojalūs sau arba kai kuriems prekių ženklams. Jeigu atitinka vertybes, žmonės lieka su jais, jeigu ne – išeina. Iš tikrųjų dabar darbuotojai labai mėgsta vertybes arba bonusus, kažkas nemokamai. Reikia priimti žmones, darbuotojus, kad jie yra vertybė. Jeigu darbdavys to nepriima, tai jaunas darbuotojas mąsto, kam jam ten būti? Jis turi daug laiko, yra drąsesnis, gali ieškoti kitų darbo vietų, nebijo rizikuoti, nes gali pabūti vienoje, kitoje įmonėje, kas čia tokio, niekas juk nepasikeis. Jis pats sau yra labiau vertybė, nei darbdavys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Seniau jei darbuotojo gyvenimo aprašymas būdavo daug darboviečių, jis būdavo matomas kaip nepatikimas.

– Keičiasi kartos, keičiasi ir suvokimas. Anksčiau iš tikrųjų atrodė, kad jei žmogus keičia daug darboviečių, tai tarsi nelojalumo ženklas. Dabar kadangi padaugėjo žmonių, kurie keičia darbovietę, darbdaviai tiesiog prisitaiko, jie niekur nedings. Darbuotojų vis tiek reikės ir jie prisitaikys, kažkokiu būdu juos pritrauks. Jeigu nepritrauks, jie nedirbs. Vadinasi, kažkaip vis tiek pritrauks.

Apie pokyčius ir vertybes darbo rinkoje pokalbis tęsiamas su personalo valdymo profesionalų asociacijos direktore Aušra Bytautiene.

Rekomenduotina apsvarstyti šitą galimybę. Jeigu mes kalbame apie labai jaunus žmones, kurie ateina dirbti ir yra nusiteikę gana greitai keisti darbovietę, jie yra ieškojimų procese. Reikia į jų išėjimą žiūrėti pozityviai ir nereikia įsižeisti.

– Dažnai keičiantys darbovietes darbuotojai – galvos skausmas darbdaviams. Darbuotojai turi laisvę rinktis, o darbdavys?

– Darbuotojo paieška, apmokymas, visa tai kainuoja apčiuopiamus pinigus, tą galima suskaičiuoti. Iš kitos pusės, jei priimsime, kad tokia situacija, planuosime, jog žmonės išdirbs įmonėje metus, kažkas pusantrų, jei pasiseks – dvejus, pagrindinis klausimas išlieka, kaip sustyguoti procesus? Kai ateina žmogus, dar svarbu, kaip jis ateina į įmonę, lieka klausimas, kaip jis maksimaliai duotų realią, apčiuopiamą naudą ir dirbtų labai produktyviai. Tai greičiausiai procesų klausimas. Iš kitos pusės, atranka ir panašūs dalykai kainuoja. Labai svarbu turėti tam tikrą dalį darbuotojų, kurie gebėtų ir norėtų dirbti ilgiau. Darbdaviams norėčiau priminti, kad yra vyresnio amžiaus darbuotojai. Vienur gal 40, kitur 50, dar kitur, sakoma, kad tai 60 metų amžiaus žmogus. Tai yra žmonės, linkę ilgiau darbuotis, jiems ir penki metai atrodys normalu, kažkam ir ilgiau. Net jei esate labai jaunas vadovas, rekomenduočiau pagalvoti ir priimti tokius žmones, nes tikrai džiaugsimės, jei atsisakysime visų stereotipų. Turėsime žmogų, kuris turi tęstinumą, galės mokyti kitus, bent dalyje organizacijos ta kaita nebus labai didelė.

– Kaip jūs įsivaizduojate, kokia darbo rinkos ateitis, kai bus tiek daug laisvės, kas dirbs?

– Turbūt nebereikia tikėtis, kad dirbs nuo aštuonių iki penkių, labiau koncentruotis į rezultatą, kurį žmogus generuos. Čia atsiranda kitos galimybės, labai mažai darbdavių nori pasitelkti laisvai samdomus darbuotojus, nors galbūt visai nebūtina kiekvieną žmogų priimti pagal darbo sutartį. Rekomenduotina apsvarstyti šitą galimybę. Jeigu mes kalbame apie labai jaunus žmones, kurie ateina dirbti ir yra nusiteikę gana greitai keisti darbovietę, jie yra ieškojimų procese. Reikia į jų išėjimą žiūrėti pozityviai ir nereikia įsižeisti. Jei žmogus iš esmės dirbo pas mus, tačiau jam atrodo, kad žolė žalesnė kitur, atsiranda praktika, vadinama „grįžimo“ bilietu. Su žmogumi palaikomas geras ryšys, santykis, kad galbūt darbuotojas pasidairęs kitur po metų ar dviejų norėtų grįžti į seną darbovietę.

– Tai ar mes galime iškirpti tą etiketę, kuri dažnai kur nors trukdo?

– Šiaip tikrai nerekomenduojame iškirpti etikečių. Kaip yra žmogaus pasas, taip etiketės yra drabužio pasas, pagal kurį mes galim spręsti, ką su juo daryti – ar valyti, ar skalbti, kaip skalbti, kaip džiovinti. Tai yra nepakeičiama informacija. Mes iš patirties galime nuspręsti palietę, kad tai medvilnė. Bet medvilnės dabar būna ir perdirbtos. Ir ta etiketė mums yra labai svarbi.

– Jūs profesionalai, bet, jūsų akimis, ar žmonės moka skaityti ženklus etiketėse?

– Žinokit, anksčiau nemokėjo. Aš manau, kad dabar žmonės yra išprusę ir tikrai atkreipia dėmesį į etiketes. Nes kuo toliau, tuo yra mažiau iškirptų etikečių.

– Mano rankose yra marškinėliai. Štai čia yra viena etiketė ir jos, kaip sakote, iškirpti jau nevalia būtų.

– Tikrai nerekomenduotume. Nes čia visa informacija, ką galima daryti – skalbimas rankomis arba valymas sausuoju būdu. Nebalinti. Jie turi gelsvą atspalvį. Jeigu mes išbalinsime, jie gali likti balti arba netolygiai balti. Džiovinti uždrausta džiovyklėje. Daug kas turi dabar džiovykles. Kitas ženkliukas rodo, kad džiovinti reikia patiesus horizontaliai. Lygintuvas su vienu taškeliu reiškia, kad reikia lyginti žemoje temperatūroje. Kitur būna net lygintuvas užbrauktas. Tai čia lyginti galima.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokie dar ženklai būna ir į ką svarbu atkreipti dėmesį?

–  Anksčiau būdavo ženklas „F“, kuris leidžia visuose tirpikliuose valyti – angliavandenilio tirpale ir t. t. „OW“ raidės reiškia „wet cleaning“ – šlapias valymas. Tokių ženklų nėra daug, bet kuo toliau, tuo jų daugiau atsiranda.

– Ar žmonės neskaitydami, ne taip skaitydami etiketes sugadina rūbus nepataisomai?

– Taip, tikrai. Iš 30 metų praktikos turim patirčių. Tai labai aktualu vilnoniams gaminiams. Kitą kartą ar su skalbiniais susimaišo, ar kaip, tiesiog išskalbia su baltais drabužiais aukštoje temperatūroje ir iš XL dydžio megztinio gaunasi XS.

Mes iš patirties galime nuspręsti palietę, kad tai medvilnė. Bet medvilnės dabar būna ir perdirbtos. Ir ta etiketė mums yra labai svarbi.

– Mes turime pavyzdį, čia yra liemenė ir mes čia turim net kelias etiketes. Čia, kaip ir minėjote, patys įvairiausi ženklai…

– Taip, pradėkime. Skalbimas 30 laipsnių temperatūroje ir dar pabraukta, tai reiškia delikačią programą. Nebalinti, nors, aišku, juodo niekas ir taip nebalins. Nedžiovinti džiovyklėje, džiovinti pakabinus. Šitie ženklai atsirado visai neseniai, anksčiau jų nebuvo. Lyginimas irgi žemoje temperatūroje. Dar sausas valymas užbrauktas, šlapias valymas užbrauktas irgi.

– Bet kitoje etiketėje dar yra krūva informacijos ir yra žirklučių ženklas, reiškia, šitas etiketes galima nukirpti?

– Galima nukirpti, bet ne visas. Mums dar tas labai svarbu gamyboje – pasitikrinti, ar atitinka sužymėjimas valymo ženklų su sudėtimi. Nedažnai, bet kartais būna taip, kad susimaišo ženklai, tiesiog įsivelia klaidų. Tiesiog žmogiška klaida, ne tą etiketę uždėjo ar dar ką. Jeigu mums kyla įtarimas, mes tiesiog dar pasitikriname sudėtį.

– Internete skaičiau, kad pagal kilmės šalis gali skirtis ir etiketės bei žymėjimai. Tiesa ar ne?

– Manyčiau, kad netiesa. Logikos nematau tame, nes visame pasaulyje valoma tais pačiais valikliais, tiek Amerikoje, tiek Europoje. Nemanau, kad keisti ženklus būtų veiksminga. Nes šiuo laiku, kai drabužiai gali atkeliauti ir iš Amerikos, ir iš visur kitur, turėtume vadovautis tais pačiais ženklais. Neteko girdėti ir susidurti, kad būtų kitokie ženklai.

– Bet esminė informacija, kad drabužių etiketės geriau neišmesti ir pakentėti.

– Teks susitaikyti ir palikti. Nes nuo to priklauso ir jo valymas, ir priežiūra.

Berniukas su motina atvyko į svečius pas savo tetą, bet, atrodo, kad moteris nežinojo apie greta gyvenančius pavojingus šunis. Jie puolė taip staigiai ir netikėtai, kad tiesiog išplėšė kūdikį motinai iš rankų. 

„Šunys yra mano draugės. Mes pažinojome juos, bet jie niekada mūsų nepuolė. Tie šunys niekada nebuvo matę vaikų, atrodo, kad šunys pamatė kažkokį pavojų ir užpuolė“, – kalbėjo nužudyto kūdikio teta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Atskubėję italų medikai bandė gelbėti vaiką, bet jiems nepavyko. Nuo šunų įkandimų nukentėjo ir vaiko mama, ir į pagalbą atskubėję giminės. Policija aiškinasi, kaip tokie pavojingi šunys ištrūko iš terasos, kur jie buvo laikomi ir kodėl lakstė palaidi.

„Tai turėtų būti perspėjimas visiems. Jie – pavojingi šunys, nes kartais gali būti agresyvūs, ypač, jeigu tai netikėta“, – sakė Ebolio miesto meras Mario Conte.

Pareigūnai išsivežė abu pitbulius.

– Pirmiausia, šito sprendimo priešistorė yra tokia, kad būtina imtis papildomų veiksmų, jog daugelio taip vadinamų baltųjų prekių arba tų prekių, kurios yra brangesnės, gyvenimo ciklas būtų ilgesnis. Nes visi suprantame, su papildomu naudojimo laikotarpio pratęsimu nereikės įsigyti naujų, bus mažesnis vartojimas, bus naudojama mažiau resursų. Čia yra labai teisingas dalykas. Bet reikėjo sutvarkyti ir tam tikras teisines nuorodas. Dabar šitas dokumentas leidžia pasakyti, kad mes turime tą taisyklių rinkinį, kuris ir numato, kaip bus taisoma, kokiam laikotarpiui bus taisoma, kokios yra vartotojo teisės, kokios yra gamintojo atsakomybės.

– O ką ši naujovė keičia konkrečiai pačiam vartotojui? Iš ko jis turės reikalauti to nemokamo arba už „pagrįstą kainą“ remonto? Ar iš to, kas pardavė, ar iš serviso, ar iš gamintojo?

– Aš tikiuosi, kad Lietuvos vartotojų teisių organizacijos ir apskritai institucijos pateiks šią informaciją labai išsamiai, visiems suprantama kalba. Tačiau jeigu kalbėti apie tai, tai yra ir gamintojo atsakomybė, bet vartotojas galės pasirinkti ir nepriklausomą remonto įmonę, kuri sutvarkys ir tada pateiks atitinkamus reikalavimus gamintojui, kad kompensuotų tas papildomas išlaidas. Manau, tai yra tokia lanksti schema, kad ne tik tas vienas, iš ko įsigijai, gali taisyti. Manau, kad palankiai atsilieps vartotojo galimybėms ir tikiuosi, kad mes turėsim visi galimybę tuo pasinaudoti. Kam mėtyti dar galimai pataisomus ilgalaikio naudojimo daiktus į šiukšlynus? Žmonės gali taip sutaupyti pinigų ir galbūt jie pripratę prie to daikto, mielai naudotų jį ilgiau.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Įstatymas priimtas beveik vienbalsiai, bet ar nebuvo kokių nors gamintojų lobistų pasipriešinimų ir aiškinimų, kad nieko tai nepakeis, tik padaugės biurokratijos?

– Būta ir šiek tiek aiškinimų, ir elektroninių laiškų, kuriuos gavo visi Europos Parlamento nariai, tarp jų – ir aš. Aiškinta, kaip tai gali būt sudėtinga, kad reikėtų daugiau gamintojų garantijų ir pan. Bet absoliučia dauguma priimtas įstatymas rodo, kad tai yra sveiko proto sprendimas, kuris remiasi labai aiškiais praktiniais reikalavimais ir jį įgyvendinti nereikia jokių kosminių sugebėjimų ar naujų pasirengimų. Todėl labai tikiuosi, kad jis bus kuo greičiau gyvenime panaudotas, kada mes galėsime pasinaudoti papildomai remontuodami įsigytus daiktus. Tuo greičiau mes galėsime pasakyti, kad teisingas buvo sprendimas.

Kam mėtyti dar galimai pataisomus ilgalaikio naudojimo daiktus į šiukšlynus?

– Bet ar nėra taip, kad gamintojai irgi nusimatys tam tikrą strategiją ir šią riziką „įdės“ į didesnę prietaiso kainą, kad galbūt jį ateityje reikės nemokamai remontuoti?

– Gali būti žaidimų su kaina, numatant tam tikras papildomas remonto išlaidas. Bet pasaulyje yra ir konkurencija. Jei vieni gamintojai ar platintojai tą darys, galbūt kiti – nebūtinai. Pasižiūrės į tai labiau atviromis akimis. Ir aš tikiuosi, kad ta konkurencija neleis atsirasti papildomiems apribojimams ir sąlygoms, kurios sumenkins šios geros schemos galiojimą.

– Ar konkrečiai Europos Sąjunga nesvarsto panašių „teisių į remontą“ ir dėl automobilių? Dažnas vairuotojas skundžiasi, kad tik pasibaigus garantiniam laikotarpiui prasideda automobilio gedimai. Kartais tai net vadinama automobilių griūtimi. Ir esą dažnai autorizuoti atstovai garantiniu laikotarpiu atsiradusių gedimų nenori pripažinti, argumentuodami, kad pats gamintojas nusistato taisykles, kad tai nėra gedimas.

– Toks sprendimas šiuo metu nesvarstomas, bet, jeigu atvirai, aš manau, kad jūsų pastaba yra labai išmintinga. Taip, mes, matyt, pamažu judėsime ir link automobilių ar labiau sudėtingų mechanizmų remonto. Nes dabar kartais ir skalbimo mašinos turi tiek dirbtinio intelekto viduje, kad kuo jos skiriasi nuo paprastesnio automobilio? Viskas tampa labiau valdoma naudojant daugiau būtent programinės įrangos. Todėl aš manau, kad turėdami gerą patirtį, kurią mes įgysime pradėdami naudoti šias nuostatas paprastesnės buitinės technikos atžvilgiu, mums padės išplėsti ateityje ir į automobilius ar kitas motorizuotas transporto priemones.

– Kada ši naujovė pradės veikti Lietuvoje?

– Šitos direktyvos įgyvendinimas užtruks kelis metus. Bet pasiruošti irgi reikia.

„Šuns diena. Tikrai yra džiugu, kad mes pagerbiame ir mūsų nuoširdžius draugus, mūsų tarnybos bičiulius, tarnaujančius kartu su mumis. Mūsų gretose esančius, karo policijoje, specialiųjų operacijų pajėgose“, – tokiais žodžiais Lietuvos kariuomenės renginyje, kuriame pagerbiami tarnaujantys šunys, šventę pradėjo Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys.

– Visą kariuomenės gyvenimo arba egzistavimo istorijoje, tiek lietuvių tautoje, tiek kitose tautose, kitose valstybėse šunys yra labai ženklūs ar turėjo savo ypatingą rolę karyboje. Dabartinėje tarnyboje šuo yra didžiulis pagalbininkas kariui, jam atliekant užduotis. Aišku, gal mes ne tuo tikslu, siekdami parodyti, kad šuo yra toks ypatingas, tikras draugas. Stengiamės įskiepyti ir kariui tas savybes, skirti užduotis, kurios yra humaniškos. Siekiame, kad šuo nenukentėtų, bet įvykdytų savo užduotį. Tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinio karo metu šunys buvo aukojami dėl užduoties įvykdymo. Aš manau, kad skiepijimas draugystės, supratimo turbūt ugdo pas karius tokį supratimą, kad negalima aukoti šuns kaip gyvūno kažkokios misijos atlikimui.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Toliau apie šunų tarnybą kariuomenėje pasakojo kariuomenės atstovas Andrius Venckus.

– Kokių savybių reikia tiek šuniui, tiek kinologui, kad dirbtų kartu?

– Kantrybė, kantrybė ir dar kartą kantrybė. Reikalinga tiek šuniui, tiek kinologui, gal kinologui dar labiau. Žmonių kalba neišaiškinsi šuniui, ką reikia daryti.

– O kaip juos motyvuojate?

– Dėmesys. Kinologo dėmesys šuniui vienareikšmiškai yra didžiausias apdovanojimas. Skirti dėmesio, maistelio, žaidimai lieka antrame plane.

– Kuo vardu šuniukas?

– Mina.

– Kiek laiko ji dirba, ar yra svarbi komandos dalis?

– Kiekvienas mūsų šuo yra svarbi komandos dalis. Jai yra du su puse metų, o šuo pradeda dirbti nuo dviejų metų. Du metai yra laikas, kiek užtrunka paruošti šunį, kad pradėtų ieškoti sprogmenų.

– Ar sunku apmokyti šunį?

– Pasikartosiu, reikia labai daug kantrybės. Viskas įmanoma, viską pavyksta padaryti kuo puikiausiai.

– Ar tokios dienos kaip ši, Šuns diena, yra jums ypatingos?

– Gaunasi, kad truputį pastresuojam, nes vis tiek tai nėra mūsų darbinė aplinka, dažniausiai kur dirbame žmonių nelabai būna. Čia irgi yra treniruotė.

„Iš visuomenės iš viso surinkome daugiau nei 190 tūkst. eurų ir ši suma buvo padalyta 33 šeimoms – 29 butų savininkams ir keturiems nuomininkams. Skirstėme į 33 dalis ir nuo bazinės sumos didinome sumą priklausomai nuo to, kiek šeimoje yra šeimos narių, maksimalią sumą skyrėme tiems, kurių šeimoje yra negalią turintis asmuo, ir artimojo netekties atveju, kuris taip pat, deja, bet buvo“, – pasakojo LRK atstovė. 

– Ar pinigai tiesiogiai pervesti į nukentėjusiųjų banko sąskaitas, ar suteikta kokia nors pagalba, atitinkanti tą sumą?

– Pinigai pervesti tiesiai į banko sąskaitas ir labai džiaugiamės, kad pervesta visiškai visa suma, nes nei mes patys, nei mūsų partneriai netaikėme jokio administracinio mokesčio. Vadinasi, 100 proc. to, kiek buvo suaukota, pasiekė nukentėjusių žmonių banko sąskaitas.

– Ar buvo išskirti kokie nors prioritetai, kam pirmiau pervesta parama, ar vienu metu visiems nukentėjusiesiems?

– Visoms šeimoms parama buvo pervesta vienu metu.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ar aukojimas vis dar tęsiasi, ar žmonės vis dar gali remti nukentėjusiuosius?

– Ne, aukojimas yra sustabdytas, jis tęsėsi maždaug dvi savaites ir visa suma šiuo metu jau yra pervesta.

– Kiek laiko praėjo nuo nelaimės iki tol, kol šie pinigai pasiekė žmones?

– Nelaimė įvyko sausio 2 d. Pirmąją sumos dalį mes pervedėme per mėnesį, o likusią dalį, kai jau sustabdėme aukojimą, viską suskaičiavome, padalijome, pervedėme praeitos savaitės pabaigoje.

– Žmonės aktyviai siūlė ne tik finansinę pagalbą. Kokios dar pagalbos siūlė suteikti ir galbūt suteikė?

– LRK, tik įvykus sprogimui, vyko į įvykio vietą, savanoriai bei darbuotojai teikė pirmąją psichologinę pagalbą, dalijo humanitarinę pagalbą, teikė žmonėms reikalingą informaciją, ką daryti toliau, kur kreiptis ir pan. Na, o kiek vėliau mes pakvietėme visuomenę taip pat aukoti daiktus žmonėms, nes  buvo ir tokių atvejų, kai žmonės atsidūrė būstuose, kur yra tik plikos sienos ir jokių daiktų. Tad žmonėms reikėjo nuo indų, įrankių iki įvairių buitinių prietaisų, televizoriaus, radijo, ypač senjorams. Taigi žmonės aktyviai aukojo ir daiktus. Mes tikrai esame labai laimingi, kad, atsitikus nelaimei, mūsų tauta yra tokia vieninga ir visada susivienija.

– Ar šiuo metu dar bendraujate su tais žmonėmis, teikiate pagalbą, ar kreipiasi į jus su dar kokiais nors prašymais?

– Jeigu gauname prašymų, mes juos atliepiame, bet šiaip reguliariai pagalbos tiems žmonėms nebeteikiame.

– O ar yra prašančių, yra, kurie kreipiasi?

– Taip, dabar daugiau prašo psichologinės pagalbos. 

– Tie žmonės dabar yra faktiškai likę be savo namų. Kur didžioji dalis glaudžiasi, kur gyvena?

– Dalis žmonių gyvena savivaldybės paskirtuose būstuose, kita dalis pas giminaičius ar būstuose, kuriuose galėjo apsistoti iškart po įvykusios nelaimės. Labai įvairiai.

– O savivaldybės būstai yra suteikti neterminuotai?

– Į šį klausimą atsakyti negaliu.

– Visuomenė išties susitelkė, suaukota nemaža suma. Žvelgiant į jūsų, kaip LRK, istoriją, galbūt panašius įvykius, ar jus nustebino toks visuomenės dosnumas?

– Sunku pasakyti, nes visos įvykusios nelaimės yra be galo skirtingos, labai skiriasi ir nukentėjusių žmonių skaičius. Tad sunku pasakyti, ta suma didelė ar maža. Tačiau tikrai žinome, kad žmonės labai palaikė. Kai dar net nebuvome pradėję paramos rinkimo akcijos, žmonės jau klausė, kaip jie gali prisidėti, kur gali pervesti pinigų, kur gali atnešti daiktų. Tai byloja, kad žmonės tikrai labai noriai palaikė ir didelė žmonių dalis norėjo prisidėti prie pagalbos.

– Jūsų organizacija viena pirmųjų visuomet atskubančių į tokias nelaimes. Tačiau žmonės gali prisidėti prie jūsų organizacijos dar iki nutinkant nelaimei, ar ne?

– Taip, mes turime trumpąjį humanitarinės pagalbos numerį 111, kuriuo žmonės gali skambinti įvykus nelaimei. Nesvarbu, ar tai būtų didelio masto nelaimė, ar individuali krizė, bėda. Žmonės skambina tuo numeriu ir mes suteikiame pagalbą. Žmonės gali prisidėti finansiškai, aukodami būtent mūsų humanitarinės pagalbos linijai 111.

„Šiandien bendradarbiaujame su įmone. Paliksime 100 eurų grynais kartu su 100 eurų bitkoinais“, – sakė vienas iš pinigų slapstytojų.

Taigi pinigai paslėpti, jų vieta nufilmuota ir visa tai patenka į instagramą. Kitame įraše užfiksuotas tas, kuris pirmasis atsirado lobio vietoje. Reporterių komanda puola pasveikinti prizininko, bet jis sėda ant dviračio ir jo pavyti nepavyksta. Bet RTL grupė nenusimena – visada galima pabandyti patiems.

„Be abejo, mes patys viską išbandėme. Prieš tai čia paslėpiau 50 eurų banknotą. Padarėme vaizdo įrašą ir įdėjome jį į RTL naujienų instagramą. Ir štai kaip viskas baigėsi…“, – pasakojo RTL reporterė.

Praėjo tik kelios minutės ir įraše pasirodė tas, kuris pirmasis sureagavo į informaciją apie pinigus prie medžio. Tiesa, medžių buvo ne vienas, bet atkaklumas nugalėjo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Taip, aš pirmasis. Net sunku įsivaizduoti. Daug kartų mačiau, kaip tai vyksta ir visada maniau, kad tikriausiai pavėluosiu, o dabar tiesiog sėdau ant dviračio ir nuvažiavau. Lėkiau ir sakiau žmonėms „ei, traukitės iš kelio“, galvojau tik apie tai, kad privalau paskubėti ir jį gavau“, – kalbėjo pinigus radęs Kristianas.

Kitiems pasisekė mažiau.

„Iš tikrųjų mačiau vaizdo įrašą instagrame. Mačiau tokių anksčiau. Tai tikrai kažkokia keista mada“, – teigė Amsterdamo gyventoja.

„Dabar mes taip pat uždirbame per įmonių rėmimą, tačiau kol kas neišmokame pinigų, kuriuos gauname kaip pelną, kad galėtume skirti didesnių sumų ir imtis didesnių projektų“, – sakė pinigų slapstytojas.

– Iš tiesų, Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, situacija šiuo metu yra tokia, kad visuomenės senėjimas sąlygoja pokyčius tame, jog darbdaviai kiek įmanoma labiau ir ilgiau stengiasi išlaikyti darbuotojus savo įmonėse. Tai jeigu mes anksčiau kalbėdavome, kad ieškoma su darbo patirtimi, amžius geriausiai iki 30 m., tai šiandien to nebėra. Nors nuogąstavimas, kad vyresnio amžiaus žmogus sudėtingiau prisitaikys įmonėje vis dar liko.

– Tai kaip iš tikrųjų yra ir kitose Europos Sąjungos šalyse, jeigu jūs sakote, kad visoje bendrijoje darbdaviai stengiasi kuo ilgiau išsaugoti savo darbuotojus? Bet gal, jeigu tai yra kažkokia pažangi, ekonomiškai stipri šalis, ten tokių problemų nėra?

– Turiu pasakyti, kad senosios ekonomikos šalyse, tokiose kaip Vokietija, Austrija, Danija, Švedija, ši problema nėra tokia ryški, nes šios šalys jau kurį laiką siekia, kad kiekvienas žmogus jaustųsi saugus darbo rinkoje. Mokymosi visą gyvenimą kultūra yra absoliučiai kitame lygyje šiose šalyse ir žmonės ilgiau išlaiko savo kompetencijas, o taip pat siekia tobulinti ir įgyti naujas. Todėl šios šalys susiduria su mažiau problemų, turėdamos ir išlaikydamos vyresnio amžiaus darbuotojus.

– Pakalbėkime dabar apie Lietuvą. Kaip tie vyresni žmonės, galbūt net sulaukę pensinio amžiaus, patys noriai darbinasi ir ieško kažkokių galimybių prisidurti prie pensijos?

– Nori ir darbinasi. Tačiau visuomenės nuomonėje galiojantys stereotipai vis dėlto sąlygoja, kad šie žmonės ieško darbo žymiai žemesnėje kvalifikacinėje plotmėje negu galėtų. Aš nebesugebėsiu, aš ne toks greitas, ne taip moku dirbti su technologijomis – tai dažniau vis dėlto yra nuostatos negu realybė. Ir keisti šias nuostatas šiuo metu yra pagrindinė Lietuvos užduotis. Nes vyresnio amžiaus žmonės tikrai yra pajėgūs duoti valstybei ir ekonomikai žymiai daugiau.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet tada kokius darbus jiems tenka dirbti, jeigu jūs sakote, kad jie, besidarbindami, iš karto taikosi į kažkokį žemesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą?

– Na, netgi buvę inžinieriai ar aukštesniosios grandies vadovai neretai ieško darbo tiesiog prekybos centruose, statybose, valymo darbai yra populiarūs, slaugos sektoriuje, bet taip pat žemesnės kvalifikacijos reikalaujantys darbai. Neretai net Užimtumo tarnybos konsultantai dirbą eilę dienų tam, kad paskatintų žmogų visgi ieškoti adekvataus darbo savo kvalifikacijai. Ir jeigu tai pavyksta, tai yra laimėjimas tiek įmonės, tiek žmogaus. Nes šie žmonės yra lojalūs, gebantys ir besimokantys. Mes turime pavyzdžių, kai vyresnio amžiaus žmonės net ir programavimo mokymo programas pabaigę sėkmingai įsitvirtina darbo rinkoje.

– Bet ar nėra taip, kad vyresni darbuotojai gauna mažesnius atlyginimus, ypač jei jie jau yra pensinio amžiaus? O tokiu atveju verslininkai nemenkai sutaupo.

– Ne, tokios tendencijos nestebime. Verslininkai netaupo atlygio sąskaita, nes darbuotojų reikia. Ir jeigu darbuotojas turi reikiamos kompetencijos, jam visada bus mokamas adekvatus rinkos darbo užmokestis.

– O kaip vyresniems darbuotojams sekasi sutarti su jaunesniais?

– Čia dar yra vienas mitas, kurį turėtume paneigti. Nes pirminėje stadijoje labai dažnai yra tas nuogąstavimas, kad nesutars, kad mūsų įmonės profilis yra kitoks. Bet iš tiesų realybė yra priešinga – šie žmonės ir sutaria, ir atranda bendrą kalbą.

– Bet jeigu Lietuvoje ir toliau prastės demografinė situacija, ar nereiškia, kad lietuviai, net ir sulaukę pensinio amžiaus, negalės eiti ilsėtis ir teks dirbti iki mirties?

– Neturėčiau pasakyti „teks“. Bet situacija keičiasi dramatiškai ir žymiai daugiau žmonių išeina iš darbo rinkos negu ateina į ją. Todėl mes turime pamąstyti apie tas kertines kompetencijas, kurios yra įvardijamos ir kurių reikės nuolat, taip pat tobulinti savo profesines kompetencijas ir neužsibūti savo kvalifikacijos ir kompetencijų lygmenyje, kad galėtume išlikti ir prisitaikyti. Ir kol nesame pensinio amžiaus, tai atrodo labai paprasta ir atrodo, kad dar spėsiu, bet išties laikas ir technologiniai pokyčiai vyksta labai sparčiai. Ir laikas yra negailestingas šioje situacijoje. Todėl turime galvoti ir manau, kad taip, mes turėsime dirbti ilgiau.