Pagerbimas pradėtas Lietuvos himnu, kurį giedojo Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių choras „Laisvė“.

Vienos didžiausios pokario metais Baltijos šalyse vykdytos sovietinio genocido akcijos metu į tolimus, atšiauraus klimato Sovietų Sąjungos regionus − Krasnojarsko kraštą, Novosibirsko, Tomsko, Omsko, Irkutsko ir Amūro sritis buvo ištremta apie 95 tūkst. žmonių  – apie 32 tūkst. iš Lietuvos, 42 tūkst. iš Latvijos, 21 tūkst. iš Estijos.

Didelę tremtinių dalį sudarė moterys ir vaikai.

„Rusijos okupacinė administracija pradėjo masinį priverstinį kairiojo Chersono srities kranto gyventojų perkėlimą... į laikinai okupuotą Krymą arba į Rusiją“, – sakoma Ukrainos užsienio reikalų ministerijos pranešime.

„Panašius trėmimus Rusija taip pat vykdo Zaporižios, Luhansko ir Donecko srityse, taip pat Kryme“, – teigiama jame.

Antradienį Rusijos okupacinė valdžia pietinėje Chersono srityje paskelbė, kad kairiajame Dnipro upės krante bus vykdoma daugiau „evakuacijų“.

Maskvos paskirtas Chersono gubernatorius Vladimiras Saldo sakė, kad dėl masinės raketų atakos“ pavojaus perkelia žmones toliau į regioną arba į Rusiją.

Rusijos kariuomenė penktadienį pareiškė, kad kasdien iš Maskvos okupuoto Chersono regiono evakuojama daugiau kaip 5 tūkst. civilių gyventojų.

„Kariniai inžinieriai kasdien į kairįjį Dnipro upės krantą perkelia iki 1 200 civilinių transporto priemonių – tiek sunkvežimių, tiek lengvųjų automobilių – ir daugiau kaip 5 tūkst. civilių gyventojų“, – sakoma Rusijos gynybos ministerijos pranešime.

Ketvirtadienį Kyjivas pakartojo, kad šiuos veiksmus laiko tremtimi, ir teigė, kad juos lydi Rusijos okupantų vykdomas pramonės, infrastruktūros, kultūros, švietimo ir medicinos įstaigų, taip pat privačių namų ir butų plėšimas“ pietuose.

Maskvos įvesta Chersono valdžia pranešė, kad praėjusią savaitę 70 tūkst. civilių gyventojų paliko savo namus dešiniajame Dnipro krante.

Tuo metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas penktadienį pareiškė, kad civiliai gyventojai turėtų būti išvežti iš Chersono.

Per gėlių padėjimo ceremoniją Maskvos Raudonojoje aikštėje jis sakė, kad civiliai gyventojai neturėtų nukentėti nuo apšaudymo, puolamųjų, kontrpuolimo ir kitų priemonių.

„Dabar tie, kurie gyvena Chersone, turi būti išgabenti iš pavojingiausių karo veiksmų zonos“, – žurnalistams sakė V. Putinas.

Kyjivo pajėgos, pasiekusios didelių laimėjimų Ukrainos rytuose ir pietuose, ruošiasi įnirtingam mūšiui, kad susigrąžintų pagrindinį regiono miestą Chersoną ir aplinkines vietoves dešiniajame Dnipro krante.

Miestas, kuriame iki karo gyveno apie 288 tūkst. žmonių, buvo vienas pirmųjų, užimtų Maskvos pajėgų po to, kai prezidentas Vladimiras Putinas vasario mėnesį pasiuntė karius per sieną. Jo susigrąžinimas būtų svarbi pergalė Kyjivui.

Įgarsins tremtinių likimus

„Praeitis gyva tol, kol ją prisimename. Trėmimai nėra tik mokykliniuose ar istorijos vadovėliuose užfiksuoti skaičiai, vietovės bei datos. Daugelio mūsų tėvai ar seneliai – gyvi liudininkai, atmenantys skaudžias patirtis. Išgirskime ir nepamirškime jų pasakojimų, padarytų nusikaltimų žmogiškumui ir likime vieningi puoselėdami tai, ką turime brangiausio – gyvybę ir laisvę“, – teigė Kauno miesto mero pavaduotojas Mantas Jurgutis. 

Gedulo ir vilties dienos minėjimas prasidės birželio 14-osios popietę. Visa šalis sustos pagerbti 1941-ųjų masinių trėmimų bei šių dienų Ukrainoje vykstančio karo aukų. 11.59 val. gyventojai kviečiami prisijungti prie Visuotinės tylos minutės.

Nuo 12 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, prie Amžinosios ugnies, skambės tremtinių ir politinių kalinių vardai ir pavardės. Skaitymo akcijoje „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“ planuojama įgarsinti 10 tūkst. ištremtųjų likimus.

Vakare, nuo 18 val., Vienybės aikštės prieigose – kariliono varpų muzikos koncertas. Jį kauniečiams dovanos karilionininkė Austėja Staniunaitytė-Proietta. 

Kultūra primins laisvės gynėjus

Prieš 81 metus vykusių masinių trėmimų atminimo renginiai pasklis po visą Kauną. Antradienį 14 val. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Berželio“ padalinyje (Taikos pr. 113B) skambės literatūrinė-muzikinė kompozicija „Akmenimis sugrįžome iš kelionės“. Ten pat bus eksponuojama Tito Milašiaus paroda „Tremties kryžiai“ bei Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta kilnojamoji ekspozicija „Už Uralo, žemės galo“ – aplankyti galima iki liepos 29 d.

Kauno IX forto muziejuje – meninis vakaras „Birželio sodas“: 18 val. pasirodymą „Kur slenka dienos pilkos...“, sukurtą pagal Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“ ir Rimvydo Racėno knygą „Į mielą šalį Lietuvą“, pristatys Kauno Veršvų gimnazijos Teatro studija. Programoje – ir dainuojamosios poezijos pasirodymai.

Vakarą vainikuos nemokamas renginys Kauno kultūros centre: dailininkė-tekstilininkė Eglė Jesulaitytė atidarys savo parodą. Lietuvių liaudies istorines ir karo dainas atliks folkloro ansamblis „Gadula“ ir sutartinių giedotojų grupė „Sasutalas“.

„Kone kiekvieną šeimą Lietuvoje palietė sovietinės komunistinės valdžios vykdytas trėmimų siaubas. Sunku net įsivaizduoti, ką patyrė ir išgyveno tremtiniai kelyje į gulagus Sibire bei Šiaurėje. Jų istorijomis kalbėti nedrįstu, tai per daug jautru, – pasakoja prof. L. Mažylis. – Bet turime teisę leisti prabilti jiems patiems – jų laiškų, siųstų į Lietuvą, eilutėse. Tikiuosi, kad parodoje eksponuojami laiškai, siųsti mano šeimai, atskleis ir padės mums suvokti tragiškos trėmimų istorijos realybę.“

Parodoje pristatomi autentiški laiškai iš lagerių, jų neredaguotas turinys, kuriame slypi tikros išgyvenimų, skausmo, bado, šalčio istorijos, persmelktos artimųjų ilgesio, prisiminimų ir kupinos vilties. „Kai tavo tauta išgyveno bandymą ją sunaikinti, kai tai griovė šimtus tūkstančių likimų, kai žūdavo vaikai, moterys ir vyrai – privalome nuolat priminti tai visuomenei, dalintis šiomis tragiškomis patirtimis – dar ir tam, kad ši istorija niekada nepasikartotų“, – sako L. Mažylis.

Ekspozicijoje – Juozo Siručio, Petronėlės Sirutytės-Lastienės, Onos Matulaitytės-Stulginskienės bei Jono ir Onos Siručių laiškai, adresuoti Antaninai Mažylienei.

Paroda Alytaus kraštotyros muziejuje bus eksponuojama visą gruodžio mėnesį.

Nacistinis ir komunistiniai režimai vykdė masines žudynes, genocidą ir trėmimus bei XX a. sukėlė tokio masto gyvybės bei laisvės praradimus, kurie žmonijos istorijoje neturi precedento. 

Trūksta globalaus matymo

Kauno IX-asis fortas – viena tų vietų, kur laikas, įvykiai, atmintis, regis, per šiurpstančią odą ima skverbtis į vidų. Per Antrąjį pasaulinį karą ir pokariu patirti išgyvenimai paliko gilius randus visuomenės sąmonėje. Praėjus ne vienam dešimtmečiui, atrodytų, yra visos galimybės objektyviai iš šalies pažvelgti į daugiau nei pusės amžiaus senumo įvykius. Bet akivaizdu, kad istorija suprantama skirtingai.

Renginio „Atminties gijos“ metu vykusioje diskusijoje „Kodėl ne(su)sikalbame: skausminga Lietuvos okupacijų istorija“ dalintasi įžvalgomis, kodėl šiandien vis dar nėra visiems suprantamo naratyvo, juk sovietinė ir nacistinė okupacijos paveikė visas be išimties Lietuvoje gyvenusias tautas: lietuvius, žydus, romus, rusus, lenkus ir kt.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vadovas Ronaldas Račinskas pabrėžė, kad mes, tam tikros bendruomenės, neturime vieningos kolektyvinės atminties.

„Mes turime tam tikras kolektyvines atmintis, kurios cirkuliuoja atskirose grupėse. Tai nėra universali patirtis. Tai yra patirtis tautinės, socialinės ar politinės grupės. Todėl natūralu, kad savo santykį su istorija grindžiame savo, savo šeimos patirtimi“, –  takoskyros priežastį mini R. Račinskas.

Šiuo metu susiklosčiusi tokia situacija, kad turim dvi pagrindines stovyklas – viena patirtis paremta žydišku to meto nacių okupacijos naratyvu, kitas yra lietuviškas antisovietinis, patriotinis naratyvas.

„Šią situaciją vadinčiau atminties getais. Tų getų mes greičiausiai nesugriausime. Jei yra žmogaus sąmonėje tokia atmintis, tikėjimas, pergyvenimai apie tuos įvykius, tai jis to požiūrio nepakeis. Bet galbūt jaunoji karta sugebės atsitraukti nuo labai vienpusiško požiūrio į tą istorijos tarpsnį ir pasižiūrėti plačiau, ne iš savo etninės, socialinės, politinės grupės perspektyvos, o iš globalios, bendražmogiškos pusės“, – viltį praplėsti ano laikmečio matymą išsakė R. Račinskas.

Suvokti tragediją

Diskusijoje dalyvavo ir daugiau istorikų, kurie dalinosi įžvalgomis, kodėl dažnai linkstama ne ieškoti istorinio sutarimo, bet sąmoningai eiti į priešpriešą vadovaujantis tik suabsoliutintomis kategorijomis.

„Manau, didžiausia klaida ir problema sprendžiant lietuvių ir žydų santykius holokausto kontekste, kad neatsitraukiama nuo etninio požiūrio. Reiktų suprasti, kad tiek lietuviai, tiek žydai buvo tų totalitarinių režimų aukos, tačiau dėl tų režimų skirtumų mūsų patirtys buvo skirtingos“, – globaliau, per bendražmogiškų vertybių prizmę žvelgti į šį tragišką tarpsnį ragino R. Račinskas. Juolab, kad kalbama ne tik apie Lietuvą, o apie visą Europą, nes visa Europa buvo šių totalitarinių režimų aukomis, tačiau dėl skirtingos prigimties skirtingos tautinės grupės turi skirtingą patirtį.

R. Račinskas priminė, kad 50 metų mūsų visuomenė gyveno melo situacijoje, kai iš esmės holokaustas buvo neigiamas. Nacių okupacijos metas, kai žydai buvo žudomi dėl rasistinės ideologijos, 50 metų buvo pateikiama kaip taikių tarybinių piliečių naikinimas. Taip buvo pakeista visa rasistinio genocidinio nusikaltimo esmė.

„Net ir dabar į holokaustą žiūrime kaip į žydų tragediją. O turėtume suvokti, kad tai mūsų visos Lietuvos tragedija. Lietuva neteko didelės dalies ekonominio, politinio, kultūrinio, intelektualinio potencialo. Tai buvo Lietuvos piliečiai, kurie su lietuviais ir kitomis tautomis čia gyveno ir kūrė. Į šią netektį turėtume žiūrėti ne iš etninės perspektyvos, o iš pilietinės. Kai pradėsime tai daryti, tada nustosime kaltinti vieni kitus ir suprasime, kad mes visi buvome aukos, sugebėsime ne tik savo skausmą jausti, o ir kitus atjausti“, – tęsė R. Račinskas.

Kita vertus, istorikai mini neadekvačią situaciją vakaruose, kur sovietinis totalitarinis režimas, sovietinio komunistinio režimo nusikaltimai nėra pakankamai žinomi, nėra pakankamai įvertinti, nėra pasmerkti.

„Mūsų komisija atlieka tarpininko vaidmenį. Visuomenei reikia daugiau pastangų suvokiant, kas yra holokaustas, ką reiškia holokausto netektys pas mus Lietuvoje. O vakarų visuomenei trūksta suvokimo, kas vyko čia, už geležinės uždangos. Nėra nesuprantančių, kad čia nebuvo labai gerai, bet to gilaus, jausminio ir vertybinio supratimo dar trūksta“, – Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti tikslus minėjo komisijos vadovas R. Račinskas.

Parodo ir pasirodymai

Tragiškiems įvykiams paminėti skirtame renginyje taip pat pristatyta tarptautinė paroda po atviru dangumi „Po Didžiojo karo. Europa 1918 – 1923“. Europos atminimo ir solidarumo tinklas, bendradarbiaudamas su tarptautine istorikų grupe, pabandė apibendrinti audringą tarpukario pradžią, ypatingą dėmesį skiriant Vidurio ir Rytų Europos istorijai.

Parodą sudaro daugiau kaip 200 interaktyvių archyvinių eksponatų – nuotraukų, dokumentų, filmų, žemėlapių ir individualių liudijimų. Gausi parodos medžiaga dokumentuoja ir padeda įsisąmoninti neregėtą pokyčių, įvykusių Europoje 1918–1923 m., mastą. Kartu paroda primena ir atkreipia visuomenės dėmesį į tai, kada ir kokiomis sąlygomis pradėjo formuotis totalitarinių –  sovietinio ir nacistinio – režimų ideologijos. 

Dainuojamosios poezijos garsai, pasklidę po Kauno IX forto memorialinio komplekso parke eksponuojamą lauko parodą „(Ne)užpildyta tuštuma“, pakvietė prisiminti sovietinio režimo aukas, po 1941 m. birželio mėnesį vykusių represijų šeimų patirtą atskyrimo dramą.

Renginio „Atminties gijos“ programoje buvo ir festivalio „ConTempo“, kurį pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ šiuolaikinio meno pasirodymas „Horizon“. Festivalio organizatorė VšĮ „Kultūros platforma“ direktorė Gintarė Masteikaitė sakė, kad  Chloé Moglia pasirodymui prie Kauno IX forto memorialinio komplekso monumento nacizmo aukoms atminti buvo pasirinkę penktadienį, tačiau muziejaus administracija pasiūlė moderniu pasirodymu atsakymų į klausimą – kas lieka, kai visko netenkame – ieškoti, įtraukiant jį į renginio programą šeštadienį. Monumentas tapo tyloje vykusio pasirodymo scenografija.

Renginį užbaigė Kauno valstybinis lėlių teatro spektaklis sukurtas remiantis vieno ryškiausių lietuvių poeto, prozininko, dramaturgo, literatūros kritiko ir teatrologo Balio Sruogos memuarinį romaną „Dievų miškas“, atskleidžiantį II-ojo pasaulinio karo metais Štuthofo Lenkijoje koncentracijos stovykloje patirtus išgyvenimus.

Šiai datai minėti renginiai vyks Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose.

Vidurdienį sostinėje, Lukiškių aikštėje, rengiama pilietinė akcija – tylos minutė okupacijos aukoms atminti.

Vėliau prie Tremtinių aukuro, Aukų gatvėje, organizuojama atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Tradiciškai bus skaitomi tremtinių ir politinių kalinių vardai ir likimai.

Po to okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimas vyks prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.

1940–1941 metais iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties į Sibirą tremtin buvo vežami pirmieji lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonės.

Seimo rūmų Didžiajame kieme bus eksponuojamos skulptoriaus Leono Pivoriūno kūriniai „Šeima − 1941 birželis“ ir „Šeima, 1991-ųjų sugrįžimas“.

Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmadienį tradiciškai mokyklose organizuoja akciją „Gyvybės medis“.

Anot komisijos pranešimo, 256 Lietuvos mokyklos patvirtino, kad prisidės šios iniciatyvos ir organizuos Gedulo ir vilties dienos minėjimus savo bendruomenėse.

Ruošdamiesi minėjimams mokytojai organizavo gyvas istorijos pamokas, mokyklų bendruomenės kūrė piešinius, plakatus ir instaliacijas su Gyvybės medžio simboliais, mokiniai piešė atvirukus.

1941 metų birželio 14 dieną, 3 val. ryto, sovietų represinės struktūros pradėjo masiškai tremti Lietuvos gyventojus į atokias šiaurines teritorijas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per keletą dienų į gyvulinius vagonus sugrūsta ir iš Tėvynės išvežta apie 18 tūkst. Lietuvos gyventojų.

1940 metų birželio 15 dieną Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Per šią okupaciją įkalinta ir ištremta 280 tūkst. Lietuvos piliečių.

Pareiškime cituojami įrodymai, kad sovietų režimas vykdė tyčinį genocidą prieš daugelį tautų ir etninių grupių Sovietų Sąjungoje ir jos okupuotose teritorijose, įskaitant Krymo totorius, siekdamas sunaikinti jų kultūrinį ir socialinį paveldą, istorinį buvimą Krymo pusiasalyje ir išvaryti Krymo totorius iš jų tėvynės.

Saeimos pareiškime taip pat primenama,kad Rusija prieš penkerius metus neteisėtai aneksavo Ukrainai priklausantį Krymą. Latvijos parlamentarai pasmerkė Rusijos ilgalaikę priespaudos ir smurto politiką prieš Krymo totorius.

„Krymo totoriai, kurie atsisako Rusijos pilietybės ir nepripažįsta neteisėtos Krymo aneksijos, yra diskriminuojami. Jie negali gauti švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugų, neturi teisės kalbėti sava kalba ir puoselėti savo tradicijas bei kultūrą. Neįtikima, kad Krymo totoriai antrą kartą per 75 metus patiria smurtinę priespaudą, persekiojimą ir yra verčiami palikti savo tėvynę. Baisu įsivaizduoti, kad istorija galėtų pasikartoti“, – sakė Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Rihardas Kolas.

Pareiškime tarptautinė bendrija raginama paminėti 75-ąsias Krymo totorių deportacijos metines ir stebėti dabartinius įvykius Kryme.

Gegužės 18 dieną Ukraina ir pasaulis paminės Krymo totorių deportavimo iš jų tėvynės 1944 metais aukas. Tą dieną pirmasis Krymo totorių ešelonas buvo išsiųstas į Centrinę Aziją. Iš viso buvo ištremta daugiau kaip 180 tūkst. žmonių.

Per operaciją, pavadintą „Ruduo“, iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 16 tūkst. žmonių, daugiau negu trečdalis tremtinių buvo vaikai iki 16-likos metų.

1951-ųjų trėmimai buvo vykdomi taip pat iš Vakarų Ukrainos, Moldovos ir Vakarų Baltarusijos.

Prisimenant trėmimų aukas, pirmadienį Vilniuje Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje bus aukojamos mišios, vėliau – minėjimas ir susikaupimo valanda Aukų gatvėje prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti.