„Coface“ parengtoje prognozėje nurodoma, kad Europoje lėčiausio atsigavimo tikimasi Ispanijoje ir Italijoje – šiose šalyse kitais metais sukurtas BVP vis dar išliks atitinkamai 7 ir 5,5 proc. mažesnis nei 2019 metais. Kovodamos su Covid-19 skirtingų šalių vyriausybės ėmėsi nevienodų priemonių, dažnu atveju sulaukdamos gyventojų masinių protestų. Tai artimiausiais metais didins politinių ir socialinių rizikų įtaką ekonominei situacijai.

„Coface Baltics“ generalinis direktorius Mantvydas Štareika pabrėžia, kad tradicinės kasketvirtinės makroekonominės prognozės jau antrą ketvirtį rengiamos aukšto neapibrėžtumo sąlygomis, nulemto pandemijos iššūkių ir laukiant vakcinos sukūrimo. Tokioje situacijoje savo investicijas sustabdė tiek įmonės, tiek gyventojai.

„Šiuo metu Lietuvos gyventojus gali kiek paguosti tik tai, kad mūsų šalies ekonomika smuko bene mažiausiai iš visų ES šalių – mažiau nei 1 proc., tuo tarpu didžiosios valstybės, tokios kaip Ispanija, Italija ir Prancūzija, krito daugiau kaip 11 proc., – pažymi M. Štareika. – Tikimės, kad ir atsigavimo laikotarpis Lietuvai užtruks trumpiau, nei vidutiniškai prognozuojama kitoms ES valstybėms.“

Šiuo metu Lietuvos gyventojus gali kiek paguosti tik tai, kad mūsų šalies ekonomika smuko bene mažiausiai iš visų ES šalių – mažiau nei 1 proc., tuo tarpu didžiosios valstybės, tokios kaip Ispanija, Italija ir Prancūzija, krito daugiau kaip 11 proc.

Tačiau atsigavimas skirtingose pasaulio šalyse, prognozuoja „Coface“, vyks labai nevienodai – iš 20-ties greičiausiai atsigausiančių šalių bent pusę sudarys Azijos valstybės, tarp jų bus Kinija ir Vietnamas. O iš 15-os lėčiausiai atsigausiančių šalių, kurių BVP 2021 m. išliks bent 7 proc. mažesnis nei 2019 m., bent 7 šalys yra Lotinų Amerikoje. Prie lėčiausiai augsiančių ekonomikų taip pat priskiriamos Pietų Afrikos Respublika ir Nigerija.

Rengdama politinių rizikų indeksą, „Coface“ išskiria dvi tendencijas: nors artimiausiu metu prognozuojama mažiau globalaus pobūdžio konfliktų, dalyje šalių, pavyzdžiui, Irane ir Turkijoje, augs socialinė įtampa, galinti paskatinti gyventojus sukilti prieš dabartines vyriausybes. Brazilija, Meksika, Peru, Kolumbija ir Pietų Afrikos Respublika priskiriamos šalims, kuriose politinė ir socialinė rizika gali pasiekti piką.

14 proc. darbo valandų sumažėjimas pasaulyje prilygsta 400 mln. darbo vietų praradimui

Vertindama pandemijos metu sustabdytų verslų patirtus padarinius, „Coface“ skaičiuoja, kad darbo valandų skaičius pasaulyje smuko 14 proc. – tai yra 400 mln. darbo vietų ekvivalentas. Dar labiau – net 18 proc. – darbo valandų skaičius mažėjo Šiaurės ir Lotynų Amerikoje. Kai dalis gyventojų tęsė darbą iš namų, didžiausių sunkumų patyrė žemiausios kvalifikacijos darbuotojai, kurių veiklos pobūdis neleidžia dirbti nuotoliniu būdu. Daugeliu atvejų būtent jie neteko darbo ir pagrindinio pragyvenimo šaltinio.

Verslo įmonių darbuotojų padėtį papildomai apsunkino smarkiai išaugęs vartotojų atsargumas. Dauguma gyventojų, baimindamiesi prarasti darbą, taupydami ir nenorėdami rizikuoti lankydamiesi viešose vietose, smarkiai apribojo savo įprastas išlaidas. Pavyzdžiui, net atšaukus karantiną euro zonos šalyse lankymasis restoranuose išliko 30 proc. mažesnis nei iki pandemijos, o kelionių tarp didmiesčių buvo 20 proc. mažiau nei šių metų pradžioje.

Prognozė: sustabdyta bankrotų banga grįš kitais metais, pasaulyje jų daugės trečdaliu

Nors šalių vyriausybės dėjo daug pastangų, stengdamosi sustabdyti bankrotų bangą pandemijos metu, vis dėlto „Coface“ prognozuoja, kad nemokumo atvejų šiemet ir kitais metais, palyginti su 2019 m., Europoje daugės 22 proc., Azijos Ramiojo vandenyno regione – 29 proc., o Šiaurės Amerikoje – 41 proc. Mažiau nei vidutiniškai pasaulyje (32 proc.) bankrotų prognozuojama Taivane (1 proc.), Pietų Afrikoje (2 proc.), Kanadoje (5 proc.), Pietų Korėjoje (9 proc.), Danijoje ir Vokietijoje (11 proc.), Ispanijoje, Prancūzijoje ir Singapūre (po 16 proc.), Suomijoje, Švedijoje, Belgijoje (18-20 proc.), Islandijoje (21 proc.), Norvegijoje (23 proc.), Naujojoje Zelandijoje (28 proc.), Nyderlanduose ir Japonijoje (po 30 proc.). Daugiau nemokumo atvejų augimo laukiama Jungtinėje Karalystėje (33 proc.), Brazilijoje (35 proc.), Portugalijoje (39 proc.), JAV ir Lenkijoje (po 44 proc.), Turkijoje (48 proc.), Australijoje (50 proc.) ir Honkonge (net 78 proc.). 

Ekonominių praradimų sukeltus sunkumus stiprina gyventojų nepasitenkinimas pandemijos valdymu ir iš to kylančios politinės socialinės rizikos. Tik nedidelėje grupėje šalių – Suomijoje, Danijoje, Australijoje, Norvegijoje, Kanadoje ir Vokietijoje – pritarimą vyriausybių veiksmams išreiškė daugiau kaip 70 proc. gyventojų. Jų fone itin kontrastingai atrodo Jungtinės Karalystės, Ispanijos, JAV, Prancūzijos ir Švedijos gyventojų nuomonės: šiose šalyse mažiau nei pusė gyventojų mano, kad jų šalių vyriausybės elgėsi tinkamai. Iš išvardintų šalių mažiausiai savo šalies vyriausybės veiksmais patenkinti Jungtinės Karalystės gyventojai – tik 30 proc.

 Aukščiausias rizikingumo laipsnis Vidurio ir Rytų Europoje – automobilių gamybai ir transportui

„Coface“ prognozėmis, vertinant dabartinę ekonominę situaciją, dar neįveiktą pandemiją ir kylančias politines socialines grėsmes, Vidurio ir Rytų Europoje (VRE) vienintelei pramonės šakai – farmacijai – šiais metais suteiktas žemas rizikingumo indeksas A2. Nė viena iš industrijų pasaulyje nebuvo įvertinta palankiausiu – labai žemu – rizikos įverčiu A1. Nuosaikus rizikos laipsnis А4 skirtas žemės ūkio, energetikos, IRT, prekybos, chemijos gaminių ir popieriaus pramonėms, o aukščiausiu rizikingumo laipsniu E (angl., Extreme) įvertintos dvi šakos – automobilių gamybos bei transporto. 

Signalas iš Vokietijos – reikalauja trumpesnių apmokėjimo terminų

M. Štareikos pastebėjimu, Lietuvos eksportuotojams teks prisiderinti prie griežtėjančių atsiskaitymo sąlygų su viena iš pagrindinių prekybos partnerių – Vokietija.

„Naujausias Vokietijos bendrovių tyrimas parodė, kad mokėjimų atidėjimą dabar taiko tik 62 proc. bendrovių, palyginti su 81 proc. 2019 metais. Net pusė tyrime dalyvavusių bendrovių pažymėjo, kad šiuo metu reikalauja atlikti mokėjimus per laikotarpį nuo 0 iki 30 dienų. Mokėjimo sąlygos pasikeitė nevienodai – farmacijos sektoriuje sutrumpėjo beveik savaite ir pasiekė vidutiniškai 27 dienų laikotarpį, o automobilių pramonėje, atvirkščiai – pailgėjo 20 dienų“, – sako „Coface Baltics“ vadovas.

Jis taip pat pažymi, kad net IRT sektorius, kuris akivaizdžiai išgyveno pakilimą karantino metu, pailgino mokėjimų atidėjimą 2 savaitėmis.

2015 metų balandžio 1 d. buvo atšauktos pieno kvotos Europoje. Kaip reguliavimo priemonė, jos buvo pradėtos naudoti 1984 metais Šiomis kvotomis buvo sureaguota į pernelyg dideles gamybos apimtis, lėmusias vadinamojo „sviesto kalno“ ir „pieno ežero“ atsiradimą.

Pirmą kartą per 30 metų pati rinka nustatys pieno gamybos kiekius. Ar Europos pieno ūkių savininkai yra tam pasirengę? Ar, panaikinus pieno kvotas, gamintojai pajėgs aprūpinti pienu sparčiai augančias Azijos rinkas? Ar jie sugebės plėstis, siekdami patenkinti didelę ekologiškų produktų paklausą? 

Lietuvos pieno perdirbėjai atlaikė embargą

Pasak verslo rizikos valdymo bendrovės „Coface“ ekspertų, Rusijos embargas paveikė visą Lietuvos pieno sektorių. Sunkumų patyrė tiek pieno perdirbėjai: jie buvo priversti ieškoti naujų rinkų (dėl to atsirado papildomų sąnaudų, sumažėjo pajamos ir t. t.), tiek ir žemės ūkio bendrovės bei ūkininkai, nes sumažėjo pieno supirkimo kainos. Tačiau Lietuvos pieno perdirbėjai išliko tokie pat mokūs. Tai –  stambios įmonės. Jų itin geri mokumo rodikliai įgalino lengviau susidoroti su laikinais sunkumais.

„Trumpuoju laikotarpiu šių įmonių likvidumo rodikliai tikrai prastėjo, tačiau daugelis jų jau rado kitų rinkų ir planuoja naujus pardavimus. Tai turėtų bent iš dalies sugrąžinti į ankstesnę situaciją. Manome, kad ilgainiui mūsų gamintojai išsibarstys po pasaulinę rinką, radę joje naujų pardavimo vietų bei pirkėjų. Taip pat neatmetama galimybė, jog vėl atsivers Rusijos rinka. Į ją, bijodami, kad nepasikartotų tas pats scenarijus, galbūt dėl to eksportuodami mažesnėmis apimtimis, sugrįš ir Lietuvos gamintojai“, – teigia „Coface“ vadovas Lietuvoje Mantvydas Štareika.

Dominuojanti Europos Sąjungos pozicija

Augant besivystančių šalių ekonomikoms, pasaulio produkcijos apimtys per pastaruosius trisdešimt metų padidėjo 56 proc. Tarp 2008 ir 2013 metų Europos Sąjungoje pradėta 2 proc. mažiau vartoti, tad pieno sektorius sugebėjo išsilaikyti tik dėl klestinčio eksporto. Vokietija pirmauja Europoje pagal gamybos apimtis: ji pagamina 22 proc. produkcijos. Po jos eina Prancūzija (17 proc.) ir Jungtinė Karalystė (10 proc.).

Pasauliniu mastu Prancūzija taip pat yra viena iš gamybos lyderių, ji užima 8-ąją vietą. Per pastaruosius trisdešimt metų sektoriuje buvo priimtas ne vienas racionalus sprendimas, dėl to sumažėjo ūkių ir jie tapo žymiai produktyvesni. Be to, 1983 metais ūkiai buvo išsibarstę po visą Prancūziją, o įgyvendinus racionalius sprendimus, jie labiau sutelkti geografiškai. 2013 metais vakarų Prancūzijoje pagaminta 6,8 proc. visoje Europos Sąjungoje pagaminto pieno.

Pakirto kainų ir sąnaudų nepastovumas

„Coface“ ekspertų teigimu, Prancūzijoje padaugėjus pieninių galvijų ūkių, pieno sektoriuje iškilo komercinės veiklos nemokumo problema. Tačiau ją pavyko iš dalies išspręsti, skiriant paramą už daugumą sektoriuje atliekamų operacijų. Šio sektoriaus įmonių nemokumas yra gerokai mažesnis už Prancūzijos įmonių vidurkį, t. y. 0,38 proc., palyginti su 2,54 proc.

Tačiau pieno sektoriuje labai nepastovios kainos ir sąnaudos. Tai lemia nežinomybę, dėl kurios nelengva valdyti pieno ūkius. Be to, šiam sektoriui būdingi gamybos modeliai skiriasi nuo naudojamų kitose Europos šalyse.

„Kalvotose vietovėse įkurtų ūkių, kaip ir mišrių bei gyvulininkystės ūkių savininkai jautriau reaguoja į kainų ir sąnaudų svyravimus nei ūkininkai, savo ūkius įkūrę lygioje, gerai prieinamoje žemės ūkio paskirties žemėje. Tačiau nė vienas iš šių modelių negarantuotų, kad bus pasiektas pakankamas pelningumo lygis, jei nebūtų mokamos kitos išmokos. Štai kodėl ūkininkai baiminasi bet kokio kainų kritimo“, – teigia Mantvydas Štareika.

Egzistuojančios strategijos ir jų plėtojimas ateityje

Pirma, Prancūzija gali užkariauti naujas rinkas eksportuodama. Ši šalis yra gerai žinoma tarptautiniu mastu. Ji pasižymi teigiamu prekybos balansu, taip pat garsėja tuo, kad gamina aukštos kokybės produktus. Besiformuojančios ekonomikos šalyse, ypač Azijoje, vartotojai vis labiau pageidauja pieno produktų. Be to, šiems produktams būdingas didelis pajamų elastingumas: nuosaikiai augant asmens pajamoms, stipriai padidėja paklausa.

Antra, vertikalus gamybos / transformacijos / paskirstymo proceso integravimas padės komercinę veiklą vykdantiems subjektams išlaikyti savo maržas. Prancūzija gali laisvai veikti, atlikdama tiesioginius pardavimus, kadangi jie šiuo metu sudaro tik 3,3 proc. visų pardavimų.

Galiausiai, Prancūzijoje anksčiau buvo mažai sertifikuotų žemių, kuriose dirbama ekologiškai (palyginti su šalies konkurentais). Todėl nuo 2005 metų jų plotus pradėta plėsti. Prancūzijos ūkininkai ilgiau integravosi į šį sektorių. Tačiau per pastaruosius dešimt metų sertifikuotų ekologiškų pieninių galvijų ūkių padaugėjo dvigubai. Ši tendencija yra teigiamas ženklas, nes Prancūzijoje atsiranda vis daugiau vartotojų, kurie yra pasirengę mokėti brangiau, kad tik galėtų maitintis sveikiau.

Šių metų vasario 20 d., susitarus paskutinę minutę, Graikijos vyriausybei buvo suteiktas 4 mėnesių atokvėpis. Tačiau abi barikadų pusės nesugebėjo surasti bendro sprendimo dėl tam tikrų reformų, kurių šalis privalo imtis, kad jai būtų išmokėta sutarta finansinė parama. Ši parama yra būtina, siekiant išvengti galimo bankroto. Nesusitarus artimiausiu metu, Graikijos vyriausybei tektų rinktis tarp dviejų alternatyvų: ar mokėti atlyginimus valstybės tarnautojams, ar grąžinti savo skolas. Kol kas nėra žinoma, kada Graikijai pritrūks pinigų, nes šalies valdžios institucijos klausimus, susijusius su vyriausybės biudžetu, sprendžia vangiai. Tačiau nesusitarus dėl reformų tai galėtų nutikti jau  balandžio pabaigoje.

Kas tai lemia?

Tam įtakos gali turėti trys pagrindiniai faktoriai. Visų pirma, nuo 2014 m. pabaigos šalies ekonominė situacija ėmė blogėti. BVP augimo tendencijos 2014 m. 4-ajame ketvirtyje tapo neigiamos (BVP smuko iki 0,4 proc. per ketvirtį), kai ankstesnius tris ketvirčius augimas buvo teigiamas. Jaučiama, kad veiklos rezultatai suprastėjo visuose pagrindiniuose sektoriuose: pramonės, statybų ir paslaugų. Dėl to „Coface“ prognozuoja, kad BVP šiemet paaugs ne daugiau kaip 0,6 proc., kai 2014 m. augo 0,8 proc.

Taip pat vertinant fiskaliniu aspektu, situacija blogėja: vasarį užfiksuotas biudžeto deficitas (sausį nustatytas perteklius), nes fiskalinės įplaukos drastiškai sumažėjo. Šiuo klausimu lemtingi yra du veiksniai. Pirma, mažesnes mokesčių įplaukas lemia tai, kad ūkio subjektai tapo ne tokie veiklūs, antra, šios politinės nežinios akivaizdoje namų ūkiams ir įmonėms gali kilti pagunda nemokėti mokesčių, net jei jie ir galėtų tai daryti.

Paskutinis faktorius – piniginių aktyvų atsiėmimas iš bankų. Graikijos bankai laikotarpiu tarp 2009 m. pabaigos, kai prasidėjo skolų krizė, ir 2012 m. birželio neteko daugiau kaip trečdalio indėlių. Dalis tokių indėlių vėliau vėl buvo padėti į bankus, tačiau jų mastas nebepasiekė ankstesnio lygio. 2015 m. vasarį, atsinaujinus politinei nežinomybei, jų lygis smuko 15 proc., palyginti su 2014 m. spaliu.

Derybų scenarijai

Graikijos vyriausybė per kelias savaites nuo to momento, kai buvo išrinkta, surado ne vieną kompromisinį sprendimą, tačiau dabar ji nebėra linkusi elgtis taip nuolankiai. Be to, ji turi tvirtą vietos balsuotojų užnugarį: naujoji Graikijos vyriausybė pelnosi iš ganėtinai didelio populiarumo. 63 proc. šalies gyventojų tiki, kad Aleksis Tsipras yra geriausias ministras pirmininkas. 59 proc. mano, jog Graikijos vyriausybė per pastaruosius mėnesius nebūtų galėjusi išsiderėti iš tarptautinių institucijų daugiau, nei išsiderėjo. Nors ekonominė situacija blogėja, vartotojų pasitikėjimas savo šalies vyriausybe drastiškai didėja. 

Įvertinant tai, jog Graikijos vyriausybei jau dabar yra sudėtinga derėtis su tarptautinėmis institucijomis, galima numatyti 2 scenarijus:

• Pirmasis – pamatinis scenarijus: radus kompromisą, t. y. Tsiprui sutikus su dauguma kreditorių reikalavimų, Graikija lieka euro zonoje. Nuotaikos verslo aplinkoje pagerėja ir iš naujo pradedama laipsniškai atsigauti. Daugėja fiskalinių įplaukų ir indėlių bankuose. Toks scenarijus yra labiau tikėtinas.

• Antrasis – rizikos scenarijus: nerandama kompromiso. Liaujamasi finansiškai remti, Europos centrinis bankas (ECB) nusprendžia nebeteikti likvidumo pagalbos kritiniais atvejais (angl. emergency liquidity assistance (ELA)). Siekdama išvengti bankų bankroto, vyriausybė apsisprendžia, kokiomis priemonėmis kontroliuos kapitalą, ir nutaria laikinai sustabdyti bankų veiklą, kad galėtų apriboti indėlių atsiėmimą ir pinigų pervedimus (kaip Kipre ir Islandijoje). O centrinis bankas spausdina naujos valiutos banknotus, skirtus vietiniams mokėjimams atlikti. Kadangi Graikijos ekonomikos struktūra turi daug trūkumų, naujoji valiuta gerokai nuvertėja. Infliacija smarkiai išauga. Nevykdomi finansiniai įsipareigojimai, nes, tvyrant nežinomybei, namų ūkiai ir verslo subjektai renkasi negrąžinti skolų. O vyriausybė negali išleisti obligacijų į tarptautines rinkas. Tikėtina, jog kils stipri recesija. Toks scenarijus yra mažiau tikėtinas.

Pirmasis scenarijus yra labiausiai tikėtinas, nes Graikijos vyriausybė nenori išeiti iš euro zonos, be to, ji jau įrodė galinti rasti kompromisų. Jeigu Graikija nutrauks ryšius su pinigų sąjunga, kitos šalys, nukentėjusios nuo didelės recesijos, kuri kilo didinant su tarptautinių kreditorių trejeto (Europos Komisijos, ECB ir Tarptautinio valiutos fondo), vadinamosios „troikos“, programų įgyvendinimu susijusį finansinį stabilumą, gali sumanyti pasielgti taip pat. Be to, reikia pripažinti, kad Graikijos pasitraukimo iš euro zonos sukeltos tiesioginės ekonominės pasekmės kitoms Europos šalims atrodo suvaldomos (Graikijos valstybės skola dabar labiausiai priklauso nuo oficialių kreditorių, o ne nuo euro zonos bankų, kaip buvo anksčiau). Tačiau neprognozuojama, kaip tai paveiktų verslo pasitikėjimą ir pasaulio finansų rinkas (tiksliau tariant, euro zoną). „Lehman Brothers“ banko pavyzdys iliustruoja šią riziką: JAV Federalinis rezervų fondas nusprendė neišsaugoti šio banko, nes jis nesivertė mažmenine bankininkyste ir nebuvo „pernelyg didelis, kad patirtų visišką nesėkmę“. Vis dėlto „Lehman Brothers“ žlugimas lėmė netikėtą finansinių rinkų krizę.

Tvariausia ekonomika pasižyminčių šalių penketukas

Pažangios ekonomikos šalys, oficialiai atsigavusios prieš daugiau kaip trejus metus, iš visų jėgų stengiasi sugrįžti į tvaraus augimo kelią.

Kai kurios iš jų net prognozuoja, kad ekonomika augs inertiškai, todėl atsidursime situacijoje, kuri kartais vertinama kaip negrįžtama. Bet ne visoms išsivysčiusioms valstybėms gresia toks ilgalaikio sąstingio pavojus – esama išimčių trapiame pasaulio vaizdinyje.

Kurios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančios pažangios ekonomikos šalys turi potencialo sparčiau augti kitą dešimtmetį?

Tvariausių ekonomikų penketukas

Verslo rizikos valdymo bendrovės „Coface“ analitikai atlikę analizę nustatė, kad penkios EBPO  priklausančios šalys – Vokietija, Pietų Korėja, Šveicarija, Belgija ir Nyderlandai – išlaiko tvirtas pozicijas.

Vokietija

Mokslinių tyrimų ir plėtros išlaidos, daugiausia skiriamos privačių Vokietijos kompanijų, yra didesnės už Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vidurkį.
„Finansavimo sistemos skatina augti nedideles įmones.

Galiausiai šalyje ne tik ilgą laiką sparčiai didėja eksporto apimtys – čia taip pat pastebimas aukštas konkurencingumo lygis, neskaitant išlaidų“, – teigia „Coface“ komercijos direktorius Baltijos šalims Mantvydas Štareika.

Pietų Korėja

Pietų Korėja, orientuodamasi į inovacijas ir būdama aukštos kokybės elektronikos produktų lyderė, geba pasiekti reikšmingų ekonominį našumą užtikrinančių rezultatų. Šalyje stengiamasi sukurti aukštos kokybės švietimo sistemą, skiriamos nemažos išlaidos tyrimams ir plėtrai, čia taip pat registruojama daug paraiškų patentams.

Nors Kinijoje ekonomika susilpnėjo, Pietų Korėjoje dėl kuriamų ir eksportuojamų pažangiausių bei novatoriškų technologijų išlaikomas ekonominis potencialas.

Šveicarija

Inovacijoms Šveicarijoje suteikiamas didžiausias prioritetas. Šalis įgijo tvirtą poziciją biotechnologijų srityje. Finansinė Šveicarijos sistema skatina mažas ir vidutines šalis skolintis iš bankų, o tyrimus bei plėtrą daugiausia finansuoja privatus sektorius.

Šaliai taip pat būdinga didelė nekaininė konkurencija, neskaitant išlaidų. Todėl Šveicarijos kompanijos sukuria aukštos klasės prekės ženklo įvaizdį. 2007–2013 metais šios šalies eksporto apimtys išaugo 27 proc.

Belgija

Belgija yra viena iš tų EBPO priklausančių šalių, kurioms būdinga mažiausia pajamų nelygybė.

Jos ekonominio atvirumo laipsnis taip pat yra vienas didžiausių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (82 proc. BVP). Belgijoje plėtojama dinamiška išorės prekyba, todėl ši šalis yra ypač konkurencinga.

Nyderlandai

Nyderlandams būdingi gerai subalansuoti ir santykinai teigiami rodikliai. Nors apskritai šalis turi daug skolų (355 proc. BVP), įvertinus viešojo sektoriaus įsiskolinimą (78 proc.), jei, kaip tikimasi, valstybės ekonomika pradėtų augti, jos vyriausybė galėtų paremti privatųjį sektorių. Tai, kad Nyderlanduose veikia uostas, taip pat yra laikoma labai svarbiu šios šalies privalumu. Roterdamo uostas yra didžiausias Europoje. Be to, Nyderlandai ekonomiškai yra bene atviriausi EBPO (83 proc. BVP).

Tradiciniai rodikliai prieš lemtingus kriterijus

Norėdami identifikuoti aukščiau įvardytas šalis, kurių pažangioms ekonomikoms gresia mažiausias pavojus patirti užsitęsusį augimą arba netgi stagnaciją, „Coface“ ekonomistai, išanalizavo 23 šalių pavyzdžius. Analizuodami jie rėmėsi penkiais kriterijais:

Demografija ir inovacijos yra du lemtingi veiksniai, vertinant potencialų ilgalaikį augimą. Pastebima, kad Jungtinėje Karalystėje finansiniai aktyvai ėmė greičiau augti, o Ispanijoje sumažėjo imigrantų srautai. Šalių patrauklumas itin svarbus abiem atvejais. Jungtinės Valstijos pralenkia kitus kraštus inovacijomis, ypač biotechnologijų srityje. Šis privalumas padeda užtikrinti ilgalaikį šalies ekonomikos augimą.

Pajamų nelygybė EBPO priklausančiose šalyse iš dalies paaiškina, kodėl kilo 2008–2009 metų krizė ir dėl ko atsigauta lėtai, – tai įvyko, nes mažas pajamas gaunančių namų ūkių perkamoji galia susilpnėjo ilgam laikui. Vertinant pagal GINI koeficientą, Švedijoje, Danijoje, Jungtinėse Valstijose ir Prancūzijoje padidėjo pajamų nelygybė – dėl to ir sulėtėjo šių šalių ekonominis augimas.

Pernelyg padidėję viešojo ir privačiojo sektorių įsiskolinimai (daugelyje EBPO priklausančių šalių jie svyruoja tarp 300 proc. ir 350 proc. BVP) lemia, kad rinkos dalyviai tampa labiau finansiškai pažeidžiami, kadangi besiskolinantieji patiria nemokumo ir likvidumo rizikas. Tokios šalys, kaip Ispanija bei Jungtinė Karalystė, kurias prieš krizę užgriuvo staigiai išaugusios privačiojo sektoriaus skolos, tuo metu išgyveno pačią giliausią recesiją. Vokietija, Australija, Šveicarija ir Suomija yra mažiausiai įsiskolinusios šalys.

Su eksportu susijusi veikla labai priklauso nuo konkurencingumo – jis lemia tiek kainas, tiek ir nekaininius aspektus (inovacijas, kokybę, dizainą ir t. t.). Pietų Europa ir Airija, sumažinus jų realų valiutų kursą, tapo labiau konkurencingos. Jungtinė Karalystė bei Vokietija pelnosi iš savo produktų, turinčių didelę pridėtinę vertę, įvaizdžio.

Į neramumų krečiamą Ukrainą eksportuojančioms įmonėms nėra galimybių pasinaudoti prekinio kredito draudimo paslaugomis ir apsisaugoti nuo galimų partnerių neatsiskaitymų - draudimo bendrovės nebenori prisiimti rizikos, rašo "Verslo žinios".

"Ukrainoje įvedė taisyklę, kad bankas keičia valiutą 6 dienas, reikia laukti atsakymo, ar iškeis. Kol negauname pinigų, nekrauname produkcijos, tad mėnesį ir stovi", - sakė "Vilniaus degtinės" pardavimo ir pirkimo vadovas Dalius Rutkauskas.

Kritiškiau Ukrainą ir jos verslo mokumą draudikai pradėjo vertinti 2013 metų gruodį. Nuo tada neprisiima naujų įsipareigojimų ir dirba tik su esamais klientais. Nuo šių metų vasario priimami sprendimai mažinti prisiimamą riziką ir dėl esamų klientų bei jų pirkėjų.

"Taip, galiu patvirtinti, kad pastaruoju metu buvo priimti tam tikri sprendimai, susiję su dabartine Ukrainos ekonomikos padėtimi. Suteikti kredito limitai, nors jų nebuvo labai daug, toliau mažinami, peržiūrima kiekvienos įmonės finansinė būklė, atsižvelgiama į valstybės padėtį", - teigė verslo rizikos valdymo bendrovės "Coface" komercijos direktorius Lietuvoje Mantvydas Štareika.