Gimtadienio proga teatro buveinėje buvo surengtas Artyn gimtadienio protų kovos, kuriame dalyvavo penkios komandos, svečiai vaišinosi penkiais tortais su penkiomis žvakutėmis, kuriuos pačios komandos supjaustė ir su didžiausiu malonumu suvalgė.

Teatro įkūrėja ir siela, jo režisierė Marta Vendland lenkė pirštus vardindama pagrindinius skaičius: teatras jau pastatė penkis spektaklius, dar dvi premjeros planuojamos šiais metais, jame dirba 20 aktorių ir ji pati – režisierė.

„Kiek žmonių sudaro mūsų bendruomenę, kuri mus palaiko, sunku ir suskaičiuoti. Tai yra visų mūsų artimieji, bendraminčiai. Ši kompanija – tikrai nemaža. Be jų nieko nebūtų. Vienas gali dekoracijas kalti, kitas kostiumus siūti, trečias – laidus sutvarkyti. Kadangi neturime turtingų rėmėjų, jais tapo mūsų šeimos ir bičiuliai. Tai yra didžioji mūsų teatro paslaptis, kodėl mes mylime žmones ir žmonės myli mus“, – džiaugėsi M. Vendland.

Itin kuklias finansines galimybes turintis teatras šiemet klaipėdiečiams pateiks galimybę apsilankyti iki šiol mūsų mieste nebūtą pramogą – improvizacijų vakarus „Impro Klaipėda“.

Startuoti planuojama vasario pabaigoje arba kovo pradžioje, jei nebus taip šalta, kaip dabar, mat teatras veikia nešildomose patalpose. Vakarus ves teatro ARTYN aktoriai.

Kiek žmonių sudaro mūsų bendruomenę, kuri mus palaiko, sunku ir suskaičiuoti.

Tai bus puiki proga smagiai praleisti laiką žmonėms, kurie nesiryžta vaidinti net neprofesionaliuose teatruose, bet jaučia tam potraukį.

Tai yra pirmoji naujiena klaipėdiečiams, bet M. Vendland visada pirmiausiai akcentuoja spektaklius.

Šiemet šio teatro aktorių ir jų gerbėjų laukia viena labai didelė premjera, kuriai pagalbos ranką ištiesė bendrovė „Smiltynės perkėla“.

Jau žinoma, kad spektaklio „Mūsų per daug šitam sušiktam laive“ premjera įvyks balandžio 30 dieną Kultūros fabrike.

Kitas spektaklis bus labai įdomus socialinis eksperimentas, jo premjera įvyks kažkada dar neprasidėjus vasarai.

„Tie penkeri metai buvo labai kūrybiškas laikas. Šalia pagrindinės teatro veiklos – spektaklių statymo, darbo su aktoriais, gastrolių, festivalių buvo daug nuolatinio bandymo išgyventi ir išlikti rinkoje. Patalpų neturėjimas ir finansų trūkumas – buvo mūsų kasdienybė, kiekviename žingsnyje nebuvome tikri, kas bus toliau. Turėdami tiek daug iššūkių iš pačių sudėtingiausi situacijų rasdavome išeitis. Įrodėme, kad penkerius metus sėkmingai gyvuojame be finansinės paramos ir esame gana matomi. Tai yra bendruomenės jėga, nesiremiame projektiniais pinigais, o tik vienas kitu ir stebuklingai judame pirmyn“, – su pasididžiavimu kalbėjo teatro vadovė.

Kalbėdama apie svajones ir viltis M. Vendland minėjo didžiausias jų – turėti augantį ištikimų žiūrovų būrį, kad kuo daugiau žmonių atrastų teatrą ARTYN. Dar viena svajonė – kaip galima ilgiau išsilaikyti vienose patalpose, nes patyrę ne vieną persikraustymo vajų šio teatro žmonės jau norėtų ilgesnės pauzės ir didesnio tikrumo dėl patalpų.

Teatras teatre, būtent tokiu principu Dalia Urnevičiūtė-Pilėnienė daugiau nei prieš 55 metus sukūrė dviejų dalių dramą „Tėvuko žaislai“. Tai nepatogi, skaudi drama apie neatperkamą kaltę. Kaltė tokia didelė, kad net, kalbant veikėjų žodžiais, darant „Vieną gerą darbą kasdien“, galiausiai randi save ten pat. „Liko mano kaltė“, – taria vienas iš pagrindinių pjesės veikėjų Tėvukas. Dramaturgė meistriškai įtraukia žiūrovus į galvosūkį: kiekviena scena tampa didesnio paveikslo dalimi, kiekvienas dialogas – raktu į dėlionės visumą. Ir tik finalinė scena atidengia didžiosios kaltės užsklandą – Antrojo pasaulinio karo paliktas žaizdas.

„Tėvuko žaislai“ – sudėtingiausias ARTYN teatro spektaklis: tiek tema, tiek techniniais sprendimais, tiek apimtimi. Pasiteiravus režisierės M. Vendland, su kokiais iššūkiais teko susidurti statant tokį sudėtingą kūrinį, ji atsako: „Ko gero, didžiausias iššūkis buvo erdvė, kurioje statėme „Tėvuko žaislus“. Tai buvo 50 kvadratinių metrų kambarėlis, kurio vaidybinė zona nesiekė nė 40 kvadratų. Juokinga, tačiau mano sugalvota scenografija net netilpo į tą mūsų kambarėlį, tad vienas dekoracijas kūrėme tik repeticijoms, kitas – tik pasirodymams. Kitas iššūkis – ta pati erdvė. Repetavome patalpoje, kurios ilgis – 3–4 metrai, o Klaipėdos dramos teatro Mažosios salės ilgis (kurioje dažniausiai rodome šį spektaklį) – maždaug 19 m. Jau nekalbant apie plotį. Kaip perkelti visą veiksmą į tokio dydžio salę, nepametant spektaklio tempo? Atrodo – neįmanomas iššūkis, bet mes jį įveikėme. Toliau sekė šviesų partitūra, kurią visą reikėjo sukurti per dvi paras, kuomet ją pilnai paruošti reiktų bent dviejų savaičių. Įveikėme ir tai. Garsas, šviesos, vaizdo projekcijos, visi techniniai ir meniniai sprendimai būtų buvę neįmanomi be profesionalaus technikų Mantvydo Poškaus, Mariaus Luko ir Andriaus Šatovo bei aktorių trupės darbo. Kai kartu ir vieningai dirba savo srities profesionalai – iššūkiai nebaisūs, ypač, kai viską veža pirmyn tikėjimas tuo, ką darome ir ką kuriame.“

Pasidomėjus, kiek daug kūrybinės laisvės ji turėjo kuriant „Tėvuko žaislus“, režisierė atsako:

„Režisūra tuo ir nuostabi, kad jos pagrindinis variklis – kūrybinė laisvė, žinoma, nenukrypstant nuo dramaturgo užduotos temos, o ją papildant netikėtais, o kartais ir neįtikėtinais sprendimais. D. Urnevičiūtės „Tėvuko žaislų“ atveju visus pjesės personažus išsaugojau, papildžiau, bet... Visus numarinau. Pjesės veiksmą ir jos personažus perkeldama į Skaistyklą, kurioje išsitrina laiko ir erdvės ribos. Šis sprendimas nesugriovė dramaturgės minties, kurią ji išreiškė sukūrusi žiedinės konstrukcijos pjesę apie besikartojančius personažų bandymus atpirkti savo kaltes, tik ją papildė netikėtu sprendimu, šią konstrukciją įgalinančiu veikti ypač subtiliai – veiksmą vystant pomirtiniame pasaulyje.“

M. Vendland režisūra žiūrovus nukelia į nespalvotą filmą – scenografijoje dominuoja juoda ir balta spalvos, akimirkomis viskas sulėtėja, atrodo, lyg filme stebėtume aktorių darbą stambiu planu. Nejučiomis žiūrovai patys įtraukiami į spektaklį – kiekvieno rankose atsiranda simbolinis popierinis lėktuvėlis. Žiūrovas paliekamas vienas su savo sprendimu – lėktuvėlis liks jam, ar bus paleistas taiklus šūvis į sceną.

Spektaklis kviečia prisiliesti prie tamsiosios kiekvieno žmogaus pusės ir dar kartą į dienos šviesą kels klausimą, užduotą dar romėnų laikais: „Žmogus žmogui – vilkas?“

Susitikime teatre:

„Tėvuko žaislai“

Klaipėdos dramos teatras (Mažoji salė)

Gruodžio 6 d. 18 val.

Bilietus platina: kakava.lt

Šventę vedė režisierė, šiųmetinė pretendentė į dienraščio „Klaipėda“ konkursą „Metų klaipėdietė“– Marta Vendland, kuri pasveikino visus atvykusius ir palinkėjo, kad šventė būtų turininga ir nuostabi.

„Ši džiaugsmo šventė, į kurią jūs visi susirinkote, yra apie kiekvieną iš mūsų, taip pat apie bendruomeniškumą, prasmę, gelmę, šviesą ir viltį, kurios visi ieškome ir visi turime savo kelių, kuriais einame, ieškodami vilties, prasmės ir šviesos“, – sakė M. Vendland.

Vedėja taip pat pažymėjo, kad renginyje bus diskutuojama aktualiomis temomis – apie pamatines vertybes, įsižiebusį individualizmą, ryškėjančias socialines atskirtis, taip pat bus gręžiamasi į bendruomenės svarbą.

Šventę organizavo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapija. Jos klebonas Mindaugas Šlaustas priminė svarbias ir nekintančias vertybes.

„Nieko nėra gražiau už laimingą žmogų. Iš tiesų tą laimę kiekvienas įvairiai kuriame savo gyvenimuose, bet mes žinome, kad tikrai laimei pasiekti reikia tam tikro pamato. Mintis iš Švento rašto yra priminimas mums – Dievas yra meilė, kuri apsigyvena žmogaus širdyje. Būkite laimingi, gražių jums akimirkų, džiaugsmo širdyje, kuriant savo laimę“, – palinkėjo kunigas M. Šlaustas.

Nieko nėra gražiau už laimingą žmogų.

Šventėje dalyvavo ir Klaipėdos savivaldybės atstovai – administracijos direktorius Andrius Žukas, vicemerė Lina Šukytė-Korsakė.

„Gerbkime vieni kitus ir džiaukimės, kol esame kartu“, – pasveikino L. Šukytė-Korsakė.

Netoli scenos buvo kelios palapinės, kuriose šventės dalyviai galėjo atsigerti kavos, arbatos, paragauti sausainių, taip pat užrašyti savo padėkas ir prašymus Dievui, už kuriuos 18 val. bus meldžiamasi šv. mišių minėtoje bažnyčioje metu.

Renginyje vaikų užimtumu rūpinosi Lietuvos skautijos Pamario tuntas, jaunieji karitiečiai, Tarptautinės Evangelizacinės mokyklos jaunimas. Vieni vaikai pūtė muilo burbulus, paišė kreidelėmis, kiti gražinosi veidus su tam skirtais dažais, žaidė įvairius žaidimus su skautais.

Viso renginio metu giesmes dovanojo Atsinaujinimo dienų choras „Jėga“.

Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Renginyje dalyvavo ir svečias iš Kauno – kunigas Audrius Mikitiukas, dirbantis Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje –pataisos namuose. Jis pasidalino įžvalgomis apie pašaukimo šeimai stygių, tikrosios meilės esmę, vilties atradimą ir praradimą bei apie daugelį kitų gyvenimiškų patirčių.

Šventė baigėsi 18 val. mišiomis Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje.

„Pjesė mane pasirinko“

Tuo metu, kai didžiojoje salėje žiūrovai sulaikę kvėpavimą žiūrėjo sukrečiančią Oskaro Koršunovo režisuotą lenkų autoriaus Tadeuszo Słobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“, mažojoje salėje vyko Gedimino Šimkaus teatro „Artyn“ premjera.

Šįkart šis jaunas, bet klaipėdiečių jau pamėgtas teatras pristatė daugiau nei prieš pusšimtį metų parašytą Dalios Urnevičiūtės pjesę „Tėvuko žaislai“.

Salė buvo sausakimša.

„Man atrodo, kad pati pjesė mane pasirinko. Bibliotekoje skaitau daug knygų, ieškau, kas mane užkabintų. D. Urnevičiūtės pjesė man į rankas pateko atsitiktinai, ji tiesiog krūvos kitų pjesių viršuje. Vos tik pradėjau ją skaityti, supratau, kad būtent jos man reikia. Labai gaila, kad autorės nebėra tarp gyvųjų, būčiau ją pakvietusi ir tikiu, kad ji būtų patenkinta“, – svarstė teatro „Artyn“ įkūrėja ir režisierė Marta Vendland.

Galbūt labai drąsu, bet norėtume pasakyti, kad žiūrovai turėtų daugiau nei kartą pamatyti šį spektaklį.

Raktas – režisieriui

Įdomūs ir dažnai netikėti režisūriniai spektaklio sprendimai vertė žiūrovus įsitempti, neleisti pamesti scenoje besivyniojančio painaus siužeto siūlo.

M. Vendland atviravo, kad spektaklis – nepaprastai daugiasluoksnis.

„Galbūt labai drąsu, bet norėtume pasakyti, kad žiūrovai turėtų daugiau nei kartą pamatyti šį spektaklį. Tėvukas ir režisierius yra tas pats asmuo. Kiekvienas veikėjas turi savo istoriją. Holokausto temą pritaikėme XXI amžiaus aktualijoms ir tam, kas vyksta mūsų dienomis. Kiti veikėjai taip pat nešiojasi kaltę, bet jas dar labiau išryškinti reikėtų aštuonių skirtingų spektaklių. Ieškojome galimybės bent šiek tiek atskleisti kiekvieno jų istoriją“, – pasakojo M. Vendland.

Režisierė įsitikinusi, kad prieš gerą pusšimtį metų pjesę rašiusi D. Urnevičiūtė pranoko savo laikmetį ir rado labai įdomų raktą režisieriui savaime suprasti, apie ką yra šis darbas.

Tik finaliniame Tėvuko tekste nuskamba „raktas“ – jį visą gyvenimą graužė kaltės jausmas dėl to, kad jis šaudė žmones, nors ir išgelbėjo mažą mergaitę ir užaugino ją kaip savo dukrą. Ta pati kaltė vertė jį priglausti nėščią savo dar negimusio vaiko nemylinčią merginą.

Marta Vendland. Asmeninio archyvo nuotr.

Veiksme – ir žiūrovai

Žiūrovai nė nepajuto, kaip buvo įtraukti į veiksmą, išlankstydami iš gautų prieš spektaklį juodų lapų lėktuvėlius ir mesdami juos į sceną.

Kažin, ar visi susivokė, kad jų lėktuvėliai yra kulkų metafora ir kad mesdami juos į mirusiuosius vaidinančius aktorius patys turėjo pasijusti juos žudantys.

Panašių netikėtų patyrimų buvo ir daugiau, daugelio jų prasmės supratimas ateina gerokai vėliau, jau išėjus iš teatro pastato.

„Šiandien jaučiuosi panašiai kaip kitą dieną po gimdymo – dar labai skauda, bet kartu jaučiu nepaprastą palaimą. Žinau, kad premjera yra labai sunkus išbandymas aktoriams, tikiu, kad kiekvienas kitas kartas jiems bus vis lengvesnis“, – vylėsi M. Vendland.

Spektaklis „Tėvuko žaislai“ bus rodomas balandžio 29 ir gegužės 18 d.

Teatrą įkūrusi M. Vendland galvojo ir apie jo žinomumo auginimą. Vienas būdų – sukurti festivalį, besiskiriantį iš daugybės kitų panašių renginių.

Taip gimė idėja sukurti „trumpo metro“ teatro festivalį, kurį pavadino „Memel fest“. Šiame pavadinime yra kodų, rodančių, kad renginio akcentas – Klaipėdos kraštas, o žodžio „festivalis“ trumpinys „fest“ simbolizuoja spektaklių trumpumą.

Dalyvių prašoma atvežti spektaklius, trunkančius ne ilgiau nei 17 minučių. Per vieną vakarą žiūrovai pamato ne vieną, o šešis spektaklius. Kažko panašaus Lietuvoje kol kas niekas nedaro.

Šiemet „Memel fest“ vyks rugsėjį ir bus ketvirtasis. Pirmasis turėjo vykti Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete, bet dėl staiga užgriuvusio karantino buvo perkeltas į universiteto sodelį.

„Pirmą kartą dalyvavo šeši teatrai iš Klaipėdos krašto ir kitų miestų, pavyzdžiui, Utenos ir Varėnos. Antrasis festivalis vyko Klaipėdos dramos teatre, trečiasis – Klaipėdos kultūros fabrike. Pernai jis išaugo iki trijų dienų, buvo rodomi ne tik spektakliai, bet ir trumpo metro filmai. Turėjome daug svečių, festivaliu susidomėjo ir žinomi kūrėjai. Mes suteikiame galimybę pasirodyti ir naujiems menininkams, kurie dar tik pradeda savo kelionę“, – pasakojo M. Vendland.

Festivalio rengimui jo organizatorė ieško rėmėjų, nes kitaip jis neįvyktų. O teatras ARTYN nuo pat pradžios gyvena be paramos. Pirmus trejus metus teatras viską darė nemokamai, kad žiūrovai jį pamiltų ir įvertintų. Tik visai neseniai pradėti platinti bilietai.

Visa tai pavyko, dabar bilietų į teatro ARTYN spektaklius nelieka prieš porą savaičių iki pasirodymo.

Trupę sudaro anksčiau nieko bendra su teatru neturėję žmonės, dirbantys labai skirtingus darbus, bet turėję karštą troškimą vaidinti. Būdami be galo kūrybingi teatro ARTYN aktoriai ėmėsi dar vienos veiklos. Pernai M. Vendland su savo bendraminčiais įkūrė meno namus suaugusiesiems, kur teatro aktoriai veda įvairius užsiėmimus nuo fotografijos kursų, kvepalų, papuošalų dirbtuvių iki dailės terapijos. Pati Marta turi teatro mokymų pamokas ir vadina jas teatro degustacija. Be to, ji moko žmones išlaisvinti kūną, viešai kalbėti.

Teatras ir meno namai tapo vieta suaugusiems žmonėms realizuoti senas nerealizuotas, bet dar rusenančias svajones.

„Savo veikla norime parodyti, kad maži kūrėjai turi teisę išskleisti sparnus ir be kompleksų eiti pirmyn. Kartais atrodo, kad jų niekas nemato, nepastebi, konkurencija yra neįveikiama, todėl tokie kūrėjai greitai savo veiklą meta. Norėčiau, kad mūsų teatro pavyzdys įkvėptų ir kitus, parodytų, kad reikia nepasiduoti, nors ir kaip būtų sunku, kad ir kokia tanki atrodytų nepastebimumo uždanga. Reikia stengtis pranokti ne kitus, o pačiam save“, – įsitikinusi M. Vendland.

Apie darbą

Teatrą ARTYN pati įkūriau ir pati save jame įdarbinau, esu pati sau vadovė ir darbuotoja. Teatrą įkūriau šviesaus atminimo teatro didžiavyrio klaipėdiečio Gedimino Šimkaus garbei. Dirbame jau ketverius metus. Iki šiol mūsų niekas neišlaiko, niekas neremia, neturime jokių projektinių lėšų, bet į mūsų spektaklius bilietų dažniausiai nelieka prieš savaitę ar dvi iki pasirodymo. Tai tikra mistika. Čia vaidina anksčiau nieko bendro su teatru neturėję žmonės, dirbantys labai skirtingus darbus. Mūsų aktoriai yra labai kūrybingi, veržlūs ir gabūs, scenoje jie nemoka vaidinti, jų išgyvenimai ir emocijos yra tikri. Pernai gimė dar vienas projektas – „ARTYN meno namai“. Mūsų teatro aktoriai suaugusius žmones moko įvairių veiklų: nuo fotografavimo, kvepalų, papuošalų kūrimo iki dailės terapijos. Pati jau metus vedu teatro mokymus suaugusiesiems. Teatro mokytis gali bet kokios profesijos ir amžiaus atstovai. Žmonės pajaučia, kad teatras turi terapinį poveikį. Aš tai vadinu teatro degustacija. Man didžiausias įvertinimas – žmonių pasakymas, kad, nepaisant jų amžiaus, jie čia gali įgyvendinti savo svajones. Turėjome dabar jau šviesaus atminimo žmogų, kuris vaidino būdamas 89-erių. Vien per teatro mokymus tokio išsipildymo sulaukė apie 100 klaipėdiečių. Be to, įmonių vakarėliuose žmones mokau išlaisvinti kūną, viešai kalbėti.

Apie šeimą

Esu ištekėjusi, turiu trejų metų sūnelį. Motinystė man užaugino sparnus. Jei ne mano vyro palaikymas, būtų labai sunku suderinti menininkės veiklą su motinyste. Vyro pavardė vokiška, bet jis yra lietuvis, tai labai ilga šeimos istorija.

Apie pomėgius

Esame gamtą mėgstanti šeima, todėl stengiuosi, kad ir sūnus augtų gamtoje. Mėgstu ekologišką daržininkystę, pati auginu daržoves, turime vaismedžių sodelį. Dažnai einame į mišką, grybaujame, uogaujame, mokau vaiką pažinti medžius, paukščius. Labai mėgstu keliauti, gaila, tam nelabai lieka laiko.

Apie Klaipėdą

Aš atvykau iš Kauno, o mano vyras – iš Vilniaus. Klaipėdoje gyvename 12 metų. Labai pamilome šį miestą, net neįsivaizduojame savęs kitur. Mums labai patinka, kad čia gamta pasiekiama ranka, jaučiama laisvė, erdvė. Klaipėdoje viskas šiek tiek kitaip, čia tarsi truputį užsienis.

Gyvenimo kredo

Gyvenimas gali keistis priklausomai nuo meto, kurį išgyveni. Todėl sakau – mano kredo – jo neturėti, o būti atviram tam, ką gyvenimas pasiūlys.

Apie „Metų klaipėdietę“

Labai gražus ir svarbus konkursas. Atrodo, kad viskas, ką daro moterys, yra savaime suprantama, nors jos derina karjerą, motinystę, svajonę ir buitį. Joms reikia padaryti daug daugiau, kad pasiektų tą patį, ką ir vyras. Esu labai maloniai nustebinta, kad patekau į dešimtuką, neslėpsiu, norėčiau patekti ir į šešetuką.